Režisierius Artūras Areima. Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Tingi ankstyvo pavasario popietė nedidelėje kavinėje. Priešais – mano pašnekovas, produktyvus teatro režisierius Artūras Areima, praeitą savaitę Kauno dramos teatro žiūrovams pristatęs naujausią savo spektaklį „Plėšikai“ pagal Friedrichą von Schillerį. Susitinkame pasikalbėti apie premjerą, tačiau nejučia interviu perauga į jaukų pašnekesį apie kūrybą, teatro stebuklą ir mirties baimę...

Neseniai teko skaityti vieno interneto komentatoriaus nuomonę, jog šiuolaikiniai režisieriai nebemoka statyti didžiųjų klasikų pjesių, todėl belieka tik remtis jų tekstais. Tavo naujausias spektaklis „Plėšikai“ taip pat nėra tikslus Schilerio pjesės pastatymas. Galbūt iš tiesų originali medžiaga pasirodė pernelyg sudėtinga?

Nesutinku, kad paprasčiau statyti spektaklį pagal originalą, nei nuosekliai remtis turima pjese. Klasikinio teksto adaptacijai reikia nemažai jėgų ir kūrybiškumo. Šiandienis žmogus nesuprastų pusės Schilerio teksto, gausybės XVIII amžiaus žmogaus pasaulėžiūrai artimų metaforų, alegorinių būtybių. Dabar tai veikiau tapo muziejine literatūra, skirta tiriamiesiems literatūriniams darbams rašyti, bet ne šiandienei scenai tinkamu veikalu. O juk teatras yra gyvas susitikimas su žiūrovais, todėl brukti mūsų kartai tekstą, užgriozdintą nebeaktualiomis, net ausiai turbūt nesuvokiamomis prasmėmis vien iš pagarbos pačiam autoriui ar jo darbui, manau, būtų beprasmiška – atsirastų nereikalingas atstumas, žiūrovas neišgirstų jam siūlomų temų. Tad specialiai priartinau pjesę, kad būtų lengviau rasti kontaktą su šiandienos žiūrovu. Taip ir autorius prikeliamas iš muziejaus į šią dieną, jis tampa girdimas, girdimos jo temos, mąstysena, filosofija. Na, režisieriui būtina surasti tą auksinį viduriuką, neišduoti autoriaus, savęs, bet drauge pasiekti ir žiūrovą.

„Plėšikai“ iš pirmo žvilgsnio labai chuliganiškas spektaklis, atskleidžiantis bene visas tamsiausias žmogaus savybes. Tačiau Tavo paties kurta scenografija stebina savo sterilia estetika – erdvė primena šiuolaikinio biuro interjerą, dominuoja balta spalva, o tualetai, tarp kurių ir vyksta veiksmas, dvelkia gaiva bei komfortu... 

Jeigu vyktų baisūs dalykai niūrioje erdvėje, skambėtų tragiška muzika, kas beliktų? Iš karto pasikarti. Man rūpi, kad viskas būtų estetiška, preciziška. Taip pat svarbu, kad scenografija būtų visapusiškai atvira, sudarytų sąlygas įvairioms veiksmo vietoms rastis. O „Plėšikuose“ personažai veikia labai įvairiose erdvėse – miške, rūmų hole, kapinėse... Tačiau kartu veiksmas  visuomet vyksta tarp tualetų, kurie yra tarsi skaistykla – tualete apsivaloma, bet vis dėlto grįžtama į pagrindinį holą, nes dar yra nuodėmių. Ir vėl išeinama... Apskritai nemėgstu konkrečios, ypač realistinės scenografijos – ji uždaro galimybes, nepalieka vietos interpretacijai. 

Spektaklis taip pat stebina netikėtais kontrastais: tragedija sumišusi su komedija, gausu siurrealizmu bei absurdu dvelkiančių elementų, netikėtų personažų. Kodėl pasirinkta tokia eklektiška spektaklio forma?

Absurdas tam, kad dar išsiplėstų ta nesuvokiamumo riba. Na, kaip Becketto kūrinyje, kai po kambarį vaikštantis personažas gali netikėtai nukristi nuo dviračio. Taip ir „Plėšikuose“ – pseudogangsteriai sėdi miške ir visą laiką kalba apie žudymą, nors nedrįsta net voverės nušauti. Tokie dalykai tarsi sustabdo apmąstymams. Arba priešingai – gali iššauti netikėtomis reakcijomis. Ir visgi neieškau jokių asociacijų su mūsų kasdieniu gyvenimu. Tai paprasčiausiai meniniai sprendimai, siekiant teatrinės žaismės, kuri plėstų prasmių lauką. Žinoma, kad galėčiau pagaliau drąsiai laužyti formas, prieš tai siekiau pastatyti tvirtą psichologinį, aiškios formos, tvirtos struktūros spektaklį. Norėjosi ištirti esamą teatrą, kad būtų galima plaukti į nežinomus vandenis tvirčiau. To etapo duris uždariau su „Prakeiktaisiais“. Ir jau tik „Amfitrione“ buvo nemažai laužymo. Tiesa, tam tikrų meninių struktūrų ribose. „Plėšikuose“ atsirado postdraminių elementų, intertekstualumo,  improvizacijos taškų, tam tikrų ribų peržengimo, kuomet nebežinai, kas gali įvykti su žiūrovais. Ir visgi žiūrovas išlieka laisvas, neįbaugintas.

Tačiau pati spektaklio pabaiga bauginama – tarsi nėra išsigelbėjimo, vilties, kelio atgal iš mus persekiojančių nuodėmių. O juk mums taip reikia gėrio kibirkštėlės, na, tikėjimo, jog viskas gali būti gerai, kad mūsų klaidos gali būti ištaisomos...

