Alanija, Antalijos provincija. Centre – Kizil Kulė (Raudonasis bokštas), vienas iš pagrindinių regiono istorinių statinių, datuojamas XII a.

Alanija – Pietų Turkijos kurortinis miestas, priklausantis Antalijos provincijai, kurį iš vienos pusės skalauja Viduržemio jūros vanduo, iš kitos užstoja visai nemaži, apie poros kilometrų aukščio (tiesa, aukščiausia kalnų grandinės viršukalnė iškilusi gerokai aukščiau nei trys kilometrai) Tauro kalnai.

Viešbučiais nusėta Alanijos pakrantė. Tolumoje – Tauro kalnai.

Antalijos provincijai priklausanti Alanija lietuviams turbūt gerokai mažiau žinoma nei viena iš populiariausių tautiečių atostogų krypčių – Antalija. Pastaroji yra visos provincijos centras, kuriame gyvena daugiau nei 700 tūkst. žmonių, besiverčiantis iš metalurgijos, tekstilės, laivybos bei, žinoma, bene svarbiausio ekonomikos variklio – turizmo.

Antalija turi ir vieną iš didžiausių šalyje oro uostų, ir, jei lygintume ją su Alanija (pastaroji, beje, taip pat turi veikiantį oro uostą, tik kol kas, deja, lėktuvai iš Lietuvos ten nesileidžia), tai neabejotinai yra didelis pliusas patogiai keliauti mėgstantiems poilsiautojams; tuo tarpu dabar po nusileidimo Antalijos oro uoste iki Alanijos porą valandų tenka keliauti automobiliu.

Nepaisant visko, Alanija kovo pradžioje pasitinka malonia, o mums, šiauriečiams, ir vasariška, 20 laipsnių šiluma, giedru dangumi ir nuo pat ryto šviečiančia saule. Ir nuteikia atostogoms.

Ne tik poilsiautojams, bet ir mėgstantiems pažinti

Atrodytų, mažame kurortiniame mieste be maudynių jūroje, poilsio prie viešbučio baseino bei tingių pasivaikščiojimų, veikti nelabai yra ką, bet iš tiesų palyginti nedidelės Alanijos miestas bei jo apylinkės turi ką pasiūlyti ir pažintinių kelionių mėgėjams.

Alanijos pilis ir ją supanti gynybinė siena. Vaizdas iš Kleopatros paplūdimio.

Pirmiausia reikėtų paminėti vienintelę pasaulyje iki mūsų laikų išlikusią seldžiukų statytą pilį – ant Alanijos kalno pastatytą tvirtovę, kurią juosia beveik 7 kilometrų ilgio siena.

Pilies pašonėje – Süleymaniye mečetė.

Pilį, kokią matome šiandien, XIII a. pastatė seldžiukų sultonas Aladinas Keikubatas, bet pamatai siekia dar helenistinį laikotarpį. Pilies teritorijoje yra išlikę nemažai senovinių pastatų – mūrinės cisternos, naudotos kaip vandens rezervuarai, pirtys ir bizantiškos bažnyčios.

Ir šiandien tvirtovėje esančiuose namuose gyvenama. Norint pasiekti aukščiausią pilies kalno vietą, apie valandą teks kopti pėsčiomis. Tiesa, siauromis gatvelėmis eismas leidžiamas, tad pailsusius pasisiūlys pavežti taksi.

Pakeliui galima užsukti į kavinukę ar atsigaivinti čia pat spaudžiamomis apelsinų sultimis, ir, žinoma, grožėtis atsiveriančiais vaizdais ir žydra jūra.

Ir šiandien tvirtovėje esančiuose namuose gyvenama.

Kopiant į pilies kalną, veriasi pavasariškos gamtos vaizdai.

Pilies teritorijoje išlikę senieji pastatai – cisternos, naudotos kaip vandens rezervuarai.

Nuo viršutinės pilies atsiveriantis vaizdas į jūrą ir uolas.

Kovo pradžia pietų Turkijoje stebina vasariška šiluma, nors gamta čia dar tik bunda.

Nuo pilies kalno viršukalnės atsiveria vaizdas ir į kitą seldžiukų paveldą – Raudonąjį bokštą (pavadinimas kilęs iš statybai naudotų plytų spalvos), turkų vadinamą Kizil Kule. Šis 33 m aukščio bokštas, esantis netoli uosto, buvo pastatytas XIII a. laivų statyklos ir uosto stebėjimui bei apsaugai, o ilgainiui aštuonkampis statinys tapo Alanijos simboliu.

