Zenekos nuotrauka

Aistė Smilgevičiūtė – dainų kūrėja ir atlikėja bei grupės „Skylė“ narė, kurios daugeliui pristatyti nereikia. Po muzikiniu proveržiu tapusių albumų „Povandeninės kronikos“ (2007 m.) bei partizaninių dainų rinkinio „Broliai“ (2010 m.) atlikėja pasinėrė į motinystės džiaugsmus ir trumpą kūrybinę pauzę. Apie grįžimą į muzikinį pasaulį, apie šįmet minimą grupės „Skylė“ 20-ties metų jubiliejų bei jau tradicija tapusius pavasario lygiadienio koncertus ir kalbamės.

Pradėkime nuo muzikinio kelio pradžios. Kaip pasirinkote būtent muziką?

Nuo labai seniai, dar mokyklos laikų, mano gyvenime ėjo dvi linijos – filologijos ir muzikos. Vienu metu viena jų – dainavimas – užgožė antrąją. Tačiau kalba man išliko labai svarbi – džiaugiuosi turėdama humanitarinį išsilavinimą – studijavau klasikinę filologiją, senąsias graikų ir lotynų kalbas – ir tuo naudojuosi. Aišku, nuo studijų laikų daug pamiršau, bet išlieka bendrieji dalykai – kalbos pojūtis, meilė kalbai.

Kaip minėjote, studijavote senąsias graikų ir lotynų kalbas, kurios iš esmės yra europietiškos kultūros pamatas. Vėliau muzikoje ėmė ryškėti baltiška pasaulėjauta. Ar įvyko kažkoks perėjimas, o gal to visai nereikėjo, nes graikų mitologijos su baltiškąja niekad nepriešinote?

Iš pradžių turėjau platų požiūrį į mitologiją, o dėl studijų krypties koncentravausi į antikinę kultūrą. Bet, tarkime, lotynų kalba yra parašyta daug veikalų kad ir apie tuos pačius prūsus, jų papročius... taigi dalis to, ką laikome mūsų mitologijos šaltiniais, yra įamžinta lotynų kalba.

Iš pradžių rašiau kursinius apie graikų muzikos suvokimą, vėliau domėjausi prūsais, verčiau vieną istorinį veikalą. Bet atspirties taškas visada pirmiausia buvo liaudies kultūra, tos su močiute kartu dainuotos liaudies dainos ar tiesiog tai, kas tuo metu buvo populiaru tarp žmonių, vadinamosios pseudoliaudiškos dainos.

Taigi dėmesys liaudies kultūrai atėjo iš šeimos?

Iš dalies taip, šeimoje buvo puoselėjamos tradicijos. Itin aiškios buvo Kūčios ir Velykos. Pamenu ir Jonines. Per močiutes išlaikiau ryšį su senąja kultūra.

O kaip žemaitiška tapatybė?

Tikrai jaučiuosi žemaite ir su tuo labai tapatinuosi, čia jau savotiška mano etiketė tapusi... Nors susisiaurinti visada nesinori. Tiesa, nesu gryna žemaitė, jeigu kalbėtume apie kraują, esu pusiau dzūkė.

Žemaitiškumas yra mano prigimtinis dalykas, augau toje aplinkoje, ir tai neabejotinai man padarė didelę įtaką. Iki šiol manau, kad žemaičiai yra kitokie, saviti žmonės. Dar ir šiandien, jei skaičiuoju mintyse, tai tik žemaitiškai...

Ar apibūdinčiau savo būdą kaip žemaitišką? Save apibūdinti man apskritai nei šis, nei tas... Žemaičių savitumo žodžiais gal net niekad nebandžiau apibūdinti, man viskas jausmų lygmens.

Man atrodo, žemaičiai ir šiandien išsaugojo daugiausia energijos, einančios iš kažkur giliau. Daugiau senosios kultūros, kuri gyva ir šiandien.

Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“. Modesto Ežerskio nuotr.

Grupė „Skylė“ šiemet mini 20-metį. Kaip apžvelgtumėte grupės istoriją iš savo perspektyvos? Kaip grupė keitėsi po Jūsų prisijungimo?

