Sveiki, gal jau ir Kaune laikas pasikalbėti apie Joną Mačiulį-Maironį... Beje, apie pavardę! Nuo gimnazijos laikų teko jam „valkioti“ sulenkintą formą Maculevičius. Žinoma, garsiam Peterburgo dvasinės akademijos profesoriui žaidimas pavardėmis buvo tikras išsigelbėjimas – sulenkintoji forma oficiali ir pridengianti, o Maironis – vartojama kūrybai nuo 1891 m. Mažai kas susigaudė, jog tas pats žmogus ir uoliai eina pareigas akademijoje, ir rašo ugningus eilėraščius, kelia savo tautą į išsivadavimą... Pavojingas buvo laikas! Apie Poeto slapyvardžius, jų kilmę, jo didesnę meilę zanavykams nei gimtuvinės žemės žemaičiams dar bus laiko pakalbėti ir kitą kartą... Tik noriu priminti, kad 1921 m. Poetas raštu paprašė oficialiai visur įteisinti jo pavardės formą Jonas Maironis-Mačiulis.

Gal nekuklu iš mano pusės prisipažinti, jog šįmet po tiekos Poeto namuose darbo metų – ką ten metų – dešimtmečių, pradėjau jį sapnuoti... Deja, ne linksmą – vis juodai pasipuošusį, su skrybėle ir juodu paltu – taip mėgo rengtis, vis besiskundžiantį, kad prasta sveikata. Žinoma, kai sulauki šimto penkiasdešimt metų – iš kur sveikata... Jam įteikiau didžiulę baltų žiedų puokštę, mat sapne su kolegomis muziejininkais nusprendėme – jokių nereikalingų dovanų, tik gėlės... Ką mes darome, kai sapnuose mus lanko brangūs artimieji? Aš, dar vaikystėje išmokyta savo motinėlės, einu į bažnyčią ir užsakau šv. Mišias – juk esame katalikai... Kaip elgtis su Maironiu – nežinau. Savo testamente tam paliko penkis tūkstančius litų, kad atlaikytų už mano sielą Mišias, skaitant dvidešimt litų už vienas. Prašė, kad 50 metų po mirties Kunigų seminarijoje per jo vardadienį – šv. Joną Kantą (spalio 20 d.) būtų aukojamos Mišios. Maironis pageidavo ir troško maldų, norėjo, kad už jo vėlę dar daug metų melstųsi... Nežinau, kaip čia atrodytų, jeigu užsakyčiau Mišias – įsivaizduoju, jog būtų mano per didelis pasipūtimas, nors prisipažinsiu – esu jau Maironiui tai dariusi... Žinoma, neabejoju, kad šįmet bus Mišių už Maironio sielą, juk  Kaune, o ir Lietuvoje daug bažnyčių... Beje, 1982 m., kai minėjome 120-ąsias Poeto gimimo ir 50-ąsias mirties metines, iš Amerikos lietuvių spaudos sklido atsišaukimas į sovietinės Lietuvos bažnyčias kuo plačiau minėti Poetą ir aukoti Mišias. O jeigu šįmet būtų tokia lyg akcija – šimtas penkiasdešimt šventųjų Mišių?.. Bet kodėl aš čia su sapnais įsivėliau į ne savo sferą? Atsiprašau! Priežastis ta, kad esu įsigilinusi ir ištyrinėjusi, kaip Maironis troško po mirties sulaukti maldų...

Tik ką atšventėme dvi gražias valstybines šventes (jeigu šventėme!..) – Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Pirmoji yra Maironio iškentėtoji, išlauktoji, išsidžiaugtoji. Antroji – mūsų, gyvenančiųjų čia ir dabar. Tačiau Poetas spėjo ir nusivilti, jis buvo romantikas, idealistas, manė, kad visi nepriklausomą Tėvynę labai mylės ir dirbs dėl jos be jokio užmokesčio. Naiviai, žinoma, galvota! Deja, jau 1920 m. Vasario 16-ąją jis parašė, jog Lietuva: „bent kiek nustojusi skaistumo ir aureolės. (...) mylėtojai (...) jau reikalauja užmokesnio ir šiltos vietelės, (...) ją skaudžiai nuvylę (...), su ydomis Tėvynės kūnas...“ O šventindamas 1921 m. paminklą „Žuvusiems už Tėvynę“ pabrėžė, jog: „Mirusieji ne tik praeities istorijoje gyvena; jie irgi tveria tautos ateitį. (...) mirusieji tautos didvyriai ne mažesnę, jei ne didesnę turi įtėkmę į tautos likimą ir jos ateities pakraipą negu gyvi jos veikėjai“... Taigi prie kokios minties per tokį Maironio patriotiškumą čia vedžiau – kadgi ir mums, muziejininkams, Maironis tapo labai gyvas, kai ėmėme dar kartą viską po sluoksnelį ir lapelį tyrinėti. Net save asmeniškai pagaunu, jog neretai pritaikau jo citatas, mintis ar anekdotus ir savo kasdienybėje. Turbūt kai pralėks Maironio metai, paskui dar vieni, viskas vėl nugrims į istoriją. Ypač patinka jo citata apie blaškymąsi ir laiko gaišinimą: „Laiką gaišina ne tiktai tas, kurs nieko nedirba, bet ir tas, kurs dirba, bet ne savo darbą, kursai užimtas dešimtim darbų, o apleidžia savo pirmutines priedermes. Toksai paprastai viską dirba paviršutiniškai ir visur skubinas, o visur pasivėlina...“

