Palaimintojo JURGIO MATULAIČIO metų programos „Dorybės Lietuvos žmonėms“ kovo mėnesio tema – nuolankumas.

Parengta pagal kun. Mindaugo Malinausko SJ rekolekcijų medžiagą.

Kunigas Mindaugas Malinauskas SJ. Nuotrauka iš Pakuta.lt

Duok mums, Viešpatie, tą drąsą ir narsumą, kad nesibijotume niekad savęs užmiršę, savęs visiškai išsižadėję, sau numirę visiškai paskęsti Vienuolijoj dėl didesnės Dievo garbės ir Bažnyčios labo, sužibėti, kaip toji žvakė ant altoriaus pastatyta, dėl Dievo garbės, sudegti, kaip tie smilkalų grūdai, išduodantys gardų kvepėjimą, dėl Dievo garbės, nesibijokime susinešioti, sudilti, sunykti dėl didesnės Dievo garbės. (J. Matulaitis, Užrašai, 1911-03-07)

Tenai mums geriau klosis ir pavyks, kur nueisime nusižeminimo keliu ir kur pradėsime darbą be triukšmo ir nuo maža, o paskui jį platinsime ir plėtosime [...] (J. Matulaitis, Užrašai, 1911-02-13)

Nuolankumas yra priešprieša agresyvumui, pasipūtimui, tuštybei. Vaidai ir kivirčai ardo šeimas ir draugystes, įžeidimai ir pagieža išskiria sutuoktinius ir bendradarbius, išankstinės nuostatos skiria tautas ir tikėjimus. Nuolankus žmogus priima save, savo teigiamas ir neigiamas savybes, taip pat priima ir gerbia kitus. Nuolankumas laisvina nuo baimės, rūpesčių, tuščių ambicijų ir atneša tikrą džiaugsmą.

Žmogaus gyvenimo tikslas, pagal šv. Ignacą, Dievą pažinti, garbinti ir jam tarnauti bei per tai išgelbėti savo sielą. Kad žmogus galėtų Dievą pažinti, garbinti ir jam tarnauti, turi būti nuolankus.

Tobuliausias nuolankumo pavyzdys – Jėzus. Jis nusileido iki paties žemiausio taško, „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“ (Fil 2, 6-7), kad galėtų visus pakelti. Jėzus įsikūnijo nuolankiai, gyveno nuolankiai ir mirė nuolankiai. Jis sako: „mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Dėl Dievo Sūnaus nuolankumo kiekvienas gali tikėtis pakliūti į Dangų.

Nuolankus žmogus priima save, savo teigiamas ir neigiamas savybes, taip pat priima ir gerbia kitus. Nuolankumas laisvina nuo baimės, rūpesčių, tuščių ambicijų ir atneša tikrą džiaugsmą.

Didžiausias Dievo nuolankumas – Eucharistija – Dievo atėjimas pas mus ir pasilikimas duonos ir vyno pavidalu (Gyvenimo žemėje metu Jėzus buvo paslėpęs savo dievystę, Švenčiausiame Sakramente jis paslėpė ir savo žmogystę).

Jo nuolankumas taip pat pasireiškia tuo, kad jis priima pas save ne tik vargšus ir neišmanančius, bet ir tuos, kuriems trūksta valios, taip pat ir blogos valios žmones, nes jam piktieji taip pat yra vargšai, net ir tie, kurie nerodo atgailos ženklų. Jis priima nusidėjėlius ir valgo su jais. Jėzus pažįsta nusidėjėlius geriau nei jie patys save. Jo namai ne iš kedro kaip Saliamono, jo mokiniai – ne kunigaikščiai. Jis kantriai ir nuolankiai moko žmones.Taigi, „mokykitės iš manęs“ (Mt 11, 29).

Kaip galime įgyti šią dorybę?

- Pirmiausiai turėtume tinkamai ir pilnai pažinti save. Apie kitus dažnai galvojame ir žinome, kokie jie yra. Bet aš žinau, koks/-ia esu aš? Kitiems primetame įvairias ydas, blogybes ir nusikaltimus, o save panašiose situacijose teisiname.

- Turime pažinti ir sekti Jėzų, kurio gyvenimo žemėje ženklas – neturtas ir nusižeminimas.

- Ugdykime nuolankumą Dievui, artimui ir sau.

- Garbinkime Dievą, visatos Kūrėją, viso tobulumo šaltinį ir atpažinkime, kad visas gėris ateina iš jo.

- Būkime nuolankūs artimui: nepavydėkime, neniekinkime, įpraskime jo klaidas pridengti ir, jei galima, sumažinti. Džiaukimės jo dorybėmis. Gerbkime savo artimą.

- Pamatykime savo talentus ir dovanas. Tampame nuolankesni, kai pripažįstame Dievo dovanas ir dėkojame už jas.

- Prašykime Dievą nuolankumo dovanos. Prašydami galime pasiryžti dažnai melstis nuolankumo litaniją, kol tai, ko ten prašoma, taps ir mūsų savastimi.