Loreta Jastramskienė. Juokingos moters agapė: romanas. – Vilnius: Homo liber, 2011. – 376 psl.

Romano autorė Loreta Jastramskienė dažniausiai prisistato esanti žurnalistė, nors kūrybos žmogui diplome nurodyta specialybė nelabai svarbu. Žurnalistų esama visokių, daug mažiau tarp jų svarstančių taip ir tokias temas kaip Loreta.

Skaitančiam žmogui ir pilietinėje erdvėje ji pirmiausia pažįstama kaip jautri ir visuomeniška publicistė su neišsitrynusia istorine atmintimi. Koks „Traukinys į Grįžulo ratus“ ar „Vyšnių vainikas seneliui“ – labai skirtingos stilistikos tekstai, bet su gražiausia intencija – grąžinti skolą savo šeimai, Tėviškei ir žmonėms, praradusiems tada savo valstybę, bet niekada jos neišdavusiems.

Dar yra apsakymų. Jų rasis ir daugiau, žinau. Ramių. Tylių. Žemiškų, bet ir pilnų edelveisų šviesos.

Ir šiandien dar prasiskleidžia vienas kitas eilėraštis, jos jaunystės žanras. Kol kas sau.

Bet pradėti kalbėti apie „Juokingos moters agapę“ niekaip negalima neturint prieš akis pirmojo autorės romano „Vanduo nemoka kalbėti“ (2008). Jo anotacijoje Loreta parašo, mano galva, savo gyvenimo ir savo kūrybos credo: „Yra trys dalykai, dėl kurių verta gyventi: motinos meilė, tiesa ir tikėjimas. Jie netelpa ant gyvenimo turgaus altoriaus“.

Šiame pirmajame romane imamos skleisti Loretos kūrybos temos ir vertybinės kategorijos, kurios paskui jau platesnėmis priemonėmis plėtojamos „Juokingos moters agapėje“: motinystė, tikėjimas, „sunki kaip žvyras Lietuvos kasdienybė“, negailestingai rėžiamas žurnalistų cecho cezario pjūvis.

Pirmojo romano motina – tikrai iš R. Granausko kaimo, iš senojo kaimo, dar išpažįstančio nerašytas padorumo taisykles, vaišinanti obuoliais narus, ežere ieškančius sūnaus lavono. Loreta negaili aukštų žodžių: „Kol motina gyva, iš bado nė vienas vaikas nemirs“. Romane – amžinas visų motinų gyvenimas: ieškoti savo vaikų, mylėti juos visokius, laukti jų, kai jau niekas nelaukia.

Toje aplinkoje skleidžiasi tikėjimas, kaip visko – ramybės, gerovės, vilties – šaltinis. Ar begali būti stipresnis simbolis: mergelės Marijos statula miestelio aikštės vidury – tarp bažnyčios ir policijos...

Ir Vaizdų miestelio gyvenimas – lyg visos mūsų valstybės metafora, lyg visos jos šviesos ir visų juodulių atspindys: verslų pradžia, metalai, dideli pinigai ir griūvantys likimai, važiavimai į Rusiją ir negrįžimai iš jos, žmonės ne savo darbuose ir ne savo vietose, okupacijos metais sugriautų žmonių santykių ir nebendruomeniškumo liūdesys. Žiaurioji nepriklausomybės pradžios pusė: laikas, atnešęs į mūsų gyvenimą didelį godulį ir medžiagos pergalę prieš širdį.

Iš kasdienės šeimų buities pilkumos – vyrų smurto ir kenčiančių moterų –išlydomi dar baisesni palikuonių santykiai: vyro spyris nėščiai žmonai į pilvą, ji, gimdanti mergaitę jau su mėlyne šone, ir – dėl to! – tos dukters baisus nejautrumas užaugus...

Tokie tikri korumpuoto prokuroro svarstymai, kur pasukti, - „į muitinę, į turgų ar į politiką“...

Ir pasiduodanti, naujųjų laikų nevilčiai bei mamonai pralaiminti žurnalistika: „žurnalistai dabar tik informuoja, bet jie nešluosto niekam ašarų“, - atsakymas paskutinei sūnaus ieškančios motinos vilčiai, paskutiniam jos skambučiui žurnalistei ir prašymui dar parašyti...

