2014 m. rugpjūčio 22 d., penktadienis

Anselm Grün. Visi žmonės nori būti laimingi

2012-03-15
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai 

Netrukus šalies knygynuose pasirodys nauja vokiečio benediktino Anselmo Grüno knyga „Visi žmonės nori būti laimingi“ („Katalikų pasaulio leidiniai“). Kviečiame susipažinti su jos ištrauka.

„Vi­si žmo­nės no­ri bū­ti lai­min­gi.“ Tai di­džio­jo grai­kų fi­lo­so­fo Pla­to­no tei­gi­nys. Vė­liau šį tei­gi­nį pa­tvir­ti­no dau­gy­bė ki­tų fi­lo­so­fų ir po­e­tų. Tik ky­la klau­si­mas, kaip su­ge­bė­ti bū­ti lai­min­gam.

Vi­sų lai­kų fi­lo­so­fai ro­dė ke­lius į lai­mę. Ta­čiau jie nie­ka­da lai­mės ne­aiš­ki­no kaip kaž­ko, ką bū­tų ga­li­ma nu­si­pirkt ir vė­liau lai­ky­ti sa­vo nuo­sa­vy­be. Prie­šin­gai, tas, ku­ris no­ri bū­ti lai­min­gas, tu­ri ei­ti dva­si­niu ke­liu. Jei no­ri, kad ke­ly­je jį ly­dė­tų lai­mė, jis pri­va­lo lai­ky­tis tai­syk­lių. Be to, jis nie­ka­da ne­ga­lės lai­mės su­lai­ky­ti. Ke­ly­je, ve­dan­čia­me į lai­mės pa­tir­tį, la­bai svar­bios do­ry­bės, nes jos pa­de­da tin­ka­mai gy­ven­ti. Tai prin­ci­pi­nės po­zi­ci­jos, ku­rios su­tei­kia žmo­gui at­ra­mą. Tai ver­ty­bės, da­ran­čios gy­ve­ni­mą ver­tin­gą.

Šio­je kny­go­je ap­ra­šo­mi el­ge­sio bū­dai, ku­rie pri­va­lo­mi žmo­gui, sie­kian­čiam pa­tir­ti lai­mę. Vien mo­ky­da­ma­sis bū­ti ra­mus ar my­lė­ti, jis pa­jun­ta lai­mę. Tai auk­si­nės tai­syk­lės. Vo­kiš­kas žo­dis Re­gel yra ki­lęs iš lo­ty­niško re­gu­la, taip bu­vo va­di­na­mos vie­nuo­ly­no tai­syk­lės. Jos re­gu­lia­vo vie­nuo­ly­no gy­ve­ni­mą. Šian­dien žmo­gui taip pat rei­kia tai­syk­lių, ku­rios tvar­ky­tų jo gy­ve­ni­mą, ku­rios nu­kreip­tų rei­kia­ma kryp­ti­mi, tai ir no­ri­ma pa­sa­ky­ti žo­džiu Re­gel,  sie­ja­mu su  lot. re­ge­re. 

Auk­si­nė tai­syk­lė yra Jė­zaus žo­džiai: „Tad vi­sa, ko no­ri­te, kad jums da­ry­tų žmo­nės, ir jūs pa­tys jiems da­ry­ki­te“ (Mt 7, 12). Pa­na­ši tai­syk­lė grai­kų fi­lo­so­fi­jo­je bu­vo ži­no­ma dar V a. prieš Kris­tų ir bu­vo la­bai pa­pli­tu­si tarp grai­kų bei ro­mė­nų. Tai auk­si­nė tai­syk­lė, nes lyg nu­auk­si­na gy­ve­ni­mą, su­tei­kia jam to­bu­lu­mo ir pil­nat­vės spin­de­sį.

Šios kny­gos skai­ty­to­jams lin­kiu čia at­ras­tas tai­syk­les lai­ky­ti auk­si­nė­mis tai­syk­lė­mis, prin­ci­pais, ku­rie su­teik­tų gy­ve­ni­mui pir­mapradį spin­de­sį, at­ei­nan­tį iš Die­vo. Kai mus nu­švie­čia mū­sų esy­bės spin­de­sys, jau­čia­mės lai­min­gi. Ta­čiau no­rint at­ras­ti šį pir­mapradį spin­de­sį, rei­kia ei­ti ke­liu, ku­rį mū­sų gy­ve­ni­mui sky­rė Die­vas. Šia­me ke­ly­je lin­kiu jums nuo­la­tos pa­tir­ti lai­mę, pa­jus­ti dar­ną sa­vy­je ir sa­vo gy­ve­ni­me bei sa­vo sie­los spin­de­sį.

