Lietuvos aukštojo mokslo bendruomenei perimant ir įtvirtinant Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos (ECTS) principus, pamažu vyksta ir studijų kultūros kaita. Vis garsiau kalbama apie svorio centro perkėlimą nuo dėstytojo link studento, besiplečiančias pasirinkimo galimybes, ne tik dalykinį pasirengimą, bet ir mokymo mokytis svarbą. Apie visa tai ir apie greitai pasirodysiančią naująją knygą „Bendrųjų kompetencijų ugdymas aukštojoje mokykloje. Metodinės rekomendacijos“ šiame kontekste mintimis dalijasi jos autoriai Aurelija Jakubė ir Aurimas M. Juozaitis.

 Kaip gimė pati knygos idėja?

Aurelija: ECTS („Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos nacionalinės koncepcijos parengimas: kreditų harmonizavimas ir mokymosi pasiekimais grindžiamų studijų programų metodikos kūrimas ir diegimas“) projekte kaip kertiniai, jau ne vieną kartą minėti dalykai, buvo orientacija į studentą ir studento aktyvaus vaidmens mokymosi procese skatinimas tam, kad jis galėtų savarankiškai, atsakingai ir aktyviai mokytis bei tobulėti visą gyvenimą. Ši paradigma kviečia ypatingą dėmesį studijų procese skirti studentų pasirinkimo galimybių plėtotei. Pastarąją neišvengiamai turi lydėti studentų ir dėstytojų bendradarbiavimo, mentorystės, konsultavimo galimybių aukštosiose mokyklose plėtra. ECTS projekte vykusiose diskusijose ir parengtuose dokumentuose pagrindinis dėmesys buvo skirtas akademinės bendruomenės susitarimams dėl ugdytinų kompetencijų aprašų ir studentų darbo krūvio skaičiavimo. Tai skatino apmąstyti svarbiausius studijų programų parametrus. Savo leidinyje norėjome žengti dar vieną žingsnį ir pradėti kalbėtis ne tik apie studijų programas, bet ir apie jų įgyvendinimą – apie visą studijų procesą. O taip pat – apie studentų pasirinkimo, laisvės, atsakomybės temas, kurios labiausiai siejasi su bendrųjų kompetencijų ugdymu.

Aurimas: Man, didele dalimi, praktikui, kurio pagrindinė veikla – neformalūs mokymai, ECTS projektas Lietuvoje – tai tarsi labai didelė erdvė aukštajam mokslui. Todėl tai, ką mes čia padarėme ir paantraštėje pavadinome „Metodinėmis rekomendacijomis“ reiškia kvietimą diskusijai. Aišku suprantame, kad gali būti įvairūs požiūriai į tai, kaip ugdyti bendrąsias kompetencijas. Kai kurias vietas galbūt specialiai aštriau formulavome. Juk kuo aktyviau ir kuo nuoširdžiau tame svarstyme dalyvaus aukštųjų mokyklų dėstytojai, tuo daugiau visi „išlošime“. 

Kas yra tos bendrosios kompetencijos? Apie ką Jūsų knyga iš esmės?

Aurimas: Plačiąja prasme bendrosios kompetencijos yra gebėjimai, požiūriai, žinios, kurios siejasi su nekonkretizuota, nespecializuota veikla. Jos svarbios ir žurnalistams, ir fizikams, ir humanitarams, ir inžinieriams. Tai yra tokios bendražmogiškosios kompetencijos, kaip bendravimas, gebėjimas komunikuoti, iniciatyvumas, saviorganizavimo įgūdžiai ir pan.

Aurelija: Man bendrosios kompetencijos labiausiai siejasi su asmens gebėjimu būti ir dirbti tam tikroje situacijoje ar kontekste. Studijų metu didžiausias dėmesys skiriamas specializuotų, t. y. dalykinių, kompetencijų ugdymui. Darbdaviai, tuo tarpu, skundžiasi, jog absolventai nesugeba dalykinių žinių ir įgūdžių taikyti praktikoje. Bendrosios kompetencijos – tai tos „kompetencijos tarpininkės“, kurios padeda  įsiklausyti, įsižiūrėti į konkrečią praktinę situaciją ir joje veikti. Šiame procese labai svarbūs komunikacijos įgūdžiai – gebėjimas konsultuotis su kolegomis, kitų sričių ekspertais, išgirsti juos, klientus, pašnekovus. Taip pat ir gebėjimas dirbti komandoje, surasti informaciją, sieti, analizuoti, argumentuoti ir pan. 

Taigi taip žiūrint į situaciją, knyga turėtų aprėpti labai plačiai. Kaip atsirinkote, kokios kompetencijos svarbios, apie ką verta kalbėti?