Pradėjau ilgoka įžanga apie pirmąjį Loretos romaną, nes, kas skaitė abu, tikrai nepaneigs: romano „Juokingos moters agapė“ šaknys ir vertybinės gijos – iš tikėjimo, iš jos publicistikos ir iš pirmojo romano „Vanduo nemoka kalbėti“.

„Juokingos moters agapė“ – linksmai liūdnas ir liūdnai linksmas romanas, kiekviena savo eilute teigiantis Dievo meilę. Tokio krikščioniško romano senokai nesu skaitęs.

Temos, galima sakyti, tos pačios: šeima, meilė, tikėjimas, naujoji Lietuva, žurnalistų pasaulio grimasos. Iš tų kasdienybės dulkių išspinduliuoja žmonių santykių grožis, kasdienio moralinio rinkimosi būtinybė. Kartu gyvena buities skurdas – bet ir tą skurdą įveikianti šeima, meilė, žmonių bendrystė. Beveik nenormali šiems laikams moters saviraiška – valandos pensione su proto neįgaliaisiais. Jų, tų proto neįgaliųjų, sielos grožis ir sielos ligos, meilė ir žiaurumai, tų pensionų gyvenimo konvejeris atskleidžiama tiesiog fiziškai natūraliai. „Pensionas Paulei buvo antroji bažnyčia“. Gal dėl to, kad „Ir su didžiausiomis negalėmis šie žmonės man artimesni už daugelį, kuriuos kasdien sutinku“. Gražiausia novelė apie meilę ir būties prasmę man yra psl. 236-240.

Mano supratimu, svarbiausias ideologinis romano teiginys – Paulės vyro Gleno pasakyta sentencija: „Šeima yra jūržolė, kurioje auga perlai“.

Keistuolė, juokinga ta romano herojė Paulė! Gryna tokia, nemokanti apsimetinėti ir meluoti, negarbinanti buities patogumų ir gerovės. Visai nemadinga, nemoderni, intelektuali, bet neemancipuota, visai paprasta žmona, moteris ir motina iš tradicinės šeimos, kylančios iš santuokos, su tokia jaukiai šilta moters vieta toje šeimoje ir su didžiule svarba. Motina, kurios lyg ir nelikę, ji vis dėl kitų, dėl artimųjų. „- Tu apie tai, ko pati nori, kada nors pagalvoji? – Noriu to, ko mano artimieji nori“. Paulė net drabužius sau renkasi pagal svarbiausią kriterijų: „Tedai (dukteriai – A.V.) patiks“.

Jos šeima, jos jūržolė, kurioje auga perlai, klostosi iš daugybės dalykų, ir neapčiuopiamų, ir tokių visiems suprantamų: [naktį] „Pagalvė sušlampa, ji verkia šiaip sau, kad nereikėtų dieną“; vyras, parduodantis savo bebaigiamą disertaciją, kad išgyventų jo šeima; nesusiklostę Paulės santykiai su savo motina, o visos šeimos – su vyro tėvais, gyvenančiais medžiagos pasaulyje; nelengvi, bet tikri santykiai su bręstančia dukterimi ir jos įvertinimas: „Durniai!”; ašarų upeliai su drauge per „Madam Buterfly“ operos teatre – ilgintis gražios, ne tokios kaip gyvenime meilės.

Ta šeima, ta jūržolė su perlais – ir iš „šeimyninio nusigyvenimo slėnio“, iš „suodinos buities“. Žvilgsnis į ją – dažnai linksmas, dažnai apyliūdnis, bet dažnai ir pakylėtai, sentimentaliai romantizuojantis, plg. kelias citatas: [ištikimybė] „neturi kainos, nes yra visas dviejų žmonių pasaulis“, niekada nebūsi laisvas, turėdamas mylimų žmonių“; „Su tavimi man visur namai. Tik kai lieku vienas, net mūsų namuose jaučiuosi benamis“, - čia Gleno žodžiai žmonai Paulei.

Sentimentalu? Taip, sakys mokslingų straipsnių prirašęs rimtas literatūros kritikas. Bet ir tai, ko taip kasdien ilgimės? Žinoma, žinoma, - patvirtins ne vienas nuoširdus skaitytojas.

