Nuo praėjusių metų pačios rugsėjo mėnesio pabaigos–spalio pradžios Valstybiniame jaunimo teatre galima pamatyti spektaklį ,,Skrydis virš gegutės lizdo“, pastatytą pagal amerikiečių dramaturgo Deilo Vasermano (Dale Wasserman) pjesę (iš anglų kalbos vertė Aivaras Mockus), kuri parašyta 1963 metais pagal to paties pavadinimo Keno Kezio (Ken Kesey) romaną. Spektaklio režisierius Valerijus Griška (Valerij Griško).

Pastatymo vizualinėje plotmėje daug ženklų ir simbolių. Tačiau veikėjai yra gyvi žmonės, neatitinkantys jokių scemų. Dramaturginis principas – priešingumas tarp išorės ir vidaus, tarp formos ir turinio, tarp sociumo ir individo. Veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje. Septyni palatos pacientai – tarsi marionetės, visiškai priklausančios nuo medikų, ypač didelę įtaką turi vyr. seselė. Pacientai gyvena tarsi akvariume, kur kiekvienas žodis, judesys yra stebimas, sekamas. Sceninio veiksmo eigoje susipažįstame su kiekvienu pacientu, jo trumpa istorija. Palatos įprastą, sustingusį gyvenimą sujaukia naujas pacientas, atsiųstas iš kalėjimo. Jo gaivališkumas pamažu, milimetras po milimetro pažadina pacientų gyvybę, o ji neįmanoma be pasipriešinimo aplinkai – beveik fašistuojančiai medicinos sistemai.

Ar įveiks naujasis pacientas kartu su kitais palatos senbuviais šią sistemą? Ar galės, ar panorės bent vienas kuris išsiveržti, pabėgti nuo jos? Ar psichiatrinės ligoninės priespauda juos įveiks? Šie klausimai tampa spektaklio pagrindine siužetine intriga, kuri besivystydama, bekildama ir stiprėdama atveda prie atsakymų; kartu parodydama ir kainą, kurią tenka užmokėti. Spektaklio žanrą būtų galima įvardyti kaip psichologinę dramą,– grynąją, klasikinę. Kai kada būna ir juokinga,– kaip ir gyvenime: tragiška ir komiška dažnai eina šalia. Juk žmonės mėgsta pajuokauti bet kokiomis aplinkybėmis.

Pacientas Vadas Bromdenas (aktorius Jurgis Damaševičius) – indėnas, indėnų genties vado sūnus. Jo asmeninėje istorijoje regime ir visą Amerikos indėnų istoriją: prievartinės, dirbtinės civilizacijos žiaurumą, brutalumą elgiantis su tikraisiais tos žemės šeimininkais. Tačiau taip elgiamasi ne vien tik su indėnais – su visais,– kitokiais ir tikrais, atimant jų gyvastingumą, saugaus gyvenimo galimybę. Vado Bromdeno vidiniai monologai – lyg laiškai, kalbėjimas su mirusiu tėvu – yra atsvara ligoninės aplinkai; Vado atsivėrimas pokalbyje su Rendlu yra tarsi viso spektaklio, o ir jo pavadinimo raktas. Šio indėno sielos niekas, jokios fizinės brutalios jėgos negali įveikti. Ji giliai viduje tūnanti. Ir kai randasi saugi minutėlė, išlendanti lyg sraigė iš kiauto į šviesą, Vado Bromdeno veiksmai, vedami giliausios senosios sąmonės ir pasąmoninės išminties, sparčiai vysto siužetinę ir prasminę linijas, akcentuodami visa, kas svarbiausia. Jis jaučia šviesą, tiesą ir eina jos link.

Naujasis pacientas Rendlas P. Makmerfis (aktorius Andrius Bialobžeskis), patekęs į kalėjimą už sukčiavimus ir apgavystes, į šią palatą patenka už nevaldomą, gaivalingą savo elgesį. Jam, net čionai atsidūrusiam, reikia visko: ir krepšinio varžybų per televiziją, taip pat – ir tikro žaidimo su kamuoliu, ir linksmybių, ir pinigų. Jis – visiška priešingybė anemiškiems, apatiškiems, prijungtiems prie medikų valdymo pulto senbuviams pacientams, kuriems jau nieko nebereikia. Šis personažas pamažu praregi: į kur jis iš tikrųjų pateko, kas aplinkui jį, kas čia dedasi; jo praregėjimas tarsi veda paskui save ir kitų veikėjų atakimą, prabilimą, labai lėtą atsitiesimą. Už savo neprisitaikymą, drąsą priešintis, už ištikimybę autentiškai prigimčiai Rendlas P. Makmerfis sumoka didžiulę kainą. Tačiau ji – ne veltui. Turi rastis paskutinis lašas nežmoniškumo, kantrybės taurėje. Šio personažo drama ir tampa tokiu paskutiniu lašu. Nuo jo – pacientai pradeda savo išsivadavimą. Patys. Ir žino, ką daryti,– nes idėja priklauso jam, Rendlui. Palatos draugai jo mintį įkūnija.

