Netrukus šalies knygynuose pasirodys nauja vokiečio benediktino Anselmo Grüno knyga „Visi žmonės nori būti laimingi“ („Katalikų pasaulio leidiniai“). Kviečiame susipažinti su jos ištrauka.

„Vi­si žmo­nės no­ri bū­ti lai­min­gi.“ Tai di­džio­jo grai­kų fi­lo­so­fo Pla­to­no tei­gi­nys. Vė­liau šį tei­gi­nį pa­tvir­ti­no dau­gy­bė ki­tų fi­lo­so­fų ir po­e­tų. Tik ky­la klau­si­mas, kaip su­ge­bė­ti bū­ti lai­min­gam.

Vi­sų lai­kų fi­lo­so­fai ro­dė ke­lius į lai­mę. Ta­čiau jie nie­ka­da lai­mės ne­aiš­ki­no kaip kaž­ko, ką bū­tų ga­li­ma nu­si­pirkt ir vė­liau lai­ky­ti sa­vo nuo­sa­vy­be. Prie­šin­gai, tas, ku­ris no­ri bū­ti lai­min­gas, tu­ri ei­ti dva­si­niu ke­liu. Jei no­ri, kad ke­ly­je jį ly­dė­tų lai­mė, jis pri­va­lo lai­ky­tis tai­syk­lių. Be to, jis nie­ka­da ne­ga­lės lai­mės su­lai­ky­ti. Ke­ly­je, ve­dan­čia­me į lai­mės pa­tir­tį, la­bai svar­bios do­ry­bės, nes jos pa­de­da tin­ka­mai gy­ven­ti. Tai prin­ci­pi­nės po­zi­ci­jos, ku­rios su­tei­kia žmo­gui at­ra­mą. Tai ver­ty­bės, da­ran­čios gy­ve­ni­mą ver­tin­gą.

Šio­je kny­go­je ap­ra­šo­mi el­ge­sio bū­dai, ku­rie pri­va­lo­mi žmo­gui, sie­kian­čiam pa­tir­ti lai­mę. Vien mo­ky­da­ma­sis bū­ti ra­mus ar my­lė­ti, jis pa­jun­ta lai­mę. Tai auk­si­nės tai­syk­lės. Vo­kiš­kas žo­dis Re­gel yra ki­lęs iš lo­ty­niško re­gu­la, taip bu­vo va­di­na­mos vie­nuo­ly­no tai­syk­lės. Jos re­gu­lia­vo vie­nuo­ly­no gy­ve­ni­mą. Šian­dien žmo­gui taip pat rei­kia tai­syk­lių, ku­rios tvar­ky­tų jo gy­ve­ni­mą, ku­rios nu­kreip­tų rei­kia­ma kryp­ti­mi, tai ir no­ri­ma pa­sa­ky­ti žo­džiu Re­gel,  sie­ja­mu su  lot. re­ge­re. 

Auk­si­nė tai­syk­lė yra Jė­zaus žo­džiai: „Tad vi­sa, ko no­ri­te, kad jums da­ry­tų žmo­nės, ir jūs pa­tys jiems da­ry­ki­te“ (Mt 7, 12). Pa­na­ši tai­syk­lė grai­kų fi­lo­so­fi­jo­je bu­vo ži­no­ma dar V a. prieš Kris­tų ir bu­vo la­bai pa­pli­tu­si tarp grai­kų bei ro­mė­nų. Tai auk­si­nė tai­syk­lė, nes lyg nu­auk­si­na gy­ve­ni­mą, su­tei­kia jam to­bu­lu­mo ir pil­nat­vės spin­de­sį.

Šios kny­gos skai­ty­to­jams lin­kiu čia at­ras­tas tai­syk­les lai­ky­ti auk­si­nė­mis tai­syk­lė­mis, prin­ci­pais, ku­rie su­teik­tų gy­ve­ni­mui pir­mapradį spin­de­sį, at­ei­nan­tį iš Die­vo. Kai mus nu­švie­čia mū­sų esy­bės spin­de­sys, jau­čia­mės lai­min­gi. Ta­čiau no­rint at­ras­ti šį pir­mapradį spin­de­sį, rei­kia ei­ti ke­liu, ku­rį mū­sų gy­ve­ni­mui sky­rė Die­vas. Šia­me ke­ly­je lin­kiu jums nuo­la­tos pa­tir­ti lai­mę, pa­jus­ti dar­ną sa­vy­je ir sa­vo gy­ve­ni­me bei sa­vo sie­los spin­de­sį.