Šeima šitame romane – ir labai buitiška, ir dar labiau romantizuojama. Ir kaip iš knygų, ir kaip iš mūsų asmeninių gyvenimų. Klystanti, juokinga, pažeidžiama, bet laiminti ir išaukštinama. Šeima – jūržolė, kurioje auga perlai.

Kitas ideologinis dėmuo – tikėjimas. Kartoju: tokio krikščioniško romano seniai nesu skaitęs. „Tikintis žmogus niekada nebūna vienas“, - paprastas, bet neapsakomai talpus sakinys apie stebuklingai svarbius dalykus! O koks kasdienio buvimo Dievo pasaulyje grožis štai šiuose žodžiuose: „toje koplyčioje jai artimesnė kita moteris – šv. Marija Magdalena. Su ja Paulė pasitaria visais klausimais... Šiandien pietums virsiu žirnius. Kaip manai, mano miela šventoji Marija Magdalena, ar apkepinti juos?.. Skaitai lyg kokį skaitinį iš knygelės vaikams Šventojo Rašto motyvais. Paprasta, nemeluojama, skaidru.

Kai kuriuose skaudžiuose siužetuose tokios atpažįstamos sekuliarizuoto ir nekultūros pasaulio atakos prieš ramias tikėjimo apraiškas. Štai Jono Pauliaus II laidotuvės, Paulė, ateinanti į darbą blizgiame gyvenimo būdo žurnale gedulingai apsirengusi ir nešina šventintais atvirukais ir popiežiaus nuotrauka. Ir Varlamas Barabanovas, žurnalo savininkas, įsakantis visus tikėjimo ir pagarbos popiežiui ženklus greitai nuo kompiuterio ir stalo nudraskyti...

Šis romanas – apie ramią ne proginių, bet tikrų katalikų šeimą. Su tikėjimu širdyje, o ne paviršiuje. Su tikėjimu, vedančiu, saugančiu, teikiančiu sielos ramybę net sunkiausiomis buities minutėmis ir lemiančiu žmogaus esmę.

Trečioji, labiau medžiaginė tema, pasiduodanti linksmesniam vaizdavimui, o veikiausiai ir tyčia autorės gana groteskiškai atspindima – žiniasklaidos pasaulis. Taigi romane – perkama ir neskaidri žiniasklaida. Seniai Sąjūdžio ir tiesos vertybių atsisakę žurnalistai. Žiniasklaida – nuogas verslas. Redaktoriai – chamai. Nesuvokiami nekultūros kiekiai. Ir moters žurnalistės kategorija demokratinės valstybės nepriklausomos spaudos vieno šefo lūpose – „boba lodaris“.

Net redakcijos darbuotojų gaunama dovana autorės be gailesčio sukarikatūrinama: kvietimai į spektaklį kultiniu pavadinimu „ Shopping and fucking“, Turiu pacituoti ir vieną sakinį su Lietuvos patriarcho pavarde: „Dabar Barabanovams (žurnalo savininkams – A.V.) neparašysi apie Basanavičių – jie jo nepažįsta, sakys, koks čia zimagoras, ir išmes į šiukšlių dėžę, išvadins tundra...“

Kai kurios romano vietos tokios humoristiškai stilingos, kad nei Erlickas, nei Gimberis geriau neparašytų, plg. kad ir 290-292 p. apie redaktorę madam Kumelytę. Čia cituoju tik vieną sakinį: „Gitana nutaikė tinkamą savaitgalį ir įkišo savo lakuotą kojos nagą kartu su torsu ir visomis kūno dalimis tiesiai po Ivanovo žmonos Veročkos iškrakmolyta ir minkštikliais iškvepinta žąsų pūkų antklode“. Mano stilistikos profesorius J.Pikčilingis, garantuoju, būtų galėjęs narstyti šį sakinį ir rodyti pavykusias stiliaus figūras (raiški dalis vietoj visumos: lakuotas kojos nagas...), aukštojo stiliaus nuobiros (iškrakmolyta žąsų pūkų antklodė) , supintos su visiškai buitinėmis išraiškos priemonėmis (pavardė Ivanovas, Veročka, ypač ta žemojo, pašaipaus stiliaus priesaga -ka) ir t.t. Stiliaus priemonės ir nuotaika puikiai atitinka „kilmingą“ temą - karjeros be galvos, bet per lovą aprašymą.

