Vienas iš svarbiausių švietimo tikslų yra ugdyti brandžią asmenybę, gebančią ne tik puoselėti tradicines vertybes, bet ir galinčią tapti tikrąja savo krašto, šiuolaikiškos valstybės šeimininke. Tad ypač svarbu, kad valstybės deklaruojami tikslai būtų aiškūs, priimtini didžiajai daliai visuomenės. Juk pats blogiausias valstybės politinio gyvenimo bruožas yra neatitiktis tarp deklaruojamų idėjų ir realių veiksmų.

Visi esame išgyvenę laikotarpį, kai dauguma nebetikėjo siūlomų pakeitimų prasmingumu ir juos paprasčiausiai ignoravo. Mokykla šiuo požiūriu yra ypač jautri vieta, čia netikras žodis ar nenuoširdus ketinimas labai greitai pastebimas. Todėl labai svarbu, kad viešai skambantys prasmingi žodžiai nesiskirtų nuo realių darbų, kad mokytojai ir mokiniai matytų tikrąjį valdžios rūpestį švietimu. Deja, per dvidešimt švietimo reformos metų jau girdėjome daug skambių žodžių ir gražių ketinimų, tačiau daugelis švietimui keltų tikslų buvo ir tebėra tik gražios frazės, kurios niekaip neįgauna realaus turinio. Tokia padėtis yra aiškiai matoma šiandieninės mokyklos realybėje, kuri su deklaruojamomis siekiamybėmis dažnai neturi nieko bendro. Visi buvome ir esame įsukti į nesiliaujančių reformų karuselę, kuri galutinai susuko visų mūsų galvas. Šiandien taip norėtųsi sustabdyti šį beprasmišką sukimąsi ir pabandyti atsakyti į keletą paprastų klausimų.

Ką davė Lietuvos švietimui niekaip nesibaigianti mokyklų tinklo pertvarka? Turbūt šiandien kaip niekada akivaizdu, kad mokyklų skaldymas buvo savitikslis ir akivaizdžios prasmės neturintis procesas. Mokymo kokybė, kuri buvo keliama kaip pagrindinis mokyklų pertvarkymo tikslas, pasiekta nebuvo – tai gali pasakyti kiekvienas pedagogas, matantys, jog struktūros pokyčiai niekaip nėra susiję su mokymo kokybe. Tačiau žala visai švietimo sistemai padaryta didžiulė. Išdraskytos mokyklos miestuose ir uždarinėjamos kaimuose, nutraukytos ilgus metus puoselėtos tradicijos, sukurta nereikalinga įtampą pedagogų bendruomenėje, sumaištis savivaldybėse, sukelta papildomų problemų tėvams, beprasmiškai išvaistytos lėšos – ir tai dar ne viskas. Aiškios vizijos neturėjimas kuriant gimnazijas ir nuolatinis blaškymasis iš vienos koncepcijos į kitą ne tik suklaidino mokytojų bendruomenę, tačiau sugriovė tikėjimą aukštesnės kokybės mokymo galimybe. Daugelis pasijuto paprasčiausiai apgauti. Didžiulės pastangos, atkaklus darbas, idealizmas ir pasitikėjimas reformos būtinumu tarsi prasmego rūke. Didelė dalis mokytojų nusivylė reformomis ir jų vykdytojais. Pagaliau buvo skaudu matyti mokyklų direktorius, kurie įtikėję keitimo reikalingumu, savo rankomis tarsi vyšnių sodus kapojo mokyklas. Dar graudžiau, jog tai buvo daroma suvokiant, kad darbas beprasmiškas ir nereikalingas. Kaip turėjo jaustis savivaldybių atstovai, kai reikėjo reorganizuoti gerai dirbančią mokyklą? Nė vienas šiandien prievarta diegiamas struktūrinis variantas nėra geresnis už galimybę mokyti 5-12 klases vienoje mokykloje. Tai akivaizdi tiesa, ji labiausiai atitiko mūsų specifiką, tradicijas, realias galimybes ir užgyventą patirtį.

