Algirdo  Kaušpėdo kalba Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos Seime surengtoje konferencijoje "Lietuvos ateitis: tarp vizijos ir realybės"

Turime pastatyti lietuvius jungiantį tiltą tarp Vilniaus ir Londono...

Apie kokius tiltus iš tiesų mes kalbame? Oro tiltas tarp Vilniaus ir Londono jau veikia puikiai. Kasdien šalį palieka šimtai tautiečių… Bet mes  pabandysime pakalbėti apie kitokį tiltą, apie dvasia, kultūra ir kalba lietuvius siejantį tiltą. Tiltą tarp Lietuvoje ir svetur gyvenančių lietuvių. Kaip tas tiltas yra šiandien ir koks jis galėtų būti ateityje? Iš tiesų, kol kas tokio tilto nėra, yra tik brasta, kurios, deja, neperbrisi nesušlapęs kojų… Gal anksčiau ir buvo lieptelis, bet ir jį nunešė Europos Sąjungos vandenys. Kur tiltas? Kodėl jo iki šiol niekas nepastatė?  Turime įvairiausių tiltų – globalizacijos, eurointegracijos, kapitalizacijos, marketizacijos. Tačiau kur yra tiltas tarp lietuvių? Jo nėra. Norėdami pastatyti tiltą pirmiausia turime išsiaiškinti, kas sieja abu krantus, ką jie turi bendro? Koks bus tilto pagrindas ir kokios jo atramos? Lietuvoje yra eurointegracijos simbolis – Europos geografinis centras. Ar jis tapo tiltu lietuviams? Ne, netapo, nes tai tėra tik atsitiktinių geografinių išmatavimų loterijos prizas.

Tautinis tapatumas – vienintelė pamatinė vertybė, galinti suvienyti lietuvius

Lietuvius gali sudominti tik Lietuva. Lietuva – kaip pasaulio lietuvybės geografinis centras. Pasaulio lietuvių bendro gyvenimo, bendradarbiavimo ir bendros kultūros centras. Svetur išlydinti ir svetur gyvenančių laukianti gimtinė – Pasaulio Lietuva.

Vienintelė pamatinė vertybė, galinti suvienyti lietuvius, kaip galingas tiltas, yra tautinis tapatumas. Tai yra bendras lietuvių gyvenimas, kūryba, bendra kultūra. Lietuvybės jausena. Įsivaizduokime, kad Lietuva – ne muziejus, ne konservuotas paveldas, ne konservuota gamta, ne tik istorija ir ne vien senos tradicijos, bet ir tai, ką mes, lietuviai, kuriame šiandien ir sukursime rytoj.

Turime kurti Pasaulio Lietuvą, kuri taptų visų lietuvių metropolija

Įsivaizduokime, kad Pasaulio Lietuva – tai gyva, tvirta, įdomi, save nepaliaujamai kurianti Lietuva.

Lietuva kūrybai pasitelkia visą pasaulinę patirtį, savo kaimynystės ryšius ir jų kūrybinę galią. Graži idėja...   Bet... Paradoksas – Lietuvai, kad taptų Pasaulio Lietuva – trūksta Lietuvos. Trūksta gražiai sugyvenančios, bendradarbiaujančios, visus lietuvius ir kiekvieną lietuvį mylinčios Lietuvos. Šiandien, žvelgiant į mūsų vyriausybę, žiniasklaidą, internautus, Pasaulio Lietuva atrodo kaip beviltiška utopija. Beveidė, susipriešinusi, teisingumo stokojanti Lietuva yra ir visada bus tik pasaulio provincija. Jeigu norime išsilaisvinti iš provincialumo – turime kurti save – Lietuvą arba plačiau – Pasaulio Lietuvą, kuri taptų visų lietuvių metropolija, lietuvybės pasauliniu centru, palaikomu gyvybingos gimtinės jausenos... Būtent tada nutiesime tiek tiltų, kiek panorėsime. Nes tiltai bus stiprūs, tvirtai atsirėmęs į abu krantus.

Taigi išdrįskime neuždaryti Lietuvos į šešiasdešimt penkių tūkstančių kvadratinių kilometrų teritoriją bei asmeninių sklypų aptvarėlius. Lietuva turi būti ne uždaras indas, o lietuvybės šviesos šaltinis. Netiesa, kad globalizacija mažina, naikina tautiškumą – ji gali veikti ir kita kryptimi – skleisti lietuvybę visame pasaulyje. Viskas priklauso nuo lietuvių valios, išminties ir charakterio. Nuo laisvos kūrybinės galios. Nuo aiškios savimonės. Nuo nusiteikimo įveikti savo ydas.

Priešingai – mes turime rengti planus, ne tik kaip išsaugoti, bet ir kaip kurti, tobulinti, puoselėti ir skleisti lietuvybę. “Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt.” Ką tai reiškia? Ką reiškia būt? Tai reiškia, kad neužtenka turėti Lietuvos pilietybę, bet reikia pačiam būti arba tapti lietuviu.

Reikia sau garsiai pareikšti – aš esu lietuvis. Aš esu Lietuva. Mes esame Pasaulio Lietuva. Ko trūksta, kad kurtume savo vienintelę ir puikią lietuvišką šeimą. Ko reikia, kad gerbtume, remtume ir mylėtume kiekvieną lietuvį. Nesvarbu kur jis begyventų: Vilniuje ar Londone, Sidnėjuje ar Dubline...

Ko trūksta lietuviams, kad taptume Pasaulio Lietuva?

Pirmiausia trūksta tautos kūrybingo tvarumo. Gebėjimų būti savimi. Netvari Lietuva – tai tirpstanti Lietuva, mirštanti Lietuva.

Kas gali išgelbėti Lietuvą? Visų pirma, tai, kas nieko nekainuoja, bet už pinigus nenusipirksi… Tai meilė. Meilė savo artimui, meilė kiekvienam lietuviui, meilė kiekvienam, kuris kalba lietuviškai.  Meilė gimtinei, kurią privalome laikyti savo širdyse. Ir tai ne bukas nacionalizmas. Tai – tautinė savigarba, savigyna, ir saviugda, kurios mums taip trūksta. Tik išmokę gerbti ir mylėti save – gerbsime ir mylėsime kitus. Antra, mums trūksta išminties. Ne gyvuliškas individualizmas mus išgelbės, o dieviška sugyvenimo dvasia.  Mes, lietuviai, turime mokytis bendrauti, bendradarbiauti, kartu kurti ir svajoti, galų gale lietuvis su lietuviu sugyventi. Turime išmokti gyventi be saviniekos ir artimo niekinimo. Tikėti, kad galime būti puikūs – tada tokiais ir tapsime.

Trečia, ugdykime lietuvišką būdą, lietuvišką charakterį – nepasiduokime ir neparsiduokime. Nes visos kliūtys tėra tik įveikiami iššūkiai. Tebūna lietuvybė – mūsų nepakartojamas ir įdomus, gyvas ir žaismingas, orus ir kūrybingas gyvenimo būdas.

Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas suteikia puikią progą pasikalbėti apie svajonę – Pasaulio Lietuvą. Norėtųsi sušukti: „Pasaulio lietuviai, gelbėkite Lietuvą”.

Tačiau Lietuva neišsigelbės be mūsų –  Lietuvoje tebegyvenančių lietuvių – ir be tos vienintelės vietos, iš kurios išvykstama ir į kurią sugrįžtama.

Belieka sušukti: „Lietuviai, kurkime Pasaulio Lietuvą kartu“.