Peterburgo dvasinės akademijos studento Jurgio Matulaičio straipsnis, parašytas 1897 m., išspausdintas žurnale „Dirva- žinynas“; Shenandoah, PA, 1903, Nr. 9, p. 43–69. Taisyta rašyba ir skyryba. Publikuotas 2012 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 3 (381).

Esiu rašęs šį straipsnelį, kada buvo pakeltas klausimas, ar gerai darome mes, jauniejie kunigai ir klierikai, užsiimdami lietuvyste? ar galime, ar mums išpuola prisidėti prie to naujo mūs tautoje judėjimo? ar tai sutinka su mūs aukštesnėmsėms, dvasiškomis priedermėmis? ar ne geriaus liovusis nuo to viso daryti, kaip mūs pranokėjai yra darę? Daugelis mūs sverdelėjo ir nežinojo į katrą pusę verstis, – neišmanė, kaip sutaikyti savo lietuvystę, savo širdies palinkimus su tūloms tariamomsiomis savo dvasiškomis priedermėmis, o geriaus sakant, su tuo, ką nuo tūlų savo perdėtinių girdėdavo. Aš, dar mokytinio suole tada besėdėdamas, teipgi nekartą užsimislyjau ir kitų klausiaus, ar gerai mes darome ir ką mums daryti? O visa tai surašiau ir kitiems, toliaus nuo mūs gyvenantiems draugams išsiunčiau. Tokiu būdu užgimė šis straipsnelis. Nuo to laiko jau šešti metai slenka. Daug kas persimainė, daug kitaip virto... O ir mes pats daugiaus prityrimo įgiję ir subrendę. Šiandie jau gal kas kitas ir kitaip reikėtų rašyti. Vienok nutariau apskelbti svietui šiuos „Kelis žodžius mūsų kunigėliams“ nieko nepermainant, teip, kaip juos savo popierose suradau. Gal tie, su kuriais drauge svajojome, nepyks ant manęs savo jaunesniųjų dienų svajones antrą kart perskaitę; o tiems, kurie toli nuo mūs stovėjo, gal bus malonu pažinus mintis ir rūpestis, ką mūs jaunų krūtines kilnojo, visiems pagaliaus gal bus šiokia tokia nauda, ir dabarties vieną ar antrą mislį suradusiems, ką dar ne suvis persenus. Tik tedovanoja man skaitytojai, jei šiame veikalėlyje ne viskas kaip prigulint išdėta, sudėta ir suimta; teatmena, kad tai mokytinio darbas.

* * *

„Nėra tarnas didesnis už savo poną: jei mane persekiojo, ir jus persekios“ (Jn 15, 13), „Išduos jus ant varginimo ir užmuš jus, ir būsite neapykantoj visoms giminėms dėl mano vardo.“ (Mt 25, 9) – tai toksai pagal Kristaus žodžių mūs ir mūsų Bažnyčios likimas. Ir vargo ji, ir prispaudimą kentė, ir persekiojo jąją. Bet tų vargų Bažnyčia gal niekad tiek neturėjo, kaip mūsų gadynėje. Jei akis atkreipsime ir į savo šalį, pamatysime, kad ir mums šiandie daug sunkiaus kaip kitąsyk, ir mūsų Bažnytėlę nemenki vargai laiko suspaudę. Iš vienos pusės, pravoslavija su rusifikacija visa savo svarba gulte ant mūs guli; o iš antros, – nelabasis kaskart vis su didesniu laimikiu sėja tarp mūs sėklą priešingos krikščionystei, teip vadinamos „naujosios dvasios“. Pradėjus nuo antrojo, prisižiūrėkime šiemdviem priešam ir pažiūrėkime, kas mums reikia daryti?

I

Mes, kurie einame į mokslus, skiriamės į dvi dali. Vieni einame į kunigus tarnaut Bažnyčiai, antri į universitetus, ir šitie mažne visi neapkenčia Bažnyčią. Kas aršiaus, pats perimti priešingos bažnyčiai dvasios, jie stengiasi užkrėsti jąja ir anuos nieko nekaltus artojus: savo tėvus ir brolius. Kada mes dar mokykloje sau ramiai ir be rūpesties sėdime, gal niekad rimtai nė nepamislijome, kas mūs laukia? koki vargai ir darbai? Štai jau tie, su kuriais mes kitąsyk viename suole sėdėjome, su abiem saujom tik beria tarp žmonių pikto mokslo grūdus, o jų nuomonės tik plinta, tik sklysta. Pažiūrėkime, kas dedasi užrubežyje? Ten priešingi tikėjimui ir Bažnyčiai bei socialistiški laikraščiai nei grybai po lietui dygte dygsta ir drauge su tokiomis pat knygpalaikėmis kaip „Krumplių Jonas“, „Kas kaltas?“, „Po Poncku Pilotu“, „Parmazonas arba baisingumas Dievo rūstybės“, „Gyvenimas Jėzaus pagal naujausius ištyrimus“, „Krituliai šviesos bei abrozai“, „Tikyba ir mokslas“ ir t. t., niekinančiomis tikėjimą, kunigiją, kasmet vis labiaus ir labiaus, tarsi tvinte pas mūs tvinsta. – O mes kunigai?.. Tūli mostelėję su ranka ant viso ko raminamės, juog kvaili vaikiščiai pats nesumaną, ką bedarą, juog iš jų darbo nebūsią nieko, juog dar ne vieta pas mus jų paikoms, bedieviškoms svajonėms. O jie inteligentai... Jie tuo tarpu savo daro, nepaisydami mūsų mosavimų jie lašas po lašui varvina savo nuodus į mūs tikėjimišką gyvenimą. Užtektų paėmus permesti nors vienų metų lietuviškus laikraščius ir knygas, kurie užrubežyj išeina, kad persitikrint, juog tai tikra tiesa, ką esiu sakęs. Teip, teip, svietiškiejie mūsų inteligentai netinginiauja. Tuo tarpu kada tūli mūsų, praminę juos litvomanais, o jų darbavimąsi litvomanija, iškeikę ir iššaukę juos iš sakyklų, manos visą darbą atlikę, tuo tarpu kada tūli mūsų, juos nuo savęs atstūmę ir paniekinę ir užsigrįžę nuo jųjų, tikis pergalėję juosius ir snaudžia arba vos tekruta; jie teipgi užsigręžę sau nuo mūsų ir niekindami mus eina sau savo keliu, žengia, kad ir pamaži, betgi vis žengia pirmyn ir grūdas po grūdui sėja savo mokslą. Gal šiandien retai kur jų sėkla teprisiima, bet visgi ne be to, kad nerastų tokios vietos, kur ir šaknis suleistų, ir išdygtų, ir iškerotų; veikiai ir vaisių atneš, – jau ir atneša.