Lai­mė mo­kė­ti su­si­kaup­ti

Ge­bė­ji­mas su­telk­ti dė­me­sį yra vi­sų dvasi­nių ke­lių tiks­las. Vi­si jais ei­nan­tys pri­va­lo ati­džiai elg­tis su daik­tais, žmo­nė­mis ir su aki­mir­ka. Jei­gu esu su­si­kau­pęs, krei­piu dė­me­sį į vis­ką, ką da­rau. Aš su­tel­kiu vi­są dė­me­sį į tai, ką imu į ran­kas. Įsi­są­mo­ni­nu tai, kas vyks­ta. Jei­gu su­si­kau­pęs prau­siuo­si, su­vo­kiu prau­si­mo­si pa­slap­tį. Ap­si­va­lau nuo vi­so­kio pur­vo, ir ne tik nuo iš­ori­nio, bet pir­miau­sia nuo sa­vo vi­di­nės emo­ci­nės ne­šva­ros. Ap­si­va­lau nuo to, kas tem­do ma­no pir­mykš­tį, ne­iš­kreip­tą pa­veiks­lą. Jau­čiu ma­ne at­gai­vi­nan­tį ir vis­ką nu­plau­nan­tį van­de­nį. Vis­kas, ką da­rau su­telk­da­mas dė­me­sį, įgau­na gi­les­nę pras­mę.

Vo­kiškas žodis ach­tsam (ati­dus, dė­mesin­gas) ki­lęs iš in­do­europietiš­kos šak­nies „ok“, ku­ri reiš­kia „ap­gal­vo­ti, ap­mąs­ty­ti“. Su­si­kau­pęs yra tas, ku­ris, kad ir ką da­ry­tų, vi­suo­met ap­mąs­to, kas iš tik­rų­jų vyks­ta. Jis gy­ve­na są­mo­nin­gai, o ne kaip pa­puo­la. Yra žmo­nių, ku­rie min­ty­se at­si­to­li­na nuo to, ką da­ro. Jie ei­na pa­si­vaikš­čio­ti, ta­čiau min­ti­mis yra kaž­kur ki­tur. Jie ne­ma­to ke­lio, ku­riuo ei­na, ne­skai­čiuo­ja žings­nių, ku­riuos žen­gia. Prie­šin­gai, jie vaikš­ti­nė­ja sa­vo fan­ta­zi­jos erd­vė­se. Bū­ti su­si­kau­pu­siam reikš­tų vi­są dė­me­sį su­telk­ti į ėji­mą. Aš įsi­są­mo­ni­nu kiek­vie­ną sa­vo žings­nį. Ką reiš­kia ei­ti? Aš pa­lie­čiu že­mę – ir ei­nu to­liau. Aš ne­lie­ku ky­bo­ti. Ei­ti – tai nuo­la­tos ju­dė­ti to­lyn, ne­su­sto­ti ir ne­si­il­sė­ti prie to, kas pa­siek­ta, bet ei­nant keis­tis. Kai esu su­si­kau­pęs, man at­si­sklei­džia su­si­kau­pi­mo pa­slap­tis. Ta­da ėji­mą aš su­pran­tu kaip pa­ly­gi­ni­mą su sa­vuo­ju gy­ve­ni­mu...

Su­si­kau­pi­mas taip pat yra su­si­jęs su pa­bu­di­mu. Dau­ge­lis žmo­nių ma­no, kad yra pa­bu­dę, ta­čiau iš tik­rų­jų mie­ga. Jie yra įsi­su­pę į iliu­zi­jas apie sa­vo gy­ve­ni­mą. Jie ne­su­vo­kia tik­ro­vės to­kios, ko­kia ji yra. In­dų iš­min­čius En­to­nis de Me­lo (Ant­ho­ny de Mel­lo) ma­nė, kad mis­ti­ka – tai pa­bu­di­mas tik­ram gy­ve­ni­mui. Yra žmo­nių, ku­rie pai­nio­ja mis­ti­ką su pa­mal­džio­mis fan­ta­zi­jo­mis. Jie pa­si­ne­ria į mal­din­gas min­tis, kad iš­veng­tų tik­ro­vės. Ta­čiau iš tik­rų­jų su­si­kaup­ti – tai pa­bus­ti, pa­ga­liau at­merk­ti akis ir pa­ma­ty­ti tik­ro­vę to­kią, ko­kia ji yra. „Tie­sa“ grai­kiš­kai yra alét­heia. Šis žo­dis reiš­kia, kad vi­sa den­gian­tis ir daik­tų es­mę gau­bian­tis šy­das nu­trau­kia­mas ir mes žvel­gia­me į es­mę. Pa­bus­ti reiš­kia dau­giau ne­be­si­ten­kin­ti iliu­zi­jų šy­du, ku­riuo vis­ką ap­den­gė­me, o žvelg­ti už daik­tų ir iš­vys­ti tik­rą­jį gy­ve­ni­mą.

