Dažnas, išgirdęs Prano Daunio vardą, apie šį tarpukario Lietuvos šviesuolį nieko negali pasakyti.Tuo tarpu P. Daunys pelnytai gali būti pastatytas šalia dr. Jono Basanavičiaus.

Sukako 20 metų nuo tos dienos, kai buvo įkurtas Katalikiškasis Prano Daunio fondas. Dažnas, išgirdęs Prano Daunio vardą, apie šį tarpukario Lietuvos šviesuolį nieko negali pasakyti. Net išsilavinę žmonės dar ir šiandien neretai paklausia, kas yra šis žmogus. Tuo tarpu P.Daunys pelnytai gali būti pastatytas šalia dr.Jono Basanavičiaus. Kaip Jonas Basanavičius yra vadinamas Lietuvos patriarchu, žadinęs ir prikėlęs Lietuvą laisvam gyvenimui, taip Pranas Daunys yra Lietuvos aklųjų patriarchas, pradėjęs naują erą Lietuvos aklųjų gyvenime. Tai jam yra dėkinga Lietuvos aklųjų ir silpnaregių bendruomenė, kad šiandien regėjimo negalią turintys asmenys yra raštingi, neretai turi net aukštąjį išsilavinimą, baigę magistrantūrą, yra mokslų daktarai, dalyvauja visuomeninėje veikloje ir politiniame gyvenime, kuria poezijos eiles, rašo prozos kūrinius, jų sukurti muzikos kūriniai skamba koncertų salėse, o teatrų scenose aklųjų solistų balsai žavi publiką.

Pranas Daunys gimė 1900 m. rugsėjo 16 d. Utenos apskrities Kuktiškių valsčiaus Paneveržio kaime mažažemio valstiečio šeimoje. Anksti netekęs tėvų, užaugo dėdės šeimoje. Dėdės ūkyje mažasis Pranas dirbo piemens, vėliau berno darbus, mokėsi pradžios mokykloje.

Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas ir netrukus prasidėjusi nedraugiškų kaimynių intervencija į Lietuvą jauno vaikino širdyje užaštrino patriotinius jausmus. Aštuoniolikmetis Pranas 1919 metų vasaros pradžioje pasiprašė savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, tarnavo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino pirmajame pėstininkų pulke, tapo vyresniuoju puskarininkiu, kovėsi su bolševikais, bermontininkais, želigovskininkais. Matydamas šalia savęs beraščius kaimo vaikinus, narsiai kovojančius už savo mylimos tėvynės laisvę, atokvėpio valandėlėmis jis su didžiuliu pasišventimu mokė juos rašto.

1923 m. sausio 6 d. netoli Širvintų mūšyje su lenkų partizanais P.Daunys buvo sunkiai sužeistas ir neteko regėjimo. Ilgalaikis gydymas ligoninėje nesuteikė jokių vilčių vėl pamatyti šviesą. Ištiktas tokio didžiulio smūgio pačioje jaunystėje, Pranas Daunys atrado savyje jėgų nepalūžti dvasiškai. Apgyvendintas karo invalidų bendrabutyje, netekęs regėjimo ir iš dalies klausos, jis tuoj pat pradėjo kurti planus, kaip pačiam užsidirbti pragyvenimui ir išlikti nepriklausomam nuo kitų malonės. Jis puikiai žinojo, koks buvo aklo žmogaus likimas Lietuvoje carinės priespaudos sąlygomis. Šioje vietoje norėtume padaryti nedidelę refleksiją ir kaip pavyzdį papasakoti trumpą istoriją, išgirstą prieš 19 metų iš mons. J.Antanavičiaus lūpų. Būsimasis monsinjoras, dar būdamas mokinukas, dažnai nubėgdavo į Naisių prieglaudą, kur padėdavo beraščiams seneliams ir neregiams rašyti laiškus. Ten sutiko aklą merginą Steputę Pacerytę (būtent jos paskatintas vėliau tapo kunigu). Neregė Steputė pasakojusi, kad motina ją išvarė iš namų elgetauti, kai ji buvo dar visai vaikas. Tuo metu aklas vaikas buvo našta šeimai, netgi savotiškas pažeminimas prieš kaimynus, jis niekam nebuvo reikalingas. Tikriausiai nereikia aiškinti, kaip prabėgo elgetaujančios aklos mergaitės vaikystė ir paauglystė. Tik Nepriklausomoje Lietuvoje Steputė pateko į Naisių aklųjų prieglaudą ir gavo pastogę, o 1925 m. jai buvo įteiktas Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Šis pasas yra išlikęs ir saugomas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) muziejuje Vilniuje. Pase įrašytos asmens žymės, iš kurių kelias pacituosime: užsiėmimas – elgeta; veidas – vailus(!), plaukai – gelsvi; akys – akla; parašas – rašyti nemoka. Tai klasikinė tuometinio aklo žmogaus charakteristika.