Aurimas: Šioje knygoje mes rėmėmės ECTS projekte kruopščiai atsirinktomis ir profesinės veiklos lauko tyrime išskirtomis kompetencijomis. Tik ne visomis ten išskirtomis 29 kompetencijomis, o visiškai subjektyviai pasiėmėme 16. Tai darėme pirmiausia norėdami, kad knyga būtų maksimaliai praktiška ir kompaktiška. 

Receptas praktikams?

Aurimas: Ne. Mes nesistengiame duoti recepto, bet iškeliame idėjas ir pavyzdžius, kurie gali būti taikomi. Todėl knygos antraštėse svarbus žodis „rekomendacijos“: mes kai ką išbandėme, kai ką paėmėme iš išbandytos pasaulinės praktikos ir palikome erdvės saviems ieškojimams.

Aurelija: Ši knyga – viena iš nuomonių ECTS projekte. Palietėme tik kai kuriuos, mūsų manymu, aktualiausius bendrųjų kompetencijų ugdymo aspektus. Todėl, knygą pabaigus, liko jausmas, kad taškas dar nepadėtas. Neabejoju, klausimų kils ir skaitytojams. Tikimės, kad šis leidinys bus įžanga platesnei diskusijai.

Aurimas: Mes labai viliamės, kad klausimų kils – tai reikštų, kad knyga pavyko. 

O tai koks galėtų būti tas bendrųjų kompetencijų ugdymo iššūkis?

Aurimas: Mano manymu, bendrai aukštajame moksle yra natūraliai užprogramuotas tam tikras konfliktas. Ne blogąja, o dialektine prasme. Aukštosiose mokyklose dirba kvalifikuoti žmonės, savo sričių ekspertai, specialistai. Ir jie, dažnu atveju, nekelia jokių abejonių profesine, dalykine prasme. Bet patys, atėję iš tokių pat studijų, propaguoja tik vieną iš mokymosi stilių – akademinį. Tačiau, bėgant laikui, aukštasis mokslas pasidarė masinis – nebe elitinis reiškinys, o akademinis studijų organizavimo principas vis dėlto liko labiau elitinio pobūdžio. Todėl čia ir iškyla dilema mūsų aukštajam mokslui: turi atsirasti kuo didesnė metodų įvairovė, tinkanti ne vienetams. Ne tik tiems, kuriems akademinis mokymoi stilius priimtiniausias, bet ir tiems, kurie mokosi kitais mokymosi stiliais. Taigi per bendrųjų kompetencijų ugdymą ir dėmesį joms, per įvairių metodų išbandymą, šis kelias įmanomas. Ir tai gali būti viena išeičių aukštojo mokslo studijų kokybės gerinimui. Bet aukštųjų mokyklų dėstytojams tai yra iššūkis peržvelgti savo akademinį pasiruošimą ir į savo metodinę kraitelę įtraukti daugiau įvairovės. Tai štai knygoje ir bandome pateikti pasiūlymą požiūrio kaitai.

Aurelija: Aš sutinku. Iš tikrųjų didelis iššūkis dėstytojams rasti laiko ir motyvacijos  ne tik mokslo darbams ir dalykinės kompetencijos tobulinimui, bet ir, vadinamųjų, dėstytojų funkcinių kompetencijų plėtotei. Kita vertus, tai yra ir išeitis aukštajam mokslui, siekiančiam patenkinti masinį aukštojo išsilavinimo poreikį.

Aurimas: Viena iš išeičių. Studijų procesas turi šansą tapti artimesniu, kuriančiu glaudesnius ryšius tarp dėstytojo ir studento.

Aurelija: Ir, kita vertus, jis būtų naudingesnis. Juk studijos turi ne tik suteikti bazines žinias, bet ir išmokyti nuolat mokytis.

Aurimas: O mokymosi mokytis kompetencija kaip tik ir yra viena iš tų bendrųjų kompetencijų. Čia laimi ir dėstytojas, kuris ieško įvairesnių metodų, ir studentas, kuriam tie metodai skirti. Tai, savo ruožtu, tarp dėstytojų ir studentų didina atvirumą. Juk bendrąja prasme didžiausia mūsų visuomenės bėda yra nepasitikėjimas, įtarumas. O tai reiškia, kad tokia visuomenė turi labai blogą mokymosi indeksą. Mokymasis, kai vyksta atviras, nuoširdus ir drąsus keitimasis nuomonėmis ir korektiškas prieštaravimas, egzistuoja tik atviroje visuomenėje. Taigi atsiradus tam tikrom „salelėm“ aukštosiose mokyklose, manau, išlošime ir kaip visuomenė.

Bendrosios kompetencijos – kaip tam tikros „revoliucijos“ aukštajame moksle įrankis?