Vo­kiškas žodis ach­ten taip pat sie­ja­mas su di­de­le pa­gar­ba ir ver­ti­ni­mu. Kai dė­me­sin­gai el­giuo­si su daik­tais, aš juos ger­biu ir jie man yra svar­būs. Vie­nuo­li­jos pa­triar­chas šv. Be­ne­dik­tas sa­vo vie­nuo­lius mo­kė ati­džiai elg­tis su įran­kiais ir vi­sais ki­tais daik­tais.

Vie­nuo­ly­no ūkio tvar­ky­to­jas su vi­sa vie­nuo­ly­no įran­ga tu­ri elg­tis kaip su li­tur­gi­niais in­dais. Jis tu­ri pa­jaus­ti, kad vis­kas yra šven­ta, kad vis­kas per­smelk­ta Die­vo, kad vis­kas – Die­vo do­va­na. Kas su įran­ga el­gia­si kaip su apei­gi­niais al­to­riaus reik­me­ni­mis, tas ge­ba jaus­ti tik­rą daik­tų ver­tę. Ga­liau­siai mes vi­sur pri­si­lie­čia­me prie pir­mykš­čio šal­ti­nio: vis­kas yra Die­vo kū­ry­ba, ku­rią Jis mums pa­do­va­no­jo. Evan­ge­li­jo­je pa­gal To­mą Jė­zus sa­ko sa­vo mo­ki­niams: „Per­skel­ki­te pliaus­ką: aš esu ten; pa­kel­ki­te ak­me­nį, ir ten jūs ra­si­te ma­ne.“ Po kiek­vie­nu ak­me­niu gu­li pa­slap­tis. Tas, ku­ris ati­džiai ieš­ko, ją ran­da.

Kai su­si­kau­pęs ei­nu pro du­ris, jau­čiu, ką tai reiš­kia: aš ei­nu iš vie­nos pa­tal­pos į ki­tą. Du­rys man at­ve­ria nau­ją erd­vę. Aš kai ką pa­lie­ku ir ei­nu į tai, kas nau­ja. Jė­zus apie sa­ve sa­ko, kad Jis yra du­rys. Sa­vo bū­ti­mi Jis įgy­ven­di­na tai, ką pa­ti­ria su­si­kau­pęs žmo­gus, ženg­da­mas pro du­ris: du­rys ma­ne įlei­džia į ma­no sie­los bu­vei­nę, į vi­di­nę ma­no šir­dies erd­vę. Gy­ve­ni­me per­li­pu per dau­gy­bę slenks­čių. Žen­giu į nau­ją že­mę. At­ve­riu nau­jas, lig šiol ne­pa­žin­tas erd­ves. Du­rys at­si­ve­ria ir už­si­ve­ria. Kai po dar­bo su­si­kau­pęs žen­giu pro dar­bo­vie­tės pa­sta­to du­ris, są­mo­nin­gai jas už­da­rau, kad at­ver­čiau du­ris į šei­mą, kad vos tik par­ėjęs na­mo vi­siš­kai į ją įsi­lie­čiau. Ta­čiau dau­ge­lis grįž­ta na­mo su dar­bo pro­ble­mo­mis. Jie vis dar yra kaž­kur ki­tur. Są­mo­nin­gai ženg­ti pro du­ris reiš­kia vis­ką pa­lik­ti už sa­vęs ir vi­siš­kai įženg­ti į erd­vę, ku­ri pa­si­ro­dys du­rims at­si­vė­rus.

Šv. Be­ne­dik­tas Nur­sie­tis mė­go lo­ty­niš­ką žo­dį cus­to­di­re. Tai reiš­kia „ne­iš­leis­ti iš akių, pa­ste­bė­ti, bu­dė­ti, są­mo­nin­gai su­vok­ti“. Jis yra pa­sa­kęs, kad dva­si­nio gy­ve­ni­mo me­nas rei­ka­lau­ja vi­są lai­ką ste­bė­ti sa­vo pa­čių veik­lą. Su­si­kau­pi­mas be­ne­dik­ti­nų tra­di­ci­jo­je yra ta­pęs dva­si­niu pra­ti­mu. Dė­me­sin­gu­mas – tar­si įran­kis, ku­riuo nau­do­ja­mės. Jį ga­lė­tu­me pa­ly­gin­ti su lie­žu­viu, ku­ris ne­ap­gal­vo­tai kal­ba ir taip pri­da­ro bė­dos. Ta­da mes pyks­ta­me, kad vėl pri­šne­kė­jo­me da­ly­kų, ku­riuos ge­riau­sia bū­tų bu­vę nu­ty­lė­ti. Vi­sų pir­ma svar­bu sau­go­tis min­čių ir jaus­mų, emo­ci­jų ir aist­rų, ku­rie vė­liau ga­li lem­ti mū­sų žo­džius.

