2014 m. spalio 31 d., penktadienis

Vladimiras Legoida. Nepakeliamas būties sunkumas

2012-03-26
Rubrikose: Gamta ir sveikata » Psichologija  LUX/jauniems » Spygliai 
kelionės

Akvilės Adomaitytės nuotrauka

Nuo ko bando pabėgti mūsų paaugliai?

Apie tai nelengva kalbėti, tai sunku pripažinti: vienas po kito iš gyvenimo išeina paaugliai. Savo noru. Nusižudydami, susinaikindami pasitraukia iš pasaulio, kuris jiems staiga tapo nepakeliamas. Kaip jiems pasireiškia „nepakeliamas būties sunkumas“? Nuo ko jie bando pabėgti?

Beje, ar iš tikrųjų savo noru? Lieka padriki, maištingi žodžiai apie tai, pavyzdžiui, kaip sunku, kai yra barami, – ir mokykloje, ir namie. Užvedamos baudžiamosios bylos: tiriama, kas paskatino savižudybę. Ir vis dėlto...

„Imk iš gyvenimo viską!“, „Vasia kvailys, nusipirko brangiau!“, „Pajusk Burn energiją! Tada tavo individualybė pasireikš dar ryškiau!“ – labai gaila, bet mūsų vartotojiška visuomenė yra užvaldyta panašių lozungų. Deja, mes patys sukūrėme pasaulį, kuriame materialinė gerovė, pasilinksminimų industrija, tariamoji laisvė ir atsipalaidavimas, veikiant energiniams gėrimams – o dažnai ir stipresniems bei atitinkamai pavojingesniems – iškeliami į pirmą planą, primetami kaip norma. Тiksliau – taip „priimta“, nes ir pats normos supratimas atmetamas: „tiesos nėra, yra požiūris“; „tai mano asmeninė nuomonė“ – ir su tokiu padažu „vartojama“ viskas, kas įmanoma. Bet „išsiskirti“ negalima: neatleis. Viskas kaip sename filme „Baidyklė“, tik baisiau. Ir štai paradoksas: toks gyvenimas, atrodytų, turėtų teikti vien malonumą, tačiau „tūsovkių“ dalyviai, „tineidžeriai“ staiga atsisako „imti“ ir protestuodami jį palieka.

Mes kažkaip pamirštame, kad žmogus dėl to ir yra žmogus, kad keltų klausimą: „Kodėl?“ Žmonėms tai būdinga.

„Kodėl aš gyvenu? Kokia gyvenimo prasmė?“ Būtent poreikis ieškoti atsakymų į tuos klausimus pirmiausia ir rodo, jog žmogus yra protingas, taip sakant, homo sapiens. O tiems, kurie tik pradeda gyvenimą, tie prakeikti egzistenciniai klausimai iškyla itin aštriai.

Šiuolaikiniai paaugliai dūsta be tikros prasmės. Ir susidūrę su pasaulio beprasmybe neranda už ko užsikabinti. Mūsų vaikai neturi „skiepų“ nuo nedvasingos visuomenės. Tokias sąvokas kaip Evangelija, Dievas, krikščionybė, meilė užgožia agresyvus pseudovertybių srautas, „tuštybė“, užkietėjusi demagogija, – o paaugliai labai jaučia demagogiją. Ir visagalis internetas čia bejėgis.

Ir juk nepasakysi, kad vaikų bei jaunimo problemos šiuolaikinei visuomenei visiškai nerūpi. Pastaruoju metu audringai aptarinėjami knygų, skirtų moksleiviams, sąrašai, interneto pavojus – tai tik dalis klausimų. Diskusijų daugiau nei reikia. O ar pakanka meilės? Ir iš tėvų, ir iš mokyklos pusės... O kokie reikalai studijuojant paauglių psichologiją dvasinėse mokymo įstaigose?..

