Kai pagalvoji, tai sunkiausia būti ne rašytoju ar net garsiu rašytoju, bet to rašytojo palikuoniu. Dažniausiai talentu gimdytojams neprilygsti, nors ambicijų ir turi (tiesa, esama kelių išimčių), augi tėvo ar motinos šešėlyje, o po jų mirties dar tenka rūpintis ir autorių teisių, palikimo ir kitais panašiais reikalais. Tiesa, kartais iš tėvų parašytų knygų dividendų galima be rūpesčio pragyventi visą gyvenimą, netgi tapti jų ekspertu: rašyti knygas, skaityti paskaitas ir tuo pat metu gadinti kraują kitiems, į tavo šventenybę pasigviešusiems tyrėjams. Kodėl tai prisiminiau? Vasario 22 dieną mirė Dmitrijus Vladimirovičius Nabokovas, vienintelė rašytojo Vladimiro Nabokovo atžala. Jis buvo operos dainininkas, lenktynininkas, tėvo kūrinių vertėjas, ir jam nusidėjo labiausiai tuo, kad nesudegino nebaigto tėvo romano „Lauros originalas“, kaip pastarasis buvo liepęs...

Ką skaito pirataujantieji?

Kol virė ginčai dėl ACTA, leidėjai pakilo į kovą su elektroninių knygų piratavimu Europoje. Tarptautinis septyniolikos leidėjų aljansas, tarp kurio narių tokios leidyklos kaip HarperCollins, John Wiley & Sons, The McGraw-Hill Companies ir Oxford University Press vasario viduryje ėmėsi veiksmų prieš Airijoje įsikūrusias interneto svetaines library.nu ir ifile.it.

Šios svetainės buvo uždarytos, jų kūrėjai paduoti į teismą. Library.nu kaltinama neteisėtai įsigijusi daugiau nei 400 tūkstančių elektroninių knygų ir leidusi jas parsisiųsti už dyką. Negana to, svetainių savininkai iš reklamos tariamai užsidirbo daugiau nei 10 milijonų JAV dolerių.

„Dviejų didžiulių nelegalių svetainių uždarymas – svarbus žingsnis, kovojant su vagystėmis iš leidėjų, tačiau esama dar šimtų puslapių, kuriuos taip pat reiktų uždaryti“, – tvirtina Amerikos leidėjų asociacijos prezidentas Tomas Allenas.

Gal Vakarų Europoje piratus ir pavyktų pažaboti, tačiau esama didžiulės Rusijos, kurios interneto vartotojai tinkle daro, ką nori, platina, ką nori, ir dalinasi, kuo nori. Milžiniškos bibliotekos prieinamos pora pelės klavišo spragtelėjimų. Tereikia mokėti rusų kalbą.

O gal norite sužinoti, ką labiausiai skaito JAV ir Europos piratai? „New York Times“, „USA Today“, daugybė kitų žurnalų ir laikraščių turi savo bestselerių sąrašus, tačiau niekas nesidomėjo, ką žmonės labiausiai siunčiasi iš piratinių tinklalapių. Tokiu skaitomiausių knygų penketuku pasirūpino svetainė mediabistro.com, apsilankiusi „The Pirate Bay“.

Taigi, pirmoje vietoje – knyga „Windows 7 paslaptys“ (Windows 7 Secrets). Antroje – „50 prisitraukimų per 7 savaites: kaip sustiprinti rankų ir pečių raumenis“ (7 Weeks to 50 Pull-Ups: Strengthen and Sculpt Your Arms, Shoulders), trečioje – „Neatversti: labiausiai slepiamų pasaulio paslapčių enciklopedija“ (Do Not Open: An Encyclopedia of the World’s Best-Kept Secrets). Toliau – panašiai. Pragmatiški žmonės tie piratai.

Karas su „Amazon“ tęsiasi

Tęsiame suvestinę iš fronto. Amazon.com iš savo puslapio pašalino tūkstančius nepriklausomų leidėjų knygų, nes nesusitarė su jais dėl prekybos sąlygų. Nepriklausomų leidėjų grupė (The Independent Publishers Group) – antra pagal dydį nepriklausoma knygų platintoja JAV pranešė, kad Amazon pašalino daugiau nei 4000 jų knygų.

Amazon spaudžia knygų leidėjus ir platintojus dėl patogesnių sau sąlygų. Akivaizdu, kad leidėjai negali su jomis sutikti“, – sako grupės prezidentas Markas Suchomelis.