Sunku išreikšti visus darbus tos „naujosios dvasios“. Sunku pasakyti, kiek ji mūsų žmones pasiekė, perėmė? Dar neseniai ji atsirado pas mus, toj „naujoji dvasia“; tik pradžia josios; vos keliolika metų, kaip ji kilo, dar nebuvo nė kada gerai susipažinti su jąja. Aš tik paminėsiu tuos dalykus, kurie kaip su žiburiu durte duria į akis, kuriuos ir apičiupoms gali užgriebti. Pakaks ir anų, kad galėtumei spręsti, kas bus su mumis, jei toliau teip trauksis, jei ir toliaus mes, kunigai, snausime ir nesigriebsime už darbo visi, ar jaunas, ar senas!

Paimkime tikėjimą. Mes, regis, neturėtume ko bijotis bedievystės. Lietuva iš seno garsi dėl savo dievobaimingumo. Tiesa, da ir pas mus tikėjimas klesčia, dar žydi, dar tie škaplieriai, tie ražančiai, ką ant mūsų krūtinių kabo, mus gina. Mato tai ir supranta gerai mūsų priešai. Užtai jie dar nebedrįsta mus stačiai užpuldinėti su bedievyste. Taigi tik iš paselų griebia. Iš pradžių jie tikėjimo anaiptol neliečia; jie tik iš netyčių kaip yla iš maišo išlenda su savo persitikrinimais. Jie tik kunigų piktus darbus išrodo; nori mat juos sugėdyti, kad liautųsi piktai elgęsi. Išsyk nori jie tik kunigus suvaldyti, kad per daug neišdykautų. Gerumėlis jau ką gi! Ve lyg gali klane ką nuprausti arba padabinti, drėbdamas į akis su purvais.

Mūsų priešai kur kitur siekia; jie žino, kad prasčiokėlis neatskiria mokslo nuo mokytojaus, tikėjimo nuo kunigo. Pasisekus jiems subjaurinti žmonių akyse kunigai, tikėjimas sugriauti jau nėr nė ką. Juog to trokšta mūsų inteligentai, bent jų daugumas, aišku. Kad persitikrint, užtektų pervertus nor vienų metų tokį „Varpą“, „Ūkininką“ arba net ir „Vienybę“, ypač paskutinių metų. Vargu numerį terastum, kur nebūtų šio to ant kunigų pritepta. Ten rasi būtų ir nebūtų daiktų!

Kaip žmonės priima anuos inteligentų užsipuldinėjimus ant kunigų? Ne visur vienaip. Ten, kur svietas labiaus pramokytas, kur tankiau susiduria su laikraščiais, tenai ir inteligentų didesnė įtekmė. Nekalbant apie ponus, tenai jau ir tarp prasčiokų susitiksi su tokia pažiūra: „Kunigas – tai tik prie altoriaus bažnyčioje. O šeip, tai toks žmogus kaip ir mes. Ir jam teip pasitaiko užsigerti ir niekus pasakyti, kaip ir mums.“ Tai pirmutinis žingsnis. Kunigą, išėjusį iš bažnyčios, jau kiša į savo prastą rudinę, dažnai purviną, suterštą.

(Kad balsas inteligentų, pjudančių žmones ant kunigų, neina žmonėms pro ausis, praneša patsai „Varpas“ 1902 metų 6 num. Viena žmona tenai aprašo ūkininkų „pasikalbėjimą“, kurį jijė, užvažiavusi į vieną sodžių, išgirdo. Kad anoji žmona ragino ūkininkus sušelpti pavargusią, badu mirštančią šeimyną M., nė vienas neklauso. Kada gi kalba užeina apie laikraščius, štai kaip vienas ūkininkas išsitaria: „Kad tik daugiau pasisektų mums „Ūkininką“ išplatinti... tai pamatysite, kaip netrukus byrės langai klebonijose, kaip užpernai žydams... kad „nėra kunigystės be čigonystės“... bet skaitant „Ūkininką“ visai aišku mums paliko, kad kunigai pastatyti tik žmonėms plėšti“. – Kam mums, dėde, laukti, kol „Ūkininkas“ daugiau išsiplatįs! Ar dar mūs mažai? – šaukė viens iš jaunesniųjų. – Juk šiandien Užgavėnės, kiekvienas gali pasilinksminti! Važiuokime į aludę… o sutemus ir išnešime klebonui langus“... – „Kam dar į aludę? – šaukė antras, – aš miestelyj turiu svainį, pas jį sustosiu! Jis pats man dar padės! Ir daugiau iš miestelio atsikviesime.“ Pagaliaus rašytoja prisipažįsta, kad ji turėjusi gint kunigus, ir teip užbaigia: „Kodėl skaitymas „Ūkininko“ nepamokė prijausti vargui, čia pat po šonu atsitikusiam, o žadina važiuoti už keletos verstų daužyti kunigams langus? Juk turbūt nė vienam iš rašančių (t. y. „Ūkininką“) toki vaisiai jo darbavimos nėra geistini!“ Taigi mat kokios pasekmės darbavimosi tokių laikraščių kaip „Ūkininkas“ ir „Varpas“).

O pats tikėjimas, ar gali pasakyti, ką teipgi pas mus tvirtas kaip kitąsyk? Teip, senesniejie dar tiki, ir tvirtai tiki. Bet jaunesnėji karta? Čia jau ne vienas sverdelėja, ypač kurie šiek tiek mokslo grybštelėję. Jie dar į bažnyčią eina, ir spaviednės eina, ir pasnykus užlaiko; jie dar nebedrįsta skirtis nuo žmonių. Bet susiėjęs su tokiu tik imk su juo atviriaus ir nuoširdžiaus kalbėti, tik tu jį įdraskykie, pamatysi, kaip jis tau ims žerti užmėtinėjimus vieną po kitam ant tikėjimo, ant kunigų. Ne vieno dūšioje gera abejojimų krūvelė guli susirinkusi, tik jis neišsiduoda su tuo. Dieve duok, kad mano žodžiai būtų neteisūs, kad kitaip būtų tarp mūsų jaunuomenės. Aš tik pasakoju, ką pats esiu patyręs, kalbėdamas ne tik su tais savo draugais, kurie aukštesnius eina mokslus, bet ir su tais, kurie vos tik užvuodę mokslo likosi arti žemės. – Toktai, matyt, „Varpo“ ir „Ūkininko“ žodžiai mūsų jaunuomenei pro ausis neina.