Kitas klausimas. Kodėl niekaip nenusistovi ugdymo programos? Be gerai parengtų ir konceptualiai apgalvotų programų negalima tikėtis kokybiško mokymo(si). Jų nuolatinis kaitaliojimas, nesibaigiantys perrašymai, dalyko turinio kilnojimas iš vienos klasės į kitą daro didelę žalą mokymo procesui. Kiek išvaistyta jėgų, lėšų ir laiko, o rezultatas daugiau nei abejotinas. Trikdomas nuoseklus mokymas, atsisakoma gerosios patirties ir susiformavusių ugdymo tradicijų. Ir visa tai daroma neva dėl skambių prioritetų, kurių kažkodėl vis nepavyksta pasiekti. Atrodytų, tik nusistovi mokymo procesas, pradedama sistemingai dirbti ir – lyg perkūnas iš giedro dangaus: reikia keisti arba vėl atnaujinti mokomąsias programas. Ir vilkelis pradedamas sukti iš naujo. Imituojant demokratinį sprendimų priėmimo procesą, pradedamas formalus bendravimas su mokytojais, vėliau organizuojami beprasmiški ir tušti seminarai ir pagaliau visą šį procesą apvainikuoja naujų vadovėlių leidyba, kurios, kitaip kaip lėšų švaistymu, nepavadinsi. Susidaro įspūdis, kas dirbame leidykloms, o ne ugdymo turinio gerinimui. Prieita prie to, kad, prisidengus higieninėmis normomis, trijų šimtų puslapių vadovėlis yra skeliamas į dvi dalis. Įdomu pastebėti ir tai, kad vadovėlių turinio prastėjimą paslepia poligrafijos grožybės. Tokį savitikslį ir gerai neapgalvotą programų kaitaliojimą ypač akivaizdžiai iliustruoja lietuvių kalbos ir literatūros mokymo padėtis. Dvidešimt metų ieškoma, eksperimentuojama, ginčijamasi ir vis nerandama optimalaus modelio. Pagaliau prieinama prie absurdiškos situacijos, kai knygų skaitymas lyg ir tampa nereikalingas tam, kad galėtum interpretuoti tekstus, nes reikalauti perskaityti tekstą nehumaniška, tai gali pažeisti mokinio teise. Panaši ir kitų mokomųjų dalykų padėtis. Aišku tik viena, kad negebėjimas kompetentingai tvarkyti ugdymo turinio išderino mokymą ir nuskurdino mokomąsias programas. Galima būtų susitaikyti su visais šiais keitimais, jeigu būtų matomas realus rezultatas. Tačiau dabar tai tik mokytojų varginimas, mokinių trikdymas ir dar didesnės sumaišties kėlimas, o kai kam – gražaus pasipinigavimo šaltinis.

