Vaikai iš prigimties linksmi ir juokingi. Jie juokiasi labai daug. Žymiai daugiau nei suaugusieji. Bet jie negimsta su humoro jausmu, o balandžio pirmoji – puiki galimybė pakalbėti apie juokus, juokavimo kultūrą bei... humoro jausmo ugdymą.

Humoro jausmas – vienas svarbiausių psichinės sveikatos požymių. Juoktis – sveika. Jei bandytume apibūdinti, kas yra humoro jausmas, bendriausia prasme būtų galima sakyti, jog tai gebėjimas pastebėti reiškiniuose komiškų ir paradoksalių dalykų bei emociškai į juos reaguoti. Tai tiesiogiai susiję ir su gebėjimu aptikti prieštaravimus, pastebėti ir išskirti priešpriešas tarp teigiamų ir neigiamų žmogaus ar reiškinio bruožų. Toli gražu ne kiekvienas gali juokauti: šiuo atžvilgiu žmones galima suskirstyti į dvi grupes – į tuos, kurie juokus supranta, bet patys juokauti nemoka, ir į tuos, kurie ir supranta, ir pajuokauti moka. Bet juoktis galime visi.

O ar daug juokiatės jūs? Kasdien, kelis kartus per dieną, kartą per savaitę? Kas jus prajuokina, ar pats mokate pasijuokti iš savęs, ar turite humoro jausmą? Dažniausiai apie tai nesusimąstome arba neteikiame tam ypatingos svarbos. O reikėtų. Sakyčiau, kad labiau pasisekė tiems, kurie augina vaikus. Vaikai – ne tik rūpinimosi, priežiūros, auklėjimo, bet ir džiaugsmo, o šia prasme kalbant – juoko – šaltinis. Tik kiekvienu amžiaus tarpsniu juokiamasi ir juokaujama kiek kitaip. O be to, pasirodo, kad juokauti galima išmokyti. Didesnis humoro jausmo turėjimas/neturėjimas tam tikra dalimi yra nulemtas genų reiškinys, bet apskritai imant – to galima išmokti.

Vaikai – socialūs iš prigimties, bet jiems reikia sąlygų ir aplinkybių socializuotis. Skaičiau, kad pati pirmoji emocija, kurią patiria kūdikis, yra baimė, antroji – pyktis, o tik vėliau atsiranda džiaugsmas ir juokas. Kūdikiui gebėjimas juoktis nėra įgimtas. Pirma jo šypsena įvyksta dėl kompanijos – jis mato, kaip šypsosi mama, tada ir jis nusišypso. O tėvai visada labai laukia tos pirmosios šypsenos, po kurios kūdikis pradeda šypsotis vis dažniau ir daugiau. Vėliau vaikas mato, kaip suaugę juokiasi, ir jis nusijuokia. Maži vaikai (iki 2 metų amžiaus) dažniausiai nesupranta ir nepaaiškins, dėl ko juokiasi, tai vyksta dėl kompanijos arba iš netikėtumo. Slėpynės su netikėtu pasirodymu šiuo tarpsniu yra valdantis žaidimas. Kuo mažylis tampa didesnis, tuo labiau socializuojasi – tai susiję ir su kalbinės bei protinės veiklos vystymusi. Humoras, intelektas ir kalba – tiesiogiai susiję reiškiniai. Ar pastebėjote, kad maži (maždaug 3–5 metų amžiaus) vaikai mus prajuokina labiausiai? Tačiau iš pradžių, pasakę ar padarę kažką juokingo, vaikai tai daro ne specialiai. Jų mąstymas dar labai konkretus, jie labiausiai juokiasi dėl nesąmonių ir kvailysčių. Juokinga dar ir dėl to, kad juokas pasakomas su labai rimta veido išraiška arba jiems tai pavyksta netikėtai. Prisimenu, kaip kartą keturmetės dukters, jau kurį laiką labai įdėmiai bevartančios knygą, paklausiau: „Smilte, ką matai?“ O ji su rimčiausia pasaulyje veido išraiška atsakė: „Ką žiūriu, tą ir matau!“ Še tau kad nori – konkretumo viršūnė. Vaiko pasaulio matymas, laiko ir savęs suvokimas kiekvienu amžiaus tarpsniu unikalus ir reikalingas. (Kai laukiausi antros dukters, pamenu, vyresnėlė sakė: „Mama, dabar tu gimdysi leliuką, o paskui mūsų šeimoje leliuką gimdysiu aš.“) Pastebėjus tai galima skatinti pozityvų vaiko požiūrį. Lygiai taip pat neigiamus reiškinius galima stabdyti. Jokiu būdu nereiktų juoktis, jei vaikas pasako necenzūrinį žodį, atlieka (kad ir juokingus) ne itin tinkamus gestus, veiksmus.

