Laisvalaikio pomėgiai

 Kalbant apie charakterį ir asmenybę arba apie jų abiejų raišką, būtina prisiminti ir laisvalaikio pomėgius. Norėčiau iš anksto pasakyti, kad kava man reiškia labai daug. Todėl vykdamas skaityti paskaitų visada turiu kofeino tabletę, kad galėčiau ją prireikus išgerti, jei prieš paskaitą nebūtų galimybės gauti stiprios kavos. A propos: vieną dieną atvykstu skaityti paskaitos į Gmundeną Zalckamergute. Prieš pat paskaitą einu į kavinę ir užsisakau „kapucino“, – taip Vienoje vadinama labai tamsi, taigi stipri pupelių kava; dėl stiprumo ji tamsiai ruda kaip kapucino abitas. Tačiau kelneris atneša labai silpnos kavos, Vienoje vadinamos „gšloderiu“, tiesiog padažyto vandens. Skubu atgal į viešbutį išgerti kofeino tabletės, ir kas mane sustabdo fojė? Kapucinas, tikras kapucinų vienuolis. Atsinešęs iš vienuolyno bibliotekos porą mano knygų, kad jose pasirašyčiau.

Mano aistra iki aštuoniasdešimties metų buvo alpinizmas. Vienus metus negalėdamas kopti į kalnus, nes turėjau nešioti žydų žvaigždę, sapnuodavau kopiąs. Kai bičiulio Huberto Gsuro įkalbėtas galiausiai išdrįsau nuvažiuoti į Aukštąjį Vandą* be žydiškos žvaigždės, kopdamas nesusilaikiau ir tiesiog pabučiavau uolą (tąsyk ryžomės kopti į Kancelgratą).

Alpinizmas – vienintelė sporto šaka, apie kurią galima pasakyti, kad senstant senkančią fizinę jėgą kompensuoja sukaupta alpinistinė patirtis ir rafinuotesnė kopimo technika. Šiaip ar taip, kopimo uolomis valandos man buvo vienintelės, apie kurias galiu tvirtai pasakyti, kad buvau užsiėmęs ne būsima knyga ar paskaita. Iš tikrųjų Juanas Battista Torello ne itin perdėjo, kartą laikraštyje „Österreichische Hochschulzeitung“ parašęs apie savo įtarimą, kad 27 garbės daktaro vardai man ne tokie reikšmingi kaip du alpinistų takeliai Alpėse, kuriuos atradę alpinistai mano garbei pakrikštijo „Franklio takeliais“.

Jau minėjau, kad labiausiai mane vilioja žaidimas rulete, smegenų operacija ir kopimas į dar niekieno neįveiktą viršūnę. Reikėtų pridurti, kad didžiausia palaima – mieste parengus publikaciją ir išsiuntus rankraštį, paskui kalnuose užkopti gražia uola ir praleisti naktį jaukiame kalnų trobelės kambarėlyje su mielu žmogumi. Šiaip ar taip, į kalnus (kaip kiti į dykumą) einu tam, kad susikaupčiau vienišas iškylaudamas, tarkime, po Rakso plynaukštę. Turbūt visus svarbius sprendimus ar nutarimus priėmiau šitaip iškylaudamas ten, aukštybėse.

Esu kopęs ne tik Alpėse, bet ir Aukštuosiuose Tatruose, net itin sudėtinga – bene ketvirto sudėtingumo laipsnio – ketera, ir Elli buvo su manimi. Pasitaikius progai kopiau ir į Keiptauno stalkalnį, taigi Pietų Afrikoje, kur nuvykau skaityti šventinio pranešimo, skirto Stelenboso universiteto jubiliejui. Mano vedlys buvo Pietų Afrikos alpinistų klubo prezidentas. Galiausiai visiškai atsitiktinai mudu su Elli tapome pirmaisiais ką tik įsteigtos alpinizmo mokyklos Amerikos Josemičio slėnyje mokiniais.