Pereikime prie socializmo. Apie jį, rodosi, pas mus neprigulėtų nė kalbėti. Dirbtuvių (pabrikų) pas mus beveik nėra. Dvarų nedaug, o ir tie pats nususę vos kėkia, nesuduria skatiko su skatiku. Miestuose gaujos apdriskusių žydų; mažai apie juos mislijame, o dar mažiaus juos pažinstame; todėl nė nežinome, ar būtų kas jiems pavydėti. Liekasi sodžių gyventojai, kūnas ir branduolys mūsų tautos: ūkininkas su bernu. Regis, ir šiuodu neturėtų ką pavydėt vienas kitam. Ką jiedviem dalytis?.. Ar bėdos, vargeliai, ar sunkūs darbeliai? Tų jiedu turi apsčiai, taigi ir dalinasi. Ir darbai, ir vargai jųdviejų tie patys, ir valgo, ir vilki vienaip. Tik tiek, ką ant vieno namai rašyti, o antras netur namų, ale už tai nė skolų, nė tiek rūpesčių. Tik tiek, ką, suvėjus Kalėdoms, viens iš juodviejų, nedaug, tiesa, bet visgi nors kelis muštinius užsivargsta; o antras džiaugias lygiai išėjęs, dažniausiai dar į skolą sulenda. Vienok pas mus platina socializmą per laikraščius ir per knygeles. Ar jis prisiima tarp žmonių? Sunku atsakyti.

Tik štai ką papasakosiu. Bus jau keli metai, nežinia iš kur pasklido kalbos, kad dvarus rėžysią į šešmargius ir dalysią beturčiams; ką, sako, dvarų nepriteksią, tai imsią lauko nuo ūkininkų. Koksai tada buvo svieto subruzdimas! Kiti net pas raštininkus ėjo su paprekiais, kad jiems geresnius šešmargius pataikytų. Tas pats ir anąmet atsitiko per vakacijas. Pravažiuojant ciesoriui, susivažiavo į Dūkštus dvarponiai jojo pasitikt. Kažin kas paleido paskalą, buk pats ciesorius juosius sušaukęs, kad nuo jų atėmęs dvarus padalysiąs žmonėms. Ir vėl svietas pradėjo judėti ir nerimauti.

Kaip išaiškinti panašius atsitikimus? Kas įkvepia žmonėms pageidimus svetimos naudos? Kas leidžia tokius paskalus? Ar nebus čia darbas tūlų laikraščių ir tūlų knygučių, kaip „Krumplių Jonas“, ir tūlų inteligentų, kaip „Farmazono“ autorius. Gal pasakysi, kad pats žmonės per kvailumą prasimano tokius niekus. Jeigu teip, dar pikčiaus. Tai ženklas, kad jau dirva socializmui pas mus išdirbta; ir tik sėklos laukia ir patogaus laiko. O žiūrint į mūs tūlus inteligentus, sėjikų, regis, netrūksta. Jau nekalbant apie Ameriką, argi ginčai ir nesutikimai tarp darbininkų ir darbdavėjų neeina vis kaskart tankyn ir didyn net ir pas mus, kaip antai Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir t. t., argi neeina didyn neapykanta tarp samdininkų ir ūkininkų tarp lietuvių Suvalkų rėdyboje? Taigi kaip sau norite, o pas mus, pasirodo, socializmas yra – ne toks iškerojęs kaip kitur, bet visgi jis yra. Pas mus jis tik šaknis teleidžia, dar tik kniata.

Pajudinau dvi šakeli mūsų gyvenimo: tikėjimišką ir sosialistišką, kur priešai mažiausiai galėjo tikėtis ką laimėsią. Ką gi dabar sakyti apie mokslą ir tautos apšvietimą? Koksai tas mokslas? Gerai sako: obuolys netoli krinta nuo obels; o kelmas kuo primirkęs, tuo ir atsiduoda. Jeigu kitose šakose mūsų gyvenimo priešinga krikščionystei dvasia žymu, tai čia jos tur būti dešimts kartų tiek. Juk žmonių apšvietimas – pirmutinis mūs inteligentų siekis, apie tai jie tik ir parsišnekėję, parsirūpinę ir parsisvajoję. Čia kyla klausimas. Jeigu inteligentų mokslas klaidus ir blogas, taigi kaip tai gali būti, kad jis tarp žmonių plistų? Tik melo kiekvienas bjaurisi ir neapkenčia. Ant to tik vienas atsakymas tebėra. Pasisekimas, su kuriuo inteligentai platina savo nuomones tarp žmonių, ne tiek paeina iš pačios jų mokslo vertės, kiek iš būdo, kokiu jie tą mokslą platina. Jie taip švelniai moka įsismelkti su savo nuomonėmis į žmogaus širdį, kad jis nė jaust nepajunta. Jie žino, kad grynos bedievystės nieks pas mus neklausytų, taigi su žibučiais ją aptaiso – puikiais ir skambančiais vardais vadina: tai mokslo ir šviesos platinimu, tai vargų palengvinimu, tai tėvynės meile. Ve kur galybė mūsų inteligentų! Jie tautą žadina iš gilaus miego, jie gina ją nuo amžinos smerties! Jie žmonių vargus nor palengvinti! Jie myli savo tėvynę – motinėlę, kitus ragina mylėti ir kitų širdyje kursto tą meilę! Kas prieš tokius vyrus nenulenktų galvą?! Štai kur visa naujosios dvasios stiprybė! Štai ant ko ji, kaip ant ramčio pasiremdama, žengia pirmyn. Štai kokiu būdu inteligentai ir patys įslenka į žmonių širdis ir savo idėjas, net klaidingas, kaip vaikams stiklinę lėlę, aptaisytą su blizgančia šlebuke, jiems įkiša. Tautos žadinimas, tėvynės meilė, prigimta kalba, šviesos platinimas, tai ginklas „naujosios dvasios“, su kuriuo žmonių širdis ji pamuša ir ant jų viešpatauja.

