Redakcijos prierašas: siūlome tekstą, kurį jau esame skelbę anksčiau. Tai amerikiečių rašytojos, bestselerio „Tyla: intravertų galia pasaulyje, kuris negali nustoti kalbėjęs“ (angl. „Quiet: The Power of Introverts in a World That Can't Stop Talking“) autorės Susan Cain straipsnis apie intravertiškų žmonių vietą ir galimybęs visuomenėje. Iššūkis metamas ekstravertiško asmenybės tipo piršimui ir perdėtam sureikšminimui. Apie tai, kur slypi intravertų galia galima paklausyti ir pačios autorės kalbos šiais metais  „TED2012 konferencijoje, įrašas anglų kalba pasiekiamas jų tinklapyje

Asmenybės tipas mūsų gyvenimui daro įtaką ne mažiau nei rasė ar lytis, o bene svarbiausias lemiamas elementas yra šiaurietiškas arba pietietiškas temperamentas, arba, kaip teigia amerikiečių psichologijos mokslų profesorius ir mokslininkas Jamesas Dee Higley, intravertiškumas ar ekstravertiškumas. Būtent tai lemia, ką renkamės į draugus, kaip pradedame pokalbį, sprendžiam sunkumus ar parodom, kad mylim.

Tai lemia, kokį darbą renkamės ir kaip sekasi siekti karjeros. Tai net lemia, kaip dažnai sportuojame (ekstravertai tai daro gerokai dažniau), esame linkę į neištikimybę (čia vėlgi pirmauja ekstravertai), kaip ilgai galime „pavežti“ be miego (intravertai čia neaplenkiami), mokytis iš savo klaidų ir nekartoti jų kelis kartus (intravertai), kiek rizikingai elgiamės investuodami akcijų biržose (ekstravertai), tramdome pasitenkinimo savimi jausmą (intravertai) ar kaip dažnai klausiame o kas, jei...  

Šiandieniame pasaulyje vietos yra tik nedaugeliui žmonių tipų. Manoma (ar kažkieno įteigta), kad drąsus tas, kuris įžūlus, o laimingas – socialus, nuolat apsuptas kompanijos.

Asmenybės psichologijoje būtent intravertiškumas ir ekstravertiškumas yra plačiausiai tyrinėjamos sritys, keliančios smalsumą ne vienam šimtui mokslininkų visame pasaulyje. Mokslo atradimai – tai, kad asmenybės tipą lemia konkretūs smegenų vingių išsidėstymai, tiriami naujausiomis technologijomis, tik pratęsia ilgametę filosofų ir poetų dar pradėtą tradiciją domėjimusi asmenybių skirtumais.

Abu asmenybių tipai – tiek intravertai, tiek ekstravertai – minimi dar Biblijoje ar senovės graikų ir romėnų gydytojų užrašuose, maža to, kai kurie evoliucinės psichologijos šalininkai žmonių būdo tipus kildina iš gyvūnų, pavyzdžiais įvardydami vaisinę muselę ar bengališkąją makaką. Regis, be šių dviejų būdo savybių neįsivaizduojama visa šiandienė žmonija, kaip ir be kitų porų, tokių kaip vyriškumas ir moteriškumas, liberalumas ir konservatyvumas, Rytai ir Vakarai.

Drovūs, savimi nepasitikintys ir šiek tiek atsiskyrėliški intravertai dažnai priskiriami prie neigiamo būdo žmonių tipo. Bet ar tikrai viskas taip paprasta?

Šiandieniame pasaulyje vietos yra tik nedaugeliui žmonių tipų. Manoma (ar kažkieno įteigta), kad drąsus tas, kuris įžūlus, o laimingas – socialus, nuolat apsuptas kompanijos. Intravertai, regis, iš smėlio dėžių ir žaidimo aikštelių kieme (vėliau – begalinių biurų kabinetų) kažkur dingsta. Negana to, kai kurie dar ima kaltinti save – iki tol, kol atleidimas iš darbo, tuščias šeimos lizdas ar kitas lemtingas įvykis gyvenime priverčia pažvelgti į savo prigimtį.

Gyvename pasaulyje, kurį galima pavadinti tipinio ekstraverto idealu – kur veiksmas svarbiau už susimąstymą, ryžtas rizikuoti – paprasčiausią dėmesingumą ir atidumą, užtikrintumas – už dvejonę. Tipinis ekstravertas priima greitus sprendimus, neretai neapmąstydamas klaidos galimybės, puikiai dirba grupėje ir socializuojasi. Nors atrodo, kad individualybes mes labai vertiname, pažvelgę atidžiau pamatytume, kad iš tiesų tai galioja tik nedaugeliui išimčių – keistuoliams, turintiems talentą technologijų srityje, savo garaže įkuriantiems įmonę, vėliau išgarsėjančią ir padarančią savininką turtuoliu.

Gyvename pasaulyje, kurį galima pavadinti tipinio ekstraverto idealu – kur veiksmas svarbiau už susimąstymą, ryžtas rizikuoti – paprasčiausią dėmesingumą ir atidumą, užtikrintumas – už dvejonę.