Bičiulių nuomone, mano aistra alpinizmui siejasi su domėjimusi „aukštumų psichologija“ – taip ją pirmą kartą pavadinau 1938 m. paskelbtame straipsnyje. Tai patvirtintų aplinkybė, kad 67 metų pradėjau lankyti skraidymo pamokas. Jau po poros mėnesių atlikau pirmuosius solinius skrydžius.

Dabar norėčiau trumpai paminėti ir ne tokius rimtus laisvalaikio pomėgius. Antai man labai svarbūs kaklaraiščiai. Galiu įsimylėti kaklaraiščius, taip pat ir platoniška meile, galiu grožėtis jais vitrinoje, taigi žinodamas, kad jie priklauso ir priklausys ne man.

Laisvalaikio pomėgis gali būti toks, kad pasidarai tikru mėgėju, nelieki diletantu. Aš pasidariau akinių rėmelių dizaineris mėgėjas. Šiaip ar taip, nusimanau tiek, kad kartą, prieš pradėdama serijinę rėmelių gamybą, eskizą man pateikė viena didžiausių pasaulio gamyklų. Turėjau tą eskizą įvertinti.

Srityse, kuriose esu diletantas, irgi elgiuosi drąsiai, nesivaržydamas. Esu sukūręs muzikinių kompozicijų, – vienai mano elegijai instrumentuotę parašė profesionalas, paskui ją viešai atliko orkestras; ir vienas mano tango buvo panaudotas televizijos laidai.

Prieš porą dešimtmečių nuvykau į Vikersundą, miestelį, per valandą pasiekiamą automobiliu iš Oslo; ten neurologijos sanatorijos vyriausiasis gydytojas rengė kelių dienų logoterapijos simpoziumą.

– Ar prieš skaitydamas atidarymo referatą būsiu pristatytas?

– Taip, – atsakė vyriausiasis gydytojas.

– Kas mane pristatys? – paklausiau.

– Naujasis Oslo universiteto ordinarinis psichiatrijos profesorius.

– Ar jis ką nors žino apie mane?

– Jis ne tik jus pažįsta, bet ir labai vertina, ir, sako, jau labai seniai.

Neįstengiau prisiminti kada nors jį sutikęs, tad labai smalsavau. Galiausiai profesorius pasirodė ir išties pareiškė nuo seno mane pažįstąs, visada manimi žavėjęsis. Jis esąs vienas iš daugybės Pietų Moravijos miestelio Porlico, kuriame gimė mano tėvas, sinagogos tarnautojo vaikų.

Po Pirmojo pasaulinio karo, didžiausio vargo metais, mūsų šeima leido vasaros atostogas Porlice, ten vyresnysis brolis nepaprastai uoliai organizavo saviveiklinio teatro spektaklius. Spektakliai kaskart vykdavo valstiečių sodybų kiemuose, sceną atstojo ant dubenų suklotos lentos, trupę sudarė 13–15 metų berniukai ir mergaitės. Tarp jų buvau ir aš. Užsitempęs peruką su plike vaidinau senąjį daktarą Štyglicą**, taip pat Knyrymą iš Nestroyaus parodijos „Piktoji dvasia Lumpacivagabundas“. Tas Knyrymas padarė tokį įspūdį Porlico sinagogos tarnautojo sūnui, anuomet mažam berniukui, jaunesniam už mane pora metų, dabar visame pasaulyje žinomam Oslo universiteto ordinariniam psichiatrijos profesoriui Eitingeriui, kad jis ištisus dešimtmečius buvo mano gerbėjas. Apie logoterapiją nelabai ką buvo girdėjęs. Atmintin jam įsirėžė anas Viktoras Franklis ir jo Knyrymas.

Kartą visai rimtai kūriau ir savotišką dramą, – šią aplinkybę knygos „…vis vien sakyti gyvenimui Taip“, taigi naujojo knygos apie koncentracijos stovyklą leidimo, pratarmėje išsamiai aprašė Hansas Weigelis; apie šią knygą vėliau dar kalbėsiu. Šiame kontekste reikėtų paminėti, kad pačią knygą vienas katalikų kunigas Australijoje perrašė kaip dramą. Vieno dramos veiksmo premjera įvyko Toronte, tai buvo tarsi prologas mano paskaitai didžiausioje miesto salėje, Toronto teatre. Viktorui Frankliui pjesėje teko du vaidmenys – kalinio ir komentatoriaus. Trečiasis Viktoras Franklis, būtent aš, sėdėjo salėje.