Matėme, kad svietiškiejie mūs inteligentai platina teip vadinamą „naująją dvasią“, ir kad jų darbai ne be pasekmių; matėme teipgi, kokiu būdu jiems pasiseka siekis pasiekti.

Nėr abejonės, kad mums, kunigams, su ta naująja dvasia reik stot į kovą. Jeigu toj naujoji dvasia bloga, jeigu svietiškųjų inteligentų mokslas klaidus, priešingas Bažnyčiai ir tikėjimui, tai mūs, kunigų, priedermė kovot prieš tą mokslą, gint nuo jo Bažnyčią ir žmones, juk tam esame. Apie tai nėr nė ką kalbėti, kad tai mūs prievolė. Gali tik būti klausimas, kaip kovoti? kaip pergalėti? Lengviausiai, žinoma, būtų gavus priešui išmušti iš nagų ginklą; o jei ne, tai nors reikia žiūrėti, kad mūs ginklai nebūtų prastesni. Matėme, kokiu būdu inteligentai žmones labiausiai prie savęs pritraukia; pažiūrėkime, argi ir mes negalėtume tokių pat būdų griebdamiesi juos patraukti prie Dievo, prie Bažnyčios.

Svietiški inteligentai kelia tautą; o mes ar galime prisidėti prie kėlimo tautos? Kiti tai išgirdę šypsosi. Tai, sako, tai tik vaikų sapnas. Kam čia, sako, kilti? Mūs tik saujelė, o ir toj pati šiteip suvargusi! Ar stengsime? Aš tik tiek žinau, kilo vengrai, kilo čekai, slovakai, kilo lužicai, kašubai ir kitos tautos dar vargesniam nė mes padėjime būdamos, vos kelis šimtus arba keliasdešimts tūkstančių gyventojų teskaitančios. Kilo net airių tauta. Nuo jų anglai jau kone visą žemę buvo atėmę ir jų diduomenę į tautos priešus buvo pavertę. Jie airiams net kalbą yra išplėšę, vieno tik tikėjimo ir tėvynės meilės negalėdami jų širdyse sunaikinti. Ir tie airiai, šiteip sunaikinti, kilo ir savo tiesas atgriebė; kas dar dyviniau, ir savo žilą, jau seniai numirusią kalbą iš kapų prikėlė.

Bus keli metai, svietas pasistebėdamas išvydo airių žemėje laikraštį senovės keltų kalba. Toki jau laikai virto, kad tautos kyla. Nė viena nenori mirti; nė viena nelaukia nulenkus sprandą, kad jai kas galvą nuręstų. O pilosopai mokina, kaip Jez. Moravskis, jogei tautos, Kristuje atgimusios, negali numirti, amžinos esą. (O kad kuri sau smertį darytų, bene būtų padoru?..)

Kilo kitos tautos, kils ir mūsiškė, ir jau kyla. Mirus Daukantui su vysk. Valančiausku, didiem žadytojam mūsų tautos, ir pati tauta tarsi iš gailesties apalpo... Bet dabar ji vėl atsipeikėjo, susiėmus iš visų sylų vėl iš naujo stoja prie darbo, kyla. Ar mes to norime, ar nenorime, o ji kyla ir kils. Naujas judėjimas ne tik gimnazijas, universitetus pasiekė, ne tik į seminarijas įsiveržė; net tarp žmonių platinas. Laiko rato sukantės nesulaikysi; neigi prieš vėją nepapūsi. „Naujos idėjos – darbas ne vaiko.“ Šaipydamasis, juokdamasis, su ranka mostelėjęs čia nieko nepadarysi. Arba kovojant priešai jas reikia eiti, arba išvien su jomis. Ant vietos stovėti rankas nuleidus nevalia, nes kaip viesula jos užėję parmuš tave, sumankys, suvynios ir nueis šalin, o tu liksies begulįs parblokštas. Tai ką gi mums daryti? Ar prisidėti prie kylančios tautos, ar ne?

Jau teip Dievo leista, kad žmonės į tautas skirstytųsi. Pats Dievas žmonėms kalbą sumaišęs ir kožnam būriui žemę gyvęti paskyręs. Tautos ant svieto „de iure nature“. Bažnyčia gi niekad prieš žmogaus gymį rankos nekelia, tik jį tobulina, pašvenčia, kelia aukštyn Dievop. Taigi tautų naikinti nevalia. Užtaigi ir Bažnyčia visada ir visas lygiai glaudė po savo spurnu, visoms lygiai darė. Nė viena tauta negal pasiskųsti ant tos savo motinos, kad kurią būtų naikinus, būtų vertus išsižadėti gyvasties, papročių, kalbos. Bažnyčia, kaip pop. Leonas XIII sako, visada kiek galėdama užtardavo ir užtaria tautas ir jų tiesas gina.

Jei žvilgtersime į tas šalis, kur tautos kyla, ten išvysime vyskupus ir kunigus pirm kitų žengiant tame judėjime, kitiems kelią pravedant. Paminėsiu čion nors tokį vysk. Strossmajerį, Vaškarą ir kitus... Užtai tenai ir žmonės glaudžias prie kunigų, juos gerbia, jų klauso kaipo savo vadų ir ten eina, kur vadai veda. Argi tik mes kitaip darytume? Argi tik jau mūsų nelaiminga tauta po Bažnyčios prieglauda būtų kaipo žolė po sudrum medžiu suvytusi, išgeltusi, vos gyvutėlė. Argi tik mes, vadai savo tautos, rankas nuleidę žiūrėtume, kaip nuo mūs paveržę kiti ją vedasi?.. Dar abejosime, ar galime prisidėti prie tautos kilimo?! Mes turime prisidėti, tai mūsų šventa pridermė, mes negalime neprisidėję būti.

