Vaidingasis visagalis „Facebook“, regis, pakilo į naują kovą. „Facebook“ savinasi žodį „Book“ (knyga) ir ketina uždrausti kitiems interneto gyventojams naudoti jį savo pavadinimuose. Bylinėjimaisi su keletu tinklalapių, vartojančių savo pavadinimuose šį dėmenį, jau vyksta. O kadangi dauguma jūsų naudojasi šiuo tinklu ir sutiko su naudojimosi taisyklėmis, šis draudimas galioja ir jums (mums). Žiūrėk, ims ir prisikabins prie booksfromlithuania.lt. Gal reiktų paskubėti nusipirkti autorines teises žodžiui (ar prekės ženklui?) „knyga“?

Vertimai Didžiojoje Britanijoje

Apžvalgą pradėsime kovo pradžioje paskelbtu „The Independent Foreign Fiction Prize“ ilguoju sąrašu. Šį apdovanojimą 1990-aisiais įkūrė britų dienraštis „The Independent“, o nuo 2011 metų perėmė fondas „Booktrust“, ir jis skiriamas už geriausią verstinės šiuolaikinės literatūros knygą, išleistą Didžiojoje Britanijoje.

10 000 svarų apdovanojimui pateiktas 15 autorių ir vertėjų sąrašas. Šis apdovanojimas itin svarbus ir vertėjams, nes pagrindinį piniginį apdovanojimą vertėjas dalinasi per pusę su autoriumi.

Taigi, kas įdomaus per 2011 metus buvo išversta Didžiojoje Britanijoje? Sąraše esama keletas ir lietuvių skaitytojui jau žinomų autorių: Haruki Murakami knyga „1Q84“, Umberto Eco naujausias romanas „The Prague Cemetery“ (Prahos kapinės), Amoso Ozo romanas „Scenes From Village Life“ (Vaizdai iš kaimo gyvenimo), islandų rašytojo Sjóno kūrinys „From the Mouth of the Whale“ (Iš banginio nasrų). Į sąrašą pateko ir jau mano rašiniuose aptarto vengrų rašytojo Peterio Nadaso „Parallel Stories“ (Lygiagretūs pasakojimai), taip pat žinomo baskų rašytojo Bernardo Atxagos romanas „Seven Houses in France“ (Septyni namai Prancūzijoje“) – savotiškas XX amžiaus pradžioje besiklostantis šelmių romanas. Sąraše esama ir skandalingiausio pastaruoju metu kinų rašytojo Yan Lianke romano „Dream of Ding Village“ (Ding kaimelio sapnas), originalo kalba pasirodžiusio 2005-aisiais ir tučtuojau uždrausto Kinijoje.

Romane pasakojama apie ŽIV užkrėsto kraujo skandalą Henanio provincijoje. Gyventojai buvo priversti parduoti nemenkus kiekius savo kraujo, o jiems patiems, norint išvengti mažakraujystės, buvo suleista ŽIV užkrėstos plazmos. Išmirė ištisi kaimai, o atsakomybės už tai niekas neprisiėmė.

Trumpasis apdovanojimų sąrašas bus paskelbtas šį mėnesį, o nugalėtojai – pavasario pabaigoje.

Geriausia Azijoje

Kovo viduryje buvo įteiktas „Man Asian Literary Prize“ apdovanojimas. Jis skiriamas už geriausią praėjusiais metais išleistą Azijos rašytojo romaną, parašytą angliškai arba išverstą į anglų kalbą. Šiemet šį apdovanojimą pelnė 1963 metais gimusi Pietų Korėjos rašytoja Shin Kyung-sook (Šin Kjung-suk) už romaną „Prašau, pasirūpink mama“ (Please Look After Mom). Šiame bestselerių Pietų Korėjoje tapusiame (50 milijonų žmonių turinčioje šalyje parduota apie 2 milijonus šios knygos egzempliorių) romane pasakojama apie netikėtai Seulo metro pradingusią keturių vaikų motiną ir šeimos pastangas ją surasti. Romanas leidžia skaitytojui pažvelgti į šiuolaikinės Korėjos šeimos gyvenimą, į pokyčius, įvykusius šioje šalyje per keletą dešimtmečių. „Prašau, pasirūpink mama“ leidybos teises jau įsigijo daugiau nei trisdešimt pasaulio šalių.

Pačiai autorei buvo įteiktas 30000 JAV dolerių prizas, 5000 JAV dolerių gavo ir jos vertėjas. Ji – pirmoji moteris pelniusi 2007-aisiais įsteigtą „Man Asian Literary Prize“ apdovanojimą.