 Mokykliniai metai

 Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Ekonominiu požiūriu valstybės tarnautojams ėjosi varganai. Dabar vasaras leisdavome ne vasarvietėje, o tėvo gimtinėje Porlice, Pietų Moravijoje. Mes, vaikai, traukdavome elgetauti duonos į valstiečių sodybas – ir vogti į laukus kukurūzų.

Vienoje trečią valandą nakties turėdavau stoti į eilę prie bulvių turguje, kol pusę aštuonių ryto mama pakeisdavo mane, kad galėčiau eiti į mokyklą. Ir dar žiemą!

Paskui atėjo karštligiški tarpukario laikai. Jau buvau pasinėręs į tokių natūrfilosofų kaip Wilhelmas Ostwaldas ir Gustavas Theodoras Fechneris raštus. Tačiau pastarojo dar nebuvau skaitęs, kai porą mokyklinių sąsiuvinių prirašiau tema pretenzingu pavadinimu „Mes ir pasaulinis procesas“. Buvau įsitikinęs, kad makrokosme, kaip ir mikrokosme, viešpatauja universalus „pusiausvyros principas“ (kaip tik prie šios minčių eigos grįžau savo „Sielogydoje“).

Kartą pagaliau vėl plaukėme Dunojaus garlaiviu prieš srovę į vasarvietę (Eferdingą); apie vidurnaktį gulėdamas ant denio žvelgiau į „žvaigždėtą dangų virš manęs“ ir pusiausvyros principą „manyje“ (jei prisiminsime Kantą) ir patyriau „aha-išgyvenimą“: kad nirvana yra šiluminė mirtis „žvelgiant iš vidaus“.

Todėl nesunku įsivaizduoti, kokį įspūdį man vėliau padarė Fechnerio veikalas „Dieninis požiūris prieš naktinį požiūrį“ (Tagesansicht gegenüber der Nachtansicht), – taip pat ir tai, kokį kerintį poveikį dar vėliau man padarė Sigmundo Freudo „Anapus malonumo principo“(Jenseit des Lustprinzip). Taigi jau priartėjame prie mano konfrontacijos su psichoanalize.

Žemesnėje vidurinės mokyklos pakopoje dar buvau pavyzdingas mokinys. Tačiau paskui pasukau savais keliais. Lankiau liaudies universitetą, kad galėčiau klausyti taikomosios psichologijos paskaitų, domėjausi ir eksperimentine psichologija. Paskui mokykloje vietoj retorikos pratimų perskaičiau pranešimą, pailiustruodamas jį eksperimentais, tarp kurių buvo ir Veragutho psichogalvaninio reflekso demonstracija. Vienas bendramokslis laikė ištiestą ranką. Pasakęs eilę bet kokių žodžių, galiausiai ištariau jo draugės vardą, ir galvanometro rodyklė – kurios padidintą projekciją matėme ant užpakalinės fizikos kabineto sienos – nukrypo per visą plotį. Tokiomis aplinkybėmis anuomet dar rausdavome. Laimė, patalpa buvo užtemdyta.

 Susidūrimas su psichoanalize

 Vis dėlto mano retorikos pratimai ir mokykliniai rašiniai vis labiau virto traktatais apie psichoanalizę. Bendramoksliams pateikdavau vis daugiau šios srities žinių. Antai kiekvienas žinojo, kas nutiko mūsų logikos profesoriaus nesąmoningumo srityje, kai jis vieną dieną vidury pamokos padarė riktą, vietoj „kategorijos sąvokos“ (Gattungsbegriffe) pasakydamas „apvaisinimo veiksmai“ (Begattungsgriffe).

Aš pats žinių pradžioje sėmiausi iš tokių garsių tiesioginių Freudo mokinių kaip Eduardas Hitschmannas6 ir Paulis Schilderis; metų metus lankiau pastarojo paskaitas, kurias jis skaitė jau Wagnerio-Jaureggo8 vadovaujamoje universitetinėje psichiatrijos klinikoje.

