Istorija, rašytojai ir metraštininkai neretai iš žmonių gyvenimo bei žygių suplaka tokį kokteilį, kad labai sunku atskirti, kur tiesa, kur legendos, o kur tiesiog pramanai. Taip nutiko ir su Emilija Pliateryte. Ją savo tautine didvyre laiko lietuviai, lenkai ir baltarusiai. Beje, visi tam lyg ir turi teisę. Labiausiai ją išgarsino prancūzai, kurių dėka apie šią moterį sužinojo visa Europa. Nežinia, ir kuriuo autoriumi tikėti: vieni vaizduoja ją karvede, kiti – viena iš nemažo skaičiaus XIX a. pirmosios pusės sukilime prieš rusų imperiją dalyvavusių moterų. Neabejotina, jog didelį vaidmenį šioje byloje atliko grožinė literatūra, teatras, romantizmas, kurių mėgstamu personažu tuo metu buvo tapusi jauna narsi grafaitė, kovojusi Lietuvos žemėse. Šių eilučių autorė – ne istorikė, o žurnalistė – vadovavosi klasikine taisykle: turi sutapti žinios mažiausiai iš trijų šaltinių. Brendant gilyn savaime atsiranda klausimas, ar tie šaltiniai patikimi. Rinkausi tuos, kurie atrodė lyg ir objektyvūs. Tačiau prašau nepriimti šio straipsnio kaip istoriškai absoliučiai(!) tikslaus. O kas, pagaliau, yra tiesa? Gal tik datos ir vietovardžiai...

Giminės ištakos

XIII a. Vestfalijos riteris Jonas Broel-Plater už karinius nuopelnus gavo Latvijoje leno teisėmis žemių. Tai būta didelių plotų, siekusių net Estiją. Jis buvo kalavijuotis. Žlugus Kalavijuočių (Livonijos) ordinui, giminė šiose žemėse liko, o kad vaikų tų laikų moterys gimdydavo daug, tai sparčiai išsiplėtė. XIX a. pradžioje Pliaterių ir jų dvarų jau buvo pilna ir Lietuvoje. Emilija kilusi iš lietuviškosios giminės šakos. Jos tėvas Pranciškus Ksaveras, plevėsa ir išlaidūnas, ypatingais žygdarbiais ar žiniomis nepasižymėjo. Motina Ana fon der Mohl buvo kilminga nutautusi vokietė – šeima jau 200 metų gyveno Latvijoje. Susituokę jaunieji grafai apsigyveno Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, kur 1806 m. lapkričio 13 d. gimė judviejų vienintelė duktė Emilija.

Vaikystė, jaunystė

Jaunoji pora, atrodytų, turėjo gyventi darniai. Atitiko amžius, išorė, socialinis statusas, titulai, bet nutiko kitaip. Emilijos tėvų namuose Vilniuje virė tikras pragaras. Tėvų barniai, vaidai, skandalai nenutildavo nė akimirkai. Ar todėl, kad jis plevėsa, o ji intelektualė? Ne, ten būta kažko kito, ko istorikai iki šiol neatkapstė. Mat daug vėliau, Anai mirus, Pranciškus Ksaveras vedė antrą kartą, susilaukė 7 vaikų, buvo pavyzdingas tėvas, o vienintelę dukrą iš pirmosios santuokos išvijo, atsisakė net su ja matytis. Bet visa tai bus vėliau.

Tokioje tad rietenų aplinkoje augo Emilija, kol neapsikentusi jos mama pasiėmė dukrelę ir visam laikui išvyko gyventi į Latvijoje esantį vyro giminių dvarą Linksną (skyrybos – retas tais laikais dalykas!). Reikia pasakyti, jog Pranciškaus Ksavero giminės Aną ir Emiliją visą gyvenimą globojo ir elgėsi su jomis gražiai. Linksna buvo tvirtovė – pilis-rūmai, apsupta chaotiško parko ir didžiulių girių. Joje gyveno svainė Izabelė Plater Syberg su savo 13(!) vaikų. Ana padėjo Izabelei valdyti dvarus, o Emilija, buvusi miestietė mergaitė, pasinėrė į laukinės gamtos pažinimą. Išmoko jodinėti ir šuoliuodavo po apylinkes. Pusbrolių buvo devynios galybės! Nuolat viešėdavo kitų Pliaterių šeimos su vaikais, o ir namuose augo trys panašaus amžiaus berniukai. Nieko nuostabaus, kad mergaitė ne tik anksti išmoko jodinėti, bet ir puikiai šaudyti, kautis durklu bei nedideliu kardu. Itin išprususi motina rūpinosi dukters lavinimu. Nežinoma, kas buvo Emilijos mokytojai, tačiau ji kalbėjo vokiškai, prancūziškai, angliškai, itališkai ir, suprantama, rusiškai bei lenkiškai. Pati pramoko gudų ir šiek tiek lietuvių kalbos. Labai domėjosi istorija ir gerai piešė. Kaip ir derėjo jos luomo mergaitei, grojo fortepijonu, dainavo. Ypač daug skaitė, nes, ko jau ko, bibliotekų Pliaterių dvaruose būta didelių ir turtingų.