Pui­kus su­si­kau­pi­mo pa­vyz­dys bū­tų duri­nin­ko is­to­ri­ja. Jė­zus kal­ba apie vy­rą, ku­ris iš­vy­ko į ke­lio­nę sa­vo tar­nams pa­ve­dęs tvar­ky­ti na­mus: „Du­ri­nin­kui įsa­kė bu­dė­ti“ (Mk 13, 34). Taip ir žmo­gus pri­va­lo bū­ti ge­ras du­ri­nin­kas ir kiek­vie­ną min­tį, vos tik ši pa­si­bel­džia į du­ris, klaus­ti: „Ar tu pri­klau­sai man, ar esi man prie­šiš­ka? Ar no­ri man ką nors pa­sa­ky­ti, ar tik no­ri už­im­ti ma­no na­mus, o ma­ne iš jų iš­va­ry­ti?“ Sek­ti sa­vo min­tis yra svar­bus gy­ve­ni­mo už­da­vi­nys. Min­tys ga­li gy­dy­ti, ta­čiau ga­li ir pa­kenk­ti.

Mums bū­ti­nas at­sar­gu­mas, mums rei­kia bu­dė­to­jo, ku­ris kiek­vie­ną min­tį, no­rin­čią įsi­brau­ti į mū­sų vi­di­nį gy­ve­ni­mą, „ap­klau­sia“, ge­ra ji esan­ti ar ne, ar ji kar­tais ne na­mų gro­bi­kė, ke­ti­nan­ti iš­si­ke­ro­ti mū­sų na­muo­se ir at­im­ti iš mū­sų sa­vi­nin­ko tei­sę. Sar­gas bu­di. Jis ne­mie­ga. Jis sau­go ma­no na­mus, kad ra­miai ir sau­giai ga­lė­čiau juo­se gy­ven­ti. Pa­si­rū­pin­ki­me, kad ge­ras sar­gas bu­dė­tų prie du­rų, ve­dan­čių į mū­sų šir­dį, ir tram­dy­tų lie­žu­vį – var­tus, at­si­ve­rian­čius į iš­orę, pro ku­riuos lie­ja­si ne­ap­gal­vo­ti žo­džiai, ku­rie tiek mums, tiek ir ki­tiems ga­li pri­da­ry­ti ne­ma­lo­nių da­ly­kų.

Cus­to­di­re (bū­ti ati­džiam) ne­reiš­kia kon­t­ro­liuo­ti. Kas ban­do kon­tro­liuo­ti sa­vo min­tis, tam jos tik­rai tam­pa ne­kon­tro­liuo­ja­mos. Kal­ba­ma apie tai, kaip bū­ti bud­riam, gy­ven­ti dė­me­sin­gai ir ati­džiai, su­tar­ti su sa­vi­mi pa­čiu ir su tuo, kas yra ap­lin­kui. Psi­cho­lo­gai tei­gia, kad di­džiau­sia mū­sų lai­kų li­ga yra ry­šio ne­bu­vi­mas. Žmo­nės pra­ra­do ry­šį su sa­vi­mi ir daik­tais, su žmo­nė­mis ir su Die­vu. Kas ne­tu­ri ry­šio su daik­tais, tas su jais el­gia­si ne­rū­pes­tin­gai. Kas ne­su­ge­ba už­megz­ti ry­šio su žmo­gu­mi, tas ne­įžvel­gia ki­to pa­slap­ties. Jis ne­pa­ste­bi jo sie­los vir­pe­sių.