Lai­mė mo­kė­ti su­si­kaup­ti

Ge­bė­ji­mas su­telk­ti dė­me­sį yra vi­sų dvasi­nių ke­lių tiks­las. Vi­si jais ei­nan­tys pri­va­lo ati­džiai elg­tis su daik­tais, žmo­nė­mis ir su aki­mir­ka. Jei­gu esu su­si­kau­pęs, krei­piu dė­me­sį į vis­ką, ką da­rau. Aš su­tel­kiu vi­są dė­me­sį į tai, ką imu į ran­kas. Įsi­są­mo­ni­nu tai, kas vyks­ta. Jei­gu su­si­kau­pęs prau­siuo­si, su­vo­kiu prau­si­mo­si pa­slap­tį. Ap­si­va­lau nuo vi­so­kio pur­vo, ir ne tik nuo iš­ori­nio, bet pir­miau­sia nuo sa­vo vi­di­nės emo­ci­nės ne­šva­ros. Ap­si­va­lau nuo to, kas tem­do ma­no pir­mykš­tį, ne­iš­kreip­tą pa­veiks­lą. Jau­čiu ma­ne at­gai­vi­nan­tį ir vis­ką nu­plau­nan­tį van­de­nį. Vis­kas, ką da­rau su­telk­da­mas dė­me­sį, įgau­na gi­les­nę pras­mę.

Vo­kiškas žodis ach­tsam (ati­dus, dė­mesin­gas) ki­lęs iš in­do­europietiš­kos šak­nies „ok“, ku­ri reiš­kia „ap­gal­vo­ti, ap­mąs­ty­ti“. Su­si­kau­pęs yra tas, ku­ris, kad ir ką da­ry­tų, vi­suo­met ap­mąs­to, kas iš tik­rų­jų vyks­ta. Jis gy­ve­na są­mo­nin­gai, o ne kaip pa­puo­la. Yra žmo­nių, ku­rie min­ty­se at­si­to­li­na nuo to, ką da­ro. Jie ei­na pa­si­vaikš­čio­ti, ta­čiau min­ti­mis yra kaž­kur ki­tur. Jie ne­ma­to ke­lio, ku­riuo ei­na, ne­skai­čiuo­ja žings­nių, ku­riuos žen­gia. Prie­šin­gai, jie vaikš­ti­nė­ja sa­vo fan­ta­zi­jos erd­vė­se. Bū­ti su­si­kau­pu­siam reikš­tų vi­są dė­me­sį su­telk­ti į ėji­mą. Aš įsi­są­mo­ni­nu kiek­vie­ną sa­vo žings­nį. Ką reiš­kia ei­ti? Aš pa­lie­čiu že­mę – ir ei­nu to­liau. Aš ne­lie­ku ky­bo­ti. Ei­ti – tai nuo­la­tos ju­dė­ti to­lyn, ne­su­sto­ti ir ne­si­il­sė­ti prie to, kas pa­siek­ta, bet ei­nant keis­tis. Kai esu su­si­kau­pęs, man at­si­sklei­džia su­si­kau­pi­mo pa­slap­tis. Ta­da ėji­mą aš su­pran­tu kaip pa­ly­gi­ni­mą su sa­vuo­ju gy­ve­ni­mu...

Su­si­kau­pi­mas taip pat yra su­si­jęs su pa­bu­di­mu. Dau­ge­lis žmo­nių ma­no, kad yra pa­bu­dę, ta­čiau iš tik­rų­jų mie­ga. Jie yra įsi­su­pę į iliu­zi­jas apie sa­vo gy­ve­ni­mą. Jie ne­su­vo­kia tik­ro­vės to­kios, ko­kia ji yra. In­dų iš­min­čius En­to­nis de Me­lo (Ant­ho­ny de Mel­lo) ma­nė, kad mis­ti­ka – tai pa­bu­di­mas tik­ram gy­ve­ni­mui. Yra žmo­nių, ku­rie pai­nio­ja mis­ti­ką su pa­mal­džio­mis fan­ta­zi­jo­mis. Jie pa­si­ne­ria į mal­din­gas min­tis, kad iš­veng­tų tik­ro­vės. Ta­čiau iš tik­rų­jų su­si­kaup­ti – tai pa­bus­ti, pa­ga­liau at­merk­ti akis ir pa­ma­ty­ti tik­ro­vę to­kią, ko­kia ji yra. „Tie­sa“ grai­kiš­kai yra alét­heia. Šis žo­dis reiš­kia, kad vi­sa den­gian­tis ir daik­tų es­mę gau­bian­tis šy­das nu­trau­kia­mas ir mes žvel­gia­me į es­mę. Pa­bus­ti reiš­kia dau­giau ne­be­si­ten­kin­ti iliu­zi­jų šy­du, ku­riuo vis­ką ap­den­gė­me, o žvelg­ti už daik­tų ir iš­vys­ti tik­rą­jį gy­ve­ni­mą.