Mergaitė augo santūri, uždaro būdo. Vaikystė uždėjo antspaudą, tad baisėjosi santuoka. Buvo ne pagal metus išsilavinusi, plataus akiračio ir didelė patriotė. Kurios šalies? Nesuprasi. Išlikusiuose laiškuose kartais tėvyne vadina Lietuvą, kitąkart – Lenkiją, sykiais – net Gudiją. Daug bendravo su valstiečiais, buvo jų mylima ir gerbiama. Rinko trijų tautų tautosaką. Daug mąstė ir prasitardavo apie išsilaisvinimą iš carinės priespaudos.

Deja, buvo negraži. Pomirtiniuose portretuose ji idealizuota ir pagražinta. Amžininkai unisonu kalba apie žemą ūgį, nedailią figūrą, pasprogusias akis, išblyškusį veidą. Taigi, protinga, išsilavinusi, bet negraži vargšė giminaitė turtinguose giminių namuose, turinti berniukiškų pomėgių. Mylėjo tikra, karšta meile mamą ir jos seserį – tetą Mariją. Ir aikčiojo skaitydama A. Mickevičiaus „Živilę“, „Gražiną“, knygas apie Žaną d’Ark, straipsnius apie savo amžininkę – graikų kovotoją už laisvę Baboliną.

Amžius, tinkamas tekėti

Kaip galima kalbėti apie santuoką, kai galvoje visam laikui yra įsiminusios tėvų tarpusavio rietenos, o Vilniaus universitete bei gimnazijose jau veikia Filomatų draugija! Laikraščiuose, kurie visada pasiekia Linksną, rašoma apie naujus negirdėtus dalykus. Bręsta domėjimasis liaudimi, tautosaka, dainomis, senoviniais rykais. Taigi, liaudies kultas, užuojauta baudžiauninkams.

Emilija dažnai lankosi giminių iš tėvo pusės dvaruose Dusetose ir Antazavėje. Ten susitinka su pažangiai mąstančiais pusbroliais ir jų draugais Oginskiais, Tyzenhauzais, Valavičiais. O šalia Linksnos, vos už 16 km, stovi Dineburgo tvirtovė, kur dislokuota rusų kariuomenė. Karininkai mielai lankosi dvare. Senstelėjęs, prastų manierų, nors puikus karys, generolas Michailas Kablukovas ima rėžti sparną aplink Emiliją, negražią, bet simpatišką. Ilgai nedelsdamas pasiperša ir apstulbsta išgirdęs griežtą „Ne!“ Tokia partija – generolas(!), o toji beveik bekraitė grafaitė jį atstumia! Ką gi, šį atstūmė, bet atsirado kitas. Tai buvo tos pačios tvirtovės karo inžinierius, iš Saksonijos kilęs karininkas baronas Vilhelmas fon Dalvingas. Šis malonus, gerai išauklėtas kapitonas mokė jaunuosius Pliateriukus matematikos. Ja domėjosi ir Emilija. Tad ėmė kartu mokytis, ir ne tik matematikos, bet ir karybos. Šios pamokos ateityje jai labai pravers. Tarp jaunų įsižiebė abipusio jausmo kibirkštėlės. Viskas baigėsi itin banaliai. Mat apie besimezgantį romaną sužinojo pavydusis, „gavęs balioną“ generolas Kablukovas ir išsiuntė kapitoną į tolimą dalinį. Tuo ir baigėsi Emilijos ištekėjimo perspektyvos.

