Tarptautinė paroda „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ Lietuvoje yra pirmoji didelės apimties paroda, skirta vienai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminei. Giminei, kuri XVII a. sugebėjo iškilti į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės ir ekonominės galios viršūnę, kurios galią ir įtaką šalies vidaus ir užsienio politikai XVII–XVIII a. sandūroje teko slopinti net jėga.

Dailės istorikė Dalia Tarandaitė

Sapiegos buvo aktyvūs valstybininkai, garsėjo rezidencijų didingumu, funduotų bažnyčių ir vienuolynų gausa ir jų puošnumu, dvaruose sukauptomis vertingomis kolekcijomis. Jie prisidėjo prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės kūrimo ir sergėjimo – vienas iškiliausių visų laikų Lietuvos valstybininkų LDK kancleris Leonas Sapiega (1557–1633) vadovavo rengiant Trečiąjį Lietuvos Statutą, o jo sūnus LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega (1609–1656) į istoriją įėjo kaip Vilniaus universiteto Teisės fakulteto fundatorius. Vilniuje Sapiegas prisimename lankydami jų funduotas ir skoningai įrengtas Šv. arkangelo Mykolo ir Viešpaties Jėzaus (Trinitorių) bažnyčias, Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje gėrėdamiesi Vilniaus vaivados, LDK didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos (1637–1720) užsakymu Džovanio Pietro Perčio (Giovannio Pietro Perti) sukurtais stiuko lipdiniais ir Mikelandželo Palonio (Michelangelo Palloni) freskomis, susikaupdami maldai prieš popiežiškomis karūnomis vainikuotą Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Švč. Mergelės Marijos paveikslą (Sapiegų Madoną) ar malonėmis garsią Viešpaties Jėzaus (Trinitorių) bažnyčios Jėzaus Nazariečio skulptūrą, kurių istorija ir kulto skaida taip pat yra glaudžiai susijusios su šia gimine.

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir Vavelio karališkosios pilies bei jų partnerių parengta paroda suteikia unikalią galimybę daugiau sužinoti apie Sapiegas, per istorinius dokumentus, knygas, dailės kūrinius susipažinti su giminės istorija, valstybine veikla, menų ir mokslų mecenavimu. Parodoje rodoma apie 300 eksponatų, kuriuos paskolino 18 Lietuvos ir Lenkijos kultūros institucijų. Daugiausia kūrinių į Vilnių atvežta iš Krokuvos – Vavelio karališkosios pilies, turinčios didžiausią Sapiegų meninio palikimo kolekciją, iki Antrojo pasaulinio karo saugotą šiai giminei priklaususioje Krasičyno pilyje (Lenkija, Pakarpatės vaivadija).

Nežinomas dailininkas, Vilniaus kašteliono Mikalojaus Sapiegos (1581–1644) portretas. Kodenis, 1709. Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija)