„Skylė“ susikūrė 1991-ųjų rudenį. Pradžioje tai buvo studentų roko grupė, savo kūryboje bandžiusi sujungti įvairiausius muzikinius stilius – nuo pankroko iki folkroko bei artroko. Iš tiesų pradžia buvo ir pankuojanti, ir lyriška („Žydinčių moterų džiaugsmas“, „Kazokai“) arba kaip Rokas sako, „nekaltų vyrukų dainos“ (juokiasi). Vėliau lemtingas buvo susitikimas su ugnies ir muzikos teatru „Miraklis“ bei Vega Vaičiūnaite – „Skylė“ pakrypo roko operų ir stambesnio žanro kūrinių link.

Kaip savotišką „Skylės“ sugrįžimą įvardyčiau „Povandeninių kronikų“ išleidimą – tai buvo proveržis į didesnį žmonių ratą. Paskutinis posūkis buvo istorinės temos link su albumu „Broliai“.

Manau, kad „Skylė“ buvo labai įdomi ir iki mano atėjimo – ypač pati pradžia ir susidėjimas su teatru „Miraklis“. Man prisijungus prie grupės, „Skylės“ kryptį pradėjome brėžti kartu. Nesu linkusi itin sureikšminti savo vaidmens joje – manau, kad kūrybinis grupės gaivalas reikštųsi ir be manęs, tik, matyt, rezultatas būtų kitoks.

Su „Povandeninėm kronikom“ tapote žinomi masiniam klausytojui. Ar tebelaikote savo muziką alternatyvia, jei apskritai dėliojate „į dėžutes“ ir bandote kategorizuoti?

„Povandeninių kronikų“ muzika iš tiesų priimtina turbūt daugeliui klausytojų, nors Lietuvoje mūsų muzika vis dėlto laikoma alternatyva. Manau, kad tai tik sąvokos, kurių nereikėtų sureikšminti.

Ar galvojate apie klausytoją ir tai, kaip jis suvokia grupės muziką? Ar siekiate betarpiško supratimo, o gal labiau manote, kad adekvatus suvokimas neįmanomas, kad klausytojas visada muziką suvoks savaip?

Apie klausytoją mes tikrai galvojame. Ne ta prasme, kad bandome jam įtikti, tiesiog visada turime galvoje, kad muziką kuriame žmogui. Manom, kad tikrai ne visiems lietuviams reikia tik popso – yra ir kitokių žmonių. Jiems mes ir kuriame.

Zenekos nuotrauka

Ar savo klausytoją įsivaizduojat, ar galit apibūdinti? Ar turite pastovų klausytojų būrį, ar prie jo dažnai prisijungia jauni žmonės?

Yra žmonių būrys, kuris su mumis nuo pat grupės pradžios, pirmųjų koncertų. Bet naujų žmonių taip pat nuolat daugėja, ypač jų daug atėjo su „Povandeninėmis kronikomis“, naujausias darbas „Broliai“ vėlgi „atplukdė“ visai kitą klausytojų grupę, kartu galbūt „nuplukdydamas“ kai kuriuos „kronikų“ gerbėjus. Bet mes tai suprantam kaip natūralų procesą – esame gyva grupė ir nenorim užsikonservuoti.

Dabar klausytojas pats įvairiausias. Amžiaus amplitudė irgi labai plati. Į „Brolių“ turo koncertus ateidavo ir visai senučiukių, ir nebuvo joms nei per garsu... (juokiasi).

Dar truputį pakalbėkime apie naujausią albumą „Broliai“ – partizaninės tematikos įkvėptą dainų rinkinį, skirtą 1944-1953 m. Lietuvos laisvės kovų dalyviams atminti. Tai nėra originalių partizanų dainų rinktinė. Kaip pavyko perteikti vadovėlinę temą ir tikriesiems partizanams, ir šiuolaikiniam jaunimui suprantamomis priemonėmis?

Kurdami šitą albumą galvojome apie jaunesnius klausytojus – tuos, kuriems partizanų tema pažįstama iš knygų arba senelių pasakojimų. Tiesa, kai koncertuose grojame „Brolių“ dainas, salėje sėdintys tikrieji partizanai būna, kad ir išeina – jiems mūsų interpretacijos ne visada yra priimtinos, ir aš tai puikiai suprantu. Skirtingos patirtys, be to, mes į rezistencijos laikotarpį žvelgiame per muzikos prizmę – atsiribojame nuo originalių dainų melodikos ir tam tikro tekstų tiesmukumo.  