Jau 22 metų mergina su giminėmis važiuoja į pajūrį, į Rygą, lankosi baliuose, vieši Pliaterių Dusetų ir Antazavės dvaruose. Tačiau linksmybės ir toks gyvenimas jos nedomina, tai ne jai. Su motina vyksta į Varšuvą, Krokuvą, lanko istorines Lenkijos vietas.

1830 m. miršta Emilijos motina, artimiausias ir mylimiausias žmogus. Tai baisus smūgis ir mergina pabando užmegzti ryšius su tėvu. Kaip jau minėta, šis jos neįsileidžia net per slenkstį ir atsisako pasimatyti. Keistas Emilijos tėvo elgesys iki šiol domina jos biografus. Kiti giminės, tiek Pliateriai, tiek ir fon der Mohliai, apsupa ją dėmesiu bei meile, tačiau mamos netektis ir žiaurus, nesuprantamas tėvo elgesys merginą emociškai palaužia.

Kovotoja

Tais pačiais 1830-aisiais Lenkijoje prasideda bruzdėjimai prieš carinę priespaudą. Žinios apie tai pasiekia Lietuvą ir bajorams jau parūpsta ne tik pramogos. Kalbama net ir apie baudžiavos panaikinimą. Emilija ir jos pusbroliai yra dideli šios minties šalininkai. Pamažėle spontaniškai ima formuotis sukilėlių būriai. Apie juos verta pakalbėti.

Bajorai buvo raiti, ginkluoti, vilkėjo uniformas, žinojo karybos pagrindus. Kitaip būta su jų baudžiauninkais. Avintys vyžomis, vilkintys palaikius drabužėlius, pėsti, ginkluoti dalgiais, šakėmis ir peiliais žemdirbiai nelabai suprato, kodėl ir už ką kovoja. Ėjo, nes taip liepė jų ponai. Nedaugelis suvokė tikruosius sukilimo tikslus ir prasmę. Tad nenuostabu, jog atėjus sėjos, šienapjūtės ar rugiapjūtės metui masiškai dezertyruodavo. Akivaizdu, jog kova su gerai ginkluota, puikiai aprūpinta reguliariąja rusų kariuomene buvo pasmerkta pralaimėti. Ir vis dėlto! Bajorų nusiteikimas buvo toks didelis, gražus ir kilnus, jog sukilimas apėmė visą Lietuvą! Į sukilėlių gretas įsitraukė net ir ne viena ponia, mokanti joti ir šaudyti. Emilija trumpai nusikirpo plaukus, apsivilko mundurą, plačias kelnes, apsiavė raitelio batus sidabriniais apkaustais, už diržo užsikišo pistoletą, pasiėmė lengvą kardą bei durklą ir, šokusi ant žirgo, patraukė su pusbroliais kovon. 1831 m. kovo 29 d. Dusetose po šv. Mišių bažnyčioje pasakė tokią kalbą, kad čia pat susibūrė 280 pėstininkų ir 30 raitelių, kurie, jos vedami, patraukė Dineburgo tvirtovės link. Deja, tvirtovės paimti nepavyko. Tačiau visa Lietuva jau buvo sukilusi ir suformuota šiokia tokia kariuomenė. Jos vadovybė į moteris kovotojų gretose žiūrėjo kreivai. Tai galima suprasti, nes XIX a. – tai ne XXI a. Tada reikėjo vyriškos jėgos, ištvermės, geležinės sveikatos. Joti žirgais, nakvoti pelkėse (ne visada pavykdavo miškuose ar sodybose), kentėti nuovargį, kautis naudojant fizinę jėgą – ne moterų jėgoms. Emilija gavo garbės kapitono laipsnį, bet negavo karių. Ji buvo eilinė kovotoja, turinti karininko „titulą“. Tiesa, gavo adjutantę ukmergiškę Mariją Rašanavičiūtę, iš smulkių bajorų kilusią didelę savo tėvynės patriotę. Ką apie jas rašo tų dienų liudininkai? Emilija ir Marija visada būdavo pirmose mūšių gretose, kovėsi itin narsiai. Su ginklo draugais Emilija elgėsi santūriai, laikėsi per atstumą. Jos gera draugė Marija, gražutė kvatoklė, suteikdavo geros nuotaikos, šypsenų ir buvo visų mėgstama. Emiliją gerbė, o Mariją mylėjo.