Stambi leidykla „Macmillan“ 2010-aisiais turėjusi panašių nemalonumų su „Amazon“, sugebėjo elektroninės prekybos milžinei primesti savo sąlygas. „Amazon teigia, kad pas juos galima rasti viską ir pigiau. Tai mitas, – sako vienas iš Didžiosios Britanijos leidėjų Alessandro Gallenzi. – Manau, kad nepriklausomiems leidėjams reikia susivienyti, ir tada jie sugebės diktuoti savo sąlygas.“

Su Amazon kariauja ne tik leidėjai. Stambūs JAV knygų prekybininkai Barnes & Noble ir Books-A-Million mėnesio pradžioje pareiškė nepardavinėsiantys Amazon leidyklos knygų, o JAV Autorių gildija pasmerkė Amazon monopoliją, pavadinusi tai grėsme laisvajai rinkai.

Prancūzai maištauja

Europoje prieš knygų skaitmeninimą sukilo prancūzai. Prancūzijoje buvo svarstomas įstatymas dėl 20 amžiaus knygų, šiuo metu neprieinamų skaitytojams, masinio skaitmeninimo. Autoriai ir autorių teisių turėtojai į tai atsakė ugninga peticija.

Įstatymu būtų leidžiama skaitmeninti knygas, kurių jau nėra prekyboje, tačiau jos dar netapo vieša nuosavybe (tai paprastai įvyksta praėjus septyniasdešimčiai metų po autoriaus mirties). Į elektroninį formatą ketinama perkelti apie 700 tūkstančių tekstų. Žinoma, vėliau autorius gali neleisti, kad jo knyga būtų leidžiama ir pardavinėjama (bet elektroninių formatu ji jau gyvuos). Taip pat siūloma sukurti viešą neprieinamų knygų duomenų bazę. Jos kūrimu užsiimtų Prancūzijos Nacionalinė biblioteka.

Autoriai ir autorių teisių turėtojai savo ruožtu paskelbė peticiją, kurioje naujasis įstatymas vadinamas „aiškiu autorių teisių pažeidimu“, o pagrindine masinio skaitmeninimo sąlyga įvardytas visų sutarčių su autoriais ir teisių turėtojais perrašymas. Pasak peticijos kūrėjų, „šiuo įstatymu įteisinamas visuotinis, oficialus piratavimas“. Deja, nepaisant peticijos, įstatymas buvo patvirtintas Nacionalinėje asamblėjoje. Kuo visa tai baigsis – neaišku.

Naujas“ Puškinas?

Šiemet sukanka 175 metai nuo rusų poeto Aleksandro Puškino mirties. Šios metinės Rusijoje, kaip visada, minimos pompastiškai. Sankt Peterburge, Moikos krantinėje, buvo atidarytas memorialinis Puškino muziejus. Tačiau istorija ne apie muziejų, o apie jame esančią sofą. Muziejaus direktorei Galinai Sedovai ir teismo medicinos ekspertams pavyko įrodyti, kad muziejuje esanti sofa, ant kurios merdėjo dvikovoje pašautas poetas, – tikra. Ir ant jos išlikęs kraujas – taip pat tikras. „Aš jaučiau, kad sofa tikra. Prie jos priėjus juntama šviesi ir šilta energija“, – tvirtina direktorė. O kraują tyrę ekspertai nustatė, kad genijaus kraujas ne mėlynas, o pats paprasčiausias – antra grupė, rezus plius.

Taigi, rusų mokslininkai mano, kad rusų poezijos saulė gali vėl patekėti. Jie tvirtina galintys perskaityti Puškino DNR ir klonuoti poetą. „Pasiruošimas truktų trejus ar ketverius metus. Auginimas – dešimt. Ir mes gautume mažytį Puškiną“, – įsitikinęs futurologas Daniilas Medvedevas.

Šiuolaikiniai rusų rašytojai mokslo galimybėmis tiki, o štai tuo, kad poeto kopija taps genijumi – smarkiai abejoja. Jie taip pat mano, jog naujas Puškinas niekam bus neįdomus. Juk skaitytojų skonis keičiasi. Galų gale talentas per kraują neperduodamas, o tikslių kopijų nebūna. Tad ir antrasis Puškinas greičiausiai taps, kuo tik nori – šachtininku, kosmonautu, futbolininku, bet ne poetu.

Nauja Putino biografija

Na, o Rusijos prezidento Vladimiro Putino nė klonuoti nereikia. Jis vėl valdo ir valdys dar šešerius metus. Taip jau sutapo (o gal tyčia?), kad prieš pat prezidento rinkimus Rusijoje, Vakaruose buvo išleista žinomos JAV ir Rusijos žurnalistės Mašos Gesen knyga „Žmogus be veido: Neįtikėtinas Vladimiro Putino iškilimas“ (The Man Without a Face: The Unlikely Rise of Vladimir Putin). Tai atvira ir drąsi Putino biografija, pasakojanti, kaip paprastas KGB operatyvininkas tapo vienos didžiausių ir nestabiliausių pasaulio valstybių vadovu.