Vos tik įžengus į parodos sales, lankytojus pasitinka 72 portretai – dviem eilėm, arti viena kitos sukabintos drobės, iš kurių žvelgia rimti, kažkuo panašūs, tačiau tuo pat metu labai skirtingi veidai. Tai Kodenio portretų galerija – pilniausia ir geriausia išlikusi giminės veidų galerija, chrestomatinis Lietuvoje ir Lenkijoje populiarių giminės portretų galerijų pavyzdys. Šią galeriją sumanė ir 1709 m. Kodenio bažnyčioje (Palenkė, buv. Brastos vaivadija, dab. Lenkija, Liublino vaivadija), tarnavusioje kaip Kodenio linijos Sapiegų mauzoliejus, įrengė tuometinis Kodenio dvaro savininkas Lietuvos referendorius (vėliau LDK kancleris) Jonas Frydrichas Sapiega (1680–1751). Yra pagrindo manyti, kad pradžioje galerija buvo sumanyta kaip bendra Sapiegų giminės epitafija, išaugusi į bendresnį meninio propagandinio pobūdžio projektą, turėjusį parodyti Sapiegų giminės kilmingumą, senumą ir nuopelnus valstybei, taip sustiprinti po Valkininkų mūšio laikinai susilpnėjusią giminės galią ir įtaką. Galerijoje, kurią jos sumanytojas pavadino „Sapiegų genealogijos portretų galerija“, vaizduojami abiejų Sapiegų giminės linijų, Kodenio ir Ružanų, vyriškosios lyties atstovai, pradedant Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais Vyteniu ir Gediminu, iš kurių Sapiegos save kildino, baigiant keturiolikmečiu Jonu Sapiega (1732–1757), kurį bevaikis Jonas Frydrichas Sapiega pasirinko Kodenio paveldėtoju. Visi portretai, išskyrus 1750 m. į galeriją įtrauktus Jono Sapiegos ir jo tėvo Ignaco Sapiegos atvaizdus, yra vienodo formato (118x77 cm), panašiai sukomponuoti – vaizduoja asmenis iki juosmens, neutraliame fone, su įrašais apačioje. Pagal iš anksto paruoštus eskizus šiuos portretus tapė visas būrys Jono Frydricho Sapiegos pakviestų dailininkų, tarp jų – Simonas Čechavičius (Szymon Czechowicz, 1689–1775), Augustinas Mirys (Augustyn Mirys, 1700–1790), Janas Benediktas Hofmanas (Jan Benedykt Hoffmann) jaunesnysis, Gregoras Lodzinskis (Grzegorz Łodziński), Motiejus Siezevičius (Maciej Sieziewicz) ir kt. Dalis portretų yra imaginaciniai: keli vaizduoja išgalvotus, keli –­ XIV–XVII a. gyvenusius asmenis, kurių autentiškų portretų neturėta. Tačiau didžioji dauguma drobių yra nukopijuotos nuo autentiškų, vaizduojamiems asmenims dar gyviems esant sukurtų portretų, buvusių šios giminės dvaruose, jų funduotose bažnyčiose ir vienuolynuose, pasklidusių grafikos lakštais. Dėl šios priežasties portretai nėra unifikuoti, pasižymi ryškiomis vaizduojamų asmenų charakteristikomis. Vieni iš drobėse įamžintų Sapiegų giminės vyrų vilki šarvais, parodančiais karinius jų nuopelnus, kiti – Lietuvos ir Lenkijos bajorų aprangai būdingomis delijomis, ferezijomis ir t. t., treti pasipuošę pagal to meto Vakarų Europos madą pasiūtais kostiumais. Yra ir mokslininkų, ir dvasininkų, ir riterių ordinų kavalierių. Užimamus postus paro­do pareigybių ženklai – maršalkų lazdos, etmonų buožės, kanclerių antspaudai, vėliavininkų vėliavos, iždininkų raktai, raštininkų plunksnos ir t. t. Išsiskiria Kodenio bažnyčios fundatoriaus Vilniaus kašteliono Mikalojaus Sapiegos (1581–1644) portretas, kuriame, pagal viduramžius siekiančią fundatorių portretų tradiciją, portretuojamasis pavaizduotas su Kodenio bažnyčios modeliu rankose ir iš Ispanijos atvežtu, nuo 1636 m. Kodenio bažnyčioje saugotu Švč. Dievo Motinos (Kodenio Madonos) paveiks­lu portreto fone. Ne visa galerijoje pateikta informacija yra teisinga – kai kam pritrūko žinių, kai kas buvo sąmoningai pagražinta. Tačiau visuma daro didžiulį įspūdį. Pasijunti įtikintas Sapiegų galia ir didybe. Dar įspūdingiau ši galerija turėjo atrodyti Kodenio bažnyčioje, kur portretai buvo sukabinti devyniom eilėm ir užėmė visą priekinę Šv. Kryžiaus (dabar Šv. Juozapo) koplyčios sieną, sudarydami didžiulį pano (apie 11x8 m), vainikuotą kunigaikščių kepure ir banderole su užrašu GENEALOGIA SAPIEHARUM. Bendrą galerijos vaizdą 1855 m. Kodenio bažnyčioje nupiešė Juzefas Loskis, pirmasis galeriją ir aprašęs.

1875 m. Kodenio bažnyčia iš katalikų buvo atimta ir paversta stačiatikių cerkve. Galerija išmontuota ir ekspozicija pakabinta naujojoje Kodenio Sapiegų rezidencijoje – Krasičino pilyje, iš kurios 1939 m. pervežti į Krokuvą (nuo 1952 m. saugomi Vavelio karališkojoje pilyje).