Apie sukilimo eigą čia nekalbėsime, tai ne mūsų tema. Atėjo pralaimėjimo metas ir sukilėliai pasiskirstė į tris grupes, kurios bėgo į Lenkiją bei Prūsiją.

Trumpo gyvenimo finišas

Emilija Pliaterytė su Marija Rašanavičiūte ir nuolat šalia jų buvusiu majoru Stanislovu Macevičiumi dalyvavo mūšiuose, narsiai kovėsi, deja, jos jėgos seko. Greit pavargdavo, jautė silpnumą, kartą net nualpo ir nukrito nuo žirgo. Kovotojus jau buvo apėmusi neviltis, daugelis nebeturėjo, kur grįžti, nes dvarai ir kaimai buvo sudeginti. Pati Emilija kovinės dvasios neprarado. Fiziškai silpna, bet stipri savo vidumi moteris nenorėjo pasiduoti. Su Marija ir pusbroliu Cezariu naktimis miškais patraukė Lenkijos link, kad ten pabandytų vėl įskelti pasipriešinimo kibirkštį. Bet jau nebepajėgė. Po 11 dienų kelionės atgulė eigulio trobelėje. Šis, apimtas baimės prieš rusus, perkėlė ją į Varviškių dvarą netoli nuo Seinų. Tačiau ir ten likti buvo pavojinga. 1831 m. rugsėjo mėnesį Emiliją pervežė į netolimą Justinavo dvarą pas bajorą Ignotą Ablomavičių. Iš ten ji išsiuntė paskutinį savo laišką tetai. Laišką, kupiną nusivylimo, liūdesio, nenoro gyventi. 1931 m. gruodžio 23 d. Justinavo dvare Emilija Pliaterytė mirė nuo sunkios širdies ligos.

Tuoj po šv. Kalėdų kunigaikštis Oginskis, pulkininkas Hofmanas, tėvas ir sūnus Ablomavičiai nuplukdė laiveliu karstą su Emilijos palaikais į Kapčiamiestį, kur po šv. Mišių palaidojo Ablomavičių šeimos kapavietėje, buvusioje kaimo kapinėse. Ant kapo pastatė medinį kryžių be jokio užrašo, tik gerokai vėliau uždėjo baltą antkapį su vieninteliu žodžiu „Emilia“. Tik 1906 m., minint jos gimimo šimtmetį, buvo galima lenkiškai užrašyti: „A. a. Emilia grafaitė Broel-Plater gimusi 1806 11 13 mirusi 1831 12 23.“

Ainių atmintyje

Dar gyva būdama Emilija tapo legenda. Nors ji ir nebuvo vienintelė moteris sukilėlių gretose, bet neabejotinai išsiskyrė patriotizmu, intelektu, dvasinėmis galiomis, erudicija bei savo oriu, garbingu elgesiu. Tuoj po jos mirties Adomas Mickevičius (Emilija pažinojo poeto brolį) jai skyrė nuostabų eilėraštį. Knygas apie Emiliją išleido pusbrolis Cezaris (Prancūzijoje), kaimynas Juozapas Straševičius (ten pat). Pastarojo knyga buvo išversta į keliolika kalbų.

Prancūzai, Žanos d’Ark tautiečiai, tuoj pat inscenizavo pjesę apie Emiliją, tą patį padarė vengrai ir lenkai. Jos asmuo sukėlė didelį dailininkų susidomėjimą, tad buvo nutapyta nemažai darbų, kuriuose Emilija idealizuota, romantiškai pagražinta.

Emiliją Pliaterytę vertinti itin sunku, nes legendos yra susipynusios su tikrove – apie tai jau užsiminiau; tą patį sako ir istorikai. Tačiau nepaneigiamas faktas, jog Lietuvos žemėse petys petin su vyrais kovėsi silpna moteris, sklidina laisvės bei teisybės troškulio ir tėvynės meilės. Kol galėjo sėdėti ant žirgo, nepasidavė ir jos valia nepalūžo, kas ištiko daugelį stiprių vyrų. Galime ir turime didžiuotis šia nepaprasta moterimi, tokia nelaiminga asmeniniame gyvenime ir tokia didinga savo būdu ir veiksmais.

Straipsnis publikuotas žurnalo šeimai „Artuma“ kovo mėnesio numeryje

Parengė Vanda Ibianska