Vo­kiškas žodis ach­ten taip pat sie­ja­mas su di­de­le pa­gar­ba ir ver­ti­ni­mu. Kai dė­me­sin­gai el­giuo­si su daik­tais, aš juos ger­biu ir jie man yra svar­būs. Vie­nuo­li­jos pa­triar­chas šv. Be­ne­dik­tas sa­vo vie­nuo­lius mo­kė ati­džiai elg­tis su įran­kiais ir vi­sais ki­tais daik­tais.

Vie­nuo­ly­no ūkio tvar­ky­to­jas su vi­sa vie­nuo­ly­no įran­ga tu­ri elg­tis kaip su li­tur­gi­niais in­dais. Jis tu­ri pa­jaus­ti, kad vis­kas yra šven­ta, kad vis­kas per­smelk­ta Die­vo, kad vis­kas – Die­vo do­va­na. Kas su įran­ga el­gia­si kaip su apei­gi­niais al­to­riaus reik­me­ni­mis, tas ge­ba jaus­ti tik­rą daik­tų ver­tę. Ga­liau­siai mes vi­sur pri­si­lie­čia­me prie pir­mykš­čio šal­ti­nio: vis­kas yra Die­vo kū­ry­ba, ku­rią Jis mums pa­do­va­no­jo. Evan­ge­li­jo­je pa­gal To­mą Jė­zus sa­ko sa­vo mo­ki­niams: „Per­skel­ki­te pliaus­ką: aš esu ten; pa­kel­ki­te ak­me­nį, ir ten jūs ra­si­te ma­ne.“ Po kiek­vie­nu ak­me­niu gu­li pa­slap­tis. Tas, ku­ris ati­džiai ieš­ko, ją ran­da.

Kai su­si­kau­pęs ei­nu pro du­ris, jau­čiu, ką tai reiš­kia: aš ei­nu iš vie­nos pa­tal­pos į ki­tą. Du­rys man at­ve­ria nau­ją erd­vę. Aš kai ką pa­lie­ku ir ei­nu į tai, kas nau­ja. Jė­zus apie sa­ve sa­ko, kad Jis yra du­rys. Sa­vo bū­ti­mi Jis įgy­ven­di­na tai, ką pa­ti­ria su­si­kau­pęs žmo­gus, ženg­da­mas pro du­ris: du­rys ma­ne įlei­džia į ma­no sie­los bu­vei­nę, į vi­di­nę ma­no šir­dies erd­vę. Gy­ve­ni­me per­li­pu per dau­gy­bę slenks­čių. Žen­giu į nau­ją že­mę. At­ve­riu nau­jas, lig šiol ne­pa­žin­tas erd­ves. Du­rys at­si­ve­ria ir už­si­ve­ria. Kai po dar­bo su­si­kau­pęs žen­giu pro dar­bo­vie­tės pa­sta­to du­ris, są­mo­nin­gai jas už­da­rau, kad at­ver­čiau du­ris į šei­mą, kad vos tik par­ėjęs na­mo vi­siš­kai į ją įsi­lie­čiau. Ta­čiau dau­ge­lis grįž­ta na­mo su dar­bo pro­ble­mo­mis. Jie vis dar yra kaž­kur ki­tur. Są­mo­nin­gai ženg­ti pro du­ris reiš­kia vis­ką pa­lik­ti už sa­vęs ir vi­siš­kai įženg­ti į erd­vę, ku­ri pa­si­ro­dys du­rims at­si­vė­rus.