Pacientas Deilas Hardingas (aktorius Gediminas Storpirštis) per sceninį ir siužetinį laiką patiria didelę vidinę evoliuciją – laisvėjimo, asmenėjimo link. Nuo visiško vyr. seselės ,,patikėtinio“ iki šventiko, atliekančio santuokos apeigas vakarėlyje, iki reginčiojo: ,,ką jūs padarėte!?..“ Net ir jam esant ,,pajungtam“, bevaliam,– išlieka juntama jo inteligencija, erudicija. Iki pasirodant Makmerfiui, Deilas Hardingas buvo palatoje vyriausiasis – pagal jų pačių sumanytą hierarchiją. Paskui lyg ir įsivyrauja dvivaldystė, o gal tiksliau – abu jie suderina savo įtakas, nes šie du personažai tampa vienas kitam reikalingi; svarbios jų abiejų pozicijos bei veiksmai.

Dramaturgas Deilas Vasermanas savo asmeninį vardą atidavė pjesės personažui Deilui Hardingui. Gana retas žingsnis dramaturgijoje; matyt, autorius šiam žingsniui suteikė tam tikrą prasmę. Galbūt ji pagauta ir išreikšta Deilo charakteryje šiame spektaklyje: jis vis užsirašinėjantis į savo užrašų knygelę. Galbūt dramaturgas į šį personažą sudėjo daugiausia vilties žiburėlių, tikėjimo rasų...

Pacientas Bilis Bibitas (aktorius Simonas Storpirštis) – jauniausias palatoje. Baisumas, blogis tiek šiapus ligoninės sienos, tiek anapus jauną atvirą sielą pažeidžia stipriausiai. Tačiau ir prievarta keroja tik iki kraštutinės ribos. Suspausta spyruoklė tam tikru momentu šauna aukštyn, žeisdama, žalodama tuos, kurie ją spaudė. Toks dėsnis. Vakarėlio apeigų metu blyksteli ir šiai jaunatviškai, jautriai asmenybei saulės spindulys. Bent tiek.

Pacientai Skenlonas (aktorius Saulius Sipaitis), Čezvikas (aktorius Vytautas Taukinaitis), Martinis (aktorius Nerijus Gadliauskas), Raklis (aktorius Ignas Ciplijauskas) – kiekvienas su sava istorija,– pėdsakais iš gyvenimo anapus, visuomenėje, bei dar ryškesniais pėdsakais šios ligoninės ir jos ,,gydymo“. Jie išlaikę dar gana daug žmoniškumo; nes vis dėlto žmogus – stipri, daugiasluoksnė būtybė, ir jos visiškai sunaikinti net neįmanoma,– nes yra dieviškoji kibirkštis. (Prisiminkime Gylio personažą Etelės Lilianos Voinič romane ,,Gylys“ bei Gylio istorijos tęsinį kitame rašytojos romane ,,Nutrūkusi draugystė“ ar Balio Sruogos ,,Dievų mišką“.)

Kiekvienas šis personažas yra dramatiškas, daugiau ar mažiau kintantis; ir kartu tai – aktorių sukurti įsimintini, stiprūs vaidmenys, kaip ir ankščiau minėtų aktorių sukurti pacientų charakteriai. Kiekvienas personažas – labai reikalingas siūlas palatos gyvenimo audinyje, taip pat – jiems visiems drauge einant jų augančios savimonės, grįžimo į žmogų link. Palatos pacientus gydantieji sudaro priešingą stovyklą. Net ir spektaklio programėlėje jie išskirti: pacientai ir personalas.

Daktaras Spivis (aktorius Kostas Smoriginas, vaidinęs tądien; šį vaidmenį atlieka ir aktorius Antanas Šurna) – tai tipiškas valdininkiškas gydytojas, abejingas viskam, tarnaujantis medicininei sistemai – nemąstydamas, nesusivokdamas, ką iš tiesų daro; pasyvumu, apatija panašus į savo pacientus.

