Pernai vasarą į rankas pateko albumas „Šarūnas Šimulynas. Kelionė per gyvenimą“. Tai knyga apie vieną unikaliausių XX a. antrosios pusės lietuvių menininkų, kurio pavardė jau tapo legenda. Š. Šimulynas (1939-1999) dailėje savaip interpretavo ir tartum sulydė visą XX a. meninę įvairovę – nuo subtilaus, švarių geometrinių linijų meistro Brancusi’o, nuo kubizmo pradininko Picasso ir fovisto Matisse’o, nuo svajingojo Giacometti’o iki australų aborigenų toteminių ženklų.

Labiau pažįstamas kaip skulptorius, bene pirmasis Lietuvoje sukūręs kinetines skulptūras, kaip menininkas, kuriam pakluso medis ir akmuo, bronza ir geležis, S. Šimulynas visiškai netilpo nei tradiciniuose gyvenimo, nei kūrybos rėmuose. Jis daug piešė, tapė, fotografavo, kūrė mozaikas ir netgi vitražą, taip pat rašė. 1986 m. pasirodė Š. Šimulyno poezijos knyga „Ledynų motina“, prieš pat mirtį – novelių rinkinys „Tėvonija“, tuojau po mirties – „Rugiuose po obelim“. Ši novelių knyga įvertinta Petro Cvirkos literatūros premija.

„Renesanso žmogus, universalas“, – taip Š. Šimulyną vadina dailės kritikai. O štai Sigitas Geda, su kuriuo Šarūnas konsultuodavosi literatūros klausimais, apie jį sakė: „Jis išplėtė savo egzistencijos ribas, jam skirtąjį laiką ir erdvę. Ką dar galėjo padaryti tokiais nedėkingais laikais velniškai kietas ir užsispyręs žmogus?“

Parengti didelę, gausiai iliustruotą monografiją apie įvairiabriaunį, įvairiaplanį ir stebėtinai talentingą menininką – nelengvas uždavinys. Tačiau jo ėmėsi kūrėjo našlė, Šv. Jono gatvės galerijos vadovė Violeta Šimulynienė. Pasitelkusi menotyrininkę Jurgitą Ludavičienę, fotografą Kęstutį Stoškų ir dukras Ulą bei Rusnę, moteris trejus metus dirbo, kad surinktų į vienį vyro darbus, biografijos faktus ir nuotraukas, eskizus ir pabiras mintis, užrašytas popieriaus skiautelėse. Iš kūrybinio ir būties palikimo „sulipo“ nepaprastai gražus albumas, kurio dizainą sukūrė Šimulynų vyresnėlė Ula, sekanti tėvo pėdomis – dailininkė ir rašytoja. Knygą išleido Šv. Jono gatvės galerija (Vilnius, 2009).

Apie šią monografiją, taip pat apie Š. Šimulyno fenomeną, kurį J. Ludavičienė gražiai pavadino „ryškiausia mūsų kultūros siela“, susėdome pasikalbėti šeimos namuose, Vilniaus Jeruzalėje, kur viskas dar mena prieš 12 metų Amžinybėn išėjusį menininką.

Mano „pažintis“ su Šarūnu Šimulynu labai sena. Tai 1972-ieji metai, kai pradėjau studijuoti Vilniaus universitete. Paskaitoms ruošdavausi vadinamojoje Mažvydo salėje. Nuo skaitymo pavargusias akis vis pakeldavau į stilizuotą Ragainės peizažą, kurio centre stovėjo pirmosios lietuviškos knygos autorius. Deja, kad freską sukūrė, o ir visą Mažvydo salę papuošė Š. Šimulynas, tuomet nežinojau. Pavardė įstrigo tik tada, kai knygynuose pasirodė „Ledynų motina“, o tikras susidomėjimas Šarūno kūryba gimė atsikėlus gyventi į Veliuoną, kurioje dar daug menininko buvimo ženklų. O kaip ir kada jūs, Violeta, susipažinote su Šarūnu?