Šv. Be­ne­dik­tas Nur­sie­tis mė­go lo­ty­niš­ką žo­dį cus­to­di­re. Tai reiš­kia „ne­iš­leis­ti iš akių, pa­ste­bė­ti, bu­dė­ti, są­mo­nin­gai su­vok­ti“. Jis yra pa­sa­kęs, kad dva­si­nio gy­ve­ni­mo me­nas rei­ka­lau­ja vi­są lai­ką ste­bė­ti sa­vo pa­čių veik­lą. Su­si­kau­pi­mas be­ne­dik­ti­nų tra­di­ci­jo­je yra ta­pęs dva­si­niu pra­ti­mu. Dė­me­sin­gu­mas – tar­si įran­kis, ku­riuo nau­do­ja­mės. Jį ga­lė­tu­me pa­ly­gin­ti su lie­žu­viu, ku­ris ne­ap­gal­vo­tai kal­ba ir taip pri­da­ro bė­dos. Ta­da mes pyks­ta­me, kad vėl pri­šne­kė­jo­me da­ly­kų, ku­riuos ge­riau­sia bū­tų bu­vę nu­ty­lė­ti. Vi­sų pir­ma svar­bu sau­go­tis min­čių ir jaus­mų, emo­ci­jų ir aist­rų, ku­rie vė­liau ga­li lem­ti mū­sų žo­džius.

Pui­kus su­si­kau­pi­mo pa­vyz­dys bū­tų duri­nin­ko is­to­ri­ja. Jė­zus kal­ba apie vy­rą, ku­ris iš­vy­ko į ke­lio­nę sa­vo tar­nams pa­ve­dęs tvar­ky­ti na­mus: „Du­ri­nin­kui įsa­kė bu­dė­ti“ (Mk 13, 34). Taip ir žmo­gus pri­va­lo bū­ti ge­ras du­ri­nin­kas ir kiek­vie­ną min­tį, vos tik ši pa­si­bel­džia į du­ris, klaus­ti: „Ar tu pri­klau­sai man, ar esi man prie­šiš­ka? Ar no­ri man ką nors pa­sa­ky­ti, ar tik no­ri už­im­ti ma­no na­mus, o ma­ne iš jų iš­va­ry­ti?“ Sek­ti sa­vo min­tis yra svar­bus gy­ve­ni­mo už­da­vi­nys. Min­tys ga­li gy­dy­ti, ta­čiau ga­li ir pa­kenk­ti.

Mums bū­ti­nas at­sar­gu­mas, mums rei­kia bu­dė­to­jo, ku­ris kiek­vie­ną min­tį, no­rin­čią įsi­brau­ti į mū­sų vi­di­nį gy­ve­ni­mą, „ap­klau­sia“, ge­ra ji esan­ti ar ne, ar ji kar­tais ne na­mų gro­bi­kė, ke­ti­nan­ti iš­si­ke­ro­ti mū­sų na­muo­se ir at­im­ti iš mū­sų sa­vi­nin­ko tei­sę. Sar­gas bu­di. Jis ne­mie­ga. Jis sau­go ma­no na­mus, kad ra­miai ir sau­giai ga­lė­čiau juo­se gy­ven­ti. Pa­si­rū­pin­ki­me, kad ge­ras sar­gas bu­dė­tų prie du­rų, ve­dan­čių į mū­sų šir­dį, ir tram­dy­tų lie­žu­vį – var­tus, at­si­ve­rian­čius į iš­orę, pro ku­riuos lie­ja­si ne­ap­gal­vo­ti žo­džiai, ku­rie tiek mums, tiek ir ki­tiems ga­li pri­da­ry­ti ne­ma­lo­nių da­ly­kų.

Cus­to­di­re (bū­ti ati­džiam) ne­reiš­kia kon­t­ro­liuo­ti. Kas ban­do kon­tro­liuo­ti sa­vo min­tis, tam jos tik­rai tam­pa ne­kon­tro­liuo­ja­mos. Kal­ba­ma apie tai, kaip bū­ti bud­riam, gy­ven­ti dė­me­sin­gai ir ati­džiai, su­tar­ti su sa­vi­mi pa­čiu ir su tuo, kas yra ap­lin­kui. Psi­cho­lo­gai tei­gia, kad di­džiau­sia mū­sų lai­kų li­ga yra ry­šio ne­bu­vi­mas. Žmo­nės pra­ra­do ry­šį su sa­vi­mi ir daik­tais, su žmo­nė­mis ir su Die­vu. Kas ne­tu­ri ry­šio su daik­tais, tas su jais el­gia­si ne­rū­pes­tin­gai. Kas ne­su­ge­ba už­megz­ti ry­šio su žmo­gu­mi, tas ne­įžvel­gia ki­to pa­slap­ties. Jis ne­pa­ste­bi jo sie­los vir­pe­sių.

