Valerijus Rašomavičius

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Kodėl Dvarčionių pievos talka vyksta šį šeštadienį? Juk, atrodytų, šiukšles joje būtų galima išrinkti visuotinės švarinimosi akcijos „Darom“ metu. Tačiau atsivertus Baltijos aplinkos forumo (BEF) žinutę apie pavasarinę Dvarčionių pievos talką, paaiškėja, kad kalbama ne apie šiukšlių rinkimą. Minima, kad talka skirta pievai atkurti.

Talka Vilniaus pakraštyje, Dvarčionių pievoje, vyksta jau ketverius metus, dažniausiai – rudenį ir pavasarį. Ketveri metai nuolatinio darbo, kaip sakė  Vilniaus universiteto mokslininkas botanikas dr. Valerijus Rašomavičius, davė teigiamų pokyčių. Dabar čia vasarą žydi lietuviškosios orchidėjos, gegūnės, randasi kardelių. BEF pranešime tvirtinama, kad kreksi griežlės, užklysta lapių ir stirnų.

Šį šeštadienį, kovo 31-ąją, visi, nusiteikę pajudėti ir prisidėti prie Dvarčionių pievos išsaugojimo, vėl  kviečiami į pavasarinę talką. Organizatoriai prašo atkeliauti 10 val., apsiavus botais, nepamiršus darbo rūbų, bei pasirūpinus krūmų kirtimo įrankiais.

Tačiau prieš talką dar verta paskaityti, kodėl Dvarčionių pieva svarbi ir ką reiškia „atkurti pievą“. Kodėl šis darbas reikalingas, mums aiškino botanikas dr. Valerijus Rašomavičius.

Kuo ypatinga Dvarčionių pieva?

Kiekviena ekosistema, kiekviena buveinė – tarsi stebuklas, nes yra susiformavusios dėl tam tikrų gamtos reiškinių, veiksnių. Kalbant apie pievas, prie gamtos veiksnių galima pridėti ir žmogų, kuris dirbo žemę, ganė gyvulius, rinko maistą ir pašarą. Pieva ypatinga tuo, kad prie jos kūrimo prisidėjo ir gamta, ir žmogus.  

Dvarčionių pieva yra viena vietų, ilgą laiką naudotų ūkinei veiklai. Tuo ji ir ypatinga, nes štai tokiame miškingame regione aplink Vilnių, kur vyrauja lengvi, neturtingi maisto medžiagų smėlingi dirvožemiai, žmonės prisidėjo prie pievos, kurioje augo vešlesni augalai, kaip biologai vadina, mezofitai, atsiradimo.

Visa gamta yra svarbi, visos pievos svarbios, tačiau ši įkurta ypatingoje vietoje, joje auga ypatingas augalų derinys. Mūsų apylinkėse tokių darinių ir derinių nėra daug, todėl ši pieva – svarbi ekologinė niša.

Kokių išskirtinių augalų ar gyvūnų čia galite rasti?

Žmonės pievoje nustojo ganyti karves, o šieno jau nereikia, pieva nebenaudojama, tačiau per tą laiką, kol Dvarčionių pievoje buvo ūkininkaujama, ji tapo reikšminga buveine ir yra itin svarbi biologinės įvairovės išsaugojimui.

Šią pievą galima priskirti Europinės svarbos buveinės tipui – šienaujamoms mezofitų pievoms. Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, biologinės įvairovės išsaugojimo srityje turėjo įgyvendinti Paukščių ir Buveinių direktyvas. Ši pieva – geras vieno buveinių tipo pavyzdys. 

Apie šią pievą kalbėčiau kaip apie reiškinį, tačiau jei reikėtų paminėti augalus, kaip botanikas paminėčiau kardelį, drėgnų pievų augalą, keletą  gegūnių, vadinamųjų lietuviškų orchidėjų, rūšių.

Kas nutiko, kai žmonės nustojo rūpintis pieva ir naudoti ją ūkiniais tikslais?

Prieš 10–15 m. pieva dar buvo tvarkoma, joje dirbo žmonės, ganėsi gyvuliai, tačiau ilgainiui ji buvo palikta likimo valiai. Tada pievoje pradėjo augti vadinamieji pionieriniai krūmai – gluosniai. Dar ir dabar aplink ją yra tokių vietų, į kurias patekus galima pamatyti, kaip Dvarčionių pieva atrodytų, jei nebūtų tvarkoma.

Kitoje pievos dalyje priaugę daug usnių,  birželį ten pradeda žydėti builis. Tai – indikatoriai, kurie rodo esant nebe tikrą pievą, o tarpinį variantą. Jei neleisime žolei augti, sukristi ir pūti, į dirvožemį migruoti azotui, veistis vadinamiesiems ruderaliniams nitrofiliniams augalams,  šiame smėlynų krašte turėsime gražų lopinėlį kitokios įvairovės, kuri taps prieglobsčiu ir kitoms rūšims – ne tik augalams.

Pamatę, kad pieva ėmė nykti, suprasdami, kad ji yra vertybė, kai kurie žmonės ir organizacijos ėmėsi iniciatyvos ir stengiasi padėti pievai išsilaikyti. Kadangi ji jau nebenaudojama ūkinei veiklai, reikia tą veiklą imituoti. Tikslas – grąžinti pievos ekosistemą į pradinę būklę, pašalinti tuos augalus, kurių ten niekada nebuvo, o vėliau – ją reguliariai tvarkyti.