Esu aistringa vairuotoja. Vairuotojo teises išsilaikiau dar gūdžiu sovietmečiu, bet savo automobilio neturėjau, tad prašinėdavau labiau „apsirūpinusių“ draugų, kad leistų pavairuoti. Tądien paskambino bičiulė, sako: „Mes čia su kompanija ūžiam, norim važiuoti prie ežero, išsimaudyti, bet visi išgėrę...“ Nieko nelaukusi šokau į basutes ir nulėkiau pas tuos lėbautojus.  Kompanija, kurią radau, didesnio įspūdžio nepadarė. Visi iš tiesų ir įgėrę, ir apšepę. Bet aš nekreipiau dėmesio: vežu, kur tik panorėsit. Ir staiga vienas vyriškių – o tai ir buvo Š. Šimulynas! – nusprendė, kad ežeras palauks: „Verčiau lekiam pas mane, į Veliuoną!“ Man – kas? Svarbu gausiu pavairuoti! Žalio supratimo neturėjau, kur ta Veliuona ir kiek reikės važiuoti – dvidešimt, penkiasdešimt kilometrų... Tik kai atpyliau nuo Vilniaus pusantro šimto, supratau, jog Veliuona ne tokia jau man ir svetima. Pasirodo, kažkada čia lankėmės su broliu, kurio žmona iš šitų kraštų.

Tada net neįtariau, kuo nuotykis baigsis. 

O baigėsi...

Grįžome į Vilnių, visi – kas sau, bet po savaitės prasidėjo skambučiai... Tada pažinau visai kitokį Šimulyną – nepaprastai inteligentišką, pasitempusį, kultūringą, tikrą eruditą. Ir galiausiai Violeta Dapkūnaitė tapo Violyte Šimulyniene. Nors iš pradžių būčiau galėjusi galvą guldyti, kad Šarūnas – ne tas vyriškis, su kuriuo man pakeliui...

Violeta, papasakokite, kas Šarūnui buvo Veliuona. Juk ne vien gimtinė, ne vien tėvonija? Jūsų knygoje rašoma, kad į Veliuoną jis bėgdavo norėdamas atsikvėpti nuo negandų, problemų, urbanizuoto pasaulio, „intelektualių“ ir „protingų“ postringavimų apie meną bei gyvenimo prasmę...

Iki Jeruzalės Veliuona Šarūnui buvo viskas. Kai sukūrėme šeimą, net gyvenimo ritmas susiklostė savitai: dvi savaitės čia, dvi tėviškėje. Vėl dvi savaitės Vilniuje, dvi Veliuonoje. Ten daugiausia ir dirbdavo, nes studijoje Jakšto gatvėje, nors buvo gana patogi, didesnių darbų imtis negalėjo. Čia iš esmės tiktai rašė, šiek tiek tapė, o skulptūroms vietos trūko. Veliuonoje – kas kita: kiemas ir daržinėlė – skulptūrai, didžiulis langas į pietų pusę tėvų name – tapybai, kambarėlis – rašymui. Šarūno gyvenimas (gerąja prasme!) buvo pašvęstas vien tik kūrybai. Ne sau, ne didesnei gerovei, ne šeimai, o kūrybai! Tik 1991-aisiais, kai baigė mūsų namo statybas, kai susirankiojo iš visų pakampių laikinai priglaustus darbus ir „apgyvendino“ namus savo kūriniais, jis pagaliau atrado sėslumo džiaugsmą – jau galėjo dirbti namie, erdviai. Juk ir namas, tiesą sakant, ne tiek gyvenimui, kiek kūrybos reikmėms buvo statomas. Pažiūrėkite, kokio beprotiško dydžio mūsų langai... Kodėl? Todėl, kad Šarūnui reikėjo šviesos. Jis iš karto pasakė: „Nuo šiol pas mus nebus jokių užuolaidų, jokių tvorų, mes esam atviri pasauliui!“ Net vietelė rašymui, kur stovi nedidelis staliukas, buvo įrengta tapybos kambario antresolėse, kad Šarūnas matytų miško horizontą. Gal tai jam irgi priminė Veliuoną – karpytą Užnemunės eglynų liniją?

Šeimai teko labai atsargiai susirasti savąją erdvę, kad taikiai sugyventų su Šarūno menais...

Beje, yra išlikusi kol kas nepublikuota Šarūno poema „Veliuonos žvaigždė“. Manau, ten apie Veliuoną pasakyta viskas. Šarūnas tuos tekstus buvo pats įskaitęs į juostelę. Nelaimė, nusipirkom automobilį, iš kurio vagys išplėšė magnetofoną – garsajuostė buvo tame magnetofone. Tai dabar liko tik mašinėle spausdintas variantas.

Bet anksčiau Šarūno gyvenime užuolaidų būta, netgi keistokų?