Netrukus pradėjau susirašinėti su Sigmundu Freudu. Išsamus, kelias disciplinas apimantis skaitymas tiekė man medžiagos, kuri kaupėsi ir, mano požiūriu, galėjo jį dominti. Į kiekvieną laišką jis nedelsdamas atsakydavo.

Deja, po poros dešimtmečių atsidūriau koncentracijos stovykloje ir gestapas konfiskavo visus jo laiškus ir atvirukus (mūsų susirašinėjimas truko keletą metų), taip pat ir porą ligos istorijų, kurias jaunasis Freudas sukūrė ir savo ranka užrašė universitetinėje psichiatrijos klinikoje, – jas man padovanojo klinikos archyvaras, kai vėliau aš pats ten dirbau.

Vieną dieną sėdėjau ant suolo pagrindinėje Praterio alėjoje, anuomet mėgstamoje mano darbo vietoje, ir užrašinėjau savo mintis apie tai, kaip atsirado „pritarimo ir neigimo raiška pasitelkiant mimiką“. Rankraštį pridėjau prie vieno laiško, kurį šiaip ar taip siunčiau Freudui. Nemenkai nustebau sulaukęs Freudo atsakymo, kad jis persiuntė rankraštį žurnalui „Internationale Zeitschrift für Psychoanalyse“ ir kad tikisi, jog aš nebūsiąs prieš.

Po kelerių metų, 1924 m., straipsnis ir buvo paskelbtas šiame žurnale. Tiesa, mano pirmoji publikacija pasirodė jau 1923 m., būtent vieno dienraščio priede jaunimui. Gana pikantiška, kad šis pradedančiojo psichiatro plunksnos darbas prasideda kaip tik tokiu teiginiu: nesą nieko, ko autorius nekęstų labiau už sveiką protą (žinoma, omeny turėjau aklai perimtus mąstymo būdus).

Mano pažįstami žino, kad nesantaika su Freudu nesutrukdė man išreikšti deramą pagarbą. Galbūt tai paliudija šis faktas: būdamas Austrijos draugijos hebrajų universitetui Jeruzalėje remti viceprezidentas, per valdybos posėdį aptariant finansinę auką universiteto pastatui ir to pastato pavadinimą pasiūliau pavadinti jį Sigmund Freud Hall.

Su Freudu ne tik susirašinėjau, kartą jį atsitiktinai sutikau. Buvau jau medicinos studentas, ne vidurinės mokyklos mokinys. Vos spėjau prisistatyti, jis bemat paklausė:

– Viktoras Franklis, Viena, 2 rajonas, Černingasė 6, butas 25 – ar ne tiesa?

– Tiesa, – patvirtinau.

Metų metus susirašinėjęs, mano adresą jis žinojo atmintinai.

Susitikimas buvo atsitiktinis ir jau per vėlyvas: buvau patekęs Alfredo Adlerio įtakon, Adleris jau pritarė, kad mano antrasis mokslinis darbas būtų paskelbtas leidinyje „Internationale Zeitschrift für Individualpsychologie“. Mėginimas aptarti, kokį įspūdį man padarė Freudas, ypač lyginant su itin kontrastingu Adlerio įspūdžiu, nuvestų pernelyg toli. Kurtas Eissleris, kurio žinioje yra Freudo archyvas, kartą atvyko iš Niujorko į Vieną, aplankė mane, paprašė išsamiai ir nuodugniai prisiminti šį susitikimą, įrašė prisiminimus į magnetofono juostą ir ją įtraukė į Freudo archyvą.

Psichiatrija kaip profesinis ketinimas

 Dar tebebuvau mokinys, kai ankstyvos vaikystės norą tapti gydytoju sustiprino psichoanalizės įtaka, taigi panorau tapti psichiatru.