Kas nė­ra at­vi­ras pats su sa­vi­mi, tas nieka­da ne­bū­na su­si­tel­kęs į sa­ve, nie­ka­da tik­rai ne­bū­na „na­mie“. Jis yra vi­sur ir nie­kur. Skun­džia­si, kad jau­čia­si vie­ni­šas, ta­čiau „nė­ra sa­vy­je“. Jis ne­si­jau­čia ar­ti­mas sau pa­čiam ir vis la­biau il­gi­si žmo­nių ar­tu­mo. Ta­čiau jei kas nors prie jo pri­ar­tė­ja, jis ne­ga­li to ar­tu­mo pa­kęs­ti. Ka­da nors pa­ban­dyk są­mo­nin­gai pri­im­ti tai, ką tuo me­tu da­rai, pa­jus­ti san­ty­kį su tuo, ką lie­ti. Pajusk san­ty­kį su me­džiu, ša­lia ku­rio sto­vi, su gė­le, ku­ri žy­di prie­šais ta­ve. Tu pa­tir­si, kaip san­ty­kis su daik­tais vis­ką nu­švies nau­ja švie­sa. Su­vok san­ty­kį su įran­kiais, ku­riuos imi į ran­kas, su kom­piu­te­riu, su kny­ga, ku­rią šiuo me­tu skai­tai. Pa­ste­bė­si, kad tai nė­ra ne­gy­vi ob­jek­tai. Ne­ti­kė­tai jie pra­de­da švy­tė­ti. Jie tam­pa tau svar­būs. Vos tik pa­jun­ti tą san­ty­kį, sa­vai­me pra­de­di dė­me­sin­gai elg­tis su daik­tais.

Kas pajuto ry­šį su ak­me­niu, ku­rį ga­vo do­va­nų iš drau­go ar drau­gės, tam ak­muo at­gy­ja, pra­kal­ba. Jis jam pa­sa­ko­ja apie drau­gą. Ap­sa­ko vie­tas, ku­rio­se yra gu­lė­jęs. Pa­sa­ko­ja apie troš­ki­mą da­ly­vau­ti di­de­lės ka­ted­ros sta­ty­bo­je. Pa­žįs­tu sta­lių, ku­ris ga­lė­tų su­si­ža­vė­jęs kal­bė­ti apie tai, ką su­pra­to dirb­da­mas su me­die­na. Jis pajuto san­ty­kį su me­džiu. Lie­tė jį su pa­gar­ba. Šis bu­vo jam svar­bus ir ver­tas mei­lės.

Bū­ti su­si­kau­pu­siam nė­ra dar­bas, ku­rį ga­lė­tu­me at­lik­ti. Prie­šin­gai, su­si­kau­pi­mas mo­ko mus me­no, in­ten­sy­viai gy­ven­ti, kvie­čia pa­tir­ti gy­ve­ni­mo džiaugs­mą. Tas, ku­ris vi­siš­kai gy­ve­na šio­je aki­mir­ko­je, ga­li ja gė­rė­tis ir mė­gau­tis, kiek­vie­na aki­mir­ka jam tam­pa pil­nat­vės pa­tir­ti­mi. Te­rei­kia at­si­gul­ti ant žo­lės ir prieš jį at­si­ve­ria spal­vų ir for­mų ro­jus. Tą sa­vo mo­ki­niams pa­ta­ria bu­dis­tų vie­nuo­lis Tchit Niat Cha­nis (Thich Nhat Hanh). Jis ma­no: „Jei ne­sa­me lai­min­gi, tai to­dėl, kad mums trūks­ta su­si­kau­pi­mo. Kas su­si­tel­kęs ei­na per ru­de­nė­jan­tį miš­ką, tam at­si­ve­ria spal­vų, ku­rias prieš akis pažeria ru­duo, ste­buk­las.“

Ru­duo yra me­ni­nin­kas, su ku­riuo ne­ga­lė­tų rung­ty­niau­ti nie­kas ki­tas. Su­si­kau­pęs žmo­gus pa­ti­ria dau­gy­bę ste­buk­lų, ku­riuos jam siū­lo miš­kas. Vie­nas jų – krin­tan­čios švie­sos ste­buk­las. Kai vaikš­tau miš­ku ap­au­gu­siais kal­nais, vi­sa­da bū­nu su­ža­vė­tas bu­kų gi­rios su­kur­to švie­sos žais­mo. Ma­ne vi­sa­da ža­vė­jo aukš­ti, go­ti­ki­nės ka­ted­ros ko­lo­nas pri­me­nan­tys bu­kai. Miš­ke pa­si­jun­tu tar­si aukš­to­je ka­ted­ro­je. Lė­tai žen­giu ir jau­čiu, kaip ma­ne ap­gau­bia pa­slap­tis, kū­ri­ni­jo­je ap­si­reiš­kian­ti Die­vo pla­ty­bė ir gro­žis. Su­si­kau­pu­siam žmo­gui ne­rei­kia to­li­mų ke­lio­nių. Pa­pras­tas pa­si­vaikš­čio­ji­mas duo­da vis­ką, ko trokš­ta šir­dis.