Dažniausiai tik bebaigdami darželį ar pradėję lankyti mokyklą, vaikai jau būna įgiję šiokios tokios gyvenimiškos patirties, kad pradėtų suprasti humorą ir patys sąmoningai pasakytų ar padarytų kažką juokinga. Ateina anekdotų ir juokelių bei nuolatinio krizenimo laikas. Beje, iš pradžių, kai vaikas pradeda tėvams ar draugams pasakoti kokį juoką, jis dar ir papasakoja, kada ir kodėl reikia juoktis.

Humoro jausmą reikia ugdyti, sako psichologai. Nepamirškime, kad vaikai visada savo elgsena seka suaugusiuosius. Vaikus labiausiai prajuokina situacijos netikėtumas. Reikėtų mokyti žodžių žaidimų (čia gali padėti ir reklamos ar matyti vaizdai per TV, iš filmų. Labai juokinga buvo, kai dukra, pamačiusi ir išgirdusi fantos gėrimo reklamą (ji dar nežinojo, kas tai yra), pradėjo šaukti: „Mama, ir aš norėsiu gerti fontaną!“. Arba nuvažiavusi prie ežero bėgo prie vandens ir šaukė: „O kur delfinai?!“). Kartu skaityti knygas, pasakoti gyvenimiškas situacijas. Ugdyti vaiko pastabumą, dėmesį detalėms, atmintį. Kartu vartyti siužetinius paveikslėlius. Tiesiog mokyti vaiką visose situacijose įžvelgti teigiamų pusių, o neretai – ir komiškų. Prisiminkime, kad ir mes patys, praėjus tam tikram laikui, kažkada nutikusias nelabai malonias situacijas prisimename su šypsena. Galima kartu kurti eilėraščius, sugalvojant kažkokiam žodžiui juokingą ritmišką atsvarą, piešti užrištomis akimis ar duodant kitam užbaigti paties pradėtą piešinį, su žaislais suvaidinti komišką istoriją, iš plastilino nulipdyti juokingą padarėlį, sukurti anekdotą apie kokią nors vaiko baimę, pavyzdžiui, apie raganą. Beje, pasakos – vienas geriausių pavyzdžių vaiko humoro jausmui ugdyti.

Dar vienas būdų mokyti vaiką humoro – išmokyti vaiką linksmintis: žaisti, dainuoti, šokti, dalyvauti išgalvotose veiklose ir šventėse. Per juoką dingsta įtampa ir išnyksta baimė. Humoras per įvairias gyvenimo situacijas padeda susivokti, perprasti aplinką. Tačiau vaikas turėtų išmokti suprasti skirtumą tarp juoko ir pajuokos. Su paaugliais reiktų elgtis šiek tiek kitaip. Paaugliui svarbu mokėti reaguoti į netikėtas situacijas su humoru. Pavyzdžiui, viena geriausių teigiamo humoro jausmo skatinimo strategijų būtų duoti paaugliui sukurti komišką poemą ar istoriją apie save. Tai padėtų pakoreguoti savęs vertinimą. Nereiktų išsigąsti, kad paauglystėje humoras tampa pernelyg sarkastiškas, šiurkštus, tik nereikėtų to skatinti, geriau pabandyti vaikui parodyti skirtumą tarp sarkazmo ir pikto juoko, ironijos, žeidžiančios pajuokos. Šiuo laikotarpiu vaikui svarbu sugebėti juoktis ne tik iš kitų, bet ir iš savęs, kai tampa komiškos situacijos objektu (tai padeda nepasimesti). Gebėjimas pasijuokti iš savęs ir per juoką žvelgti į gyvenimą – labai vertinga gyvenime kokybė.