Laivų statykla – taip pat iki šiandien išlikęs seldžiukų statinys.

Į pietus nuo Raudonojo bokšto – taip pat XIII a. sultono Aladino Keikubato nurodymu pastatyta laivų statykla. 56 m. ilgio ir 44 m. pločio statinys su penkiomis sujungtomis arkinėmis galerijomis buvo skirtas didelių to meto karo laivų statyboms. Šiandien galime pasigrožėti vakariniu laivų statyklos apšvietimu.

Pačiame Alanijos miesto centre galima rasti ir Damlataş olą, kurioje – ne tik stalaktitai ir stalagmitai, bet ir, kaip manoma, sveikatai naudingas urvo oras – be turistų čia renkasi ir astmos kamuojami žmonės.

M. K. Atatiurko biustas prie įėjimo į muziejų.

Paradoksalus Alanijos miesto istorinis įvykis, įamžintis muziejaus įkūrimu – 1935-ųjų Turkijos Respublikos įkūrėjo ir pirmojo prezidento Mustafos Kemalio Atatiurko vizitas, trukęs... vos kelias valandas.

Tačiau iš didelės pagarbos žmogui, pirmajam sumoderninusiam Turkiją, name, įrengtame autentiško to laikmečio stiliumi, kuriame ir buvo apsistojęs M. K. Atatiurkas, saugomi originalūs pirmojo prezidento apdarai ir kiti eksponatai.

Namas, kuriame buvo apsistojęs M. K. Atatiurkas.

Nepaisant laiko perspektyvos, M. K. Atatiurkas ir šiandien vertinamas vienareikšmiškai teigiamai – tai jis panaikino sultonatą, šariato įstatymus ir sekuliarizavo valstybę, uždraudė daugpatystę, suteikė moterims rinkimų teisę, priėmė svarbiausius šalies įstatymus.

Iki šiol kemalizma yra atsvara islamiškam fundamentalizmui. Būtent todėl darželiuose, mokyklose, kitose įstaigose virš lentos turkai ir šiandien pasikabinę M. K. Atatiurko portretus.

Be istorinio ir architektūrinio paveldo, reikėtų nepamiršti ir kulinarinio bei kultūrinio – tradicinės turkiškos pirties, galerijų, „turkiškos nakties“ bei vietinių pamėgtų turgų.

Turkiškos virtuvės įvairovė

Kaip ir bet kuri pietų šalis, turinti šiltą, švelnų, žemės ūkiui palankų klimatą ir senas tradicijas, taip ir Turkija lepina keliautojų pilvus savo virtuvės patiekalais. Dažniausiai jie – paprasti, lengvi, su gausybe šviežių vietinių daržovių ir vaisių, sūriu, ryžiais, bulgur (smulkiomis kietųjų kviečių kruopomis) ar avinžirniais (kurie dar vadinami turkiškais žirniais), žuvimi ar jūros gėrybėmis, rečiau – mėsos.

Tradiciniai užkandžiai – sarma su ryžiais ir mėsa, adžika tipo paprikų tyrė, troškintas baklažanas, alyvuogės.

Pietų Turkijos virtuvė – tikras įvairių šalių įtakų mišinys. Klajoklių tiurkų sukurta ir po visas islamo šalis pasklidusi tradicinė kvietinė jufka tešla, žinoma dar nuo mūsų eros pradžios, ir šiandien tebėra grūdinių kepinių pagrindas – iš jos kepama duona, lavašas, į kurį įdėjus įdaro, pagaminamas giozleme, o dar iškepus aliejuje – börek. Ta pati paprasta miltų ir vandens tešla (ypatinga ji specialiu kočiojimo būdu)  naudojama ir gaminant turkiškus desertus, tarp jų ir garsiają baklavą – sluoksniuotą plokštainį su įdaru (dažniausiai, riešutais), išmirkytą cukraus ar medaus sirupe.

jufka tešlos iškeptas lavašas, gardintas sezamu, į stalą paduodamas dar karštas, ką tik iš krosnies.

Išlaikiusi tradicinius turkiškus patiekalus, tokius kaip dolma (ryžiais su prieskoniais įdarytas baklažanas, pomidoras, paprika ar cukinija) ar sarma (malta mėsa ir ryžiai, suvynioti į sūdytus vynuogių lapus, – lietuviškojo balandėlio atitikmuo), pietų Turkijos virtuvė neišvengė Viduržemio regiono įtakos, ypač – Graikijos. Čia rasite ir graikų baklažanų apkepo „giminaitį“, turkiškai vadinamą musakka, ir šaltos jogurtinės sriubos ar padažo su agurkais ir žolelėm cacık, graikų vadinamo tadzikiu.