Vis dėlto kiek laiko koketiškai svyravau tarp dermatologijos ir akušerijos. Kol vieną dieną kitas medicinos studentas W. Oesterreicheris (vėliau jis įsikūrė Amsterdame) paklausė, ar dar nesu girdėjęs apie Søreną Kierkegaard’ą. Mano koketavimą su psichiatrijai tolimais dalykais puikiai nusaką šio filosofo žodžiai: įnirtingas nenoras būti pačiu savimi. Iš tikrųjų aš turįs gabumų psichiatrijai, todėl neturėčiau jų išsižadėti.

Sunku patikėti, kokį lemiamą posūkį mūsų gyvenime kartais padaro visiškai atsainiai ištarta kito žmogaus pastaba. Šiaip ar taip, nuo tol tvirtai ryžausi nebevengti „psichiatrinės savirealizacijos“.

Vis dėlto svarsčiau, ar iš tikrųjų turiu gabumų psichiatrijai. Viena aišku: jei jų turiu, jie susiję su kitais, būtent karikatūristo, gabumais.

Kaip karikatūristas pirmiausia suvokiu žmogaus silpnybes – tą patį galiu pasakyti ir apie save kaip psichiatrą. Skirtumas tik tas, kad kaip psichiatras ar bent psichoterapeutas, peržengdamas (faktines) silpnybes, intuityviai įžvelgiu (fakultatyvines) galimybes tas silpnybes įveikti, antra vertus, peržengdamas varganas aplinkybes užčiuopiu galimybę išgauti tų aplinkybių prasmę, taigi net ir tariamai beprasmį kentėjimą paversti išties žmogišku laimėjimu. Iš tikrųjų esu įsitikinęs, kad nėra aplinkybių, kurios neapimtų ir prasmės galimybės. Kaip tik šį įsitikinimą didžia dalimi tematizuoja ir sistemina logoterapija.

Tačiau ko verti žmogaus gabumai psichiatrijai, jei nėra psichiatrijos poreikio? Taigi aptarkime ne tik žmogaus tinkamumą, bet ir jo paskatas tapti psichiatru. Manau, nebrandžius žmones psichiatrija traukia kaip pažadas įgyti galios kitiems, užvaldyti juos, jais manipuliuoti. Žinojimas – galia, ir žinojimas apie mechanizmus, kurių kiti neįsisąmonina, o mes labai puikiai suvokiame, pirmiausia reiškia galią kitiems.

Tai akivaizdžiausia hipnozės atveju. Turiu prisipažinti, kad jaunystėje irgi domėjausi hipnoze, – jau būdamas penkiolikos metų tikrai sugebėjau hipnotizuoti.

Knygoje „Psichoterapija kasdienybėje“ (Psychotherapie für den Alltag) aprašiau, kaip dar būdamas medicinos studentas lankiau paskaitas Rothschildo ligoninės ginekologijos skyriuje ir kartą padirbėjau anesteziologu. Vieną dieną vyriausiasis gydytojas Fleischmannas pateikė man garbingą, tačiau visiškai beviltišką užduotį – užhipnotizuoti seną moteriškę. Ją reikėjo operuoti, tačiau narkozės ji nebūtų ištvėrusi. Matyt, dėl kažkokių priežasčių nebuvo galima ir lokali anestezija. Tad iš tikrųjų pamėginau hipnoze padaryti vargšę moteriškę nejautrią skausmui. Ir šis mėginimas visiškai pavyko.

Deja, džiaugsmas buvo per ankstyvas! Mat netrukus gydytojų liaupses ir pacientės padėkos žodžius nustelbė pikčiausiais, audringiausiais priekaištais prapliupusi seselė, kuri asistavo operuojant. Ji priekaištavo visą laiką turėjusi iš paskutiniųjų priešintis mieguistumui, kurį mano monotoniškos sugestijos sukėlė ne tik ligonei, bet ir jai.

Kitą kartą man, jaunam neurologijos ligoninės Maria Theresien-Schlössel gydytojui, nutiko štai kas: mano vadovas profesorius Gerstmannas paprašė, kad pasitelkęs hipnozę padėčiau užmigti dvivietėje palatoje gulinčiam pacientui. Vėlai vakare nusigavau į palatą, atsisėdau prie ligonio lovos ir bent pusvalandį kartojau sugestijas: „Jūs visiškai ramus, maloniai pavargęs, darotės vis mieguistesnis, kvėpuojate visiškai ramiai, akių vokai apsunksta, visi rūpesčiai nutolsta – netrukus miegosite.“

Taip kalbėjau pusvalandį. Paskui panorau pasišalinti ir nusivylęs pamačiau, kad tam vyrui nepagelbėjau.