Optimizmas ir pozityvus požiūris į gyvenimą – dvasinės harmonijos ir sveikatos garantija. O sveikata – tai visų pirma gražus pasaulio suvokimas. Gebėjimas dėmesį nukreipti į malonius dalykus, nesėkmę transformuoti į juoką padeda sumažinti įtampą stresinėse situacijose ir su jomis susitvarkyti. Humoro jausmas taip pat padeda santykiuose su kitais žmonėmis. Būtent humoristinė reakcija į stresą, o ne agresija ar kaltė yra pati veiksmingiausia strategija. Jei vaikas vietoj rėkimų ir skandalų mato, kaip mama ir tėtis juokauja, taip išreikšdami savo požiūrį į sunkumus, vaikas šį mechanizmą prisijaukina ir pats.

Humoras – tai intelektualinė veikla. Paprastai protingi žmonės turi humoro jausmą. Bet atvirkščia tvarka ši taisyklė neveikia (t.y., jei žmogus visą laiką tik juokauja ir juokauja, tai nereiškia, kad jis yra protingas). Ir kai sakau, kad reikia daugiau juoktis, pozityviai žvelgti į gyvenimą bei ieškoti šviesiųjų visa ko pusių, tai nenoriu pasakyti, kad neigiamas emocijas reikia neigti arba į viską žvelgti per rožinius akinius. Lengva juokauti, kai nuotaika gera. Bet kai vaikui negerai – serga, liūdi, pyksta, nusiminęs ar nežinia koks zyzaliukas jame tūno – nereikia to neigti ir sakyti: „Viskas bus gerai.“ Man rodos, kad tą akimirką vaikui nesvarbu, kas bus. Svarbu, kaip yra dabar. Geriausia, matyt, pasistengti apibūdinti ir garsiai įvardyti, kas vaikui yra, ir kartu paieškoti, kaip „negerumą“ įveikti – galbūt piktam „ožiukui“ reiktų rimtai pagrasinti, o gal pyktį nupiešti arba duoti jam saldainį, o gal tiesiog susidraugauti su liūdesiu ir leisti jam šiek tiek pabūti. Bet labai neilgai. Svarbiausia sąlyga – padaryti vaiką laimingą, tada jis žymiai dažniau ir mieliau juoksis bei juokaus. Ir, žinoma, patys nepamirškite dažniau juokauti. Humoras vystosi ten, kur juokaujama, vyrauja džiaugsmas ir meilė. Mokykite neįsižeisti dėl juokų, o verčiau atsakyti juoku. Skatinkite vaizdinį ir asociatyvųjį mąstymą bei mąstymą analogijomis. Beje, leidžiant laisvalaikį su vaiku linksmai ir įdomiai, nereikėtų pamiršti toje veikloje atrasti ir pažintinių bei ugdomųjų pusių.

P A B A I G A I

Dėl ko juoktis negalima

Esama dalykų, iš kurių negalima juoktis esant jokioms aplinkybėms. Visų pirma – tai fizinės negalios. Visų antra – niekada nesijuokite, kai vaikas jums atveria savo jausmus, kitaip prarasite jo pasitikėjimą. Geriau pasistenkite užjausti ir duokite patarimą. Visada rimtai žvelkite į vaiko problemas, net jeigu jums atrodo, kad jos visai nerimtos.

Didžiausi humoro priešai

Nepasitikėjimas ir netikėjimas (iš serijos „o ką aš galiu pakeisti?“), pesimizmas (negatyvumo įžvelgimas visose situacijose), dvasinis nuovargis („niekam neturiu nuotaikos“), piktdžiuga (piktas juokas, kai nepasiseka ar ištikus kito nelaimei), baimė, autoritarizmas, amžinas rimtumas.

 P O   P A B A I G O S

 Dukra šnekasi su tėčiu:

-Ir aš kažkada būsiu didelė, turėsiu vyrą, leliuką...

Tėtis atsako:

-Jei tik tave kas nors ims į žmonas.

Po kiek laiko dukra jam atsikerta:

-Jei niekas neims, tu būsi mano vyras!