Mūsų tauta dabar nei mažas vaikas pabudęs iš gilaus miego: krapštosi akis ir nežino kur eiti. Kas jį paims už rankos? kas jį ves ir kur ves? ar su Dievu, ar padoriai? Žinoma, tas visai prikels aną vaiką. Jeigu mes, kunigai, neprisidėsime prie darbo, kas bus su mūsų žmonėmis? kur juos nuves svietiškiejie inteligentai? Taigi jei mūs prigimimas nepatraukia, tai nors tikėjimo reikalas tepriverčia mus prisidėti prie tautos kėlimo, o ir net mūs pačių nauda reikalauja, kad stotume į darbą, į pirmas eiles darbininkų, ir kitiems kelią rodytume. Mes nedirbsime? Neprisidėsime? Ir be mūs tauta kyla ir sukils. Ale ką ji mums pasakys sukilus, ar nepaniekįs mūs, ar ne mes ant mūs prakeikimo? „Aš, sakys, buvau suspausta ir nuvarginta… o jūs manęs nežiūrėjote, apleidote mane... Eikite sau jūs, dabar man jūs nereikia!“ Taigi stokime prie darbo! Kas yra gero mūsų kilime – prilaikykime, kas pikto – naikinkime ir kas sukreivyta – atitieskime!

Toliaus inteligentai parsigyrę su tėvynės meile. Taigi tėvynės meilė, su kuria jie kaip su rožėmis ir su rūtomis apkaišė visus savo darbus ir net bjaurius pridengia, kuri teip užgauna kiekvieno žmogaus širdį, ta tėvynės meilė, – ar vieta jai kunigo širdyje? Ar kunigas, atsidavęs Dievui ir pasišventęs dūšių išganymui, gal tėvynės meilę gaivinti savo krūtinėje? Ant to teatsako šventiejie vyrai Senojo Įstatymo. Ansai Jeremijas, išvydęs savo mieliausią Jeruzalę, apleistą, sugriuvusią, sėdosi pelenuose, tylėjo ir verkė; ansai Jeremijas ir jo graudūs verksmai prie Viešpaties, kad susimiltų ant Izraelio; anie makabėjai, broliai, kurie galvą paguldė už tėvų žemę. O kaip pats Išganytojas mylėjo tautą! „Jeruzale, Jeruzale, šaukia, – kiek kartų troškau surinkti tave, kaip višta surenka viščiukus po savo sparnais, o nenorėjai! Kad pažintumei dieną tavo atlankymo!“ Kokia čia meilė! Ir šv. Bažnyčia ne vieną gal parodytų paveikslą tėvynės meilės, nors tokį šv. Leoną Didįjį, popiežių, šv. Grigalių D., Joanną D‘Arc... Pati Bažnyčia ne kartą yra pašventusi paskutinį grašį apginti savo žmonėms nuo neprieteliaus. O šv. Ambraziejus mokina: „Meilė yra visų dorybių pamatas. Pirmiausiai turime Dievą mylėti, antra – tėvynę, trečia – tėvus ir visus“ (I. kn. De officiis. c. 27. Ambrosii). Ir šv. Tamošius: „Dievobaimingumas, – sako, – reikalauja, idant mes mylėtume tėvus ir tėvynę, kurioje esme gimę ir užaugę; nes ta yra po Dievui pradžia ir priežastis mūsų gyvenimo.“

O žinomas mums Pelczaras taip atsiliepia: „Kas tai yra tėvynė? Ar tiktai toji žemė, kur mes gimę ir kur vėliaus ilsėsis mūs kaulai? Ne, bet pirm visko – jos dvasiški turtai, jos tiesos, laisvė, papročiai, padavimai ir toji kalba, kurios mūs motina išmokino, ir tie broliai, tarp kurių gyvename, ir toji katalikų tikyba, kurią mums po savo galvai tėvai paliko. Ar krikščionis gali mylėti tėvynę? Ne tiktai gali, bet ir turi; nes Dievas tą meilę išpylė širdysna, o Viešpats Kristus ne tik ką jos neatmetė, bet ją žodžiu ir paveizdu patvirtino. Skaityk evangelijas, o persitikrįsi, kaip jis savo žmones mylėjo. Paskui mokintoją eina šventiejie“ (Žycie Duchowne. t. I. p. 474).

Ir teip jei tėvynės meilė yra dora, prisakymas, tai kunigas ne tik gali, bet turi tėvynę mylėti ir tur duot kitiems pavyzdį, kaip reikia tėvynė mylėti. Taigi pats tur veizėti, kad toji jo meilė būtų šventa. Mylėti tėvynę – nereiškia kitas tautas neapkęsti. Krikščionis, o juo labiau kunigas tur aukščiaus pakilti. Jis mylėdamas tėvynę atras vietą savo širdyj ir kitoms tautoms, ir kitų tautų žmonėms. Kunigas kaipo kunigas tur visus glausti prie savo širdies. Bažnyčia – ne vieta politiškiems siekiams varinėti. Čia mums reiktų nusižiūrėti nuo Amerikos kunigų, nuo anglų ir vokiečių, kurie dažnai turėdami parapijoje vos keliasdešimts lenkų ar lietuvių, suprantančių angliškai, tačiau išsimokina lietuviškai ir lenkiškai, kad žmonėms jų prigimta kalba tikėjimą duot galėtų; žino, kad prigimta kalba greičiaus žmogui įsminga į širdį. Kiek čia blėdies gal padaryt kunigas neprotingai pasielgdamas, kokias neapykantas, sumišimus gal sukelti parapijoj, net ir žmones atgrasinti nuo Bažnyčios, patys galime prisižiūrėti: kad atvažiuodami pas mus lenkai, į vietą mokyti mus lenkiškai, patys būtų mokinęsi lietuviškai, bene būtų kilęs visas tas lyg nesutikimas, lyg kaip ir kokia neapykanta tarp jųjų ir tarp mūsų, bau ne geresnę turėtume jiems širdį?! Ir kunigai į vietą, ką bemokino žmones lenkiškai, kad būtų mokinę tikėjimo, ar ne geriaus būtų: žmonės ir tikėjimą geriaus mokėtų, ir bene būtų kilę tiek barnių ir vaidų parapijose!