Užtat kaip nustebau kitą rytą įžengęs į palatą ir išgirdęs susižavėjimo šūksnį: „Nuostabiai miegojau šiąnakt: vos pradėjote kalbėti, netrukus giliai įmigau.“ Tai buvo kitas pacientas, kaimynas ano, kurį turėjau hipnotizuoti.

Šiaip ar taip, pasitaiko, kad žmonės ir perdeda mano, kaip psichiatro, galias. Antai neseniai skambina dama iš Kanados – trečią valandą nakties, – negana to, paaiškėja, kad aš turįs apmokėti pokalbio sąskaitą. Į mano pastabą, kad tos damos apskritai nepažįstu, išgirstu atsakymą, jog aplinkybės gyvybiškai svarbios. Taigi apsiimu padengti pokalbio išlaidas ir netrukus suvokiu, kad susidūriau su paranojos atveju. Dama jaučiasi persekiojama CŽV ir yra tvirtai įsitikinusi, kad vienintelis žmogus pasaulyje, galintis jai padėti, ją apsaugoti, taigi turintis pakankamai reikiamų galių, esu aš. Teko moterį nuvilti. Vis dėlto nesugebėjau jos nuvilti tiek, kad kitą naktį, vėl apie trečią valandą, nesulaukčiau dar vieno jos skambučio. Žinoma, šįsyk atsisakiau perimti CŽV išlaidas…

 Gydytojo įtaka

 Galia šen, galia ten; pritariu Johnui Ruskinui, kartą pasakiusiam: „Vienintelė galia – galia gelbėti. Vienintelė garbė – garbė padėti.“ Bene 1930 m. Vienos liaudies universitete, gimnazijos, esančios Cirkusgasėje, patalpose, skaičiau kursą apie psichikos ligas, jų atsiradimą ir profilaktiką (ne atpažinimą ir gydymą!). Prisimenu, kaip vieną vakarą jau sutemus, tačiau dar neįjungus šviesos auditorijoje ar klasėje dėsčiau be galo įdėmiai klausančiai publikai, porai tuzinų žmonių, kaip svarbu orientuotis į prasmę ir kad gyvenimas besąlygiškai prasmingas. Iš tikrųjų jaučiau, kad šie žmonės buvo imlūs mano žodžiams, išgirdo mane, jaučiau, kad kažką įdaviau jiems į kelią, kad jie buvo tarsi molis puodžiaus rankose. Žodžiu, kad panaudojau „galią gelbėti“.

Kaip parašyta Talmude: tas, kuris išgelbėjo bent vieną žmogų, galima sakyti, išgelbėjo visą pasaulį.

Šiame kontekste prisimenu jau nebejauną pasaulinio garso zoologo dukrą, mano pacientę psichiatrijos klinikoje Am Rosenhügel, pirmojoje mano darbovietėje 1930 m. Kamuojama sunkios įkyriųjų būsenų neurozės, moteris gulėjo klinikoje jau daugybę metų. Tąsyk vėl buvo prieblanda, sėdėjau dvivietėje palatoje ant tuščios antrosios lovos krašto ir įtaigiai įkalbinėjau pacientę. Dariau viską, kad paskatinčiau ją atsitraukti nuo įkyriųjų veiksmų. Apsvarsčiau kiekvieną jos argumentą, paneigiau kiekvieną būgštavimą. Pacientė vis labiau rimo, vis labiau laisvėjo, darėsi vis mažiau prislėgta. Buvo akivaizdu, kad kiekvienas mano žodis krenta į derlingą dirvą. Ir vėl jutau – molis puodžiaus rankose…

 Iš: Viktor E. Frankl. Was nicht in meinen Büchern steht. Weinheim und Basel: Beltz Taschenbuch, 2009

Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Šiaurės Atėnai