Respublikos Prezidentės apsisprendimas netenkinti teikimo atleisti vidaus reikalų ministrą gali būti vertinamas įvairiais aspektais. Kai kurie buvo perteikti pakankamai vaizdžiai, tad to nekartosiu. Pabandysiu plačiau išskleisti kelis teisinius, su mūsų Konstitucija susijusius, aspektus.

Dar 1998 m. nutarime, kuriame Lietuvą nurodė esant parlamentine respublika, mūsų Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Prezidentas yra Vyriausybės formavime dalyvaujantis pareigūnas, pagal Konstituciją, Prezidento pareiga – užtikrinti, kad jo turimi įgaliojimai būtų panaudojami kuriant veiksmingą Vyriausybę. Natūralu, jog Prezidentas nebūtinai turi sutarti su Vyriausybe bei pritarti jos siūlomiems ar priimamiems sprendimams. Tačiau sąmoningas atsisakymas pašalinti blogai veikiantį šio mechanizmo elementą – ėjimas prieš Konstitucijos prasmę ir vargu ar tinkamas konstitucinių galių panaudojimas. Panaudojimas ne atkurti darbingą atmosferą Vyriausybėje ir Seime, ne tautos ir valstybės labui, o kažkokiems kitiems tikslams.

Čia simptomiškas ir apibendrinantis Prezidentės pasakymas „nesikišiu“. Ar dėl to, kad nepatinka, ar dėl to, jog ambicijos užgautos, ar dar dėl kokios priežasties – nesvarbu. Svarbu, kad be jokių valstybės ir piliečių interesais grindžiamų argumentų. Tarsi ji būtų pasaulio centras, o ne personifikuotų žmonėms tarnaujančią instituciją.

Kai pasakiusi, kad Seimas per pavasario sesiją turėtų atlikti daug valstybei itin svarbių darbų, Prezidentė jam pasiūlė diskutuoti dėl interpeliacijos, jei ne pasmerkė, tai bent sukėlė labai rimtą pavojų tų darbų atlikimo perspektyvoms. Realiai ji ne ėmėsi užtikrinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą (šią konstitucinę Respublikos Prezidento priedermę Konstitucinis Teismas taip pat ne sykį yra minėjęs), o paragino tęsti karą tiek Vyriausybėje bei Seime, tiek ir (bent potencialiai) tarp jų.

Natūralu, kad matydama pleištą valdančiosios koalicijos santykiuose opozicija trina rankas iš džiaugsmo. Prieš rinkimus didesnės dovanos tikėtis neįmanoma. Tad savo rankomis prisidėti sprendžiant Vyriausybės krizę – politinių konkurentų jėgas viršijantis altruizmas. Koks čia bendrasis interesas, kad Vyriausybė dirbtų sklandžiai, kai gerai pasirodžius per artėjančius rinkimus ateinančius ketverius metus galėsi nudirbti tiek gerų darbų, kad net Vilniaus meras pavydės...

Tačiau blogiausia tai, kad atsisakydama atleisti vidaus reikalų ministrą Prezidentė neištesėjo savo pasižadėjimo būti ištikima Konstitucijai (žr. Konstitucijos 82 str). Nes ištikimybė Konstitucijai reiškia ne vien tai, kad Prezidentas turi pats susilaikyti nuo tiesioginio jos pažeidimo. Kaip aukščiausias valstybės pareigūnas, kaip valstybės vadovas, Respublikos Prezidentas negali toleruoti situacijos, kai Konstituciją pažeidžia kiti asmenys. Ypač jei tai pareigūnai, kurių skyrimo ir atleidimo klausimas yra jo galioje.

Antai Konstitucija sako: „Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo“. Kilus pagrįstų abejonių, kad viename Kauno teismų elgtasi priešingai ir vadovautasi kitais „argumentais“, Prezidentės sprendimas buvo greitas ir griežtas.

Iš tiesų galima diskutuoti, ar vidaus reikalų ministro priimti sprendimai dėl FNTT vadovų atleidimo pagrįsti. Tačiau nė menkiausios abejonės nekelia faktas, kad nepaklusdamas Ministro Pirmininko reikalavimui atšaukti atitinkamus įsakymus jis pažeidė (ir tebepažeidžia) Konstitucijos 96 str. 2 d. nuostatą: „Ministrai tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui“. Nejau, matydamas į Konstitucijoje įtvirtintą pareigą vykdyti jam duodamus Ministro Pirmininko nurodymus spjaunantį ministrą, Konstitucijai ištikimas valstybės vadovas gali į tai nekreipti dėmesio? Nejau Ministro Pirmininko protestą prieš Konstitucijoje įtvirtintos subordinacijos pažeidimą normalu išvadinti „koalicijos partnerių priešrinkiminiais apsistumdymais“? Apie tai, kaip Vyriausybėje gali dirbti ministras, kuris santykį tarp premjero ir ministro leidžia sau apibūdinti pasakymu, esą „Ministras Pirmininkas nėra vidaus reikalų ministras“ (suprask, ne jo reikalas, kokio šilto ir dvokiančio daikto pridedu į man panešti patikėtą valdišką portfelį), nė sakyti nebėra ką. Gal tik klausimas kyla: jis to tikrai nežino, neskaitė Konstitucijos, ar tik akis dideles nutaiso?

Apmaudu, kad mūsų valstybės vadovė pareiškė „nesikišianti“ sprendžiant klausimą dėl ministro demonstruojamo Konstitucijos ignoravimo, konstitucinės subordinacijos pažeidimo. Juolab kad matant kitus pavyzdžius tai primena dvejopus standartus. Bet juk ji prisiekė „būti visiems lygiai teisinga“. Ir teisėjams, ir ministrams.

Autorius yra Teisės instituto direktorius