Kas nė­ra at­vi­ras pats su sa­vi­mi, tas nieka­da ne­bū­na su­si­tel­kęs į sa­ve, nie­ka­da tik­rai ne­bū­na „na­mie“. Jis yra vi­sur ir nie­kur. Skun­džia­si, kad jau­čia­si vie­ni­šas, ta­čiau „nė­ra sa­vy­je“. Jis ne­si­jau­čia ar­ti­mas sau pa­čiam ir vis la­biau il­gi­si žmo­nių ar­tu­mo. Ta­čiau jei kas nors prie jo pri­ar­tė­ja, jis ne­ga­li to ar­tu­mo pa­kęs­ti. Ka­da nors pa­ban­dyk są­mo­nin­gai pri­im­ti tai, ką tuo me­tu da­rai, pa­jus­ti san­ty­kį su tuo, ką lie­ti. Pajusk san­ty­kį su me­džiu, ša­lia ku­rio sto­vi, su gė­le, ku­ri žy­di prie­šais ta­ve. Tu pa­tir­si, kaip san­ty­kis su daik­tais vis­ką nu­švies nau­ja švie­sa. Su­vok san­ty­kį su įran­kiais, ku­riuos imi į ran­kas, su kom­piu­te­riu, su kny­ga, ku­rią šiuo me­tu skai­tai. Pa­ste­bė­si, kad tai nė­ra ne­gy­vi ob­jek­tai. Ne­ti­kė­tai jie pra­de­da švy­tė­ti. Jie tam­pa tau svar­būs. Vos tik pa­jun­ti tą san­ty­kį, sa­vai­me pra­de­di dė­me­sin­gai elg­tis su daik­tais.

Kas pajuto ry­šį su ak­me­niu, ku­rį ga­vo do­va­nų iš drau­go ar drau­gės, tam ak­muo at­gy­ja, pra­kal­ba. Jis jam pa­sa­ko­ja apie drau­gą. Ap­sa­ko vie­tas, ku­rio­se yra gu­lė­jęs. Pa­sa­ko­ja apie troš­ki­mą da­ly­vau­ti di­de­lės ka­ted­ros sta­ty­bo­je. Pa­žįs­tu sta­lių, ku­ris ga­lė­tų su­si­ža­vė­jęs kal­bė­ti apie tai, ką su­pra­to dirb­da­mas su me­die­na. Jis pajuto san­ty­kį su me­džiu. Lie­tė jį su pa­gar­ba. Šis bu­vo jam svar­bus ir ver­tas mei­lės.

Bū­ti su­si­kau­pu­siam nė­ra dar­bas, ku­rį ga­lė­tu­me at­lik­ti. Prie­šin­gai, su­si­kau­pi­mas mo­ko mus me­no, in­ten­sy­viai gy­ven­ti, kvie­čia pa­tir­ti gy­ve­ni­mo džiaugs­mą. Tas, ku­ris vi­siš­kai gy­ve­na šio­je aki­mir­ko­je, ga­li ja gė­rė­tis ir mė­gau­tis, kiek­vie­na aki­mir­ka jam tam­pa pil­nat­vės pa­tir­ti­mi. Te­rei­kia at­si­gul­ti ant žo­lės ir prieš jį at­si­ve­ria spal­vų ir for­mų ro­jus. Tą sa­vo mo­ki­niams pa­ta­ria bu­dis­tų vie­nuo­lis Tchit Niat Cha­nis (Thich Nhat Hanh). Jis ma­no: „Jei ne­sa­me lai­min­gi, tai to­dėl, kad mums trūks­ta su­si­kau­pi­mo. Kas su­si­tel­kęs ei­na per ru­de­nė­jan­tį miš­ką, tam at­si­ve­ria spal­vų, ku­rias prieš akis pažeria ru­duo, ste­buk­las.“