Niekada neturėjome noro įtikti visoms amžiaus kategorijoms ir skirtingiems klausytojams. „Brolių“ atveju orientavomės į mūsų amžiaus ir jaunesnius žmones, bandėme prabilti jiems suprantama kalba. Tai, aišku, nereiškia, kad likome nesuprasti vyresnių – jei su muzika nešama idėja, neliksi nesuprastas. Manau, kad dar jaučiame pulsą, kuriuo gyvena jauni žmonės, įdedame tvirtą, gyvybės pilną energetiką, ir tai padeda susikalbėti su jaunimu. Nors pati partizaninio karo eiga buvo absoliučiai beviltiška, tačiau užuot graudenę, ieškojome tvirtumo pavyzdžių, turbūt tai kartu su muzikiniu gyvybingumo užtaisu ir leidžia prabilti į šiuolaikinį jauną žmogų.

Mūsų pagrindinis variklis visgi yra Rokas, jis didžiausią dalį ir įdeda. Kiti grupės nariai padeda, paramsto, siūlo savo alternatyvas. Gal šiek tiek kitaip buvo su „Povandeninėm kronikom“, kurių visa koncepcija atėjus iš manęs, tačiau „Broliai“ yra Roko idėja, mano vaidmuo ten yra ne lyderiaujantis, bet labiau palaikantis – kaip ir partizano moters.

Stelmužė („Broliai“, 2010 m.)

O kaip šiandien suprantat patriotizmą?

Pirmiausia – nebūti abejingam savo šaliai ir pradėti nuo savęs, savo šeimos, aplinkos. Suvokti, kad tai, ką esi gavęs, yra vertybė, ir puoselėti. Pati jaučiuosi patriotė, nors manau, kad tikrieji patriotai – tie, kurie atiduoda savo gyvenimus mūsų šalies puoselėjimui ir apie tai nekalba, niekad nesako – aš esu patriotas.

Įspūdis toks ir yra – „Povandeninės kronikos“ labai moteriškos, gamtiškos, tuo tarpu „Broliai“ remiasi vyriškumo pamatu. Kaip Jūs pati suprantat moteriškumą, vyriškumą, kaip tai atsispindi muzikoje?

Stereotipinių moterų savybių, tokių kaip, tarkime, rūpestingumas, turi ir dažnas vyras, todėl, manau, skirstyti būdo bruožus pagal lytį kartais labai banalu. Tikrasis moteriškumas man turbūt yra siekis harmonizuoti savo aplinką, stengtis įsiklausyti į intuityviąją pusę. Bet tai nereiškia, kad vyrai to nedaro...

Aistė Smilgevičiūtė dažnai apibūdinama kaip labai moteriška atlikėja. Ir tai galioja tiek „Povandeninėms kronikoms“, tiek „Broliams“, nors abiejuose albumuose Aistė yra labai skirtinga... Kaip pati apibūdintumėte šias dvi moteris?

„Broliuose“ moteris yra nevienalytė, skirtinga, štai „Pinavijoje“ ji besimeldžianti plačiąja prasme, prašanti, kitur – bendražygė, išgyvenanti vienišumą, apraudanti (daina „Tėvėlis“). Bet visur mylinti.

„Povandeninių kronikų“ moteris yra gaivališka, erotiška, šalia dvasinės yra ir kūniškos meilės.

Adonis („Povandeninės kronikos“, 2007 m.)

Kodėl jau tradicija tapusiems koncertams pasirinktas pavasario lygiadienis, ką jis reiškia Jums?

Kaip ir visi žmonės, jaučiame gamtos cikliškumą, ypač pavasario atėjimą. Pavasario lygiadienis labai gražiai siejasi ir su visa grupės pagrindine ideologine linija – ši diena mums artimesnė nei, tarkime, vasario 14-oji. Rudenį lygiadienį taip pat pažymime. Galiu pasakyt, kad šie du saulės persiritimai metuose iš tiesų virto atskaitos taškais mano gyvenime.