Su­si­kau­pi­mas taip pat yra ap­sau­ga nuo blo­gio, nuo vis­ko, kas kliu­do gy­ven­ti. Šv. Be­ne­dik­tas rei­ka­lau­ja iš vie­nuo­lio, kad šis vi­są lai­ką veng­tų „nuo­dė­mių ir klai­dų, pa­da­ro­mų min­ti­mis, žo­džiais, veiks­mais dėl už­si­spy­ri­mo ir dėl kū­no gei­du­lių“. Šian­dien mums tai skam­ba ne­la­bai pa­trauk­liai. Ta­čiau Be­ne­dik­tas ma­nė, kad mū­sų mąs­ty­mas ir kal­bė­ji­mas, mū­sų veiks­mai ir mū­sų ėji­mas at­si­ski­ria nuo mū­sų. Ta­da mes ei­na­me, bet ne­sa­me įsi­gi­li­nę į ėji­mą. Mes gy­ve­na­me, bet ne­sa­me gy­ve­ni­me. Mes kal­ba­me ne­įsi­są­mo­nin­da­mi, iš mū­sų ne­kon­tro­liuo­ja­mi te­ka žo­džiai. Kas kal­ba ir vei­kia ne­są­mo­nin­gai ir ne­ap­gal­vo­tai, tas ken­kia sau pa­čiam ir ki­tiems. Ati­du­mas ap­sau­go nuo ne­są­mo­nin­gos ža­los sau pa­čiam.

Bū­ti su­si­kau­pu­siam – tai me­nas kal­bė­ti ir veik­ti iš šir­dies, ben­drau­jant su sa­vi­mi ir ki­tais de­ra­mai iš­reikš­ti tai, kas gu­li ant šir­dies. Su­si­kaup­ti ga­li­me iš­mok­ti la­bai kon­kre­čiu bū­du, są­mo­nin­gai ir ati­džiai im­da­mi į ran­kas kas­die­nius daik­tus. Aš rū­pes­tin­gai el­giuo­si su sa­vo tu­ši­nu­ku, as­me­ni­niu kom­piu­te­riu ir kny­go­mis, ku­rias skai­tau. Su­si­kau­pęs iš­ei­nu iš kam­ba­rio, są­mo­nin­gai li­pu laip­tais, ei­nu į ki­tą pa­tal­pą. Jau­čiu švie­žią orą, jau­čiu ma­ne šil­dan­čius sau­lės spin­du­lius. Esu kiek­vie­no­je aki­mir­ko­je. Taip pat įsi­gi­li­nu ir į sa­vo po­jū­čius. Aš žiū­riu, klau­sau, uo­džiu, lie­čiu tai, ką imu į ran­kas. Tai pa­pras­tas pra­ti­mas, kaip dė­me­sin­gai elg­tis su vis­kuo. Šis kon­kre­tus pra­ti­mas su­tel­kia ma­ne. Aš tam­pu glau­džiai su­si­jęs su daik­tais ir su sa­vi­mi pa­čiu. Aš pra­de­du jaus­ti sa­ve nau­jai. Aš vi­sas esu da­bar­ty­je. Aš jau­čiuo­si gy­vy­bin­gas...

Svar­bus su­si­kau­pi­mo as­pek­tas yra tas, kad aš ne­ban­dau ver­tin­ti to, ką da­rau, lie­čiu, iš­gy­ve­nu. Taip pat ne­ver­ti­nu ir man ky­lan­čių min­čių. Aš su­vo­kiu, kas vyks­ta, be jo­kio nuosp­ren­džio. Yra taip, kaip yra. Aš ban­dau vi­sa tai pa­lies­ti, pa­jaus­ti. Dau­ge­lis žmo­nių ne­nu­si­ra­mi­na, nes vis­ką, ką da­ro, tuo­jau ban­do ver­tin­ti. Ta­čiau daž­niau­siai jų veik­la ne­su­tam­pa su pro­to spren­di­mais. Tuo­met jie bū­na ne­pa­ten­kin­ti. Aš ne­ver­ti­nu to, ką bū­da­mas su­si­kau­pęs jau­čiu. Aš pa­pras­čiau­siai su­si­lie­čiu su daik­tais. O tai, ką įsi­są­mo­ni­nu ne­ver­tin­da­mas, ga­liu ne­sun­kiai pa­leis­ti. Aš at­si­sa­kau ko­vo­ti su sa­vo min­ti­mis. Aš jas pri­imu ir lei­džiu joms bū­ti. Ta­da jos pa­čios sa­vai­me iš­si­sklai­do ar­ba pa­si­kei­čia. Bet ku­riuo at­ve­ju jos dau­giau ne­lai­ko ma­nęs ne­lais­vė­je.