M. Gesen dėsto tai, ką mes visi jau seniai manomės žiną: ji vardija ilgą iki šiol oficialiai neįrodytų Putino nusikaltimų sąrašą – daugiaaukščių sprogdinimus, užsakomąsias žmogžudystes, susidorojimus su verslininkais, spauda ir taip toliau.

Ji taip pat pateikia duomenų (tiesa, gana šykščių) apie Rusijos prezidento vaikystę: muštynes kieme, agresyvumą ir norą tarnauti KGB. Normalūs to meto Rusijos vaikai, rašo Maša Gesen, norėjo tapti Jurijais Gagarinais. O štai Vladimiras Vladimirovičius – žmogumi, šnipinėjančiu tokius, kaip Gagarinas.

Tačiau niūriausia knygos gaida – psichologinis Putino portretas. Įsivaizduokite berniuką, slapčia svajojusį valdyti pasaulį ir staiga tapusį didžiulių Rusijos plotų vienvaldžiu šeimininku.

Knyga parašyta aistringai, kiek padrikai, nes sunku nešališkai rašyti apie žmogų, kuriuo bjauriesi ir nekenti, tačiau M. Gesen pavyko iškapstyti iki šiol nepublikuotų dalykų ir prakalbinti iki šiol tylėjusius žmones.

Lietuviams, regis, primiršusiems, kieno pašonėje gyvenam, šią knygą taip pat būtų sveika perskaityti savo gimtąja kalba. Ir kuo greičiau.

Atrastos pasakos

Premiją už geriausią dešimtmečio knygą vaikams, teikiamą BBC laidos „Blue Peter“, laimėjo... Ne, ne „Haris Poteris“, o rašytojo Jeff Kinney knyga „Nevykėlio dienoraštis“ (Diary of a Wimpy Kid).

Visos šios serijos knygos yra išleistos ir lietuviškai. Jose pasakojama apie moksleivį Gregą Heflį, nuolat patenkantį į bėdą ir įsiveliantį į nuotykius.

Balsavimas už geriausią knygą vyko internetu, jame dalyvavo apie 15 tūkstančių vaikų. Ši premija teikiama nuo 2000-ųjų metų.

Apie pasakas jau rašiau praeitose kronikose, tačiau, matyt, laikai neramūs ir vėl atėjo pasakų metas. O jų, pasirodo, vis dar esama. Štai Vokietijoje, Rėgensburgo misto archyvuose, buvo atrasta net 500 pasakų, išgulėjusių ten apie 150 metų.

Pasakas surinko vietinis istorikas Franzas Xaveras von Schönwerthas Bavarijos Oberfalco regione maždaug tuo pačiu metu, kai savo visą pasaulį iki šiol žavinčias pasakas rinko ir broliai Grimmai.

Negana to, Jacobas Grimmas 1885-aisiais taip atsiliepė apie Franzą Xaverą: „Visoje Vokietijoje niekas taip kruopščiai ir nuodugniai nerenka folkloro kaip jis. Grimmas netgi parašė Bavarijos valdovui Maksimilianui II, kad vienintelis jį su broliu pakeisiantis žmogus turėtų būti Von Schönwerthas.“

Oberfalco kultūros žinovė Erika Eichenseer teigia, kad atrastame rinkinyje esama pasakų, kurių siužetai iki šiol visiškai nežinomi ir originalūs. Be to, Von Schönwerthas buvo istorikas, ir, skirtingai nei broliai Grimmai, užrašė viską lygiai taip, kaip girdėjo pasakojant. Jo pasakos ne perdirbtos, „suliteratūrintos“, jos visiškai autentiškos. Ir, deja, ne visos skirtos vaikų ausims.

Vienas šių pasakų tomas jau išleistas vokiškai, jos verčiamos ir į anglų. Galbūt jos kada nors pasieks mus ir lietuviškai, ir iš brolių Grimų papasakotų istorijų žinomas stebuklingas pasaulis pasipildys naujomis spalvomis.

P. S. Iš pradžių siūlau paganyti akis po dvidešimtį gražiausių privačių bibliotekų. Keletas jų – tikra įsikūnijusi svajonė. Pavaikščioję po bibliotekas galime pasidomėti, kuo buvo apsėsti garsūs autoriai: vieni negalėjo gyventi be videožaidimų, kiti – be skraidančių lėkščių. Pasaulyje nuo 1978-ųjų kasmet teikiama „Diagram“ premija, kuri skiriama knygoms pačiais keisčiausiais pavadinimais. Šiemet į finalą pateko septynios knygos. Tarp jų šįsyk esama ir mūsų tolimesniųjų kaimynų estų, pagarsėjusių knyga „Estiški raštai pasaulio kojinėse“. Nugalėtojas bus skelbiamas kovo 30 dieną, o knygų sąrašą rasite štai čia.