Šiemet pavasario lygiadienio koncertui pakvietėte ir latvių folko grupę „Iļģi“. Kodėl būtent jie?

Susidurti su šia grupe teko labai seniai, gal prieš dešimtmetį – „Miraklis“ kūrė spektaklį, kuriam grupė „Iļģi“ kūrė muziką. Pakviesti norėjosi giminingą grupę. Jiems lygiadienis irgi yra svarbi data.

„Skylėnų dainynas“

Muzikine prasme kurį laiką turėjote pertrauką.

Taip, bet nepavyko į kūrybinį procesą visai nesikišti, nors planavau 3–4 mėnesius daryti visišką kūrybinę pauzę. Rengėme „Skylėnų dainyną“ – knygą, į kurią sudėjome 60 gražiausių bei įsimintiniausių grupės dainų natų, akordų ir tekstų.

Kaip kūrėjai man svarbu padaryti pauzes, atsitraukimus nuo muzikinio pasaulio – to reikia kaip kasdienio miego. Intensyvius kūrybinius etapus keičia ramesni, galbūt tai ir muzikai suteikia brandumo.

O kokių kūrybinių minčių turite po šios pauzės?

Minčių daug, tik viskas dar chaoso stadijoje. Naujas albumas galbūt bus kažkas „Povandeninių kronikų“ gaivališkumo link.

Kaip vyksta kūrybinis procesas – būna, kad melodija ar dainos teksto nuotrupa tiesiog „ateina“?

Būna, tik tos eilutės, kurios netyčia ateina, dažniausiai taip pat greitai ir lengvai išeina, jei nespėji įsirašyti... Kūrybai reikia atsidėjimo ir rimto darbo, susikaupimo. Ir viskam reikia laiko – kad susigulėtų. „Brolius“ irgi planavome baigti metais anksčiau nei iš tiesų baigėme, bet tas delsimas kartais naudingas – atsiranda laiko perspektyva, gali pats kitaip pažvelgti į kūrinį. Skubėjimas dažniausiai nėra gerai. Yra dainų, kurios mano galvoje sluoksniuojasi jau keletą metų.

Kaip jaučiu, kad būtent ši eilutė yra ta? Tam reikia ne tik loginio suvokimo, bet ir intuicijos – viskas turi veikti kartu. Tačiau būna ir kitaip, pavyzdžiui, kai rašiau dainą „Ruduo“, parašiau raudonom čerpėm čirškauja varnos ir 15 metų protu nesusimąsčiau apie tos frazės logiką, man buvo aišku, kad tai apie varnas, kurios šokinėja raudonais čerpiniais stogais ir krankia. O gal tiesiog poetinė logika kartais paima viršų?

Ar be dainų tekstų kuriate eilėraščius?

Nelaikau savęs poete ir savo dainų tekstų nedrįsčiau vertinti kaip grynosios poezijos. Kai rašau, jaučiuosi saugesnė kurdama dainos tekstą, kuris dar apipinamas muzika – plikas grynas tekstas man atrodo per daug atsakingai. Dažniausiai rašydama vis dėlto galvoju apie dainą. Man tiesiog atrodo labai smagu, kai tekstas yra sudainuojamas.

Jūsų kūryboje susipina skirtingų mitologijų, religijų, kultūrų įvaizdžiai, bet nesudaro chaoso įspūdžio.

Bandome aiškiai suvokti savo pagrindinę kryptį ir per daug nesiblaškyti. Mūsų būtent tokia kryptis juk yra ne šiaip sau – tai nulemta ir vidaus, iš išorinių aplinkybių.

Grupės muzikoje yra baltų, antikinės, galbūt ir katalikiškos pasaulėjautos, bet kaip su „Broliais“ nenorime politizuotis, taip su šiais dalykais nenorime „religizuotis“. Man atrodo, kad šiuolaikiniame atvirame žmoguje yra visko labai daug, mes esame tam tikri kratiniai, tad priskyrimas vienai kategorijai netenka prasmės. Svarbiausiai yra bendražmogiški principai ir vertybės.

Pavasario lygiadienio koncertas – kovo 21-ąją, 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje. Bilietus galite įsigyti ČIA.

Kalbino Akvilė Adomaitytė