Be Kodenio galerijos, parodoje eksponuojama nemažai pavienių portretų, leidžiančių atidžiau įsižiūrėti į žymiausių Sapiegų giminės atstovų veidus. Augustino Mirio teptukui priskiriamas Lietuvos dailės muziejuje saugomas Kodenio galerijos sudarytojo Jono Frydricho Sapiegos portretas. Kancleris jame yra pavaizduotas prie stalelio, ant kurio padėta rašalinė, antspaudas ir storas įstatymų rinkinio „Volumina Legum“ tomas. Portretuojamojo pečius gaubia šermuonėlių mantija, sudrapiruota kaip antikinė toga, turinti priminti romėniškąsias Sapiegų giminės šaknis ir kunigaikštišką jų kilmę.

Asmeninei reprezentacijai Jonas Frydrichas Sapiega skyrė ypatingą dėmesį. Iš visų Sapiegų jis užsakė bene daugiausiai savo portretų: kanclerį tapė Simonas Čechavičius, karaliaus dvaro dailininkai Janas Samuelis Mokas (Jan Samuel Mock, 1687–1737) ir Adamas Manioki (Adam Manyoki, 1673–1757), jo portretus raižė Johanas Frydrichas Mylius (Johann Friedrich Mylius, dirbo 1729–1750), Lorencas Zuki (Lorenzo Zucchi, 1704–1779), Johanas Kristupas Sysangas (Johann Christoph Sysang, 1703–1757), Martinas Bernigerotas (Martin Bernigeroth, 1670–1733) ir kt. dailininkai. Iki šių dienų išlikusią gausią Jono Frydricho Sapiegos ikonografiją papildo karstinis (laidotuvių metu buvęs pritvirtintas karsto kojūgalyje) portretas, kuris taip pat eksponuojamas parodoje. Vavelio karališkoji pilis šį portretą 1999 m. įsigijo antikvariate Krokuvoje.

Nežinomas dailininkas, Vilniaus vaivados ir LDK didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos (1637–1720) portretas Apie 1700. Žemaičių muziejus „Alka“

Apie 1700 m. įspūdingais portretais įsiamžino Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis etmonas Kazimieras Jonas Sapiega. Labai stengęsis įtvirtinti Sapiegų hegemoniją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pretendavęs net į Abiejų Tautų Respublikos valdovo sostą, vienoje iš drobių jis įsiamžino tikrai karališkai – raitas ant žirgo, su šlovės angelu, virš jo galvos laikančiu pergalės vainiką. Panašiu metu buvo sukurti ir ne mažiau efektingi pusės figūros Kazimiero Jono Sapiegos portretai. Vienas jų saugomas Gripsholmo pilyje Švedijoje, kitas, priklausantis Žemaičių „Alkos“ muziejui, eksponuojamas parodoje. Portretas puikiai nutapytas – juntama etmono jėga, vidinė energija ir stiprybė, detaliai ir labai medžiagiškai pavaizduoti puošnūs jo šarvai, brangakmeniais nusagstyta etmono buožė, auksu ir brangakmeniais tviskanti brangi segė.

Vilniaus Antakalnio rūmuose Kazimieras Jonas Sapiega turėjo nemažą protėvių portretų rinkinį. 1700 m., po pralaimėjimo ties Valkininkais, Antakalnio rūmai buvo nuniokoti. Ypač įnirtingai naikinti rūmuose sukaupti Sapiegų portretai. Galbūt ši netektis paskatino etmoną imtis ambicingo sumanymo – išleisti Sapiegų giminės istoriją kaip biogramų rinkinį, iliustruotą giminės atstovus vaizduojančiais puslapiniais vario raižiniais. Deja, užsitęsus raižytojo paieškoms, Vilniaus jėzuito Antano Aloyzo Mištolto (Antoni Alojzy Misztołt) parengta „Historia Illustrissimae Domus Sapiehanae“ pasirodė jau po etmono mirties ir be iliustracijų.