„Bū­ti su­si­kau­pu­siam“ glau­džiai su­si­ję su „bū­ti rū­pes­tin­gam“. Kas ati­džiai el­gia­si su daik­tais, tas yra rū­pes­tin­gas. Vok. be­hut­sam ki­lęs iš Ob­hut, Be­wa­chung (glo­ba / prie­žiū­ra; ap­sau­ga, rū­pi­ni­ma­sis). Rū­pes­tin­gam žmo­gui svar­bu tai, ką jis da­ro. Jis ste­bi, kad vis­kas ei­tų­si ge­rai. Žo­dy­je be­hut­sam sly­pi žodis Hut (skry­bė­lė). Kai rū­pes­tin­gai su kuo nors el­giuo­si, aš jį tar­si sau­giai ap­gau­biu, nepalieku prie­šiš­kų jė­gų ant­puo­liams. Pa­imu į ran­kas. Sau­go­da­mas lai­kau sa­vo ran­kas virš jo.

Žodžiuo­se ach­tsam ir be­hut­sam ran­­da­me prie­sa­gą „sam“ (su kuo nors  su­de­rin­tas). Kas yra su­si­kau­pęs, tas yra su­si­de­ri­nęs su vis­kuo, kad ir ką da­ry­tų. Jis su­si­jun­gia su tuo, ką lie­čia. Taip pat ir sa­vy­je jis yra su­si­de­ri­nęs. Sa­vy­je su­vie­ni­ja tai, kas pa­pras­tai ban­do iš­si­skirs­ty­ti į ša­lis. Jis ne­lei­džia sa­vęs iš­bars­ty­ti, yra su­si­tel­kęs sa­vy­je, įsi­gi­li­nęs į sa­ve pa­tį ir tai, kas vyks­ta. „Sam“ taip pat ga­li bū­ti sie­ja­mas ir su sanft (švel­nus). Švel­nus žmo­gus pui­kiai su­ta­ria su ki­tais žmo­nė­mis. Jis tai­kiai gy­ve­na su jais. Švel­niai el­gia­si su daik­tais. Jau­čia vie­ny­bę su tuo, ką lie­čia. Švel­niai el­gia­si su vi­sais įran­kiais: švel­nus žmo­gus jau­čia­si su­si­jęs su tuo, ką ima į ran­kas.

Švel­nus tas, ku­ris jau­čia dar­ną su sa­vi­mi, su įvai­riais sa­vo sie­los no­rais ir po­rei­kiais, su sa­vo aist­ro­mis ir emo­ci­jo­mis. Švel­nus žmo­gus su­ta­ria net ir su prie­šy­bė­mis sa­vo šir­dy­je. Jis švel­niai el­gia­si su žmo­nė­mis, nes jau­čia su jais vi­di­nę ben­drys­tę. Kas glau­džiai su­si­jęs su daik­tais ir žmo­nė­mis, tas yra švel­nus. Jam ne­rei­kia sau­go­tis gru­bu­mo ar šiurkš­tu­mo. Su­si­kau­pi­mas ky­la iš jo švel­nu­mo, iš jo ry­šio su daik­tais, sa­vi­mi pa­čiu ir žmo­nė­mis. Tai yra jo vie­ny­bės jaus­mo su ki­tais  iš­raiš­ka. Ati­dus, rū­pes­tin­gas žmo­gus jau­čia­si su vis­kuo su­si­vie­ni­jęs, pri­klau­so pa­sau­liui, daik­tams ir žmo­nėms.

Žymiau­sias anks­ty­vo­sios vie­nuo­li­jos rašyto­jas Evag­ri­jus Pon­ti­kas (Evag­rius Pon­ti­cus, 345–399) švel­nu­mą lai­kė tik­ro dva­sin­gu­mo iš­raiš­ka. Jis ma­nė, kad gru­biai elg­da­ma­sis vie­nuo­lis tik ro­do, jog vi­sai ne­su­pran­ta, kas yra dva­sin­gu­mas. Net jei ir bū­tų di­de­lis as­ke­tas, jam tai nie­ko ne­pa­dės, nes jis yra at­si­sky­ręs nuo sa­vęs ir nuo žmo­nių; jis ko­vo­ja prieš sa­ve ir ne­si­jau­čia esąs vie­ny­bė­je su sa­vi­mi. Evag­ri­jus Pon­ti­kas šlo­vi­na Jė­zaus ro­mu­mą, ku­ris kvie­čia bū­ti ro­miais ir nuo­lan­kios šir­dies (plg. Mt 11, 29). Jis mums ro­do į Mo­zę, apie ku­rį Raš­tas sa­ko, kad jis bu­vęs ro­mes­nis nei vi­si ki­ti žmo­nės.