Ru­duo yra me­ni­nin­kas, su ku­riuo ne­ga­lė­tų rung­ty­niau­ti nie­kas ki­tas. Su­si­kau­pęs žmo­gus pa­ti­ria dau­gy­bę ste­buk­lų, ku­riuos jam siū­lo miš­kas. Vie­nas jų – krin­tan­čios švie­sos ste­buk­las. Kai vaikš­tau miš­ku ap­au­gu­siais kal­nais, vi­sa­da bū­nu su­ža­vė­tas bu­kų gi­rios su­kur­to švie­sos žais­mo. Ma­ne vi­sa­da ža­vė­jo aukš­ti, go­ti­ki­nės ka­ted­ros ko­lo­nas pri­me­nan­tys bu­kai. Miš­ke pa­si­jun­tu tar­si aukš­to­je ka­ted­ro­je. Lė­tai žen­giu ir jau­čiu, kaip ma­ne ap­gau­bia pa­slap­tis, kū­ri­ni­jo­je ap­si­reiš­kian­ti Die­vo pla­ty­bė ir gro­žis. Su­si­kau­pu­siam žmo­gui ne­rei­kia to­li­mų ke­lio­nių. Pa­pras­tas pa­si­vaikš­čio­ji­mas duo­da vis­ką, ko trokš­ta šir­dis.

Su­si­kau­pi­mas taip pat yra ap­sau­ga nuo blo­gio, nuo vis­ko, kas kliu­do gy­ven­ti. Šv. Be­ne­dik­tas rei­ka­lau­ja iš vie­nuo­lio, kad šis vi­są lai­ką veng­tų „nuo­dė­mių ir klai­dų, pa­da­ro­mų min­ti­mis, žo­džiais, veiks­mais dėl už­si­spy­ri­mo ir dėl kū­no gei­du­lių“. Šian­dien mums tai skam­ba ne­la­bai pa­trauk­liai. Ta­čiau Be­ne­dik­tas ma­nė, kad mū­sų mąs­ty­mas ir kal­bė­ji­mas, mū­sų veiks­mai ir mū­sų ėji­mas at­si­ski­ria nuo mū­sų. Ta­da mes ei­na­me, bet ne­sa­me įsi­gi­li­nę į ėji­mą. Mes gy­ve­na­me, bet ne­sa­me gy­ve­ni­me. Mes kal­ba­me ne­įsi­są­mo­nin­da­mi, iš mū­sų ne­kon­tro­liuo­ja­mi te­ka žo­džiai. Kas kal­ba ir vei­kia ne­są­mo­nin­gai ir ne­ap­gal­vo­tai, tas ken­kia sau pa­čiam ir ki­tiems. Ati­du­mas ap­sau­go nuo ne­są­mo­nin­gos ža­los sau pa­čiam.

Bū­ti su­si­kau­pu­siam – tai me­nas kal­bė­ti ir veik­ti iš šir­dies, ben­drau­jant su sa­vi­mi ir ki­tais de­ra­mai iš­reikš­ti tai, kas gu­li ant šir­dies. Su­si­kaup­ti ga­li­me iš­mok­ti la­bai kon­kre­čiu bū­du, są­mo­nin­gai ir ati­džiai im­da­mi į ran­kas kas­die­nius daik­tus. Aš rū­pes­tin­gai el­giuo­si su sa­vo tu­ši­nu­ku, as­me­ni­niu kom­piu­te­riu ir kny­go­mis, ku­rias skai­tau. Su­si­kau­pęs iš­ei­nu iš kam­ba­rio, są­mo­nin­gai li­pu laip­tais, ei­nu į ki­tą pa­tal­pą. Jau­čiu švie­žią orą, jau­čiu ma­ne šil­dan­čius sau­lės spin­du­lius. Esu kiek­vie­no­je aki­mir­ko­je. Taip pat įsi­gi­li­nu ir į sa­vo po­jū­čius. Aš žiū­riu, klau­sau, uo­džiu, lie­čiu tai, ką imu į ran­kas. Tai pa­pras­tas pra­ti­mas, kaip dė­me­sin­gai elg­tis su vis­kuo. Šis kon­kre­tus pra­ti­mas su­tel­kia ma­ne. Aš tam­pu glau­džiai su­si­jęs su daik­tais ir su sa­vi­mi pa­čiu. Aš pra­de­du jaus­ti sa­ve nau­jai. Aš vi­sas esu da­bar­ty­je. Aš jau­čiuo­si gy­vy­bin­gas...