Šventasis Teofanas Atsiskyrėlis rašė, kad mūsų gyvenimas be Dievo panašus į drožles, besisukančias aplink savo tuštybę. Tuštumos taip greit neatsikratysi; ją gali užpildyti tik ryšys su Dievu. Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje dažniausiai pajaučia, kad jis tarp giminaičių ir draugų – labai vienišas. Kiekvienam, nors jis būtų labai komunikabilus ir net kolektyvo siela, būtinas ramstis, būtinas moralinis inkaras, kuriuo niekas negali tapti. Tiktai Kristus.

Žinoma, tam, kad jauno žmogaus gyvenimas susiklostytų, – ne paprasčiausiai jam „pasisektų“, kaip dabar madinga sakyti, o būtent susiklostytų, – būtinas tam tikras materialinis minimumas, reikalingi socialiniai liftai. Bet reikalingas ir dvasinis darbas – ir paauglių, ir vyresnės kartos žmonių. Nes sąvoka „pasisekė“ – kilusi nuo žodžio „sėkmė“, tai yra laimėjimas, kuris pasiektas dabar, o vėliau gali ir dingti, palikdamas tik nusivylimą ir nepasitenkinimą. O žodis „susiklostė“ reiškia, jog žmogus jau tapo susiformavusia asmenybe, ir būsimos aplinkybės jos nepakeis.

Egzistuoja erezijų, kad Kristui „nepasisekė“. Jos, žinoma, senos, bet skamba visai šiuolaikiškai vertinant vartotojiškos visuomenės požiūriu. Bet tokia visuomenė negali suprasti, kad jei Dievas savo valia paaukojo gyvenimą už žmones – visus! – nes myli žmoniją, tai yra pergalė. Taip pat kaip nugalėjo savo budelius kankiniai ir pateko į Dievo karalystę, ir ne veltui Bažnyčia vadinasi Triumfuojanti. Nes be jų, be atsidavusios Švenčiausiosios Trejybės meilės ir be Dievo Motinos užtarimo mūsų seniai nebūtų.

Parengė M. Bočiarova

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo

Knygoje publikuojami 2008–2012 m. rašyti dienoraščiai. Įdėmus gamtininko žvilgsnis fiksuoja nepaliaujamą gamtos virsmą, pasakoja paprastų Dzūkijos žmonių istorijas, o kasdienybės apmąstymus papildo kultūros refleksijos.

vaikų Vilnius

Kad ir šaltoka, kad ir visai rudens pabaigoj, bet pasižvalgykim – ką nuveikti tikrai yra.

Žvakės, ugnis

Artėjant mirusiųjų pagerbimo dienoms, tikriausiai daugelis iš mūsų susimąstome apie natūralią žmogaus egzistencijos baigtį, prisimename išėjusius artimuosius. Tomis dienomis panašių klausimų kyla ir mūsų vaikams: kodėl pagerbiame mirusiųjų atminimą, ar su mirtimi viskas baigiasi, ar visi mes mirsime...

dsiciplina

Bausmės pagrindas – įsitikinimas, kad vaikai privalo patirti skausmą, jog išaugtų atsakingi, kad jiems reikia padaryti tam tikros žalos, jei norime nors kažko išmokyti. Tačiau tiesa ta, kad bausmė visada suveikia priešingai, nei kad siekėme.

gandras, kaimas, gamta

Tikimės, kad šis pasidalinimas padės Jums ugdyti santykių kultūrą šeimoje, tirpdyti įvairovės baimę, padės šeimoms kūrybingai reaguoti į iššūkius; skatins dialogiškumą. Gilins visuomenės supratimą, kad šeima yra gyvas valstybės pamatas.

PARTNERIAI

BEF

Judėjimas „Už gamtą“

Mokslo festivalis „Erdvėlaivis Žemė“

Lututė

Bird pix

Žurnalas „Miškai“

VGTU žurnalas „Sapere Aude“

EkoDiena

Ekoidejos.lt

Quo Vadis LT- Kelionių ir renginių organizatorius

NUORODOS