Vyr. seselė Retčed (aktorė Aldona Bendoriūtė, vaidinusi tądien; šį vaidmenį atlieka ir aktorė Aušra Pukelytė) – valdanti ne vien pacientus, bet ir personalą. Valdingumu, absoliučios kontrolės siekimu ji primena fašistinės tvarkos atstovę. Visus sekanti, manipuliuojanti pacientais lyg marionetėmis, veikianti juos per sąmonę ir pasąmonę, pririšanti prie šios medicininės sistemos nematomais laideliais; bauginanti, grasinanti, baudžianti. Vyr. seselė spektaklyje – absoliučiai prievartinės institucijos įsikūnijimas. Baisūs ne pacientai, o ši vyr. seselė; pacientai žmogiškumo turi daugiau, nei šioji – sistemos ,,pirmūnė“.

Seselė Flin (aktorė Dovilė Šilkaitytė) – taip pat vykdanti įsakymus, tačiau galbūt dėl savojo vos įžvelgiamo jautrumo ji yra arčiau pacientų, ji – dar su menkais, tačiau žmogiškumo atspindžiais.

Sanitaras Terklis (aktorius Arūnas Storpirštis) – viską matanti, sauganti akis, tačiau su savomis, ryškiomis žmogiškomis silpnybėmis. Jos daro sanitarą Terklį tik dalinai priklausantį įstaigos sistemai. Tai saviškiams jis nusikalsta, o palatos gyventojams – lyg ir ne.

Sanitarai Vorenas (aktorius Giedrius Arbačiauskas) ir Viljamsas (aktorius Lukas Petrauskas) – jėgos ir šiurkštumo atstovai. Mėgstantys pasityčioti iš pacientų, žiauriai, brutaliai. Jie – tarsi fizinės jėgos ir prievartos vykdymo aparatai, užprogramuoti bausti, mušti, niekinti,– ir tai pavyzdingai atliekantys. Toks jų darbas. Ir nė jokia dvejonė neužklysta į jų mintis.

Atsisveikinimo vakarėlyje dalyvauja – kaip Rendlo P. Makmerfio draugužės – keturios lankytojos: Kendė Star (aktorė Jonė Dambrauskaitė – tądien; šį vaidmenį atlieka ir aktorė Dalia Morozovaitė), Sandra (aktorė Giedrė Giedraitytė), Rubi (aktorė Kristina Ovčinikaitė) ir Merilin (aktorė Rasa Marazaitė). Jos ateina, kad smagiai praleistų laiką visi pacientai, prieš numatytą atsisveikinimą su Rendlu. Ši mergelių ketveriukė įneša tokį svaigų, šėlsmingą gūsį, kad įvyksta puiki, natūrali terapija palatos gyventojams. Įvyksta net šokiai. Ir – Deilo Hardingo tapimas šventiku, jo sukuriamos ir atliekamos santuokos apeigos. Tarsi tikras išsiveržimas iš palatos gyvenimo, bandymas ištrūkti iš ligoninės kontrolės ir sekimo. Tik bandymas. Nes po vakarėlio – prasideda tikrosios pasekmės, vedančios į personažų istorijos ir spektaklio finalą.

Tiktai po didelių netekčių pacientai, Vado Bromdeno ir Deilo Hardingo vedami, suranda išeitį ir vienintelį viltingąjį sprendimą. Jau ėmęs busti žmogus išvysta šviesos ruoželį ir eina į jį... Savo rankomis bando sau atnešti išsivadavimą.

Spektaklis nėra slogus. Jis – apie žmogų įvairiausiose situacijose, aplinkybėse. Spektaklyje daug atpažinimų: visas personalas – tai tipiški profesijos atstovai, tokių kasdien sutinkame medicinos įstaigose. Kaip vyr. seselė valdo pacientus ir kolegas – tokią situaciją galime regėti taip pat kasdien ir daug sykių. Ir ne vien šios profesijos aplinkoje, o turbūt kiekvienoje visuomenės srityje ar sluoksnyje. Nes kažkodėl žmones traukia valdyti kitus, rodyti savo pranašumą ir viršenybę. Atpažįstami ir pacientų gyvenimai. Tai žmonės, kurie neatitinka rinkos pasaulio standartų, kurie nenori būti sraigteliai, nesutinka tarnauti ir vergauti sociumo hidrai. Todėl – atsiduriantys ligoninėje; o ir čia neprarandantys žmogiškosios prigimties. Jie kenčia – ir ten, ir čia. Jiems sunku ir ten, ir čia. Tačiau, įveikdami visus baisumus, visas kliūtis, jie sustiprina žmogiškumo pozicijas, padeda sąmonei, pasąmonei, savimonei vaduotis iš juos apraizgiusių ir supančių tinklų – tarsi voljere gyvūnus. Ne veltui tinklas yra vienas iš pagrindinių scenovaizdžio motyvų.

