Šiemet sukanka 25-eri metai, kai arkivyskupas Jurgis Matulaitis – vienintelis XX a. Lietuvis – paskelbtas palaimintuoju. Kaunas tarp kitų vietovių, kur pal. ark. J. Matulaičiui teko darbuotis, pasižymi atliktos istorinės misijos svarba. 

Įspūdingų referatų autorius

Iš Sankt Peterburgo imperatoriškos dvasinės akademijos per rankas  Kauną pasiekęs Jurgio vardu pasirašytas referatas, įrodinėjantis, jog kunigystės pašaukimas neatsiejamas nuo patriotinio jausmo, seminaristams buvo įskėlęs karštų diskusijų kibirkštį. XIX a. pabaigoje Žemaičių seminarijoje Kaune veikusios slaptos klierikų organizacijos dalyvio, vėliau kanauninko Povilas Dogelio atsiminimuose pažymėta: „Lavinančios Jurgio kilnios mintys giliai strigo į mūsų jaunas širdis.“ Referatą perskaitęs seminarijos rektorius kan. J. Dovydaitis tada pripažino, jog tai gryna tiesa, tačiau kartu perspėjo: „Dinamitas“. Vadinasi, jūs, idealizmu degančios jaunos galvos, būkite atsargesnės, neužmirškite, kad lietuvių tautinio atgimimo sąjūdį seka caro valdžios akis. Netrukus Kauną pasiekė džiugi žinia, kad referatų autorius yra Jurgis Matulaitis-Matulevičius. Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje magistro laipsniu jo apgintas mokslinis darbas „Apie karo teisę ir amžinąją taiką“ įvertintas aukso medaliu, vadovas – Lietuvos jaunųjų dvasininkų pamėgtos poemos „Per skausmus į garbę“ autorius, kun. prof. Jonas Mačiulis-Maironis.

Socialinių kursų prelegentas

Ir štai 1909 m. sausį Kaunas laukia atvykstant pagrindinių pirmą kartą organizuotų socialinių kursų pranešėjų – Sankt Peterburgo dvasinės akademijos vicerektoriaus prof. kun. J.Mačiulio-Maironio, Sociologijos katedros vedėjo prof. kun. J.Matulaičio-Matulevičiaus.

„Aš neišpasakytai trokštu tų kursų, tiek metų nebuvęs Lietuvoje, tikiuosi  atgaivinsiąs dvasią‘, – tokiomis laiško eilutėmis Jurgis Matulaitis nudžiugina savo bičiulį Aleksandrą Dambrauską – Adomą Jakštą.

Apaštalinis vizitatorius ark. J. Matulaitis (Kaunas, 1926 m.) Nuotrauka iš Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo.

Į Kauną atvykę svečiai aplanko Žemaičių ganytoją Gasparą Felicijoną Cirtautą vyskupų rūmų rezidencijoje šalia katedros, M. Valančiaus gatvėje. Sausio 16 d., po katedroje vykusių  šv. Mišių, kurias aukojo  kun. prof. J. Mačiulis-Maironis, Liaudies namų salėje vysk. G. F. Cirtautui pasidžiaugus, kad lietuviškoji inteligentija jaučia laiko pulsą – domisi aktualiais socialiniais klausimais, prasidėjo istorinės reikšmės socialinių kursų darbas. Prof. kun. J. Matulaitis-Matulevičius kalbėjo apie socialinius žmonių santykius, kėlė opų darbininkų klausimą: „Reikia sergėtis ėmimo globon darbininko, kaip kokio kūdikio, reikia sergėtis, kad nežiūrėtum į jį iš aukšto su pažeminimu, bet reikia stengtis artintis prie jo, įtraukti į visuomeninį gyvenimą, renkant į komisijų ir draugijų valdybas.“

Prof. kun. J. Mačiulis-Maironis aptarė temą „ Krikščioniškas socialinis mokslas pagal Leono XIII encikliką“, po jo vėl pakilo J. Matulaitis apie  „Bažnyčią ir nuosavybę“. Esą trys dalykai esminiai: kam turtas turi priklausyti, kaip jį naudoti ir kaip geriau jį valdyti.

Visos Kaune vykusių socialinių kursų paskaitos buvo išspausdintos A. Dambrausko-Jakšto redaguojamoje „Draugijoje“, kur yra ir paties redaktoriaus pastaba: „Tos paskaitos bus naudingos ir mūsų pirmeiviams bei socialistams, pripratusiems į Bažnyčią žiūrėti iš aukšto ir su panieka.“(„Draugija“, 1919 m.)