Kokias pasekmes gali atvesti nors štai koksai paveikslėlis: Per atlaidus pas vieną prabaščių, vos svečiams sukilus po pietų, įeina studentas. Pagarbinęs pabučiavo jis klebonui rankas ir sako lietuviškai: „Atnešiau ant užsakų. Ar negalėčiau šiandie paduoti; prabaštėli, teikitės priimti.“ Ugi kad užsipuls ant jo prabaščius: „A zkąd ty taki dureń z tą litewsczyną!“ Studentas išsyk susimaišęs nebežinojo nė ką sakyti. Paskui atsipeikėjęs: „Bet, – sako, – tik man rodos, aš ne kinų žemėj, o Lietuvoj. Kodėl gi jau nevalia lietuviškai prakalbėti į savo prabaščių?“ Ir pasispjovęs išėjo... Šventas Povilas apaštalas sako: „Nėra jokio skirtumo (bažnyčioje) tarp žydų ir graikų, nes tasai pats Viešpats visų, dosnus dėl visų, kurie prie Jo šaukiasi.“ Ir kitoje vietoje: „Nes vienoje dvasėje visi mes į vieną kūną apkrikštyti esame: ar būtume žydai, ar stabmeldžiai, arba tarnai, arba laisvi; ir visi vienoje dvasėje pagirdyti esame.“ Nedarykime nė mes skirtumo tarp savo avelių.

Čia gal ne pro šalį bus priminti, kad Tridentiškasis Susirinkimas aiškiai prisakė, idant Dievo žodis kiekvieną šventą dieną prigimta kalba (žinoma, ne kunigo prigimta, o tik klausytojų) būtų išguldinėjamas (Sess. 24, c. 7), o jeigu kas tame apsileistų ir vyskupo privadžiotas per tris mėnesius pareigai užgana nepadarytų, tai turi būti nubaustas bažnytinėmis bausmėmis. Taigi aišku, kad kunigas privalo skelbti Dievo žodį prigimta klausytojų kalba, o ne savo. Bažnyčia, kaip iš viso to pasirodo, yra globėja kiekvienos tautos ir savo išpažintojams po mirties ateisiančiame gyvenime žada ne lenkų, o tik dangaus karalystę.

Pagaliaus inteligentai platina tarp žmonių apšvietimą. Mūsų žmoneliai trokšta mokslo ir šviesos, jie mėgsta pasiskaityti ir skaito, kas jiems puola į rankas. Ir ant šios dirvos neprivalome apsileisti svietiškiems inteligentams. Ir čia mes turime būti ta šventa rūgščia, kuri viską perima, pašvenčia, perdirba. Pirmiausiai reikėtų mums parūpinti žmonėms dvasiškų knygelių užtektinai. Bet negalime pamiršti ir apie svietiškus mokslus. Jei mes nesidarbuosime ant šios dirvos, atliks už mus darbą inteligentai ir atlieka. Tik koksai tas darbas! Mes juo ne visada galime pasidžiaugti. Jei perkratysime tūlų inteligentų rašytas knygas, tai pamatysime, kad net ir ten, kur reikia, jie Dievo vardą praleidžia, bet užtai, kur tik gali, kunigus ir tikėjimą užpuola.

Rašo inteligentai istorijas. Jose mes, kunigai, galime išsiskaityti ir savo istoriją. Tik kokia jijė! Baisu sakyti! „Kunigai, – sako, – tai tamsus debesys, kurs jau penktas amžius driūbąs ant Lietuvos, per kurį šviesos joks spindulėlis negalįs prasimušti.“ Nelaimė tautą sutiko; kas kaltas? „Kunigai!“ – jie atsako. Kunigai su bajorais susinėrę žmones į vergus pavertę, su baudžiavomis ir dešimtinėmis juos smaugę. Kunigai tautą sunaikinę: vienus į lenkus pavertę, kitus į baltgudžius, o kitus ir dabar tebeverčią ir maskoliams padedą lietuvišką kalbą naikinti... Tai ką žmonėms pasakoja apie mus tūli inteligentai.

Rašo inteligentai apysakas ir iš kitų kalbų verčia. Jos daugiausiai socialistiškos. Inteligentai jose pasakoja, juog netrukus ateisiąs laikas, kada kunigas netimpsosiąs be darbo, ale paskui žagrę krypuosiąs, žalį su šėmiu paplakdamas, kada kunigas eisiąs rugių kirsti, o Mariuka paskui jį begriebdama vis su varpomis kirsianti jam per apykaklę, ką nepakerta; kunigas pats turėsiąs sau duoną užsipelnyti!

Ir teip užvaduoja mus inteligentai: platina mokslą, rašo knygeles ir tos knygelės plinta po Lietuvą! Ar galime čia mes stovėti rankas nuleidę?

Paskutinis ginklas, kurį inteligentai vartoja žmonėms prie savęs patraukti, yra prigimta lietuviška kalba. Ar šį ginklą mes galime ir privalome pasisavinti? Nėr nė ką sakyti. Kas myli savo tautą, neniekįs nė jos kalbos. Mus žmonės tik lietuviškai tesupranta. Inteligentų knygelių, lietuviškai parašytų, nepravarysi su lenkiškoms arba kokioms nors kitokioms; kaip su žirniais bertum į sieną. Nemisliju teipgi išrodinėti viso kvailumo tų žmonių, neva patriotų, kurie vadydamies save lietuviais, lietuviškos kalbos gėdysi ir atsižada; tų vardų be ženklo, be garbės, šešėlių, užklydusių lig laikui, kaip juos viens poeta apdainuoja: Tėvai išsigimę, be ženklo vardai:/ Šešėliai, užklydę lik laiko,/ Tėvų didžiavyrių vaikai svetimi,/ Kur motina jūsų?/ Nuraudus pati/ Nedrįsta priglausti apuoko!..

Kas yra kraujas žmogaus kūne, tas yra kalba tautos gyvenime. Ištekink iš kūno kraują, o žmogus miršta. Atimk nuo tautos kalbą, o tautos nėra. Anot dainiaus: Nėr tėvynės be liežuvio;/ kožnas gali tai suprasti: /Atimk kalbą nuo lietuvio,/ ir lietuvio jau nebesti!

Tik noriu paraginti, kad mes stengtumės išmokti savo kalbą kuo geriausiai ir kuo gražiausiai. Kas nežino, kokia yra galybė gražios kalbos! Ką toks Volteris, toks Rousseau su savo iškalba padarė, kiek žmonių patraukė prie savęs su savo skambančiais žodžiais! Arba net paimkime tokį Renaną. Juk šiandien visi pripažįsta, kad jo darbų ne tokia moksliška vertė. O tačiau su savo iškalba ne tik prancūzams jis apsvaigino galvas, bet ir kitur ne vieną žmogų išvedė iš kelio apdūmęs akis su švelniais žodeliais. Koktu jau su mumis: kur akys, kur miela, ten ir širdis linksta.