Nesitikėjau, kad Loreta turi tiek linksmo liežuvio. Plg. vien vyrų vardus ir pavardes: draugės vyrai Varnauskas ir Prakapavičius, redaktorė madam Gitana Kumelytė, seksopatologas Medardas Akulinovas, žurnalo savininkas Varlamas Barabanovas ir kt. Gryna V. Kudirkos satyrų stilistika: jau pačia pavarde pasakyti savo požiūrį į tą veikėją!

Vienas smagumas sodri, sentenciška, aišku, taisyklinga romano kalba. Šefas Aloyzas Kronas „nei sėja, nei pjauna, bet lesa“. Šitas fragmentas, sakytume, rokokinės kalbos kūrybos pavyzdys: „Valentinas užnėrė sėdimąją ant minkštasuolio atkaltės“. Ar kas abejotų, kad štai toks sakinys galėtų būti pasiūlytas naujojo lietuvių kalbos palyginimų žodyno autoriams: „Tyli kaip per pirmojo pasimatymo antrąjį pusvalandį“.

Kai skaitysite knygą, prašyčiau nepraleisti 131–132 puslapių apie Naujųjų matų naktį rajono ligoninėje: krūvos operuojamų girtų ir kruvinų, brendžio ir mišrainių kvapai, didžiulis ilgesys, laukimas ir netyčia susikeistos daktaro ir seselės šlepetės...

Lietuviai nėra labai linksmi, su humoru jiems prastai. Loretai su humoristiniu žvilgsniu nėra jokių problemų. Ji mėgaujasi. Mes skaitydami šypsomės.

„Juokingos moters agapė“, sakiau pradžioje, linksmai liūdnas ir liūdnai linksmas romanas. Tokia ir pati jo pabaiga. Paulės ir Gleno kelionė po Europą, Remarko kapas, Austrija ir Šveicarija, romantiškas alus su vyru romantiškoje naktinėje paežerėje. Paulės areštas per sausio riaušes prie Seimo. Jos vyras dėl to negauna posto valstybės tarnyboje. Ir vis tiek: „Visos moterys yra šiek tiek nusikaltėlės“ – reziumuoja jis visą savo gyvenimo patirtį ir lūpomis stengiasi sušildyti sugrubusius žmonos pirštus...

Perskaitai. Liūdnai nusišypsai. Ir pagalvoji bent apie dvi Loretos romano sentencijas. Su viena nesutinku: „Gera širdis reikalinga dirbant zoologijos sode“. Ir jus kviečiu su šiais žodžiais nesutikti. Aišku, „būti geram, reiškia neišvengti bėdų“, bet visu romanu teigiama širdies, jautrumo, nesavanaudiškumo pirmenybė prieš egoizmą, turtus ir subirusius žmonių santykius.

O štai po šitais žodžiais pasirašyčiau tūkstančiu procentų: „Mums kartais nesiseka, bet tik smulkmenose, esminiuose dalykuose mes esame laimingi“. Taip apie savo šeimą Paulė aiškina savo motinai. O kalba lyg apie mus. Apie kiekvieną žmogų ir kiekvieną šeimą. Ar mūsų viskuo nusivylusiame pasaulyje begali egzistuoti dar optimistiškesnis požiūris į save, į artimą savo, į gyvenimą? Mums kartais nesiseka, bet tik smulkmenose... Taip rašyti gali tik žmogus su širdimi, su į kraują įaugusiu tiesos suvokimu ir sąžine, atsinešta iš senelio partizanų vado žeminės. Taip rašyti tegali moteris su sirpstančiomis Suvalkijos vyšniomis akyse, globiama Viešpaties šypsenos, atsklindančios ir to paties senelio trimito garsais – „Marija Marija“ Želsvoje per langą rytais iš anų – tikrosios ir stebuklingosios! – Lietuvos laikų.

Ačiū, Loreta, už visai nejuokingą, už gražią moterį ir jos agapę.

Dr. Arvydas Vidžiūnas, LR Seimo narys