Vo­kie­čių kal­bos žo­dis Sanf­tmut (sanft „švel­nus“, Mut „drą­sa“) nu­ro­do, kad rei­kia drą­sos bū­ti švel­niam, „pa­lai­ky­ti ry­šį“ su sa­vo sie­los prie­šy­bė­mis ir tai­kiai su jo­mis su­gy­ven­ti. Rei­kia drą­sos iš­lai­ky­ti ry­šį su žmo­nė­mis, ypač tuo­met, kai ap­nin­ka prie­šiš­ki jaus­mai. Drą­sa rei­ka­lin­ga, kad iš­lik­tu­me švel­nūs su sa­vi­mi ir su žmo­nė­mis, kad dė­me­sin­gai ir rū­pes­tin­gai elg­tu­mės su vis­kuo, kas mus su­pa.

Švel­nu­mas ir su­si­kau­pi­mas yra su­si­ję. Aš jau­čiu pa­gar­bą kiek­vie­nam oro gurkš­niui, ku­rį įkve­piu, įran­kiui, ku­rį imu į ran­kas, megz­ti­niui, ku­rį at­sar­giai ap­si­ren­giu, aki­niams, ku­riuos už­si­de­du. Aš rū­pes­tin­gai ei­nu sa­vuo­ju ke­liu. Nu­si­i­mu skry­bė­lę prieš kiek­vie­ną žings­nį, ku­ris bus ženg­tas, nes kiek­vie­nas žings­nis, jei­gu aš jį rū­pes­tin­gai žen­giu, ve­da ma­ne į gy­ve­ni­mą. To­kiu bū­du su­si­kau­pi­mas, rū­pes­tin­gu­mas ir švel­nu­mas man yra du­rys į tik­rą, są­mo­nin­gą gy­ve­ni­mą.

Skai­ty­da­mas šias ei­lu­tes gal ir ne­at­ra­dai tau vi­siš­kai nau­jų ži­nių. Ta­čiau gal­būt pa­si­ju­tai ki­taip. Gal ati­dus skai­ty­mas ta­ve nu­ra­mi­no, pa­nar­di­no į ki­tą pa­sau­lį. Da­bar, kai per­skai­tei šį sky­rių, pa­ban­dyk la­bai lė­tai per­ei­ti per kam­ba­rį. Ne­gal­vok apie tai, ką per­skai­tei. Tik pa­ban­dyk tai, ką su­pra­tai skai­ty­da­mas, iš lė­to per­neš­ti per kam­ba­rį tar­si van­dens pri­pil­tą du­be­nį. Lė­tai ženk kiek­vie­ną žings­nį, kad ne­iš­pils­ty­tum van­dens. Ta­da pa­ju­si, kad sa­vy­je ir su sa­vi­mi ne­ši kaž­ką bran­gaus. Ste­bėk, kad šio lo­bio tuš­čiai ne­iš­švais­ty­tum, bet rū­pes­tin­gai neš­tum ir iš­da­ly­tum su­tik­tiems žmo­nėms.


Katalikų pasaulio leidiniai

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

meilė

Bet kas gi ta meilė? Apie ką čia kalbama? Šiuolaikinėje kalboje meilė — tai emocija, šiltas jausmas, kurį mes jaučiame kitam žmogui. Kaip ir kitas emocijas, mums sunku ją kontroliuoti, ir todėl meilės įsakymas skamba keistai.

Skarulių bažnyčia

Skarulių Šv. Onos bažnyčia, dabar kukliai prisiglaudusi Jonavos pakraštyje, tarp kelių benykstančio kaimo trobų, yra viena įdomiausių Lietuvoje tiek savo istorija, tiek architektūra. 

Augustinas iš Hipono

Antroje 161-osios homilijos „Prieš svetimavimą“ dalyje šv. Augustinas atkreipia dėmesį į žmogiškos baimės fenomeną, kviesdamas keisti jo logiką. Pasak jo, bijoti reikia ne kito žmogaus elgesio savęs atžvilgiu, bet to, kaip pats elgiesi su savimi.

kryžius

Siūlome laikraščio „Le Figaro“ interviu su kunigu Pierre‘u-Hervé Grosjeanu, Saint Cyr l’Ecole parapijos klebonu ir Versalio diecezijos komisijos „Etika ir Politika“ generaliniu sekretoriumi, neseniai parašiusiu ir publikavusiu knygą „Mylėti tiesoje“ („Aimer en Verité“) (Artège, 2014), vienu iš tinklaraščio Padreblog steigėjų.

kalnas

Kodėl tuoktis Bažnyčioje yra teisinga ir gražu? Kaip pasiruošti tokiam svarbiam žingsniui? Ko reikia, kad jis taptų didžiausiu gyvenimo turtu? Pabandykime kartu tai apsvarstyti.