Pranui Dauniui Steputės likimas buvo nepriimtinas. Knygoje „Vargo keliais“ pats P.Daunys rašo: „...aš nesu pesimistas. Tas pats veržimasis, ieškojimas gyvenimo vertybių, sveiko širdžiai džiaugsmo dar ir dabar mano sielai savas“. Arba toliau: „...mane ima nenugalimas noras gyventi, siekti tobulybės“. Gyvendamas karo invalidų bendrabutyje, jis labai greitai išmoko groti kanklėmis (galvojo apie muzikanto atlikėjo galimybes), domėjosi aklųjų gyvenimu užsienio šalyse, susipažino su karo invalidų globėjais generolu Vladu Nagevičiumi ir majoru Petru Šeštakausku. 1925 m. P.Daunys buvo pasiųstas mokytis į Rygos aklųjų institutą, ten išmoko aklųjų rašto, mokėsi užsienio kalbų (su latvių studentais susikalbėdavo vokiškai), tobulino kankliavimo įgūdžius, išmoko skambinti fortepionu, domėjosi instituto struktūra ir veikla bei aklųjų globa įvairiose šalyse. Grįžo į Lietuvą kupinas ryžto ir ateities planų iš esmės pakeisti Lietuvos aklųjų gyvenimą. 1926 metais jis suorganizavo steigiamąjį Lietuvos aklųjų sąjungos suvažiavimą, drauge su kitais įkūrė Kauno aklųjų institutą, sukūrė lietuviškąją Brailio abėcėlę (Brailio raštas skaitomas pirštais), vėliau pats dirbo Institute muzikos mokytoju, rašė knygas ir eilėraščius, kūrė muziką. Buvęs jo mokinys Antanas Adomaitis rašo: „Pranas Daunys stebino mus savo apsiskaitymu. Jis buvo susipažinęs ir su norvegų kompozitoriais bei rašytojais. Susijaudinęs pasakodavo mums Henriko Ibseno kūrinius...“ arba „...deklamuodavo Petro Vaičiūno eilėraščius“.

1927 m. Pranas Daunys dalyvavo Karaliaučiuje Vokietijos aklųjų suvažiavime, perskaitė pranešimą apie Lietuvos aklųjų padėtį, susipažino su įžymiais Vokietijos ir kitų šalių aklaisiais pedagogais, lankė aklųjų kūrybos darbų parodas, domėjosi aklųjų institutų veikla ir mokymo metodais, kad vėliau juos galėtų pritaikyti Lietuvoje. Ir nepamirškime, kad nuo sužeidimo mūšyje buvo praėję vos ketveri metai!

Pranas Daunys pastoviai sekė aklųjų spaudą ir pats skelbė straipsnius lietuviškoje spaudoje ne tik aklųjų, bet ir kurčiųjų švietimo klausimais. Jo iniciatyva 1938 m. Kaune buvo įsteigta Lietuvos kurčiųjų-nebylių globos draugija bei Kurčnebylių institutas, taigi P.Daunys pelnytai yra laikomas ir Lietuvos kurčiųjų švietimo ir organizuotos veiklos pradininku.

Už nuopelnus Tėvynei P.Daunys 1928 m. Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, taip pat – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais. Tai pirmasis Lietuvos neregys, gavęs tokius aukštus Valstybės apdovanojimus.