Scenografiją ir kostiumus sukūrė dailininkas Artūras Šimonis. Videodizainerė – Rūta Vaitkevičiūtė. Sukurta itin tiksli ligoninės palatos atmosfera; šiurpus ir aparatiškas vyr. seselės stebėjimo punktas. Videovaizdai, videoužsklandos ir patikslina, ir papildo, ir išplečia, ir pagilina dramaturginę, sceninę medžiagą. Rodomi vaizdai su jūros gyvūnais, su debesimis, elektroninio pasaulio grafiniai piešiniai,– tarsi priešprieša tarp gyvo ir dirbtinio, tarp tikro ir aparatiško, uždaro ir atviro. Panaudojama dokumentinė medžiaga – iš lietuviško krepšinio varžybų,– scenoje, kai pacientai patys žaidžia kamuoliu.

Daug ekraninio vaizdo scenoje tarsi atveria sąsajas su garsiuoju Milošo Formano kino filmu, sukurtu 1975 metais, ,,Skrydis virš gegutės lizdo“. Stipri gija susieja abiejų režisierių – Valerijaus Griško draminį ir Milošo Formano kinematografinį – to paties pavadinimo kūrinius, išreiškia jų giminingumą, tą patį kilmės šaltinį. Spektaklio vizualumas saikingas, motyvuotas. Jis nėra savitikslis. Jis – tik tarnaujantis pagrindinei minčiai ir prasmei.

Spektaklio kompozitorius – Valentinas Diominas (Valentin Diomin). Skambanti muzika sustiprina šviesos spindulį šioje draminėje istorijoje. Muzika, dainos tarsi parodo palatos gyventojų širdžių pasaulį, išreiškia jų jausmus, patvirtindami, kad jie išlikę žmonėmis. Muzika kalba už juos: ko pasakyti ir parodyti jie neturi galimybių, nes yra uždaryti fiziškai, išoriškai ir vidujai. Spektaklio sėkmingam gyvavimui didelį indėlį įneša šviesų dailininkas Gintautas Urba, režisieriaus padėjėjas Lukas Petrauskas.

Įsimintiniausios scenos šiame pastatyme: grupinės terapijos seansas; krepšinio varžybų žiūrėjimas ir patys pacientai, žaidžiantys kamuoliu, ir sanitaras, mėginantis kamuolį atimti; atjaučiantys naująjį bendrapalatį senbuviai pacientai – po jam atlikto ,,gydymo“; Vado Bromdeno ir Makmerfio pokalbis; bažnytinių apeigų imitacija vakarėlyje; finalas su dėže.

Ir aiškus pamatymas: kiekviena sistema, įsismarkavusi, nežinanti sau jokių apribojimų, absoliučiai valdanti kitus,– trokšta visą visuomenę matyti štai tokią: kaip pacientai palatoje istorijos pradžioje. Jeigu visi tokie būtume, sistema patenkinta mėgautųsi. Sistema arba asmuo, turintis daug valdžios, pamynęs kitus po padu. Neleisti būti pajungtam, neleisti būti uždaromam – toks yra minimumas, kurį turi atlikti žmogus kasdien. O jei jau yra paveiktas užvaldymo ir prijungimo,– bandyti išsivaduoti, atmesti, išlaisvėti,– ir kuo anksčiau tai daryti, dar be skaudžiausiosios kainos. Parodytoji sceninė istorija – kaip skiepai: nuo ligos, kad nesusirgtum...

Režisierius Valerijus Griška surado įdomių, tinkamiausių sprendimų,– suderinęs aktorių kuriamus paveikslus, dramaturgines linijas, vizualinį audinį. Visus spektaklio komponentus, akcentus prasmingai sudėliojęs – į tvirtą, išraiškingą, turiningą sceninį kūrinį.

,,Skrydis virš gegutės lizdo“ – tai spektaklis apie mane ir kitus; apie aplinką, artimą ir tolimą; apie susivokimo jėgą, susivokimo šviesą ir būtinybę. Akivaizdžiai parodantis, perspėjantis, budinantis. Dideles tiesas išsakantis. Žmogaus esmę atskleidžiantis. Jis toks įspūdingas, raiškus, įsimintinas ir paveikus, visų pirma stiprios, meistriškos visų aktorių vaidybos dėka. Čia nėra mažų vaidmenų.. Visi personažai ypač svarbūs; kiekviena frazė ar veiksmas, ar judesys – būtinas ir reikšmingas.

Spektaklio, kaip ir romano, pavadinime užkoduota daug prasmių. Viena iš jų slypi indėnų dainoje; tačiau prasmių yra ir daugiau,– tarsi ratilai, plaukiantys nuo šių keturių žodžių... Jas įminti, įžvelgti, atrasti yra viena iš meno kūrinio paskirčių. Kaip ir viso šio spektaklio, prie kurio vaizdų, personažų, frazių, scenų, skambėjimų – dar norisi kaskart grįžti.