2014 m. rugpjūčio 20 d., trečiadienis

Robert W. Resnick. Vištienos sriuba – nuodai

2013-08-05
Rubrikose: Gamta ir sveikata » Psichologija 

Autorius – klinikinis psichologas, Los Andželo Geštaltinės psichoterapijos instituto įkūrėjas. Šiuo metu jis yra pagrindinis dėstytojas vienoje iš autoritetingiausių Geštalto psichologijos mokymo įstaigų Los Andžele – GATLA. Šis tekstas parašytas dar 1967 metais, tačiau, neabejojame, neprarado savo aktualumo ir šiandien. 

Teksto vertimas skelbiamas, gavus autoriaus sutikimą. Vertimą pristato Geštalto psichoterapijos institutas „Dialogas“.

Kad išvirtumėte vištienos sriubą, turite užmušti viščiuką. Nors tai atima viščiuko saviraiškos galimybę, paukštis paaukojamas svarbiam tikslui – kad gydytų. Pridėjus svogūnų, žalumynų, morkų, vandens ir prieskonių, gautas eliksyras būna paruoštas kaip pagalbinė gydymo priemonė. Maitinimas vištienos sriuba – tai pastanga „padėti“ kitam žmogui – padaryti jam gera, padėti pasijusti geriau. Išsipūtęs kaip kempinė maco rutuliukas, panašiai kaip pasąmonė, 90 procentų paniręs į sriubą. Kai nieko neįtariantis gurmanas suvalgo nemažai šio viralo, sriuba aplink panirusį macą atvėsta, ir jis it nuskendęs povandeninis laivas išspjauna riebaluotą plėvę. ATSARGIAI! Vištienos sriuba gali būti tokia pat mirtina valgytojui, kaip ir paukščiui, iš kurio yra išvirta. Taigi nelakstykite kaip paniręs į viralą viščiukas nukirsta galva – tam yra priešnuodis.

Daugelis psichoterapeutų mato save kaip „pagalbos profesijos“ atstovus, įsitraukusius į „pagalbos santykius“. Būkite budrūs! Tokie žmonės – pavojingi. Jei pasiseka, jie užmuša savo klientų žmogiškumą, sutrukdydami jiems augti. Šis klastingas procesas tuo blogesnis, kad paprastai psichoterapeutai siekia priešingo tikslo. Jie nori, kad jų klientai augtų, gyventų ir būtų, o savo pagalba pasiekia visiškai priešingą rezultatą. Skirtumas tarp tikro palaikymo ir „pagalbos“ aiškus: darant už žmogų tai, ką jis pats gali padaryti, atsitinka taip, kad žmogus taip ir nesužino, jog gali stovėti ant savo paties kojų. Sunkiausia nuspręsti, ar žmogus potencialiai gali pats susidoroti ir būti savimi. Tai priklauso nuo mūsų įsitikinimų apie žmones ir galbūt nuo mūsų poreikio „būti pagalbininku“. Jei esate įsitikinęs, kad žmogus yra toks bejėgis, nieko negalintis ir toks nekompetentingas, kokį save pateikia, tada jūs tampate „pagalbininku“.

Esminis geštaltinės psichoterapijos tikslas – pakeisti aplinkos palaikymą savo paties palaikymu. Fritzas Perlsas (geštaltinės psichoterapijos kūrėjas, – red.) kalba apie terapinę aklavietę, kurią rusai vadina „mirties tašku“. Paprastai tokiais momentais žmonės jaučia sumaištį, bejėgiškumą ir tuštumą. Jų įprastos pastangos manipuliuoti aplinka ir siekti palaikymo apsimetant kurčiais ir nebyliais, nesuprantančiais, kvailais, reikalaujant, maldaujant ir t. t. nebeveikia. Jei psichoterapeutas (ar kažkas kitas) pasiduoda manipuliacijai siekdamas „padėti“, jis sėkmingai laiko kitą žmogų kūdikio pozicijoje. Kad pasiektų integraciją ir skatintų augimą, klientas „turi pats padaryti savo nešvarų darbą“. Perlsas, būdamas poetiškesnio nusiteikimo, aiškina geštaltinės psichoterapijos esmę, kad jos procese frustruojant klientą jam leidžiama suprasti, jog jis pats gali „nusišluostyti savo užpakalį“.