Praūžus frontui, 1944 m. rudenį P.Daunys, kaip labiausiai nusipelnęs neregys, buvo paskirtas Kauno aklųjų įmonės direktoriumi, tačiau dirbti teko neilgai, - kai kam nepatiko jo politinės patriotinės pažiūros. Netrukus jis buvo net įkalintas, vis dėlto vėliau paleistas, įsitikinus, kad visiškas neregys nesugebės per daug pakenkti naujajai liaudies valdžiai, ir pasmerktas užmarščiai. Pokariu Lietuvos aklųjų patriarchas dirbo eiliniu aklųjų kombinato darbininku namudininku, patyrė skurdą ir mirė nuo insulto 1962 m. liepos 13 d., eidamas vos 62-uosius metus. Palaidotas buvo tyliai Petrašiūnų kapinėse, o namelis, kuriame jis gyveno, buvo nugriautas.

P.Daunys užaugino tris sūnus, visi yra mirę. Užbėgant įvykiams už akių, pasakysime, kad 1997 m. balandžio 8 d., kai Vilniaus savivaldybės salėje vyko Fondo išleistos knygos „Pranas Daunys. Raštai“ pristatymas, iškilmingame renginyje dalyvavo Lietuvos aklųjų patriarcho vaikaitis Kęstutis Daunys.

Pranas Daunys išleido tris knygas. Tai nepriklausomybės kovų atsiminimai „Vargo keliais“ (1933), novelių rinkinys „Ties likimo sostu“ (1937) ir autobiografinis romanas „Benius Vanagas“ (1940). Jis taip pat yra parašęs lyrinių kūrinėlių, recenzijų, prisiminimų, aptinkama jo vertimų. Pažymėtina jo apysaka „Atgailos simfonija“, kurioje autorius pirmą kartą lietuvių literatūroje vaizduoja neregį, kovojantį už savo vietą gyvenime. Dar buvo parašęs apysaką „Naktis ir naktis“, bet po autoriaus mirties rankraščiai dingo. Savo straipsniuose P.Daunys akcentuodavo, kad karo invalidai, neregiai, kurčnebyliai yra lygiateisiai visuomenės nariai (įsidėmėkime, kokią tezę autoriui reikėjo ginti!), kad visų invalidų organizacijų pagrindas yra specializuotas darbas, kad per darbą invalidumą turintys asmenys tampa nepriklausomi ir integruojasi į plačiąją visuomenę. Tai labai išmintingas principinis požiūris, skustuvo aštrumu užklupęs tuometinės visuomenės neigiamą nusistatymą prieš neįgaliuosius.

Pokario laikotarpiu apie Prano Daunio nuopelnus Lietuvos aklųjų gyvenime buvo nutylima. Tik atskiri šviesuoliai neregiai, tokie kaip tiflopedagogas Antanas Baltramiejūnas, kompozitorius Juozapas Kairys, tiflotyrininkas soc.m.dr. Valentinas Vytautas Toločka ir dar keletas kitų, šventai saugojo šviesų Prano Daunio atminimą. Išliko žinių, kad tuometinės Kauno aklųjų mokyklos direktorius A.Baltramiejūnas puoselėjo mintį pastatyti kada nors Pranui Dauniui paminklą. Vis dėlto tais laikais net tokios minties garsiai deklaruoti niekas neišdrįso.