Taigi kovodami su inteligentais nepamirškime apie kalbą ir jos galybę. Mes dažnai vadiname jų mokslą melu. Taigi jie melus netingi teip gražiai papuošti, kad tik juos žmonėms įsiūlytų, tai mes šventai teisybei dar gražesnius rūbus privalome sutaikyti. „Auksą, – sako, – ir pelenuos suras.“ Tiesa, bet visgi nemalonu po pelenus krapštytis. „Teisybei, – sako, – nereikia krauti ant savęs puikių rūbų; ją ir prastais visi gerbia.“ Bet ir karalienę su draiskalais aprengęs išstumkie ant gatvės, o vargu kas žiūrės. Teip, gražios kalbos galybė didelė, to nepamirškime.

Baigdami suimkime į krūvą, ką esame kalbėję. Ką mums daryti su ta nauja dvasia? Reik stoti į kovą, į kruviną kovą. Naujos idėjos – darbas ne vaiko: juokais jas nudėti negali. Pavadinę inteligentus litvomanais, o jų siekius ir geidavimus – litvomanija, nesitikėkime jau viską atlikę. Pavadinę juos kvailais sutvėrimais, o jų darbavimąsi – paikomis svajonėmis, su tuomi dar burnas jiems neužspausime neigi jų idėjų nebužtvenksime. Jei mes juos paniekinę nuo jų užsigręšime, ir jie lygum už lygų atmokėdami nuo mūs užsigręžę eis sau savais keliais, ir jau eina. Ne, čia tuščiais žodžiais, neapykanta, paniekinančiu rankos mostelėjimu, galva palingavęs nieko nepadarysi.

Čia reikia stoti į darbą, reikia už akių užbėgti tiems klystantiems broliams, spausti juos prie širdies, reikia sugriebus už rankos vesti juos ir kelią rodyti, ir neduoti jiems klaidžioti. Jauni žmonės su savo idealais nei sriauni upė: jos neužtvenksi. Tik reikia žiūrėti, kad ji iš savo vagos neišsilaužtų.

Teip pat ir su naująja dvasia, kuri tarp mus plinta. Kas gero yra joje, kelkime, ir kas iškreipta, atitieskime, ir kas pikto, išraukime, išdildykime. Mes esam kunigai: kas gema, nežudyti, o tik apkrikštyti teprivalome. Nenaikykime idealų savo tautos, o tik juos apkrikštykime, pašventinkime, teip auginkime, kad ir Dievui iš to būtų garbė ir žmonėms nauda. Inteligentai kelia tautą iš gilaus miego, ir mes jos negniuždykime, nestelbkime. Inteligentai girias mylint savo tėvynę, mes dar karščiaus už juos ją mylėkime. Jie tėvų kalbą godoja, ir mes jos neniekinkime, bet dar daugiaus už juos godokime. Jie sakos tarp žmonių platinant apšvietimą, ir mes neapsileiskime: sėkime tarp žmonių šviesos grūdą su pilna sauja, platinkime tikrą mokslą ar tai gyvu žodžiu, ar tai su plunksna laikraščiuose ir knygelėse; kad niekur neliktų neužsėtos ežės, o nebus kur veistis pas mus bedievystės ir socializmo kūkalėms ir kitoms kitokioms iš užrubežio piktžolėms.

Inteligentai rūpinasi prasčiokėlių vargais ir bėdomis, stengias jų gyvenimą palengvinti, ogi kas labiau privalo ir kas gal geriau per kunigą patėmyti, suprasti, permanyti, atjausti tuos vargus, bėdas, kas gal geresnį jiems vaistą išrasti, kas teip arti prie tų vargų, kaip kunigas. Tik geros valios mums reikia. Kad mes nors per pusę tiek būtume atsidavę, tiek turėtume karščio kaip mūsų priešai; mes, dar teisybę turėdami po savim, lengvai pergalėtume juosius. Pažiūrėjus, kaip inteligentai darbuojas; su kokiu pakantrumu, pasišventimu, kad įvestų savo sumanymus, kunigui reikia apkaisti iš gėdos. Tokį „Varpą“ beveik viens vienytėlis žmogus prirašo pilną; „Varpui“ išspausdinti sumeta savo skatikus, kartais paskutinius, vargšai studentai ir neką turtingesni už juos kiti inteligentai. Tą pat gali pasakyti apie „Ūkininką“ ir daugumą knygapalaikių, kurias mėto tarp žmonių tankiai suvis dovanai. O mes, kunigai?

Vos vos tekrutame. Kad bent visi krutėtume. Mes tūli miegame, ir tai miegame, kada nelabas žmogus mūs namą dega. Dar tik rusa ugnelė; vos vos teplevena. Tik ėmus spustelt ir užgniaužti (užslopyti). Kad kartą ji išsiplėtos, bau tada geriaus bus namas ginti! Ar stengsime? Neprieteliai po mūs kojų kasas. Jau žemė dunda ir dreba. O mes vaikščiojame sau ramiai nieko nepaisydami!.. Tik šlamšt! kartą pasijusime skradžiais numarmėję! Nelengva bus išsikepurnėti... Neprasnauskime patogios valandos, griebkimės prie darbo, kol dar laikas. „Lupk, – sako, – liepuką, kol atkepęs“ „Lenk berželį, kolei jaunas: senas lenkiamas lūžta“.