Gerai, kad tas geros pabaigos noras yra. Ir jis turi būti. Tik tas gerumas vis tiek kažkada baigiasi... Apskritai man pabaiga asocijuojasi su mirtimi. Visuose savo spektakliuose prieinama prie mirties, net jei pačioje pjesėje to nėra. Noriu priminti, kas mes esame. Esame žmonės, nesame dievai. Dabar žmogus save iškėlęs aukštai virš mirties, tarsi jos visai nebūtų. Stengiasi įvairiais būdais ją atitolinti. Visgi mirtis – pagrindinis gyvenimo variklis: mes tam dauginamės, kad apgautume mirtį, paliktume ką nors po savęs, sukūrėme religijų, kad tik būtume amžini. Mus baugina mintis, kad po mirties nieko nėra, kad mes numirsime, o po mūsų pasaulis toliau judės, nesustos. Ir man labai baisu. Dėl to ir kuriu. Būtent kūrdamas pamirštu mirtį, negalvoju apie gyvenimą... Tik tuomet aš atsitraukiu.

Visgi Hermanas – neįgalus, besąlygiškai paklusnus „Plėšikų“ veikėjas – paliekamas gyvas.

Hermanas – spektaklio angelas. Nepaliestas kultūros, jam nedaro įtakos socialiniai konstruktai. Jis nesupranta, kad jį muša, nejaučia neapykantos... Būtent per neįgalų personažą noriu parodyti gryniausią sielą – kas ne prieš sąžinę ir ne prieš Dievą. Jam mirtis labai baisi. Kas gali būti jautriau nei smurtas prieš tokį bejėgį žmogų? Kai matome moterį, trenkiančią antausį vyrui, tai tarsi viskas gerai, nieko blogo. Tačiau tai nėra gerai. Būtent šiose ypač nejaukiose scenose galime suprasti tą baisią ir nereikalingą smurto jėgą.

Ar niekuomet nekilo minčių kurti politinį, visuomenines aktualijas ir didžiausius šiandienius sopulius nagrinėjantį teatrą? Juk tuomet kur kas daugiau vilties būti išgirstam ir teisingai suprastam.

Man toks teatras neįdomus. Netgi pavadinčiau jį nauja moralité forma. O moralizuoti man nepatinka, tam yra žiniasklaida. Norisi diskutuoti, kalbėtis, filosofuoti, jausti... Kad žiūrovui po spektaklio iškiltų daugiau klausimų nei atsakymų, kad būtų įkvėptas apmąstymams ir išsineštų iš spektaklio atitinkamą nuotaiką. Na, pavyzdžiui, kai vaikystėje su draugais pasižiūrėję kovinį filmą su Bruce Lee, nuo užplūdusios energijos negalėdavome ramiai nusėdėti. Taip ir po spektaklio – žiūrovai neskubėtų skirstytis namo, nueitų į kavinę dar pasikalbėti apie savo įspūdžius, jo nepamirštų.

Tuomet, Tavo nuomone, kokios yra esminės, teatro scenos vertos temos?

Nėra jokių kitokių temų, tik apie žmogų. Juk apie dviratį nekalbėsi! Žmogus visuomenėje, žmogus šeimoje, žmogus pats su savimi, žmogus santykyje su Dievu, pasiklydęs žmogus... Tam ir yra klasika – žmogaus tema neišsemiama. O visa kita tik pritraukimai. Pavyzdžiui, „Plėšikuose“ artimojo tema net sunkiai aprėpiama – kiekvienas personažas turi savo istoriją, kiekvienas dialogas jau yra atskira tema.

Yra teigiančių, jog teatras gyvena vien dėl paties savęs ir pačiam sau...

Sau tai gali ir namie pasipaišyti ką nors ir paskui lengva ranka išmesti. Teatras yra susitikimas su žiūrovu. Jame labai daug elementų jungiasi, kuriuos dažnai netgi pamirštame. Pavyzdžiui, iš pradžių autorius su režisieriumi susitinka, po to režisierius aktoriams perduoda, ką pasiėmė iš autoriaus. Tada dailininkas, scenografas, kompozitorius... Viską aprengia šviesa. O galutinis, svarbiausias taškas – susitikimas su žiūrovu. Ir būtent dėl šio susitikimo tiek savo jėgų ir nervų atiduodi.

Ankstesniame interviu akcentavai, kad kuri teatrą gyvam žiūrovui. Gal gali plačiau apibrėžti, koks gi yra tas žiūrovas?

Tai žiūrovas, kuris, eidamas į teatrą, tikrai žino, kur eina... Teatras man asocijuojasi su dideliu stebuklu arba mažais stebuklais, su mažyte pasaka. Ir labai norisi, kad žiūrovas būtų atviras tam. Deja, daugėja tokių, kurie jau ateina užsiblokavę, jiems niekas neįdomu. O taip trūksta tos gyvybės, juntamo nuolatinio ryšio. Žinau iš vyresnių žmonių pasakojimų, kad seniau teatras žiūrovams iš tiesų buvo ypatinga vieta. Tuomet žmonės ateidavo pasipuošę, per spektaklio pertraukas gerdavo kavą, įdomiai bendraudavo. Kai teatre praleidi penkias, šešias valandas, jau susigyveni su spektakliu, tampi jo dalimi. O dabar turi stengtis, kad tik be pertraukų, kad tik trumpiau, nes žiūrovas negali dėmesio išlaikyti.  Nežinau, kodėl teatras negyvam žiūrovui reikalingas... Gal jis tik nueina atsižymėti talonėlį Aš buvau teatre, nors taip ir nežino, ką matė...

Kalbino Laura Udrienė