Psichoterapeutas iliustruoja savo požiūrį kalbėdamas apie embrioną įsčiose. Tuomet organizmas nieko negali pats, jis visiškai priklauso nuo aplinkos palaikymo. Maistą, šilumą ir deguonį teikia motina. Gimdamas kūdikis susiduria su pirmąja aklaviete. Jis turi arba imti pats kvėpuoti, arba mirti. Augdamas kūdikis vis geriau juda keturiomis. Tik ką gimęs, jis negali savarankiškai stovėti, tačiau jei jam leidžiama, jis greitai išmoksta stovėti savarankiškai. Jei vaikas būtų nuolat nešiojamas, gal taip ir neišmoktų vaikščioti. Jo raumenys atrofuotųsi, ir jis prarastų galimybę kada nors vaikščioti pats.

Vakarų kultūrose motinos siekia „padėti“, ir jų kūdikiai pradeda vaikščioti vidutiniškai metais vėliau nei kai kuriose kitose kultūrose, kur vaikams leidžiama eksperimentuoti, klysti, augti, būti. Vaikai, kurių poreikiai patenkinami, kai jie kalba savo vaikiška kalba, neturi poreikio išmokti kalbėti. Kol yra kas nors, kas padeda, – imasi atsakomybės už jų poreikių perdavimą pasauliui, jiems nereikalinga kalba. Be „pagalbininkų“ jie yra tarsi Robisperre be savo Baby Snooks. Pradžioje jie gali verkti ir šauktis kitų pagalbos. Galiausiai jie išmoks pasakyti apie savo poreikius tiesiogiai arba turės mirti.

Niekas negali egzistuoti visiškai be jokio aplinkos palaikymo, ir man sunku įsivaizduoti, kaip to galima norėti. Aš matau didžiulį skirtumą tarp gavimo iš aplinkos to, ko negaliu gauti pats sau vienas, ir kitų apgaudinėjimo, kad jie padarytų tai, ką ir patys gali padaryti. Daugelis iš mūsų gyvena mintimi: „aš negaliu“. Aš atradau, kad paprastai „negaliu“ iš tikrųjų reiškia „nenoriu“. Pasakyti „nenoriu“ gali būti rizikinga. Norėjimas pagalbos, paguodos, palaikymo iš aplinkos, net kai galima remtis vien savimi, verčia rizikuoti prašant tokios pagalbos. Aš imuosi atsakomybės už pagalbos prašymą, o ne manipuliuoju kitu žmogumi, kad jis duotų man tai, ko, jo manymu, negaliu padaryti pats. Net manipuliavimas gali būti savarankiškumo išraiška, jei įsisąmoninu, kad būtent tai dabar darau. Įsisąmoninimas suteikia man laisvę rinktis daryti tai ar ką kita. Tuomet aš vis dėlto esu savimi – neatsisakantis savo autonomijos, galios, nebent pats to norėčiau.

Kreipdamiesi į psichoterapeutus, žmonės paprastai kažko nori. Dažnai jie prašo „padėti“ ir iš tikrųjų nori, kad psichoterapeutas padėtų pakeisti elgesio pasekmes, nekeičiant paties elgesio. Nesikeičiant patiems. Jie teigia, jog valgo aštrų maistą ir po to jaučia rėmenį. „Ar negalėtumėte kaip nors sumažinti rėmenį, nes aš negaliu atsisakyti aštraus maisto? Sustabdykite rėmenį ar bent padėkite man išsiaiškinti, „kodėl“ aštrus maistas man jį sukelia.“ Jie gyvena iliuzija, kad vienintelis galimas būdas pakeisti tai, ką jie daro, – išsiaiškinti, kodėl jie tai daro. Jie išsisukinėja įvairiais būdais.