Rekolekcijų vadovas

Prabėgus metams,1910-ųjų birželio 21–25 d. ir liepos 5–11 d., prof. kun. J. Matulaitis-Matulevičius vėl Kaune. Žemaičių vyskupo G. F. Cirtauto  pakviestas atvyko vesti kunigams rekolekcijų. Pasitaręs su vyskupu, J. Matulaitis į susirinkusiuosius prabilo lietuviškai. Apie tai „Draugijoje“ rašė A. Dambraukas-Jakštas: „Šios pirmutinės lietuviškos rekolekcijos viešai parodė, kaip dailiai galima skelbti Dievo Žodis gryniausia, nė vienu polonizmu nesuteršta lietuvių kalba.“

1914-ųjų viduvasaris. Liepa. Žemaičių ganytojas Pranciškus Karevičius buvusioje vyskupo M. Valančiaus svetainėje tėviškai apkabina iš Amerikos į Lietuvos sugrįžusį ir į jo kvietimą rekolekcijų vesti atsiliepusį svečią. Kunigas Jurgis Matulaitis-Matulevičius – Marijonų vienuolijos generolas. Įdomus jo klasės draugo, bičiulio, vysk. Justino Staugaičio, Lietuvos nepriklausomybės Vasario 16-osios akto signataro, atsiminimų puslapis: „Žinojau, kad kun. Jurgis, metęs profesoriavimą, persikėlė į Šveicariją ir ten ėmė formuoti Marijonų vienuoliją naujais pagrindais. Prisipažinsiu, šitas kun. Jurgio žygis man nepatiko. Žinojau, kad kun. Jurgiui iš Petrapilio buvo atviras kelias į vyskupus. Tuo tarpu kun. Jurgis, kaip man tada atrodė, visai be reikalo pasitraukia iš kelio… Pasirodo, mano klysta. Apvaizdos turėta savo planų. Kunigams vestose rekolekcijose mes stačiai buvome sužavėti kun. Jurgio minčių brandumu ir giliu dvasinio gyvenimo supratimu. Tos jo rekolekcijos mums buvo geras pasiruošimas karui ir su juo einantiems išbandymams.“

Vyskupo konsekracija

1918 m. pavasarį Jurgis Matulaitis per vysk. Pr. Karevičių gavo leidimą iš Varšuvos keliauti į Marijampolę, norėdamas ten atnaujinti buvusį lietuvių marijonų centrą. Dienoraštyje parašyta: „Išvažiavau Kaunan. Čia vedžiau rekolekcijas klierikams ir dvejas žmonėms – vienas lenkiškai, antras lietuviškai. Miestas buvo labai ištuštėjęs, pabėgėliai dar nebuvo grįžę. Visur buvo pilna vokiečių kareivių, visur užrašai vokiečių kalba.“

Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius (1861-1945), J. Matulaitį konsekravęs vyskupu (Kaunas, 1918 m.) Nuotrauka iš Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo.

Kaune J. Matulaitis prisistatė ilgai jį kamantinėjusiam vokiečių valdžios bažnytinių reikalų vedėjui von Altmannui. Su vyskupu P. Karevičiumi ilgai kalbėjosi jam skaudžia tema: „Iš Kauno vyskupėlio patyriau, kad jis labai karštai vokiečių valdžiai ir Tarybai remia mano kandidatūrą Vilniun. Kiek tik įstengdamas, rūpinausi Kauno vyskupėlį įtikinti, kad aš reikalingas vienuolijai“ – rašoma dienoraštyje. Gavęs Varšuvoje reziduojančio apaštališkojo vizitatoriaus mons. Acchile Ratti laišką, kun. Jurgis dar kelis kartus važiavo į Kauną tartis su vysk. Karevičiumi, pagaliau parašė vyskupui jaudinamą laišką: „Excelentissime Domine,  vis girdžiu Jūsų Malonybę mane teikiant Vilniaus vyskupu. Labai dėkui už tą pasitikėjimą manimi ir už tą gerą širdį. Bet...“