Arabų „Bookeris“

Kovo 29 dieną buvo įteiktas ir vadinamasis „arabų Bookeris“ – „International Prize for Arabic Fiction“. 50 000 JAV dolerių gavo 42 metų Libano rašytojas ir žurnalistas Rabee Jaberas už romaną „Drūzas iš Belgrado“.

Šio istorinio romano veiksmas vyksta antroje XIX amžiaus pusėje, po Libane vykusio pilietinio karo tarp musulmonų ir krikščionių. Jo metu buvo nužudyta apie penkiolika tūkstančių krikščionių, o dešimtys tūkstančių neteko stogo virš galvos.

Romano veikėja, krikščionė Hana kartu su grupe drūzų sukilėlių priversta bėgti į Balkanus ir ten įkalinama dvylikai metų. Rašytojas sako keletą mėnesių Beiruto Amerikos universitete tyrinėjęs to meto archyvus ir rinkęs medžiagą. Šio autoriaus kūriniai beveik neversti į kitas pasaulio kalbas, tačiau gimtajame Libane jau septyniolika knygų išleidęs autorius yra labai populiarus.

Tarptautinė arabų literatūros premija teikiama nuo 2008 metų. Šią premiją įkūrė tas pats fondas, kuris teikia ir britų Bookerio apdovanojimus. Ja siekiama atkreipti pasaulio dėmesį į arabų literatūrą.

Dantę kaltina rasizmu

Vienai žmogaus teises ginančiai Italijos organizacijai „Gherush92“ užkliuvo literatūros klasika – Dantės „Dieviškoji komedija“. Ji siūlo pašalinti Dantės kūrinį iš mokyklinės programos arba bent jau apriboti jos skaitymą, dėl, pasak organizacijos, „rasistinio, islamofobiško, homofobiško ir antisemitinio turinio“.

„Mes neskatiname „Dieviškosios komedijos“ cenzūruoti ar deginti. Tik norime aiškiai ir tvirtai pasakyti, jog ten esama rasistinio, antisemitinio ir islamofobiško turinio. Menas negali būti aukščiau kritikos“, – tvirtina „Gherush92“ prezidentė Valentina Sereni.

Į šį pareiškimą tučtuojau audringai sureagavo Italijos kultūros atstovai. „Nauda, kuri gaunama studijuojant ir skaitant „Dieviškąją komediją“ tokia didelė, kad tokie pareiškimai skamba juokingai“, – teigia italų poetas ir kritikas Maurizio Cucchi. Literatūros istorikas, kritikas ir rašytojas Giulio Ferroni pavadino minėtus pareiškimus „dar vienu politinio korektiškumo priepuoliu“ ir apkaltino organizaciją „istorijos jausmo neturėjimu“. Ką čia bepridursi. Perdėtai uolūs kvailiai visur viską sugadina.

Skundai paraštėse

Mes visi turbūt mėgstame keverzoti skaitomos knygos paraštėse. Prabėgus keletui metų ir atsivertus tą pačią knygą, dauguma tų pastabų sukelia tik gėdos raudonį skruostuose ir norą griebtis trintuko. Daug liūdniau, jei esi viduramžių vienuolis, perrašinėjantis knygas, pasmerktas ilgam ir labai kruopščiam darbui, ir jauti nenumaldomą pagundą paraštėje palikti ir savo asmeninį pėdsaką.

Mūsų laikus pasiekė nedaug viduramžių knygų, jos – neįkainojamos, kaip neįkainojami ir jas perrašinėjusių vienuolių skundai, išlikę paraštėse. „Man labai šalta“, „popierius prastas“, „rašalas skystas“, „vargšė mano ranka“ – dejuoja perrašinėtojai. Kitas atsidūsta išradingiau: „Rašymas baisiai nuobodus darbas. Nugara sulinksta, akys apsiblausia, o pilvą ir šonus kamuoja traukuliai“.

„Šventasis Patrikai, išvaduok mane nuo rašymo“, – šaukiasi dar vienas. Greta atsidūsta kitas: „Kaip liūdna! O mažoji knygele! Tikrai ateis diena, kai kas nors, versdamas tavo puslapius, pasakys: „Tai rašiusios rankos jau nebėra“.

Tačiau man mieliausias šis: „Na va, jau viską parašiau: dėl Dievo, duokite išgerti“. Likusius įrašus galite pasiskaityti čia.

Vaikai rašytojai – nauja mada?

Šiais spausdinimo pagal pareikalavimą ir „išleisk knygą pats“ kompanijų, kurių knygos parduodamos internetu laikais, rašantieji įgijo galimybę apeiti tradicines rankraščių atrankos ir leidybos sistemas ir leisti ką nori, kaip nori ir kur nori. Todėl JAV užplūdo nauja mada – vaikučiai už tėvelių pinigus leidžia savo knygas.