Taip, studijoje Jakšto gatvėje kabėjo iš lauko juodos, iš vidaus šviesios užuolaidos. Šarūnas sakė, kad jam būtent tokių reikia bohemai, norintiems pasilinksminti draugams apgauti. Nors iš tiesų priežastys buvo kiek kitokios. Juodos užuolaidos patikimai dangstė gyvenimą nuo netikėtų svečių: Šarūnas dirba, užuolaidos užtrauktos aklinai – ir iš lauko atrodo, kad jo nėra namie...

Š. Šimulynas – neordinari asmenybė, sunkiai pritapusi prie sovietinės ideologijos. Juk net iš Dailės instituto (dabar – Dailės akademija) buvo pašalintas už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu. Bet paskui studijas jam buvo leista baigti ir prasidėjo – kas? Laisvė gyventi iš savo meno?

Taip, gyvenome iš to, ką Šarūnui pavykdavo parduoti. Didžiausias pajamų šaltinis buvo antkapių skulptūros. Šarūnas negalėjo turėti ant savo galvos jokio viršininko, nepakentė menkiausio diktato – net ir aikštingo užsakovo. Pamenu, atvažiavo turtingas žmogus, susakė norįs to ir to, ir dar ano... Šarūnas kankinosi, kankinosi, kol galų gale numojo ranka į visus pageidavimus ir padarė taip, kaip jam atrodė. Žinoma, užsakovas įsižeidė, kad nepaisoma jo nuomonės, ir darbo nenupirko. Bet nieko nepakeisi: Šarūnas buvo be galo laisva natūra – patinka mano kūryba, pirk tokį darbą, koks padarytas... O nenori – tai ir nereikia!

Poemoje „Klajokliai“ yra tokios Šarūno eilutės: „Įkyrėjusią nuobodybę / plukdo // į neatrastą / uždraustą / salą...“ Tarkime, kad neatrasta sala – jo meninės idėjos ir planai, uždrausta sala – sovietinių suvaržymų metafora, o kas Šarūnui buvo „įkyrėjusi nuobodybė“?

Manau, daugiaplaniškumas ir daugialypiškumas Šarūno kūryboje atsirado būtent iš paskatos pabėgti nuo rutinos. Ne vien nauji kūrybiniai sumanymai jį ginė vis pirmyn ir pirmyn. Jis norėjo suvaldyti visas medžiagas, kokias tik įmanoma, išbandyti visas technologijas... Skobė, patinavo, kalė, tapė ir gruntavo... Viską darė pats, kaip sakoma, nuo – iki. Savęs nė kiek netausojo. Į kūrybą buvo paniręs iki ausų. Dienomis mes beveik nesusitikdavome. Šarūnas buvo kartu, bet kaip ir nebuvo. Kartą, pamenu, aš su mergaitėmis čia, viršuje, o jis – rūsy... Staiga iš ten – keisčiausi garsai. Ką jis daro? Pasirodo, „groja“! Prisistatęs visokių stiklinių, butelių – kuria „muziką“! 

Laisvalaikio Šarūnas neturėjo – tik kūrybą. Gyveno tarsi šalia, bet kitame laike, netgi kitoje erdvėje.

Knygoje rašote: „Šiek tiek rūstus, sunkių tvirtų žingsnių, žemo balso, griežtų veido bruožų...“ Labai panašus turėjo būti ir Šarūno tėvas, Justinas Šimulynas. Juos siejo stiprus dvasinis ryšys. „Ledynų motinos“ pirmame puslapyje Šarūno užrašyta: „Skiriu tėvui, talpinusiam savyje viską.“ Papasakokite, koks buvo Šarūno ryšys su tėvais?

J. Šimulynas mirė, kai nuo mudviejų su Šarūnu pažinties buvo prabėgęs pusmetis. Gyvo jų santykio man matyti neteko. Tačiau Šarūnas daug kalbėdavo apie tėvą, daug pasakodavo. Tėvas buvo tas žmogus, iš kurio jis kildino savo polinkį į meną, su kuriuo atvirai šnekėdavosi, kuris suprato ir vertino sūnaus dvasią.

Šarūnas labai mylėjo ir mamą, ja rūpinosi, bet su mama santykiai buvo kitokie. Be galo įdomus jų susirašinėjimas. Laiškus Šarūnui mama rašė nuolatos, nesvarbu, kad jis dažnai ir netrumpai būdavo Veliuonoje. Tuose laiškuose – jokių „kaip jums sekasi?“, tiktai „labas“ – ir konkreti istorija. Kažkoks epizodas iš vaikystės arba nutikimas Veliuonoje. Penki šeši sakiniai...