Ir vis dėlto konsekracija įvyko 1918 m. gruodžio 1 d. Kauno katedroje, konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, archidiakonu buvo Kauno seminarijos rektorius prel. Jonas Mačiulis-Maironis. Katedra buvo pilnutėlė, vargonais grojo Juozas Naujalis, giedojo seminarijos klierikų choras. Iškilmės katedroje užtruko tris valandas. Pats vyskupas Jurgis savo užrašuose paminėjo: „Apie 6 val. pavakare seminarijoje buvo pietūs. Vėl buvo įvairių kalbų lietuviškai ir lenkiškai. Iš visų reikia išskirti kun. Tumo-Vaižganto kalbą, kurioje pasakė: „Mes turime kunigų politikų, tautininkų ir kitokių, bet neturime kunigo tėvo, ganytojo. Išreiškė linkėjimų, kad aš būčiau tas ganytojas, tėvas, ir pasitikėjimą, kad kelsiu bažnytinius idealus ir žadinsiu Kristaus dvasią.“

Ir po konsekracijos vyskupas Jurgis dar savaitę buvo Kaune. Apsistojo  Panemunėje pas bičiulį kan. J. Staugaitį. Čia, Panemunės šilo apsuptyje, maldoje ir tyloje, jis ruošėsi ingresiniam pamokslui Vilniaus katedroje: „...Būsiu bičiulis neturtėliams ir nelaimingiesiems. Guosiu pavargėlius; raginsiu turtingus, kad dalytųsi su jais. Neatstumsiu nuo savęs nė vieno. Santaikoje su visais gyvendamas, rūpinsiuos, kad viešpatautų meilė, kad nebūtų barnių, neapykantų, nuoskaudų. Noriu būti atlaidus piktiems, parama silpniems, užuovėja geriems...“

Pirmieji misijos sunkumai

Ar aš kaltas, kad atėjau į šį pasaulį su pirmaprade nuodėme, kuri yra mano lietuviškas kilimas.“ Taip skaudžiai vyskupas J. Matulaitis yra išsitaręs Vilniaus universiteto rektoriui Zdziechovskiui, aptarinėjant nuolatinių lenkų atakų ir jo atsistatydinimo priežastis.

1925 m. vasaros pabaigoje atvykęs į Romą vyskupas J. Matulaitis ketino čia pasilikti ir kurti marijonų vienuolių centrą. Tačiau popiežius Pijus XI jį pakelia arkivyskupu, Vatikanas skiria apaštališkuoju vizitatoriumi ir siunčia į Lietuvą svarbiausiai misijai: parengti Lietuvos Katalikų Bažnyčios organizacinės reformos – savarankiškos provincijos – projektą; atkurti Lietuvos ir Vatikano diplomatinius santykius.

Rudenį Šv. Sosto vizitatoriaus arkivyskupo J. Matulaičio atvykimas sudomino Kauną. Jį gerai pažinojusi dvasininkija džiaugėsi, ne vienas arkivyskupą Jurgį matė kaip galimą Lietuvos kardinolą. O vyriausybės koridoriais,deja, nuvilnijo šnaresys: kodėl vizitatorius, kodėl ne nuncijus? Savas, lietuvis? Būta net piktdžiugos, kad vizitatorius neturi Lietuvos paso, nepraleista proga dokumentų tvarkymo reikalą vilkinti. Iš tiesų Jurgis Matulaitis, gimęs 1871 m. caro okupuotoje Lietuvoje, mokėsi ir dirbo Lenkijoje, Rusijoje, Šveicarijoje. 1918–1925 m. gyvendamas ir vyskupaudamas lenkų okupuotame Vilniuje formaliai buvo Lenkijos valstybės pavaldinys.

Bažnytinės provincijos įsteigimo iškilmės. Pirmoje eilėje iš kairės: prelatai – A. Grigaitis, A. Faidutti, M. Maironis, vyskupai – K. Paltarokas, A. Karosas, arkivyskupai – P. Karevičius, J.Skvireckas, vizitatorius arkiv. J. Matulaitis, ministras pirmininkas dr. L. Bistras, vyskupai – J. Staugaitis, J. Kukta, M. Reinys. (Kaunas, 1926 m.) Nuotrauka iš Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo.