Nors pasąmonė praranda turėtą populiarumą, ji vis dar kaltinama dažniausiai. Taip pat populiarūs kaltinamieji – tėvai, žmonos, vyrai, visuomeninė santvarka, ekonominė sistema, padėtis pasaulyje ir tas „mielas žmogus“ (ar supermenas – nelygu, kaip klientas vertina savo psichoterapeutą). Kol klientai laiko kitus žmones ar sąvokas atsakingais už savo elgesį, jie yra bejėgiai. Tiksliau – jie atiduoda savo galią, savarankiškumą, žmogiškumą kitam žmogui ar sąvokai. Tokių klientų neišreikštas pageidavimas psichoterapeutui toks: „Jūs turite su jais susikauti.“ Jei psichoterapeutas to neįsisąmonina, patenka į plūduriuojančios pasąmonės (ar kitokios kliento manipuliacijos) spąstus, o klientas tuo metu netveria džiaugsmu dėl vištienos sriubos ir niekaip ja nepasisotina. Sustokite, nebemaitinkite kliento sriuba, ir jis ims labiau stengtis šalinti kliūtis gyvenimo kelyje.

Kai pagalba neateina, o klientas dar neatrado savo gebėjimo maitintis savo paties vištienos sriuba, jis atsiduria aklavietėje. Jei psichoterapeutas sėkmingai frustruoja kliento pastangas manipuliuoti, aklavietė prisipildo augimo galimybių. Jei psichoterapeutas stengiasi „padėti“, tada klientas lieka bejėgis, ir iš drumzlino lėkštės dugno pakyla riebi plėvė. Net kai klientas sutrauko savo paties grandines, kaip dažnai atsitinka susitikimų grupėse, jautrumo lavinimo grupėse, nudistų grupėse, maratono ir narkotikų grupėse, jam paprastai labai sunku integruoti savo elgesį ir patyrimą į kasdienį gyvenimą. Esu įsitikinęs, kad šią laisvę būti jam suteikė situacija, grupė, vadovas, nuovargis ar narkotinės medžiagos. Vištienos sriuba gali būti įvairaus skonio.

Dažniausiai klientų naudojamas būdas išvengti stovėti ant savo kojų – priežasčių ieškojimas. Simkinas vadino šį būdą „kodėl karusele“ (esu tikras, kad ši melodija jums žinoma). Klientas sukasi „kodėl karuselėje“ ir trisdešimt du kartus dainuoja priedainį „o kodėl, kodėl, kodėl tai man atsitiko?“ Atradęs priežastį, jis nušoka nuo karuselės tik tam, kad pamatytų, jog niekas nepasikeitė. Jis ir vėl ropščiasi ant arkliuko ieškoti „kodėl“ tarsi žalvarinės rankenos – sugaišta dar daugiau laiko, išeikvoja daugiau energijos ir išleidžia pinigų, kad jau šįkart atrasta priežastis tikrai pakylėtų jį iki įžvalgos. Rangydamasis nuo arkliuko, laikydamasis už žalvarinės rankenos, jis ir vėl mato, kad niekas nepasikeitė. Kai kurie žmonės tokioje „psichoterapijos“ karuselėje išbūna penkerius, dešimt ar dvidešimt metų. Daugelis iš tų, kurie nulipo nuo karuselės, pakeitė melodiją. Pirmieji jos akordai skamba maždaug taip: „Taigi aš žinau visas priežastis ir vis tiek esu apgailėtinas.“ Ir jei jiems bus leista, jie gėrėsis savo įžvalgomis be galo, be krašto. (Kils noras griebtis vaistų nuo galvos skausmo.) Tarsi psichoterapijos tikslas būtų buvęs suprasti, kodėl. Mano įsitikinimu, psichoterapijos tikslas – elgesio, patyrimo arba jų abiejų pasikeitimas. Elgesys yra sąlygotas, o atsakymų į klausimus „kodėl“ žinojimas neturi nieko bendra su pokyčiais.