Giozleme – karvės pieno sūriu ir kapotom petražolėm įdaryta duonelė, kepama specialioje didelėje metalinėje keptuvėje, vadinamoje sac (sadžu).  

O įdomiausia turbūt tai, kad daugelis kasdienių šiandienos valgių išlaikę senąsias receptūras, gaminama iš šviežių vietinių produktų. Tuo įsitikinti galima kad ir centriniame miesto maisto turguje, kuris nuo ankstyvo ryto šurmuliuoja kiekvieną penktadienį. Jame – vaisiais, daržovėmis, prieskoninėmis žolelėmis, sūriais, prieskoniais, riešutais, arbata nukrauti prekybininkų stalai.

Tiesa, kovo mėnesio pradžia – žiemos pabaiga – bene šykščiausias laikas šviežiai produkcijai, tačiau turguje nebrangiai galima nusipirkti pirmojo šių metų apelsinų ir citrinų derliaus (Turkija per metus užaugina 2–3 citrusų derlius), vietinių nedidelio dydžio bananų, kurie dėl nepakankamai geros prekinės išvaizdos į Europos Sąjungą neįvežami (skonis gerokai lenkia išvaizdą, o sezono metu už kilogramą sumokėsite vos 1 lirą arba 1,46 Lt), šviežių braškių, migdolų bei lapinių daržovių ir žolelių.

Graikiško tadzikio „giminaitis“ cacık – turkiško jogurto padažas.

Pupelių troškinys su pomidorų tyre ir baklažanų troškinys musakka.

Turkiškas desertas kabak tatlısı – cukraus sirupe virtas moliūgas su graikiniais riešutais.

Helva – manų kruopų, pieno, cukraus ir riešutų desertas.

Po valgio geriama turkiška kava, verdama tradiciniame variniame arba aliumininiame inde su medine rankenele, kuris vadinasi jazva. Turkiškos kavos specifinį skonį lemia stiprus pupelių skrudinimas bei itin smulkus kavos malimas.

Negeriantiems kavos bus pasiūlyta tulpės formos nedidelė taurelė juodosios arbatos çay, kuri gardinama cukrumi. Turkiška arbata ne plikoma, bet verdama virdulyje.

Būrimas iš kavos tirščių – turkų kultūros dalis.

Burtus išmanantis pagal kavos tirščių išsidėstymą lėkštelėje bei ant puodelio sienelių gali nuspėti ne tik ateitį, bet ir dabartinę žmogaus būseną

Sezoniškumas – nebūtinai gerų atostogų garantas

Pietų Turkijos kurortai atgyja vasarą, sutraukdami daugybę turistų – ne tik pailsėti šiltuose kraštuose norinčių europiečių senjorų, bet ir naktinio gyvenimo ieškančio jaunimo. Antalijos regionas – populiari atostogų kryptis ir daugeliui lietuvių.

Kovo pradžia – turistiniam sezonui dar tik ruošiamasi.

O kaip aktyvaus poilsio mėgėjų juokeliai apie per dienas prie plastmasinio baseino besivartančius tinginiautojus? Greičiausiai tam, kad sugriautum stereotipą savo galvoje, turi ne skaityti ir ne apie tai rašyti, o tiesiog pamatyti pats.

Ieškodama intensyvios kelionės, pietinės Turkijos gal ir nesirinkčiau, bet ne norėdama ramaus, šiek tiek tingaus poilsio. Ir gal ne sezono metu, bet ankstyvą pavasarį ar vėlų rudenį – oras čia maloniai šiltas (kovo ar spalio mėnesiais – apie 20 laipsnių šilumos), vingiuotos gatvelės pilies link ir paplūdimiai apytuščiai – o ko daugiau reikia kad ir trumpam atotrūkiui į vasarą, saulę, šilumą ir lengvumą – viską, kas telpa į žodį atostogos.

Kol Lietuvoje žiema, pietus lepina maloni vasariška šiluma.

Kleopatros paplūdimys dar tuščias ir ramus.

Sezono atidarymo belaukiantis paplūdimio dušas.

Saulėtos pavasario dienos – proga pasidžiaugti šiluma pajūry.

Akvilės Adomaitytės nuotraukos