Kokie darbai vyksta pievoje talkos metu?

Pieva – tai tokia ekosistema, kurią nuolat reikia globoti. Svarbiausios talkos vyksta pavasarį ir rudenį, kai šalinami krūmai, kai jie išnešami iš pievos ir sunaikinami. Kiekvienais metais pieva vis padidėja, nes jai grąžinama dalelė krūmais apaugusio ploto.

Kur auga žolė, šienaujame. Kaip pas mus kaime sakydavo, geriausia tai daryti apie Šventą Joną. Gal ne visada šienauti pavyksta laiku, tačiau tą darbą jau keletą metų iš eilės pavyksta padaryti.

Prieš  10–15 m. ši vieta dar nebuvo apleista. Dabar jau ketveri metai ten vyksta talka. Ar matyti jos padariniai?

Taip, akivaizdžiai. Toje vietoje, kur vyksta talka, kur krūmai iškirsti, kur šienaujama birželį, galima pamatyti rūgtį gyvatžolę, kuri yra ir vaistinis augalas, ir labai gražiai atrodo. Be to, pradėjo veistis ir kiti pievai būdingi augalai. Galiu sakyti, kad Dvarčionių pieva pradeda panašėti į tikrą pievą.

Ar yra panašių vietų kur vyksta talkos, kur galima nuvažiuoti ir prisidėti prie gamtos išsaugojimo?

Yra labai daug valstybiniame ar instituciniame lygmenyje atliekamų darbų. Lietuvos saugomų teritorijų sąrašuose tokių buveinių nemažai, jos įrašytos į Europos ekologinio tinklo Natura 2000 teritorijų sąrašus. Joms rengiami oficialūs gamtotvarkos planai, kuriais remiantis vyksta šienavimo darbai, ir krūmai kertami, netgi pelkėse dirbama, nendrės pjaunamos ir net gyvuliai specialiai perkami bei laikomi.

Tokių vietų, kur susitelkusi bendruomenė ar bendraminčių būreliai nėra daug. Vienur talkas organizuoja Lietuvos gamtos fondas, kitur – ornitologų draugija. Manau, kad kiekviena organizacija turi savo „šventą“ vietą, kurioje telkia bendruomę. Tokia veikla, mano nuomone, ir žmones suartina, ir gamtai naudos duoda.  

Į talkas kviečiami visi žmonės, galintys ir norintys prisidėti, padėti. Ar jie negali žalos tvarkydami aplinką padaryti?

Žalos padaryti neįmanona, nes ten būna žmonių, kurie žino, kaip ir ką reikia daryti. Be to, talkos vyksta tokiu laiku, kai augalai dar neauga ar jau nebeauga – šį šeštadienį, kai dar ankstyvas pavasaris, arba kažkada rudenį.

Kai viskas sužaliuoja, niekas nebraido po žolę ir sužaliavusių krūmų nekerta. Neapsimoka to daryti ekonomiškai. Negana to, tai būtų labai sunku, biologiškai nepagrįsta.

Manau, kad kuo daugiau žmonių ateis padėti, tuo daugiau darbų bus padaryta.

Kalbant apie tokių talkų svarbą ir siekį išsaugoti buveines, kyla klausimas, ar tokių svarbių teritorijų yra daug? Galbūt yra tokių, kurios sunaikintos negrįžtamai?

Sunaikintų buveinių yra labai daug. Viena dažniausių jų sunykimo priežasčių – melioracija. Upelių sureguliavimas buvo itin svarbus žemės ūkiui, tačiau ten susiformavusioms buveinėms – pelkutėms, pievelėms ji padarė neatitaisomos žalos.

Tačiau tų problemų yra visur: miškuose – vienos problemos, atvirose buveinėse, tokiose kaip pievos – kitos. Sunaikinti atviras buveines labai paprasta: vienąkart pasėjai rapsus, ar kviečius, ir rūšių sudėtis, kompozicija išnyko, buveinės nebeliko.

Reikia mokytis gyventi kartu. Labai gražu, kad daug kas tai pradeda daryti. Yra visokių bendruomenių, kurios, kaip paskaitai, grįžo į gamtą, žino, kad joje galima gyventi labai naudingai – ne tik dvasiškai, kultūriškai, bet ir sveikai. Be to, nepakenkia tiems, kurie kartu gyvena.

Kartais sakau, kad su mažesniaisiais mūsų broliais reikia elgtis atsargiai, nes niekas jų neužstoja. Daug kas jų gyvenime nuo žmogaus priklauso. 

Kalbino Berta Tilmantaitė ir Kristina Urbaitytė

Parengė Kristina Urbaitytė

Primename, jog talka vyks kovo 31 d., pradžia - 10 val. Organizatoriai žada platų darbo lauką, laužą, arbatos ir įdomių pokalbių apie gamtotvarkos darbų tikslus ir prasmę. Dvarčionių pieva yra pakeliui į Kairėnų botanikos sodą, tikslią vietą galite rasti šioje nuorodoje. 

Daugiau informacijos galite rasti štai čia.