Iš tų sakinių gimė visos Šarūno novelės. Mama, Aldona Šimulynienė, lietuvių kalbos mokytoja, buvo ir pirmoji Šarūno literatūros kritikė. Bardavo jį, kad per griežtai, per šiurkščiai parašė, kad per daug iš kažko pasijuokė. Bet Šarūnas vis viena darė savaip, neklausydavo... Jis labai gerai žinojo, ko nori – ir iš dailės, ir iš literatūros.

O kas tau, Ula yra tavo tėvas?

Kai tėtis mirė, man buvo šešiolika. Prisimenu jį dirbantį. Mes gyvenome, o jis dirbo... Nebuvo pas mus tokios tradicijos, kad susirinktų visa šeima prie pietų ar vakarienės stalo. Gal tik Veliuonoje gaudavau pasėdėti ant tėvo kelių, pamiegoti ant krūtinės... Kai pareidavo po visų darbų... Pamenu, tėvas man labai kvepėjo. Jo darbo dulkės ant drabužių kvepėdavo!

Asmenybę pradėjau stipriai jausti tik tada, kai kibom su mama į monografiją. Supratau, kad visai nepažįstu savo tėvo...

Iš Violetos pasakojimo supratau, kad knyga, į kurią įdėta begalė darbo, gimė labai nelengvai...

Na, iš pradžių atrodė, kas čia sunkaus – imsim ir padarysim. Menotyrininkė Jurgita Ludavičienė parašė puikų straipsnį „Šarūno Šimulyno tiesa ir tyla“, kuriame subtiliai apžvelgė tėvo kūrybą, Kęstutis Stoškus nufotografavo darbus... Bet kai prasidėjo tų darbų „dėlionė“ knygoje, supratau, jog į tradicinę skalę „ankstyvasis periodas“ – „vėlyvasis periodas“ tėvui visai netinka. Teko ieškoti kitos formos. Taip atsirado suskirstymas: abstrakcijos, gamta, žmogus, forma, medžiaga... Paskui vėl galvosūkiai – o kur dėti jo laiškus? kaip parodyti Šimulyną rašytoją? ką daryti su Australijos periodu?

Į Australiją Šarūnas vyko 1976-aisiais, sugebėjo ten, „Holdsworht“ galerijoje, netgi surengti parodą. O juk antitarybininkas!

Violeta: Sugrįžusiam iš Australijos Šarūnui kaip tik ir prireikė tų juodųjų užuolaidų, apie kurias jau sakiau. Saugumas nedavė jam ramybės.

Ula: Man nuolatos kas nors užduoda klausimą, kaip tėvą apskritai į Australiją išleido. Iš pradžių net nesuprasdavau, kodėl toks klausimas žmonėms kyla, bet paskui daug kalbėjome su mama: kas tas sovietmetis, kaip ten viskas buvo ir atrodė... Ryžausi paieškoti tėvo bylos saugumo archyvuose. Deja, ne visi dokumentai išlikę, bet iš likusiųjų, taip pat iš dingusių dokumentų šaknelių susidariau nuomonę, kad tėvas tikrai buvo specialiųjų tarnybų akiratyje, bet pats su saugumu nebendradarbiavo. Tuomet nusprendžiau pasikonsultuoti su specialistais: ar neužverbuotas žmogus sovietmečiu turėjo galimybę išvykti?

Atsakymai paprasti: neužverbuotą žmogų į užsienį išleisdavo tik tokiu atveju, jeigu jo artimoje aplinkoje būdavo „patikimas asmuo“, galintis laiduoti. Jokia paslaptis, kad tėvas turėjo giminių... Jo aplinkoje buvo ne vienas pažįstamas iš užsienio, kuris parvykdavo į Lietuvą kada panorėjęs ir kad jam buvo leidžiama laisvai važinėti po visą respubliką, nors kitiems „užsieniečiams“ galiojo daugybė apribojimų...

Violeta: Apie saugumą Šarūnas man šiek tiek pasakojo. Sakė, po kelionės į Australiją privalėjo nunešti į tuos „rūmus“ ataskaitą. Ir nunešė: kengūrų, dykumos, negyvenamos salos, kurioje stovyklavo, nuotraukų... Žinoma, saugumiečiai jo už tokį elgesį nepaglostė. Veikiausiai dėl netinkamos ataskaitos jis prarado ir savo pirmąją šeimą. Prasidėjo visokie kitokie suvaržymai – jokių valstybinių užsakymų, ilgą laiką jį sunkiai įsileisdavo į viešas parodines erdves. Net manęs, kai taip netikėtai susipažinome, klausė: „O tave kartais ne saugumas man prikomandiravo?“

Manau, kad Šarūnas ir užgerdavo dėl to. Juk paskui, kai baimės nebeliko, liovėsi.