Svar­bus su­si­kau­pi­mo as­pek­tas yra tas, kad aš ne­ban­dau ver­tin­ti to, ką da­rau, lie­čiu, iš­gy­ve­nu. Taip pat ne­ver­ti­nu ir man ky­lan­čių min­čių. Aš su­vo­kiu, kas vyks­ta, be jo­kio nuosp­ren­džio. Yra taip, kaip yra. Aš ban­dau vi­sa tai pa­lies­ti, pa­jaus­ti. Dau­ge­lis žmo­nių ne­nu­si­ra­mi­na, nes vis­ką, ką da­ro, tuo­jau ban­do ver­tin­ti. Ta­čiau daž­niau­siai jų veik­la ne­su­tam­pa su pro­to spren­di­mais. Tuo­met jie bū­na ne­pa­ten­kin­ti. Aš ne­ver­ti­nu to, ką bū­da­mas su­si­kau­pęs jau­čiu. Aš pa­pras­čiau­siai su­si­lie­čiu su daik­tais. O tai, ką įsi­są­mo­ni­nu ne­ver­tin­da­mas, ga­liu ne­sun­kiai pa­leis­ti. Aš at­si­sa­kau ko­vo­ti su sa­vo min­ti­mis. Aš jas pri­imu ir lei­džiu joms bū­ti. Ta­da jos pa­čios sa­vai­me iš­si­sklai­do ar­ba pa­si­kei­čia. Bet ku­riuo at­ve­ju jos dau­giau ne­lai­ko ma­nęs ne­lais­vė­je.

„Bū­ti su­si­kau­pu­siam“ glau­džiai su­si­ję su „bū­ti rū­pes­tin­gam“. Kas ati­džiai el­gia­si su daik­tais, tas yra rū­pes­tin­gas. Vok. be­hut­sam ki­lęs iš Ob­hut, Be­wa­chung (glo­ba / prie­žiū­ra; ap­sau­ga, rū­pi­ni­ma­sis). Rū­pes­tin­gam žmo­gui svar­bu tai, ką jis da­ro. Jis ste­bi, kad vis­kas ei­tų­si ge­rai. Žo­dy­je be­hut­sam sly­pi žodis Hut (skry­bė­lė). Kai rū­pes­tin­gai su kuo nors el­giuo­si, aš jį tar­si sau­giai ap­gau­biu, nepalieku prie­šiš­kų jė­gų ant­puo­liams. Pa­imu į ran­kas. Sau­go­da­mas lai­kau sa­vo ran­kas virš jo.

Žodžiuo­se ach­tsam ir be­hut­sam ran­­da­me prie­sa­gą „sam“ (su kuo nors  su­de­rin­tas). Kas yra su­si­kau­pęs, tas yra su­si­de­ri­nęs su vis­kuo, kad ir ką da­ry­tų. Jis su­si­jun­gia su tuo, ką lie­čia. Taip pat ir sa­vy­je jis yra su­si­de­ri­nęs. Sa­vy­je su­vie­ni­ja tai, kas pa­pras­tai ban­do iš­si­skirs­ty­ti į ša­lis. Jis ne­lei­džia sa­vęs iš­bars­ty­ti, yra su­si­tel­kęs sa­vy­je, įsi­gi­li­nęs į sa­ve pa­tį ir tai, kas vyks­ta. „Sam“ taip pat ga­li bū­ti sie­ja­mas ir su sanft (švel­nus). Švel­nus žmo­gus pui­kiai su­ta­ria su ki­tais žmo­nė­mis. Jis tai­kiai gy­ve­na su jais. Švel­niai el­gia­si su daik­tais. Jau­čia vie­ny­bę su tuo, ką lie­čia. Švel­niai el­gia­si su vi­sais įran­kiais: švel­nus žmo­gus jau­čia­si su­si­jęs su tuo, ką ima į ran­kas.

Švel­nus tas, ku­ris jau­čia dar­ną su sa­vi­mi, su įvai­riais sa­vo sie­los no­rais ir po­rei­kiais, su sa­vo aist­ro­mis ir emo­ci­jo­mis. Švel­nus žmo­gus su­ta­ria net ir su prie­šy­bė­mis sa­vo šir­dy­je. Jis švel­niai el­gia­si su žmo­nė­mis, nes jau­čia su jais vi­di­nę ben­drys­tę. Kas glau­džiai su­si­jęs su daik­tais ir žmo­nė­mis, tas yra švel­nus. Jam ne­rei­kia sau­go­tis gru­bu­mo ar šiurkš­tu­mo. Su­si­kau­pi­mas ky­la iš jo švel­nu­mo, iš jo ry­šio su daik­tais, sa­vi­mi pa­čiu ir žmo­nė­mis. Tai yra jo vie­ny­bės jaus­mo su ki­tais  iš­raiš­ka. Ati­dus, rū­pes­tin­gas žmo­gus jau­čia­si su vis­kuo su­si­vie­ni­jęs, pri­klau­so pa­sau­liui, daik­tams ir žmo­nėms.