Ir pagaliau norėtųsi išsiaiškinti, kodėl mokytojas buvo paliktas švietimo reformos paraštėje. Jo vaidmuo buvo tarsi nuvertintas arba tiesiog mokytojas liko tik paslaugų tiekėjas, turintis įgyvendinti neapgalvotus reformatorių keitimus ir projektus. Sukurta formali mokytojų kvalifikacijos sistema tarnauja ne mokytojo dalykinės kvalifikacijos kėlimui, bet prisikūrusiu institucijų lėšų įsisavinimui. Darbo apmokėjimo tvarką pavadinčiau buhalteriniu nesusipratimu, kurio prasmės greičiausiai negalėtų paaiškinti ir jos kūrėjai. Auditas, naujas mokyklos organizacinės struktūros įgyvendinimas, etatinio apmokėjimo vizijos ir vienadieniai projektai nukreipė mokytoją nuo tiesioginio jo darbo. Susidaro įspūdis, kad pagrindinė mokytojo veikla yra ne mokymas, bet dalyvavimas abejotinoje visuomeninėje veikloje. Tokie mokytojams keliami prioritetai jau turi įtakos mokytojo dalykinei kompetencijai, o mokomasis dalykas lieka nustumtas į šalį. Tokia politika akivaizdžiai davė savo rezultatą – nereikia būti ypač įžvalgiam, kad galėtum postringauti apie krentantį mokinių parengimo lygį. Situaciją paaštrina ir neadekvačiai išpučiamos mokinių teisės ir laisvės, kurios yra įtvirtinamos mokytojų sąskaita. Apskritai į paprastą mokytoją tebežiūrima atsainiai. Formaliai lyg ir bandoma pasiklausti mokytojų nuomonės, tačiau į jų pastabas niekada nėra rimtai įsiklausoma. Nebent pasiūloma neįgyvendinamos metinės kūrybinės atostogos arba tapimas emeritais. Tai galima vertinti kaip pažeminimą arba nesusivokimą realioje situacijoje. Ir tik mokytojų streikai verčia sunerimti ir pradėti galvoti apie padėtį švietimo sistemoje. Visa tai išvargino mokytojus, išsekino morališkai ir suformavo pasyvumą ir abejingumą.

O dabar galima būtų pabandyti kelti klausimą, kokią asmenybę ugdo švietimo reforma? Istorijos vadovėlyje apie Lietuvos švietimo pasiekimus iki Antrojo pasaulinio galima rasti tokius žodžius: švietimo sistema formavo naują lietuvių kartą, ugdė jaunimo charakterį, diegė kilnius įpročius, skatino mylėti savo kraštą. Ar galima tai pasiekti šiandien, kai mokiniai varinėjami iš vienos mokyklos į kitą, kai ugdymo turinys tarnauja projektų įgyvendinimui, bet ne brandžiam asmenybės ugdymui, kai mokytojas jaučiasi nesaugus ir netiki kaitos prasmingumu. Vertybės formuojamos atkakliu darbu, o ne tuščiomis kalbomis. Kokią asmenybę galima ugdyti, kai bijomasi savo lietuvybės, kai imituojamas pilietiškumo ugdymas, kai klesti moralinis reliatyvizmas? Ne vienadieniais projektais ir beprasmiška kaita galima ugdyti naująją kartą. Neįmanoma sukurti tvirtos mokymo ir auklėjimo (tai Konstitucijoje įtvirtintos sąvokos) sistemos visuotinio nepasitenkinimo atmosferoje. Taigi šiandieninė karta ugdoma tarsi be krypties su mozaikišku supratimu apie supantį pasaulį. Visi gražūs ketinimai nesijungia į vieną prasmingą visumą, o keliami tikslai netampa realybe. Todėl tokioje aplinkoje sunku tikėtis, kad Švietimo įstatymo keliami deklaratyvūs tikslai bus pasiekti.

Šiandien, kad galėtume prasmingai eiti toliau, reikalinga ryžtingai sustabdyti daugumą projektų ir padaryti visos švietimo sistemos auditą (šia linkme savo jėgas galėtų nukreipti Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra). Ypač reikia pasistengti prakalbinti mokytojus ir įsiklausyti į jų žodžius. Reikėtų bent porą metų be aiškios priežasties nedaryti jokių keitimų, kad galėtume aiškiai matyti, kokioje padėtyje esame atsidūrę. Taip pat turime drąsiai įvardyti nesėkmių priežastis ir pabandyti jas pašalinti. Ir svarbiausia: mažiau dairyti į Vakarus, nebent pasimokyti, kaip nereikia daryti. Trafaretiškų pavyzdžių kilnojimas iš svetimų šalių padėties tikrai neišgelbės. Tik tada galima tikėtis geresnės ugdymo kokybės ir vertybiniais pagrindais ugdomos naujosios kartos.

Pranešimas skaitytas visos Lietuvos mokytojų suvažiavime, vykusiame 2012 m. kovo 31 d. Vilniuje.

Voruta