Tėvai, kurie apmoka mylimų atžalų knygų leidybos sąskaitas tvirtina, kad taip jie stengiasi paskatinti ir padrąsinti savo vaikus, leisti jiems išreikšti save. O šios mados kritikai teigia, kad panaikinant takoskyra tarp „samizdato“ ir tikrosios leidybos, vaikai netenka galimybės mokytis iš savo nesėkmių ir atkakliai siekti tikslo.

Patys jaunieji autoriai, išaugę tinklaraščių ir „Twitter“ žinučių pasaulyje tokioje leidyboje nemato nieko bloga.

„Pasaulis keičiasi – dabar žmonės gali daryti ką tik sumanę“, – įsitikinusi vyresniųjų klasių mokinė Elizabeth Hines (pseudonimas - E. S. Hines), jau išleidusi debiutinį romaną „Paskutinysis balandis“, rašanti antrąją fantastinės trilogijos dalį ir taip pat kurianti istorinį romaną, kurio veiksmas vyksta XVI amžiaus Škotijoje.

Susipažinkite su Benu Heckmannu, keturiolikmečiu iš Minesotos valstijos, jau parašiusiu du romanus apie neegzistuojančią roko grupę. Tėvams ši Beno rašytojystė kainavo 400 dolerių, tačiau išlaidos su kaupu atsipirko – jau parduota daugiau nei 700 šio kūrinio egzempliorių.

O štai Ajla Dizdarevic iš Ajovos. Jai – dvylika. Ji pati jau išleido dvi poezijos knygas, buvo rodoma per televiziją, kalbėjo radijuje. „Aš visada svajojau būti publikuojama rašytoja“, – sako Ajla. Kokia jos nauja svajonė? Kol sulauks penkiolikos metų parašyti tris knygas.

Tokia mada, žinoma, nepatinka rimtiems rašytojams. „Kas toliau? – klausia rašytojas Tomas Robbinsas. – Vaikučiai architektai, nepilnamečiai dantistai, vienuolikos metų kosminių laivų projektuotojai? Tėvai, kurie mano, kad sukurti įdomų, prasmingą ir leidybai tinkamą prozos kūrinį reikia mažiau talento ir patirties, nei suprojektuoti namą, išrauti dantį ar ištirti mėginį – kliedi, ir tiek.“

„Šiais laikais keturiolikos metų autorius turi puikią galimybę susilaukti tiek pat gerbėjų ir skaitytojų, kiek ir penkiasdešimtmetis, – sako Kevinas Weissas, savilaidos kompanijos „Author Solutions“ įkūrėjas. – Jiems galbūt netgi seksis geriau, nes jie puikiai supranta visus socialinių medijų ir tinklų naudojimo niuansus.“

Baisoka perspektyva. Ir baisiausia ne vis augančios literatūrinio šlamšto krūvos, o vis labiau išsitrinantis supratimas, kas yra gera kūryba. Be to, vieni „rašytojai“ šiek tiek pažais ir užsiims kuo nors kitu, o atsiras ir tokių, kurie sugadins sau ir artimiesiems gyvenimus.

P. S.

Bibliotekoms kartai pritrūksta ne tik lėšų, bet ir fantazijos reklamuoti savo lobius. Štai kokiu stilingu trileriu savo istorijos skyrių reklamuoja Niujorko viešoji biblioteka. Gal kas nors (pavyzdžiui jaunieji, anot Jono Meko, filmininkai) galėtų susukti filmuką ne tik apie Martyno Mažvydo bibliotekos vilkinamas statybas ar valdymo skandalus, bet ir apie jos labirintuose slypinčius lobius? Ne ką menkesnio pašlovinimo nusipelno ir VU biblioteka. Ten pavyktų nufilmuoti puikų Agatha Christie stiliaus detektyvą...

Pasivaikščioję po biblioteką, galime užsukti ir į legendinio rašytojo Henry Millerio vonią. Jis pats, apsigaubęs baltu chalatu, papasakos, ką ten turi. Pavyzdžiui, Hieronymus Boscho ir Paulio Gaugino reprodukcijų ar Hermano Hesse's portretą. Jei kam maža Millerio vonios, gali pasidairyti po rašytojų miegamuosius.

Iš vonios ir miegamųjų būtų smagu užsukti į tradicinę spaustuvę ir pažiūrėti, kaip gimsta knyga. Įdomus, ilgas ir kruopštus procesas. O kai jau knyga išleidžiama, su ja galima daryti, ką tik fantazija leidžia. Kad ir fontanus. Ir pabaigai – išsamus, informatyvus ir įdomus puslapis „Šiaurės šalių moterų literatūra“: 800 šiauriečių moterų rašytojų, tūkstančio metų laikotarpis. Skandinavių literatūros ir kultūros mėgėjams tikra dovana. Tik skaitykit.