Dažniausiai pasitaikantis būdas, kuriuo psichoterapeutai padeda klientams išvengti savarankiškumo, yra toks: pirmiausia jie nepaneigia, kad žino atsakymus į klientų klausimus ir kaip jiems reikia elgtis (be abejonės, psichoterapeutai to nežino). Po to psichoterapeutas „padeda“ klientui dorotis su problemos turiniu, t. y. manipuliuoja klientu, skatindamas jį atrasti tai, ką psichoterapeutas visą laiką žinojo. Net jei manyčiau (o aš taip nemanau), kad psichoterapeutas geriau pasirengęs priimti sprendimus nei pats klientas, esu įsitikinęs, jog klientas lieka ten, kur ir buvęs. O kartais jis tampa dar neįgalesnis. Problemos žodžiai bėgant mėnesiams ir metams keičiasi, bet melodija lieka ta pati. Procesas, kuriuo klientas trukdo sau visybiškiau funkcionuoti, tęsiasi, kol klientas užsiėmęs problemos turiniu, o ne procesu. Tėvų kaltinimas už tai, kad pavertė jį silpnu ar nesaugiu, – ne problema. PROBLEMA YRA KALTINIMAS. Klientas primeta tėvams atsakomybę už tai, koks jis yra dabar. Kaip jis tai daro? – ogi vaidindamas auką ir kaltindamas. Klausimas, kodėl jis taip daro, neturi reikšmės pokyčiui, ir jei prie jo prisirišama, įklimpimas garantuotas. Ar verta stebėtis, kad klientas lieka „silpnas ir nesaugus“? Tik tada, kai jis įsisąmonina, jog tai jis kaltina tėvus už tai, koks yra dabar, klientas įgyja galimybę augti. Kai jis įsisąmonina savo atsakomybę – savo galimybę atsakyti, – jis atvyksta į galimybių, pasirinkimų ir laisvės pasaulį. Kol jis kaltina kitus, jis – bejėgis.

Virti vištienos sriubą – subtilus menas, turintis daugelį variacijų. Tačiau vienas dalykas nekinta – norint išvirti vištienos sriubą, reikia nudaigoti viščiuką.

Versta iš žurnalo Voices – The Art and Science of Psychotherapy/Fall 1970/Vol. 6. No. 2. Vertė Vitalija Lepeškienė.


Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (5)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

ŠIUOLAIKINĖ PSICHOTERAPIJA

REKOMENDUOJAME

laikas

Kodėl prieš atostogas padidėja darbo efektyvumas? Kaip teisingai susidaryti dienos planą ir kuo čia gali pagelbėti pasąmonė? Efektyvumo mokymų vadovas Rodžeris Saipas tvirtina, jo įtvirtinti metodai padeda pasiekti puikių rezultatų.

Rūta Barkauskaitė

Kai matome mieste einančią merginą plika galva, greičiausiai pagalvojame, kad ji arba maištaujanti pankė, arba onkologinė ligonė. Tačiau būna ir kitaip. Alopecija – tai lyg iš niekur atsirandanti liga, kurios vienintelis simptomas – plaukų netekimas.

Patrick Moore

Bėgant metams Greenpeace nuėjo iki to, kad pradėjo laikyti žmones Žemės priešais. Tai visiškai kitoks požiūris, kuriam aš nepritariu. Žmonės yra Žemės dalis.

langai

Kasdien atvira širdimi patirdami, kokie esame skirtingi, bandydami priimti ir suprasti kito individualumą, mokomės būti kartu ir gauname neįkainojamą dovaną – įvairų ir nenuobodų pasaulį šeimoje. 

Semiotikas Stocingeris

Skaitmeninė atskirtis, skaitmeninė ir laikraštinė žiniasklaida, humanitarų indėlis į technologijas ir kultūriniai skirtumai – pokalbis su Paryžiuje gyvenančiu austru semiotikos profesoriumi paliečia daugelį šiuolaikinio gyvenimo aspektų.

PARTNERIAI

BEF

Judėjimas „Už gamtą“

Mokslo festivalis „Erdvėlaivis Žemė“

Lututė

Bird pix

Žurnalas „Miškai“

VGTU žurnalas „Sapere Aude“

EkoDiena

Ekoidejos.lt

Quo Vadis LT- Kelionių ir renginių organizatorius

NUORODOS