Parodų iki „perestroikos“ beveik nebuvo?

Violeta. Lietuvoje viena... Bet dvi buvo Latvijoje. Viena – kartu su Lionginu Virbicku. Ji vadinosi „Dviese Rygoje“.

O paskui, atgavus Nepriklausomybę, parodos kone kasmet? Po Šarūno mirties – irgi. Čia, Violeta, jau jūsų nuopelnas...

Iki mirties Šarūnas surengė trylika personalinių parodų ir dalyvavo penkiose grupinėse. Mano nuopelnas – tik po mirties organizuotos šešios personalinės parodos ir keturiolika grupinių. Darbai turi gyventi, judėti. Džiaugiuosi, kad Š. Šimulyną pamatė ne tik Lietuva, bet ir Lenkija, Čekija, Vengrija, Sankt Peterburgas.

Šarūno nėra jau 12 metų, o jūsų namai – vis dar jo darbų galerija. Nepamenu, kur buvo rašyta, kad čia vienam kvadratiniam metrui tenka po vieną darbą... Esate labai „pavydžios“ vyro ir tėvo palikimo saugotojos?

Ula. Po tėvo mirties mamą pradėjo atakuoti „geranoriai“. Maždaug: dabar jums sunku, mes norime padėti... Laimė,  mama „atsilaikė“. Neįsivaizduoju mūsų namų kitokių, nei jie yra dabar.

Violeta. Mane paprotino Algirdo Steponavičiaus našlė. Su Steponavičiais nebuvome draugai, jie pas mus gal tik vieną kartą yra užsukę, bet Steponavičienė tuojau po laidotuvių, mudviem visai atsitiktinai susitikus, perspėjo: „Nepadaryk tokios klaidos, kokią padariau aš – pusdykiai išdalinau vyro darbus, nieko nebeturiu...“

Ir tikrai: vos spėjau namo pareiti – skambutis. „Mes pagelbėsim!“ Ne, pasakiau, dabar ne tas laikas, aš dar neatsisveikinau su savo žmogumi, neapsvarsčiau, kaip nuo šiol mums reikės gyventi...

Ula. Bjauru – pasinaudoti proga, kai kitą ištinka nelaimė. Kokie gali būti sandoriai, jeigu mirusiojo kūnas dar, kaip sakoma, neatvėsęs?

Violeta. Yra dar viena svarbi priežastis, kuri mane paskatino žūtbūt išsaugoti šiuos namus ir Šarūno darbus – mūsų dukros. Sakoma, kad motinos ryšys su vaikais natūralus, o tėvas į vaikų širdis turi nutiesti tiltą. Kol Šarūnas buvo gyvas, vis ragindavau jį daugiau dėmesio skirti mergaitėms, nes man atrodė: jis tik dirba... Ateina, pavalgo – ir toliau dirba. O vaikai? Bet Šarūnas tik ranka numodavo... Tačiau po jo mirties buvau tiesiog priblokšta: tiltas yra! Ir netgi labai tvirtas, labai patikimas. Šarūnas jį pastatė visai nestatydamas. Ir kas tas tiltas? Žinoma, jo darbai! Manau, būtent tėvas įskiepijo dukroms darbštumą, užsispyrimą, kantrybę. Džiaugiuosi tuo nematomu Šarūno nutiestu tiltu. Tai daug geriau, nei kad būtų su manų koše aplinkui jas šokęs...

Kad jau prabilome apie užsispyrimą, grįžkime dar prie jūsų sudarytos knygos. Žinau, kad tau, Ula, ši monografija – pirmas rimtas išbandymas, nors darbas puikus, fundamentalus...

O taip, kai pradėjau dirbti, nė neįsivaizdavau, kaip tokios knygos daromos. Jeigu tada būčiau žinojusi, ką dabar žinau, nė už ką nesiimčiau...

Gražiausia buvo, kai paaiškėjo, jog knyga blogai surišta. Įsivaizduokit: 220 puslapių, svoris – 2 kilogramai, tiražas – 1000 egzempliorių, o atverstiniuose puslapiuose, kur sumaketuotos reprodukcijos, išsilieję klijai. Tiražą reikia perspausdinti, aš – ištikta šoko. O juk dvi savaites keldavausi ketvirtą ryto, važinėjau į Kauną prižiūrėti spaudos darbų, net laku apsinuodijusi buvau...