Žymiau­sias anks­ty­vo­sios vie­nuo­li­jos rašyto­jas Evag­ri­jus Pon­ti­kas (Evag­rius Pon­ti­cus, 345–399) švel­nu­mą lai­kė tik­ro dva­sin­gu­mo iš­raiš­ka. Jis ma­nė, kad gru­biai elg­da­ma­sis vie­nuo­lis tik ro­do, jog vi­sai ne­su­pran­ta, kas yra dva­sin­gu­mas. Net jei ir bū­tų di­de­lis as­ke­tas, jam tai nie­ko ne­pa­dės, nes jis yra at­si­sky­ręs nuo sa­vęs ir nuo žmo­nių; jis ko­vo­ja prieš sa­ve ir ne­si­jau­čia esąs vie­ny­bė­je su sa­vi­mi. Evag­ri­jus Pon­ti­kas šlo­vi­na Jė­zaus ro­mu­mą, ku­ris kvie­čia bū­ti ro­miais ir nuo­lan­kios šir­dies (plg. Mt 11, 29). Jis mums ro­do į Mo­zę, apie ku­rį Raš­tas sa­ko, kad jis bu­vęs ro­mes­nis nei vi­si ki­ti žmo­nės.

Vo­kie­čių kal­bos žo­dis Sanf­tmut (sanft „švel­nus“, Mut „drą­sa“) nu­ro­do, kad rei­kia drą­sos bū­ti švel­niam, „pa­lai­ky­ti ry­šį“ su sa­vo sie­los prie­šy­bė­mis ir tai­kiai su jo­mis su­gy­ven­ti. Rei­kia drą­sos iš­lai­ky­ti ry­šį su žmo­nė­mis, ypač tuo­met, kai ap­nin­ka prie­šiš­ki jaus­mai. Drą­sa rei­ka­lin­ga, kad iš­lik­tu­me švel­nūs su sa­vi­mi ir su žmo­nė­mis, kad dė­me­sin­gai ir rū­pes­tin­gai elg­tu­mės su vis­kuo, kas mus su­pa.

Švel­nu­mas ir su­si­kau­pi­mas yra su­si­ję. Aš jau­čiu pa­gar­bą kiek­vie­nam oro gurkš­niui, ku­rį įkve­piu, įran­kiui, ku­rį imu į ran­kas, megz­ti­niui, ku­rį at­sar­giai ap­si­ren­giu, aki­niams, ku­riuos už­si­de­du. Aš rū­pes­tin­gai ei­nu sa­vuo­ju ke­liu. Nu­si­i­mu skry­bė­lę prieš kiek­vie­ną žings­nį, ku­ris bus ženg­tas, nes kiek­vie­nas žings­nis, jei­gu aš jį rū­pes­tin­gai žen­giu, ve­da ma­ne į gy­ve­ni­mą. To­kiu bū­du su­si­kau­pi­mas, rū­pes­tin­gu­mas ir švel­nu­mas man yra du­rys į tik­rą, są­mo­nin­gą gy­ve­ni­mą.

Skai­ty­da­mas šias ei­lu­tes gal ir ne­at­ra­dai tau vi­siš­kai nau­jų ži­nių. Ta­čiau gal­būt pa­si­ju­tai ki­taip. Gal ati­dus skai­ty­mas ta­ve nu­ra­mi­no, pa­nar­di­no į ki­tą pa­sau­lį. Da­bar, kai per­skai­tei šį sky­rių, pa­ban­dyk la­bai lė­tai per­ei­ti per kam­ba­rį. Ne­gal­vok apie tai, ką per­skai­tei. Tik pa­ban­dyk tai, ką su­pra­tai skai­ty­da­mas, iš lė­to per­neš­ti per kam­ba­rį tar­si van­dens pri­pil­tą du­be­nį. Lė­tai ženk kiek­vie­ną žings­nį, kad ne­iš­pils­ty­tum van­dens. Ta­da pa­ju­si, kad sa­vy­je ir su sa­vi­mi ne­ši kaž­ką bran­gaus. Ste­bėk, kad šio lo­bio tuš­čiai ne­iš­švais­ty­tum, bet rū­pes­tin­gai neš­tum ir iš­da­ly­tum su­tik­tiems žmo­nėms.