Tai kurgi buvo besiblaškantys mūsų leidėjai, kad dar neišleido šiuolaikiško dailaus Maironio „Pavasario balsų“ tomelio? Kodėl tas tomelis negalėtų dabar gulėti – garantuoju – neužsigulėtų – kiekvieno Lietuvos knygyno lentynose, kuriose nėra nė eilutės spausdinto Maironio?.. Man tikrai nesuprantamas nei leidyklų pelnas, nei rinka. Juk Seimas Maironio metus paskelbė 2010 m. pabaigoje, bet ar leidėjams reikia tokio paskelbimo, juk patys žino. Kažin kiek metų nėra Maironio poezijos išleista! Aš šiuo atžvilgiu jaučiuosi kaip elektroninė knygnešė – prieš kelerius metus skenavau poemą „Jaunoji Lietuva“, siunčiau Šveicarijos lietuvėms – entuziastėms, kurios netoli Liucernos organizavo Maironio memorialinės lentos atidengimą. O šįmet mano bendraklasė, gyvenanti su vaikais ir šešiais anūkais užsienyje, griežtai manęs paprašė atsiųsti kiekvienam jos vaikaičiui po Maironio poezijos knygelę – padovanosianti, Kovo 11-osios proga organizuosianti su anūkais Maironio skaitymo konkursą... Ką galėjau? Vėl skenavau, siunčiau, kad bent jos sumanytas konkursas įvyktų. Tik abiem atvejais užgrūdau, užlaužiau savo draugių kompiuterius, bet kažkaip ten jos išsigraibė Maironį iš internetinės erdvės... Vaikščiodama po šiųmetę Knygų mugę prisiminiau nuliūdusį jauną žmogų iš „Litmenio“ Gytį Norvilą, kuris papriekaištavo Maironiui, kodėl šis „nesikuklindamas 150-ąjį gimtadienį švęs visus metus... Balius kaip reikiant. Manęs niekas nekvietė...“ Gal ir pakviestų Maironis jaunąjį kolegą, bet dar visai neturi kur kviesti, dar nė vienam gyvajam neužstoja saulutės. Baisiai mėgo jaunoji karta kandžioti per spaudą Maironį į užkulnį, pulti ir pulti jo kūrybą... Bet šioje Knygų mugėje per keturias dienas Poetui teko pora valandų, kai skaitė jo poeziją, negi turėtų dėl to atsiprašyti?.. Daugiau nieko – nei  nuotraukos kur netyčia pakabintos, nei menko plakatėlio, kad Maironio metai... O štai profesorė V. Zaborskaitė parašė: „Maironio kūryba – viena iš pagrindinių gairių lietuvių literatūros istorijoje. Su jo vardu susijusi ištisa poetinės kultūros epocha.“ Tai gal ir ji neteisi? Tiek to, sako, kad šįmet dar išleis tą poezijos tomelį... Oi, bartų mane Maironis dėl šių padejavimų, kaip barė 1922 m. spalio 13 d. Vaižgantą, visai jis nemėgo švęsti jubiliejų: „Nenoriu, nenoriu, nenoriu! (...) Nuo 60 metų amž. paminėjimo paliuosuokite mane! (...) Galop, kai mirsiu, darykite, kaip išmanote...“ Gal ir teisingai darome nespausdindami naujų Maironio poezijos leidimų – juk vaikaičiai gali rasti Poeto kūrybos savo senelių bibliotekose. Knygų ir kultūros perimamumas gražus ir prasmingas...