Ir teko perspausdinti visą tiražą?

Violeta. Pasikonsultavus dėl perspausdinimo išaiškėjo, kad teoriškai tokie dalykai galimi, bet praktiškai to dar nėra buvę, nes perspausdinimas kainuotų dar 30 tūkstančių litų. Tokių pinigų neturėjome, nors brokas buvo ne mūsų. Sakė: nesvaikit, niekas jums to darbo nedarys, jokia spaustuvė tokių išlaidų neprisiims, nebūkit naivuolės. Bet mes buvome kantrios. Knygą vis dėlto perspaudė, įrišo ir dabar turime gražų leidinį.

Juk sakiau, kad mano mergaitėms ne tik darbštumo, bet ir užsispyrimo pakanka!

Bet čia jau finalas. O pati pradžia?

Violeta. Pirmasis šokiruotas, žinoma, buvo Kęstutis Stoškus. Pasidalijau su juo idėja, atvažiavo, pradėjo fotografuoti darbus, sako: taip, sumanymas solidus, bet kas dizaineris? Rodau į Ulą. Klausia: o jinai turi tokios patirties? Taip, patvirtinu. Ir parodau kelių puslapiukų bukletuką... Na, tiesiai šviesiai Kęstutis nepasakė, kad esame išprotėjusios, tačiau, ką apie mus galvoja, nesunku buvo atspėti iš veido išraiškos. Sakau: nenusiminkim, dirbkim, jeigu bus blogai, ieškosiu kito dizainerio. Mano mąstymas buvo toks: kas, jei ne tėvas, turėtų duoti gyvenimo startą savo dukrai...

Va taip viskas ir prasidėjo.

Ula. O dar Stoškus manęs klausia: tai kaip tu dabar tas nuotraukas tvarkysi? Ką aš žinau! Sėdžiu ir vėpsau į kompiuterį... Paklausti negaliu nieko, niekas nesako – komercinė paslaptis. Bet sėdėjau sėdėjau – gal pusę metų – ir išsėdėjau... Iš tikrųjų tai buvo visėškai aklas darbas.

Violeta. O pavyko iš tiesų puikiai!

Ula. Kai įrišdama spaustuvė padarė broką, aš tyliai net apsidžiaugiau – prieš antrą tiražą dar patobulinau failus...

Violeta. Knygai parinkome ekspresyvų, gal net žurnalistinį sprendimą. O kas yra žurnalistinis metodas? Leidinys turi patraukti iš karto, akimirksniu. Ir, manau, nepralaimėjome. Be to, mane labai erzina knygos, kuriose miręs žmogus nuglostomas, nugludinamas, užkeliamas ant pjedestalo. Mes norėjome Šarūną parodyti tokį, koks buvo, – šakota ir savita asmenybė.

O kokie Š. Šimulyno atminimo puoselėtojų ateities planai?

Ula. Treji metai, kol darėme „Kelionę per gyvenimą“, buvo sekinantys. Bet dabar jau esame pailsėjusios ir galėsime kibti į kitus darbus. Tėvo septyniasdešimtpenkmečiui norėtųsi išleisti jo novelių rinktinę, gal ir „Veliuonos žvaigždę“...

Violeta. Yra ir ambicingesnių planų, bet apie juos kalbėti dar anksti.

Pavėluotame nekrologe“, kurį 1999 m. rugpjūčio 18 d. paskelbė Sigitas Geda, rašoma: „Šarūno fenomenas tebėra mįslė, netgi tiems, kurie buvo jo draugai, pažįstami. Kodėl? (...) Jo dvasios variklis – pažinimo aistra. Nežinomybės išbandymas savo kailiu. Noras pačiam viską patikrinti ginė jį kaži kokia risčia per gyvenimą, meną, kontinentus, žanrus, žmones, bažnyčias. (...) Ilgainiui jo kūrybinis palikimas bus suvoktas, jis atsistos į vietą, kurią pats „pasidarė“, genamas savo pašaukimo.“

Žodžiai poeto, su kuriuo Š. Šimulyną siejo artima bičiulystė, pradėjo pildytis, kai V. Šimulynienės ir U. Šimulynaitės rūpesčiu gimė monografija „Kelionė per gyvenimą“.