Tokiame pasaulyje intravertas su visomis jį belydinčiomis savybėmis – jautrumu, rimtumu, drovumu – jaučiasi tari viena moteris vyrų pasaulyje. Ekstravertiškumas yra suvokiamas kaip savotiškas standartas, kurio neatitinkantys yra priversti taikytis, derintis. Tai paliudija ir moksliniai tyrimai – pavyzdžiui, daug kalbantys žmonės atrodo protingesni, gražesni, įdomesni, su jais dažniau norime draugauti. Maža to, svarbus kalbėjimo tempas ir garsumas – greičiau kalbantys vertinami kaip kompetentingesni, jie labiau patinka aplinkiniams negu tie, kurie sakinius rezga lėčiau. Tas pat galioja ir žmonių grupėms – plepiai vertinami kaip sumanesni už tylenius, nors tiesioginio ryšio tarp gebėjimo taukšti ir iš tiesų gerų idėjų generavimo nėra.

Stigmatizuotas ir paties žodžio „intravertas“ suvokimas. Neformalūs amerikiečių asmenybės psichologijos mokslininkės Laurie Helgoe tyrimai parodė, kad net patys intravertai, paprašyti apibūdinti savo išvaizdą, vartoja gyvą, vaizdingą žodyną („žalsvai mėlynos akys“, „iškilūs skruostikauliai“), tuo tarpu, kalbėdami apie bendras intraverto savybes, piešia nuobodoką, net šiek tiek atstumiantį paveikslą („nerangus“, „neutralių spalvų“).

Aklai sekti ektravertiškojo idealaus pasaulio link šiandien irgi būtų klaida. Pamirštame, kad vieni iš geriausių istorijoje meno, mokslo atradimų – nuo evoliucijos teorijos iki Van Gogo saulėgrąžų ar personalinio kompiuterio – gimė tylenių intelektualų galvose, kurie sugebėjo įsiklausyti į savo vidines mintis, vėliau virtusias lobiais. Jei ne jie, šiandien nežinotume Niutono gravitacijos dėsnio, Ensteino reliatyvumo teorijos, neklausytume Chopino noktiurnų, neskaitytume Prousto „Prarasto laiko beieškant“, Orvelo „1984-ųjų“, nežinotume Piterio Peno ir Hario Poterio, nežiūrėtume Spielbergo filmų ar nesinaudotume „Google“... Mažiau matomose srityse, tokiose kaip finansai, politika ar visuomeninė veikla, galima paminėti Al Gore, Warren Buffettą, Eleanorą Roosevelt ar Gandhį.  

Ekstravertiškumas yra suvokiamas kaip savotiškas standartas, kurio neatitinkantys yra priversti taikytis, derintis.

Ir vis dėlto daugelis šių dienų institucijų sudarytos tiems, kurie sutverti būti žmonių apsuptyje ir nuolatiniame veiksme. Nuo mokyklos suolo iki darbo kontoroje akcentuojamas grupinis mokymasis, grupinis darbas, grupėje įgyti įgūdžiai. Be to, dėl karjeros neretai reikia net tik efektyviai dirbti, bet ir mokėti pateikti, reklamuoti save – šiuolaikinio meno galerijos renkasi menininkus, gebančius surengti įspūdingą parodos atidarymą, o leidėjai – autorių, kuris nepailsdamas gali vesti knygos reklaminę kampaniją, šokinėdamas iš vieno televizijos kanalo į kitą ir užkrečiamai pliurpdamas apie savo romaną.

Intravertai patvirtintų, kad tendencingas nusistatymas prieš tylenius gali sukelti ir psichologinių problemų. Kas nepamena tėvų, atėjus į namus svečiams, įkyraus atsiprašinėjimo dėl vaiko drovumo. Net ir suaugus, savotiškas kaltės jausmas turbūt aplanko ir dabar, kai dėl geros knygos paaukojate kvietimą vakarieniauti mieste ar susilaukiate pastabos, jog esate „per daug paniręs į savo mintis“.

Jei grįžtume prie intraverto ir ekstraverto sąvokų apibrėžimo, pirmiausia reikėtų pasakyti, kad teorijų ne mažiau nei asmenybės psichologijos mokslininkų, tačiau yra dalykų, dėl kurių ginčių nekyla. Sutinkama, kad intravertams gerai savijautai reikia mažiau sąveikavimo su aplinka, ekstravertai lengviau susidoroja su keliais darbais vienu metu.

Visuomenėje intravertai dažnai nepelnytai tapatinami su atsiskyrėliais ar drovuoliais, nors iš tiesų drovumas kyla iš baimės būti nesuprastam ar atstumtam, tuo tarpu intravertiškumui tiesiog nereikia didelio įsitraukimo į aplinką. Mokslininkai šiandien kalba ir apie „tarpinius“ asmenybės tipus – drovius ekstravertus (pavyzdžiui, Barbra Streisand, visą gyvenimą kovojanti su scenos baime) ar drąsius intravertus (tarkime, Billas Gatesas, nebijantis polemikos su kitokia nuomone) tad viskas darosi dar sudėtingiau – tylenis susitikimo dalyvis tyli nebūtinai todėl, kad nedrįsta prabilti.

„The Guardian“, vertė Akvilė Adomaitytė