Nemažai Sapiegų portretų turėjo bibliofilas ir meno mylėtojas Vilniaus vyskupas koadjutorius Juozapas Stanislovas Sapiega (1708–1754). Parodos lankytojai gali pamatyti profesionaliai nutapytą portretą iš Vilniaus katedros rinkinių, kuriame vyskupas įamžintas orus, ramaus ir išmintingo veido. Panašiai Juozapas Stanislovas Sapiega atrodo ir kituose dar jam gyvam esant sukurtuose portretuose, tarp jų – Pavelo Juzefo Jendzejovskio (Paweł Józef Jędrzejowski) ir Johano Frydricho Myliaus vario raižiniuose.

Iš Švietimo epochoje gyvenusių Sapiegų paminėtinas vyskupo Juozapo Stanislovo brolėnas Lietuvos didysis kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega (1730–1793). Pagrindinę Ružanų linijos Sapiegų rezidenciją jis perstatė į puošnius rūmus, kuriuose sukaupė vertingą dailės kolekciją. Savo dvare jis turėjo teatrą, baletą ir orkestrą. Buvo vietinės pramonės kūrėjas – įsteigė keletą šilko, gelumbės, atlaso audinių, damasto apmušalų, kontušo juostų, herbinių staltiesių ir kt. fabrikų. Jo iniciatyva Vilniaus Viešpaties Jėzaus (Trinitorių) bažnyčios mediniai šoniniai altoriai buvo pakeisti mūriniais, kuriems paveikslus nutapė žymiausias tuo metu Vilniuje dirbęs tapytojas Pranciškus Smuglevičius (du paveikslai rodomi parodoje). Savo portretą kancleris užsakė garsiam austrų dailininkui, populiariam Europos aristokratijos portretistui Johanui Baptistui Lampiui (Johann Baptist Lampi, 1751–1830), kurį laiką dirbusiam Stanislovui Augustui Poniatovskiui Varšuvoje ir Jekaterinai II Peterburge (portretas priklauso Vavelio rinkiniams).

Prabėgus daugiau nei dešimtmečiui, tas pats dailininkas įamžino Aleksandro Mykolo sūnų Lietuvos armijos generolą, paskutinį Vilniaus Antakalnio rūmų savininką Pranciškų Sapiegą (1772–1829). Tai buvo ryški ir labai prieštaringa asmenybė – Targovicos konfederatas ir Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, intelektualas, pokalbiuose ir gyvenime mėgęs paradoksus, amžininkų vadintas „originalu, turinčiu avantiūristo bruožų“, „baironišku estetu“. Pranciškus Sapiega daug keliavo po Europą, kelionių metu vertingais dailės kūriniais papildė tėvo pradėtą kaupti dailės kolekciją, kurią pervežė į Derečiną. Vienos kelionės metu Pranciškui Sapiegai lankantis Vienoje, Johanas Baptistas Lampis ir sukūrė parodoje eksponuojamą jo portretą (mons. A. Talačkos kolekcija, Anykščių sakralinio meno centras).

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo dauguma Sapiegų giminės atstovų atsidūrė Austrų valdomoje Galicijoje. Šį laikotarpį parodoje primena Galicijos politikų, Ponų rūmų narių Vienoje, 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyvių Leono Sapiegos (1803–1878) ir jo sūnaus Adomo Sapiegos (1828–1903) portretai, sukurti Vienos akademijos auklėtinių, žymių to meto portretistų Leopoldo Horovico (Leopold Horowitz, 1838–1917) ir Danielio Penterio (Daniel Penther, 1837–1887). Portretuose, kaip ir daugumoje išlikusių fotografijų, jie įamžinti vilkintys Lietuvos ir Lenkijos bajorų kostiumais, sujuostais kontušų juostomis. Tokia apranga iki pat XIX a. pabaigos Lietuvos ir Lenkijos bajorai demonstravo savo identitetą, neprarasdami valstybės atkūrimo vilties.

Portretuose įamžintus Sapiegoms priklaususius daiktus – rytietiškais motyvais dekoruotą šilkinį kilimėlį, kardus, kontušo juostas – parodos lankytojai gali pamatyti ir gyvai, greta portretų eksponuojamus vitrinose. Įdomus ir tas faktas, kad Janui Mateikai tapant „Žalgirio mūšį“ Adomas Sapiega pozavo Vytauto atvaizdui.