Bet atsiprašau, norėjau labiau apie Kauną pasikalbėti. Vis dėlto čia Poeto darbas, namai ir kapas. Nors neiškęsiu dar nepasidžiaugusi, kad praėjusį penktadienį buvau pakviesta į Maironiui skirtą renginį Vilniaus mokytojų namuose – širdis džiaugėsi – Teatro ir muzikos akademijos antrakursiai aktorėliai smagiai, gražiai, drąsiai, bet pagarbiai žaidė su Maironio poezija, deklamavo, dainavo, jie programą tobulins ir plės, atvažiuos Kaunan, nes jau buvo atlėkę traukiniu į Maironio namus, švelniai mus ištardė, žiūrinėjo, klausinėjo, aikčiojo, žiūrėdami Maironio archyvą... Tikiuosi, neatsiliks ir Kauno teatrų jaunimas, pradžiugins ir supurtys mus, kauniečius. Žinoma, reikalingi ir skaitovai klasikai, su Petru Venslovu jau buvome Elektrėnų bibliotekoje, oho, kaip galingai iš aktoriaus lūpų suskambo kai kurie Maironio eilėraščiai! Bet jaunimą Poetas ypač mylėjo, prisipažindavo, kad širdis su jaunais žmonėmis atsigauna, mėgo klausyti, kai jo poeziją skaitydavo, juokaudavo, kad visai neblogai sukūręs... Kai jaunimas dainuodavo pagal jo žodžius – graudindavosi, nubraukdavo ašarą... Štai čia prisipažinsiu, jog labiausiai bijausi pliusiukų dėl Maironio. Gavo projektinį pinigėlį, kažką sugalvojo, kad tik būtų padaryta. Viliuosi, kad taip niekur neatsitiks, o bus nuoširdu ir tikra. Beje, Kultūros rėmimo fondas, šįmet pasiskelbęs Maironio projektams prioritetą, turbūt taip ir darė, pabarstė lėšų po visą Lietuvą, nors Maironiui teko su saiku, ne su kaupu... Bet – krizinė Poeto Tėvynė, užteks. Iš pradžių ir mes, muziejininkai, sutrikome dėl mažokų projektinių indėlių, bet paskui nurimome – kiek yra, tiek ir gana. Žiūrėkime realiai!

Grįžtu į mūsų iškilųjį miestą Kauną. Man patinka, kad mero pavaduotojas Stanislovas Buškevičius ant darbo stalo savivaldybėje pasidėjęs Maironio lyrikos tomelį... Sakosi net atmintinai mokosi, kviečiau į Maironio sodelį gegužės 19-ąją, į Muziejų naktį, kai Poeto eiles skaitysime iki aušros... Visus kviečiu! Beje, ir mūsų ministras Arūnas Gelūnas per vieną posėdį prisipažino, jog vis skaito internete Maironio eilėraščius – smagu! Tuomet kažkaip lyg tvirčiau jaučiamės.

Esu Maironio jubiliejinėje darbo grupėje, kartais susirenkame pas poną Stanislovą, aptariame, bet mano galvelė vis dar nesugriebia, kokie bus Kaune prioritetai... Ir kiek šių metų siaubingai deficitiniame miesto biudžete skirta lėšų Poeto pagarbai? Jau ta reklama – tiek to – buvo nebuvo! Bet ar gali miestiečiai tikėtis, jog bent jau šįmet atkursime tiesą prie Maironio kapo, kurį 1951 m. nusiaubė sovietiniai barbarai, nulupdami seną užrašą, kad panaikintų eilutę „Didysis Lietuvos atgijimo dainius“. Artėjo Maironio 125-osios, 130-osios ir visos kitos jubiliejinės metinės, mes, muziejininkai, vis rašėme miesto valdžiai raštus dėl tos eilutės, dėl istorinės tiesos atkūrimo. Jau vienu metu į šią akciją buvo net klasikas B. Brazdžionis įsitraukęs, pradėjęs rinkti lėšas, bet ir tuomet nieko neišėjo. Suprantu – eilutė užburta, šįmet aš miesto valdžiai oficialiai net nerašiau, tik žodžiu priminiau. Gal visgi parašysiu neilgą laiškiuką jaunajam merui Andriui...

O ir mes Maironio rūmuose šįmet apsikuitę, apsigriovę, kraustomės iš kampo į kampą, eksponatus Maironio memorialiniuose kambariuose rūpestingos prižiūrėtojos uždengia, vėl nudengia ir vėl... Nenorime muziejaus uždaryti, tad visaip taikomės ir stengiamės, darbuotojai ir su respiratoriais pavaikšto. Svajojome, troškome, kad rūmų Šeimininko iškilaus jubiliejaus proga didžioji rekonstrukcija ir remontas jau būtų kaip ir baigti, tačiau ne nuo mūsų priklausė, ne nuo šio Kultūros ministro, buvo ir negirdinčių... Dabar džiaugiamės ir būdami apsigriovę, nes labai sparčiai judame pirmyn. Maironio svajonė – trečiojo rūmų aukšto įrengimas – jau įgyvendintas!

Tai šio laiško tiek tebus. Jeigu redaktorius Viktoras pakvies, gal ir kiti „Nemuno“ skaitytojai ką nors įdomaus parašys apie šių metų didįjį Jubiliatą. Manau, mums nereiktų bijoti jo dydžio. Beje, Poetas labai mėgo gintis, rašyti į nepalankias recenzijas atsakymus, diskutuoti, aiškintis. Tuo buvo gyvybingas ir įdomus!