Prieš išvažiuodamas į Lietuvą, arkiv. J. Matulaitis ilgiau tarėsi su popiežiumi Pijumi XI, su juo, kardinolu Achile Ratti, nuoširdžiai bičiuliavosi, jam būnant nuncijumi Varšuvoje. Į Kauną nusiuntė laišką artimam bičiuliui kun. prof. P. Būčiui, kad nerengtų didelių sutiktuvių, buvo ramus ir susikaupęs. Tačiau savo laiškuose artimiesiems prisipažino, kad, artėdamas prie savo tėvynės, labai jaudinosi. Gruodžio13 d. Kauno geležinkelio stotyje Šv. Sosto vizitatorių pasitiko būrelis įvairaus sluoksnio žmonių. Apsistojo Marijonų vienuolyne, Laisvės alėjoje, pro kambario langą matyti Šv. Gertrūdos bažnytėlė.

Apie tai, kokie buvo pirmieji įspūdžiai, kas patirta, geriausia liudija laiškai. Prabėgus keliomis dienoms rašo laišką į Romą kun. K. Rėklaičiui: „Turėsiu kryžių ir sunkenybių.“ O gruodžio 22 d. artimam draugui kun. Chaleckiui laiške pasakoja: „Atvykau pačiu laiku… Būdamas Vilniuje turėjau sunkių valandų; ne kartą vaizdavaus, kad gal mane puolė pragariškos galybės, bet čia turbūt susidūriau su pačiu Liucipieriumi. Dirbu dieną ir naktį, meldžiuos ir marinuos… Prašau atsidusti už mane. ar geriau tariant už mano misiją ir karštai pasimelsti…“

Paruošiamieji žingsniai

Ir vis dėlto vizitatorius pirmiausia stengėsi pakelti sudrumstas katalikų nuotaikas, stiprinti Apaštalų Sosto autoritetą. Kauno katedroje surengė iškilmingą ingresą, dalyvavo Žemaičių vyskupijos dekanų suvažiavime, kur galėjo paaiškinti savo misijos tikslus.1925 m. Kaune per Kalėdų atostogas vyko įvairių katalikiškų organizacijų kongresas, kuriame arkiv. J. Matulaitis turėjo progos prabilti beveik į visos Lietuvos katalikų atstovus. Gruodžio 29 d. zitiečių salėje vykusioje „Pavasario“ draugijos pasakytoje kalboje jaunimui aiškino: „Savimyla yra kiekvieno veikimo mastas. Kaip sakalas pakliuvęs į aukštąsias padanges, lygiai ir žmogus, egoizmo supančiotas, žeme terėplioja. Tuo tarpu gyvojo tikėjimo amžiai išaugino tobulų, šventų žmonių. Kodėl? Gi todėl, kad tikėjimas laisvina žmogų iš egoizmo pančių, pakelia aukščiau jo silpnybių skurdo.“

Kan.P. Dogelis atsiminimuose rašė, kad prašomas arkiv. J. Matulaitis, nors turėjo daugybę reikalų, rasdavo laiko ateiti ir maloniai tarti žodį tarnaitėmis ir darbininkėms zitietėms.

Vizitatorius nepraleido nė vienos progos pasakyti pamokslą ir kalbą, susitikdavo su mokslo, visuomenės atstovais. Teologijos-filosofijos fakultetas ketverius metus neturėjo Romos pripažintų teisių teikti  akademinius laipsnius. Šį reikalų sutvarkyti ėmėsi arkiv. J. Matulaitis, jis parengė pranešimą Vatikano studijų kongregacijai.

Įkurta Lietuvos Katalikų Bažnyčios provincija

Apie bažnytinius reikalus, savarankiškos bažnytinės provincijos kūrimą  vizitatoriui teko ilgai kalbėtis su prezidentu A. Stulginskiu, vyriausybės nariais. Žemaičių vyskupiją sutarta padalyti į atskiras vyskupijas: Kauno arkivyskupija (ark. J. Skvireckas), Panevėžio (vysk. K. Paltarokas),  Vilkaviškio (vysk. A. Karosas, A. Reinys) Telšių (vysk. J. Staugaitis).                               