Aurelija: Dėmesys bendrosioms kompetencijoms – vienas iš ECTS projekto įrankių, skatinant studijų kultūros kaitą demokratiškumo ir liberalumo linkme. „Revoliuciniu“ projekto aspektu, visų pirma, pavadinčiau demokratišką požiūrį į studijas reglamentuojančių dokumentų rengimą. Projekte beveik visų aukštųjų mokyklų įvairių studijų krypčių dėstytojai bei studentai susitelkė diskusijai, drauge mokėsi, dalijosi patirtimi, rengė „naujos kartos“ studijų programas, pripažindami programų įvairovės ir autonomijų svarbą. Projekto baigiamasis dokumentas – ECTS nacionalinė koncepcija – teikiama tvirtinti švietimo ministrui, taip pat parengta aukštųjų mokyklų susitarimo pagrindu. Kitas „revoliucinis“ akcentas – studijų programų lankstumo, mokymosi formų ir stilių įvairovės skatinimas. Toliau įgyvendinant ECTS projekto idėjas, dėmesys besimokančiųjų bendrosioms kompetencijoms būtinas. Būtina kalbėtis su jais apie pasirinkimus ir sprendimų priėmimą, informacijos valdymą, komunikacijos svarbą. Aukštosiose mokyklose svarbu sudaryti terpę, palankią nuolatinio, savivaldaus mokymosi sklaidai.

Aurimas: Lietuvoje vadinamasis dalykinis paruošimas buvo ir yra gana aukšto lygio. Ypač tiksliuosiuose moksluose. Todėl turime papildomą iššūkį, kaip suderinti tinkamo dalykinių kompetencijų lygio išlaikymą ir kaip aktyviai ugdyti bendrąsias kompetencijas. Kartais tokiais atvejais susiduri su natūraliu pasipriešinimu ar skepticizmu. Tačiau laikai pasikeitė ir reikia keisti sistemą. Aukštasis mokslas gyvas tiek, kiek jis pats mokosi. Ir visa švietimo sistema yra gyvybinga tiek, kiek ji mokosi iš to, kaip ji moko. Taigi jei šveitimo sistemoje jau atsiranda židiniai, kur kvestionuojama esama praktika, tai sistema rodo gyvybingumą, o mes visi nuo to laimime. 

Laikas naujiems iššūkiams aukštajame moksle?

Aurimas: Auštosios mokyklos turi aktyviai ugdyti studentų giluminį suvokimą apie tai, kam jiems reikalingos įgyjamos žinios, gebėjimai, ugdomos kompetencijos. Bendrųjų kompetencijų ugdymas gali ženkliai prisidėti prie tokio suvokimo puoselėjimo, kuris gana stipriai pasitarnautų švietimo kultūros lygmens pakėlimui į akivaizdžiai aukštesnį lygmenį.

Aurelija: ECTS plačiai diskutuota apie besimokančiųjų darbo krūvį. Projekto patirtis parodė, kad aukštajame moksle šiuo metu studentų krūviai nėra subalansuoti - būtina pradėti skaičiuoti ir vertinti ne tik kontaktinį laiką, praleidžiamą aukštosiose mokyklose, bet ir savarankiško mokymosi valandas. Kalbant apie bendrąsias kompetencijas, svarbu atkreipti dėmesį dar ir į tai, jog į darbo krūvį svarbu įskaičiuoti ne tik aktyvaus žinių ar įgūdžių kaupimo laiką, bet ir palikti erdvės savirefleksijai bei įsivertinimui. Kitaip tariant, svarbu ugdyti sąmoningumą kaupiamų žinių, įgūdžių, vertybių atžvilgiu. Žinios labai greitai keičiasi. Jas kuriant bei naudojant svarbu neprarasti asmeninio budrumo, turėti laiko pamąstyti apie tikslų, etikos, prasmės dalykus.

Aurimas: Refleksija yra nepaprastai svarbus gebėjimas. Todėl ir savo knygą mes grindžiame trimis pagrindiniais ją skatinančiais klausimais: kas tai yra, kodėl tai svarbu ir ką su tuo daryti.

Aurelija: Kalbant apie bendrąsias kompetencijas negalima užmiršti dar ir to, jog šios kompetencijos ypatingai jautriai atspindi vertybinę terpę. O taip pat, kad jos yra universalios: ne tik studijų krypčių, programų ar dalykų atžvilgiu, bet pasireiškia visame mūsų gyvenime (bendraujant šeimose, kuriant bendruomenes). Vyraujančios bendrosios kompetencijos įtakoja organizacijų kultūras. Taigi bendrųjų kompetencijų ugdymo tikslas – visapusiškas. Šis procesas ne tik prisideda prie besimokančiųjų efektyvios profesinės veiklos, bet ir grindžia kelią sąmoningam, aktyviam ir prasmingam gyvenimui.