Kai 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė, atsirado galimybė sugrąžinti visuomenei tarpukario Lietuvos šviesuolių atminimą. Jau 1991 m. gegužės 14 d. Vilniaus universitete buvo surengta mokslinė konferencija, skirta Prano Daunio gimimo 90-osioms metinėms. Po dešimtmečius trukusio Prano Daunio nuopelnų nuvertinimo ir skandinimo užmarštin, šioje konferencijoje Lietuvos aklųjų patriarchas buvo reabilituotas, prikeltas iš užmaršties, įvertintas jo literatūrinės ir muzikinės kūrybos palikimas, jo indėlis Lietuvos neregių švietimo ir organizuotos veiklos kūrime. Netrukus aktyviausieji LASS nariai ir kai kurie neregių bičiuliai sumanė Prano Daunio atminimui įsteigti jo vardo fondą, kuris remtų kūrybingus LASS narius (pvz., norinčius išleisti savo poezijos ar prozos kūrinius, taip pat siekiančius aukštojo išsilavinimo neregius studentus). Fondas turėjo surinkti visą literatūrinį P.Daunio palikimą ir išleisti atskira knyga, taip pat surinkti amžininkų ir giminių prisiminimus ir išleisti knygą apie patį Lietuvos aklųjų patriarchą. Svarbi darbo sritis turėjo būti P.Daunio atminimo įamžinimas, pvz., memorialinė lenta, akcentai kapo paminkle, vardo suteikimas tuometinei Kauno aklųjų mokyklai, paminklinis koplytstulpis gimtajame Paneveržio kaime ir kt. Patys aktyviausi steigėjai buvo ilgametis LASS Centro tarybos pirmininko pavaduotojas humanitarinių mokslų dr. Juozas Karlikauskas ir mons. Juozapas Antanavičius. Su bendraminčiais jie paruošė būsimojo fondo įstatų projektą. Prano Daunio fondas buvo įvardijamas kaip nevyriausybinė organizacija, nefinansuojama iš biudžeto, lėšos turėjo būti kaupiamos iš Fondo narių įnašų (nario mokesčio pavidalu) ir rėmėjų.

Steigiamasis Prano Daunio fondo suvažiavimas įvyko 1992 m. ko­vo 5 d. Vilniuje, LASS Centro tarybos rūmuose (Labdarių g. 7). Į suvažiavimą atvyko daugiau kaip šimtas dalyvių – LASS vadovai ir nariai, iškilūs visuomenės veikėjai, režisieriai, aukštųjų mokyklų profesoriai ir docentai, akių gydytojai, kompozitoriai, mokytojai. Kalbėjusieji pritarė iniciatorių sumanymui, teikė siūlymus fondo veiklai. Vienbalsiai nutarta įkurti Pra­no Dau­nio fon­dą ak­lie­siems rem­ti, buvo patvirtinti Fondo įstatai, išrinkta Fondo taryba ir revizijos komisija. Naujosios organizacijos vadovu (Fondo prezidentu) išrinktas mons. Juozapas Antanavičius. Šiose pareigose Monsinjoras išliko per visus dvidešimt Prano Daunio fondo veiklos metų.

Fondo prezidentas jau tais pačiais 1992 metais užmezgė ryšius su panašaus profilio organizacijomis Vakarų Europoje, domėjosi jų veikla ir finansinėmis galimybėmis. Monsinjorui buvo pasiūlyta Fondo veikloje daugiau dėmesio kreipti į neregių bendruomenės dvasinius dalykus, šiek tiek pakoreguoti Fondo įstatus, tapti katalikiškos pakraipos organizacija ir įstoti į tarptautinę aklųjų labui dirbančių katalikiškų fondų federaciją (sutrumpintai FIDACA).

1993 m. rugpjūčio 20 d. įvyko antrasis Fondo suvažiavimas, kuriame ir buvo patvirtinta katalikiška veiklos kryptis, patikslinti įstatai, pakeistas pavadinimas. Nuo tada Fondas vadinasi Ka­ta­li­kiš­kasis Prano Daunio fon­das (KPDF), o 1994 m. sausio 15 d. Fondas priimtas į FIDA­CA organizaciją ir dalyvauja visuose jos organizuojamuose tarptautiniuose renginiuose bei asamblėjose.