Lietuvos Katalikų Bažnyčios provincijos įkūrimas – atskira, plati,nuodugniai išgvildenta tema. Galima dar kartą pakartoti, kad J. Matulaičio vaidmuo Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo istorijoje buvo netgi lemiamas.1926 m. balandžio 4 d. popiežiui Pijui XI paskelbus bulę Lithuanorum gente (Lietuvių tautai) Katalikų Bažnyčia Lietuvoje be jokių tarpininkų tapo pavaldi Šv. Sostui. Atlikęs šį svarbų uždavinį laiške kun. K. Rėklaičiui arkiv. J. Matulaitis išsitarė: „Beje, pavyko man pasiekti, kad nebuvau paskirtas Kauno arkivyskupu. Galėsiu visiškai tarnauti kongregacijai.“ O kitame laiške tam pačiam bičiuliui vizitatorius praneša: „Gegužės 13 d. bus iškilmingai paskelbta konstitucija Lithuanorum gente katedroje ir konstitucijos vykdymo aktas. Ta proga pasinaudos tur būt ir valdžia atitaisyti santykius su Šv.Sostu.“

Iškilmėse valdžia, aišku, dalyvavo. Iškilminguose pietuose, kurie vyko kunigų seminarijoje, – taip pat. Ministras pirmininkas L. Bistras įteikė vizitatoriui Lietuvos kryžių albumą su dedikacija ir aukštųjų asmenų parašais. Dėmesio centre buvo naujai įšventintas Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas. Arkiv. J. Matulaitis tarė žodį, kurį baigė viltimi, kad, stiprėdami dvasia, lietuviai stiprės ir kitais atžvilgiais – tautiškai ir valstybiškai.                                          

Konkordato projektas

„Norėčiau kuo greičiau į Romą grįžti, – lapkričio 22 d. rašo laiške K. Rėklaičiui. – Bet  greitai dar nevažiuosiu... Mat vyriausybės narys pranešė, kad gal bus tariamasi sudaryti konkordatą... Bet ar bus galima su dabartine vyriausybe tartis ir susitarti?“

Gruodžio 17 d. įvyko karinis perversmas. Lietuvos prezidentu tapo A. Smetona, ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru – A. Voldemaras. „Lietuvoje įvyko didelė atmaina, – rašo kun. Rėklaičiui į Romą gruodžio21 d. – Pasikeitė vyriausybė... Gal dabar prie naujos valdžios greičiau pavyks man bažnytiniai reikalai atlikti, ir tuoj važiuosiu Romon.“

Arkiv. J. Matulaičio laidotuvių procesija (Kaunas, 1927 m. sausio 29 d.) Nuotrauka iš Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo.

Iš tiesų A. Voldemaras tuoj pasiūlė derybas dėl konkordato, ir jos buvo pradėtos. Arkiv. J. Matulaitis energingai ėmėsi ruošti konkordato projektą. Darbas jam sekėsi. Rengiamas dokumentas buvo persunktas J. Matulaičiui tipiška taikos ir sutarimo dvasia, kad ateityje iškilę nesutarimai būtų sprendžiami taikiu būdu. Baigęs šį projektą, sukvietė vyskupus aptarti. Dokumentą nusiuntė ministrui A. Voldemarui, kuris pranešė, kad vyriausybė jį priima kaip formalių derybų pagrindą. 1927 m. sausio 21 d. arkiv. J. Matulaitis Vatikanui parašė pranešimą ir gale  pridėjo: „Manau, kad mano misiją Lietuvoje tenka laikyti kaip pasibaigusią.“

Rikiuokitės...

Teberašant konkordato projektą, ark. J. Matulaitį ėmė varstyti skausmai. Vidurnaktį teko kviesti gydytoją Vl. Kairiūkštį, kuris suprato, jog trūkęs apendicitas. Ligonio padėtis buvo kritiška, jis buvo nešte nuneštas į chirurginę prof. Aleksandro Hagentorno kliniką Miškų gatvėje. Operacija pavyko gerai. Tačiau pagerėjimas buvo laikinas. Sausio 27 d. 3 val. 45 min. ramiai su šypsena ganytojas užgeso.

Vieną dieną buvo atneštas į Šv. Gertrūdos (Šaričių) bažnytėlę, o kitą – studentai ateitininkai ant savo pečių ganytojo karstą nunešė į katedrą, laidotuvės įvyko sausio 29 d., buvo palaidotas katedros kriptoje.1934 m. palaikai perkelti į gimtosios Marijampolės bažnyčią.

1953 m. pradėta beatifikacijos byla, 1987 m. arkivyskupas Jurgis Matulaitis paskelbtas palaimintuoju.

Irena Petraitienė – žurnalistė, knygų „Kardinolas“, „Padaryk mane gerumo ženklu" autorė, kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus Kaune vedėja.