Zenekos nuotrauka

Balandžio 2-oji – garsaus pasakininko Hanso Christiano Anderseno gimimo diena. Nuo 1967 metų pasaulyje ji minima ir kaip Tarptautinė vaikų knygos diena. Balandžio 2 dieną vyksta vaikų literatūros renginiai, parodos, susitikimai su vaikų knygų kūrėjais. Šventės iniciatorė yra Tarptautinė vaikų knygos taryba (IBBY). Kasmet šventę remia vis kitas IBBY nacionalinis skyrius. Koks nors garsus rašytojas parašo atvirą laišką pasaulio visuomenei, o dailininkas kuria plakatą. Kreipimasis ir plakatas siunčiami į kitas pasaulio šalis ir publikuojami.

Šių metų Tarptautinės vaikų knygos dienos rėmėjas yra Meksikos IBBY skyrius. Kreipimąsi parašė Francisco Hinojosa (Fransiskas Inochosa, g. 1954 m.), išleidęs beveik keturiasdešimt knygų – ir suaugusiesiems, ir vaikams. Autorius stebina gebėjimu tuo pat metu kreiptis į įvairaus amžiaus skaitytojus. Plakato dailininkas Juanas Gedovius (Chuanas Chedovijus) – pasakotojas, iliustruotojas, nepermaldaujamas nakviša ir jūrų drakonų žvejys. Nuo vaikystės J. Gedovius nesiskiria su teptukais ir dažais, kuriais popieriuje gali išreikšti savo vizijų būtybes. Išleista per šešiasdešimt J. Gedoviuso leidinių, jis surengė daugybę parodų savo šalyje ir užsienyje, pelnė dešimt tarptautinių premijų, sukūrė animacinių filmų, plakatų ir grafikos darbų.

Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus iniciatyva Vaikų knygos diena Lietuvoje minima nuo 1993-iųjų.

Francisco Hinojosa

Kitą kartą, seniai seniai, pasaulyje buvo sekama pasaka

Kitą kartą, seniai seniai, pasaulyje buvo sekama pasaka. Iš tikrųjų tai ne viena, o daugybė jų. Sklido istorijos apie nepaklusnias mergaites ir jas nusiviliojančius vilkus, apie krištolines kurpaites ir įsimylėjusius princus, gudruolius katinus ir alavinius kareivėlius, apie geraširdžius milžinus ir šokolado fabrikus. Į pasaką kas nors vis įterpdavo vieną kitą žodį, posakį, prigalvodavo naujų aplinkybių, nepaprastų veikėjų. Šios istorijos kėlė juoką, žavėjo ir jaudino. Jose atsirado daugybė simbolių. Pasakos plito, kad tūkstantį pirmą sykį mes galėtume išgirsti: „Kitą kartą, seniai seniai, pasaulyje buvo sekama pasaka…“

Kai pasakas skaitome, sekame ar jų klausomės, ugdome savo vaizduotę – ji tampa laki. Ir vieną dieną – nespėsime nė susivokti – koks nors kadaise girdėtas pasakojimas savaime iškils mūsų atmintyje, ir tada suprasime, kad gyvenimo kelyje atsiradusias kliūtis galime įveikti kūrybiškai.

Skaitydami pasakas kitiems, sekdami jas ar patys klausydamiesi, kartojame labai seną ritualą, kuris civilizacijos istorijoje buvo vienas pagrindinių, – mes bendraujame. Iš pasakų sužinome, kuo panašios epochos ir jų kultūros. Jos suartina kartas, todėl, tiesą sakant, visai nesvarbu, kas esame, – japonai, vokiečiai ar meksikiečiai; tie, kurie gyveno XVII amžiuje ar vaikščioja dabar ir pasakojimus skaito internete; seneliai, tėvai ar vaikai. Mus, žmones, kad ir labai skirtingus, pasakos veikia vienodai.

Gyvos būtybės gimsta, dauginasi ir miršta, o gyvenimo įvairovės kupinos pasakos yra amžinos. Ypač tradiciniai liaudies pasakojimai, kurie remiasi to meto, kai yra sekami ar perrašomi, įspūdžiais. Pasakas perkurdami, jų klausydamiesi mes tampame bendraautoriais.

Kadaise buvo šalis su daugybe mitų ir legendų, per amžius ėjusių iš lūpų į lūpas, perdavusių žinias apie šalies atsiradimą, jos istoriją, atskleidusių kultūros lobyną, kėlusių smalsumą ir vertusių šypsotis. Tačiau knygos šiame krašte buvo prieinamos tik vienam kitam gyventojui. Dabar padėtis keičiasi. Šiandien vis daugiau knygų pasiekia atokiausius mano šalies, Meksikos, kampelius. O atsidūrusios skaitytojų rankose, jos atlieka savo vaidmenį: kviečia bendrauti, suburia šeimą ir ugdo asmenybes, kurios turi gerokai daugiau galimybių būti laimingos.

Iš ispanų k. vertė Irena Plaušinaitytė