Fondo veiklos sėkmę lemia nuoširdus prezidento ir tarybos narių darbas. Daugiau kaip pusė tarybos narių dirba nuo Fondo veiklos pradžios. Tai mons. Juozapas Antanavičius, prof. Emilija Daktaravičienė, rašytojas bei žurnalistas Alvydas Valenta, soc.m.dr. Valentinas Vytautas Toločka, doc. Joana Jautakienė, tiflotyrininkas Juozas Valentukevičius, kino režisierė Zinaida Jadvyga Janulevičiūtė, Panevėžio LASS skyriaus aktyvistas muzikantas atlikėjas Arvydas Markevičius. Pusė Fondo taryboje dirbančių asmenų yra LASS nariai, kiti – regintieji. Šiandien jau galima teigti, kad Fondas surado savo veiklos nišą, sugebėjo suburti būrį pagalbininkų, rėmėjų ir partnerių, glaudžiai bendradarbiauja su LASS Centro taryba ir jos struktūriniais padaliniais.

Fondui įstojus į FIDACA organizaciją, atsivėrė puikios galimybės užmegzti artimesnius ryšius su Vakarų šalių analogiškomis organizacijomis, susipažinti su jų darbais, o jų teikiama finansinė parama, ypač pirmaisiais gyvavimo metais, nulėmė Prano Daunio fondo veiklos kryptis. Daugiausia paramos Fondas sulaukė iš Vokietijos „Deutsches Katholisches Blindenwerk“ organizacijos, Austrijos aklųjų apostolato bei Pietų Tirolio (Italija) aklųjų katalikiškų organizacijų, jų vadovų ir narių. Mons. J.Antanavičius puikiai kalba vokiškai, todėl asmeniniam bendravimui nėra jokių kliūčių. 1995 metų vasarą Fondas sulaukė svečių, - į Lietuvą atvyko Vokietijos Freiburgo aklųjų ir kurčiųjų dvasinis vadovas tėvas Paul Haschek (Paulas Hašekas) ir Boceno (Pietų Tirolis, Italija) aklųjų apostolato vadovė Marija Pircher, o 1998 metais M.Pircher kvietimu mūsų Fondo vadovai kartu su Panevėžio LASS skyriaus vokaliniu instrumentiniu ansambliu (iš viso 8 asmenys) jau viešėjo Bocene. Pietų Tirolio gyventojai Lietuvos delegaciją sutiko nepaprastai šiltai. Panevėžiečių ansambliukui (vadovas LASS narys A.Markevičius) buvo suteikta garbė giedoti šv.Mišių metu, o nuvežta ir tiroliečiams padovanota lietuviška duona buvo supjaustyta mažais gabalėliais, pašventinta ir vėliau išdalinta visiems šv.Mišių dalyviams. Kunigas per šv.Mišias labai gražiai papasakojo savo parapijiečiams apie Lietuvą. Tik po pamaldų paaiškėjo, kad vaikystėje apie Lietuvą jam daug pasakodavo jo motina, ir jie abu melsdavosi už Lietuvos laisvę. Pamaldos vyko vokiečių kalba, o tą pačią dieną vakare ši graži ceremonija vėl buvo pakartota italų kalba, kai į bažnyčią susirinko itališkai kalbančioji Boceno bendruomenės dalis. Lietuvos vardas Boceno gyventojams atmintyje išliko visam laikui.

Iš Boceno mūsų delegacija nuvyko į Vatikaną ir susitiko su šv.Tėvu.

(Bus daugiau)

Pranas Daunys (pirmas iš dešinės) – Lietuvos kariuomenės savanoris (tarnavo 1919 m. birželio 11 d. – 1923 m. balandžio 26 d.).
Pranas Daunys – Lietuvos aklųjų sąjungos įsteigėjas – 1928 m. apdovanotas Vyčio Kryžiumi ir dviem medaliais.
Pranas Daunys tarp Kauno aklųjų instituto mokytojų ir auklėtinių (1929)
Pranas Daunys Kauno aklųjų institute su aktoriais, svečiais ir mokiniais (1937).
Pranas Daunys tarp neregių (1939). Šalia P.Daunio stovi Beatričė Grincevičiūtė.
Pranas Daunys su garsiu vengrų akluoju pianistu Imre Ungaru prie Kauno aklųjų instituto (1932).
Pranas Daunys su sūnumis Pranu Kęstučiu, Eimučiu Aristidu ir Arvydu Virgilijum (apie 1949 m.).
Pranas Daunys (viduryje) su mandolina prie savo namų Kaune.

 (Bus daugiau)