Kaip, sako, lietuviškai rašyti; kad kalba neišdirbta. Anot vieno išmintingo kunigo: „Apie ką gali lietuviškai pasišnekėti? Bene tik apie čebatus.“ „Tai tik avinų kalba, – kaip kits pritarė, – o ne mokslo vyrų.“ Tiesa, mūsų kalba neišdirbta, neišlamdyta; o mūsų literatūra vystykluose. Tokių veikalų, ką prieš svietą galėtum pasirodyti, vos žiupsnelį teturime. Bet kas kaltas? Ar mūs kalba negraži, neturtinga? Jąja svetimi neatsigėri. Kas kaltas?.. Ar neturėjome mes vyrų, ką plunksną valdė?.. Buvo ir rašė. Tik jų darbai mūs nešildo. Svetimi jų darbais šiandie džiaugias ir didžiuojas. Kas kaltas? Kas kaltas, kad mes šiandien neturime net lemto katekizmo, lietuviškai parašyto... Juk jau penktas amžius baigias, kaip Kristaus mokslas Lietuvoj skelbiamas. Bene mažai buvo pas mus lietuvių kunigų?.. Taigi kas kaltas?.. Bene tik mūsų tėvai, seni prosenuoliai? Nejudinkime jų šventų kaulų. Veikiaus, kaip Semas tėvo nuogumą, skubinkimės, pridenkime juos su apsiaustu savo darbų. Juk nėr kam mus užvaduoti. Mūs tėvai negerai padarė paniekindami prigimtą liežuvį. Mes dabar ant jų rūžijame. Taigi jų pėdoms nesekime, kad po mūs galvai kiti nerūžytų, kad tiems, ką po mūs bus, nereiktų mūs darbų gėdytis.

Kiti vėl sako: „Kur rašysi? Kad tai pas mus būtų spauda, tai ir mes prisidėtume. Kaipgi kovoti ir ginčytis su tais inteligentais, kaip juos pasiekti? Ar gali siųsti į užrubežį savo raštus tiems piemenims, kad da sudarkytų.“ Kad nėr geriau, naudokimės iš to, ką turime.

Kad buvo kitąsyk ūkininkas, labai turtingas. Jis turėjo daug dirvų ir laukų; o per jąsias upė tekėjo. Kad atėjo pavasaris, ištiko dideli lietūs. Ir patvino upė, ir pasėmė lankas ir dirvas. Vieni kalneliai teliko. Ir vaikščiojo tasai ūkininkas apie liūliuojančias dirvas ir lankas, ir graižė rankas iš rūpesčio. Nes buvo sėjos laikas. Ir tarė jam kaimynai: „Eik, – sako, – užsisėkie kalvas, ką liko, nors duonai bus.“ Perpykęs ūkininkas atsakė: „Kad tiek, – sako, – mano prapuolė, galą tegaunie ir tas sklyputis.“ Ir liko jo nesėtas. Kad atėjo ruduo, jis neteko duonos, jo šeimyna pradėjo badu mirti...

Vargas mums be spaudos. Užrubežis skiautelis teyra mūs tautiškos dirvos. Prie to paties sunku prieiti. Bet jei nė jo nenorėsime kiek galint išdirbti, veikiai išeisime iš duonos, – mūs šeimynėlė ims alkti. Kiti vėl sako: „Kad negali parašyti tikrai gero veikalo, tai geriaus nė popieros nedarkyti. Negali nieko naujo išmislyti, nė nerašyk.“ Brolau! Pas mus ką tik rašysi, vis bus nauja. Bet ne. Mat jie nori išsyk aukštai iškilti nei ereliai – į padanges. Jie nori ką tokį sukurti, kad į juos visas svietas sužiurtų. Vis tai per puikybę! Tik toki karžygiai, didelių daiktų belaukdami, dažniausiai nieko nedaro; ir aukštyn bekopdami, dažniausiai nieko nedaro, ant vietos tebestovi. O čia tiek darbo! Į katrą pusę šoksi, ten pilna; rankų per darbą nepraskėsi – tik ėmus ir dirbti. Ak gerai dideli ir gražūs veikalai. Bet ką daryti, kad jie nesidaro. Siek žvaigždes, kad nesisiekia! Stumk kalną, kad nesistumia! Mes norėtume dailydėmis būti, mokiniais dar nebuvę. Mokinys, jei tik žiūrėtų iš tolo, kaip jo mokytojas dirba, o pats niekad to nebandytų, niekad netaps dailyde. Veršiu nebliovęs, jaučiu nebaubsi. Bažnyčią statant, prie jos visokių reikia žmonių: ir pamatams tiesti, ir rentiniui ręsti, ir stogui striegti, ir vidui išdailinti. Kad nestengiame kuo kitu būti, būkime nors prastais darbininkais, ką medegos budavonei pagamina. Imkime, kas ką valiojame. Nuo skruzdėlių nusižiūrėkime: kuri šapą, kuri skują, kuri šiaudelį – ir štai kokį skruzdėlyną suvaro. Arba kaip tos bitulės: dulkė po dulkelės – ir korius suaudžia, ir saldaus medučio prineša.

Mes skundžiamės, kad mažai temokame, mažai tegalime, nei tas vaikelis viduj sodo negalėdamas įlipti į obelį. Insižiūrėjęs į gražiausią vaisių ant viršūnės, laukia jis atsitūpęs jojo nukrintant. Ir guodžias, ir pyksta, ir verkt taikosi, kad nekrinta. O tų obuolių, ką ant žemės raičiojasi po kojų, jis neima. Dirbkime, kas ką sugebame. Kaip dabartės, mums didelių mokslų nė nereikia. Pažiūrėkime, kas yra inteligentų laikraščiuos? Šiukšliai, kaip tūli iš mūs, ypač senesniejie, šaukia. Kad nėr geresnių, ir tokius šiukšlius žmonės tur skaityti, ir skaito ir jais savo dvasią maitina. Ar nebūtų sveikiaus žmonėms, kad mes jiems duotume, kad ir prastos, bet visgi duonelės. Vis geriaus būtų išplatinus po žmones į vietą priešingų tikėjimui gero turinio knygeles ir laikraščius, kad ir jie neteip gražiai ir neteip moksliškai būtų parašyti. Tiek vis galėtume. Mums nepatinka turinys inteligentų laikraščių, įsteikime geresnius. Draudžiame nuo jų žmones, duokime jiems geresnių. Išmanome peikti, mokėkime dirbti.

„Kada čia rašyti, kada čia ką daryti, kad laiko nėra.“ Teip kiti parsiskundę. Tiesa, aš tai pripažįstu. Mūsų dirva plati, o darbininkų maža. Bet iš tikrųjų, argi visi mes jau teip suvis neturime laiko? Kažin, bene netiktų daugeliui iš mūs, ką viens dainius yra pasakęs savo draugams: kol jauni esame, tai svajojame, triūsiame, ruošiamės į darbą, žadame dirbti. Taigi sako mūs dainius: Lauk, iki išmintį visą suprasi!/ Laiko nedaugel praeis!/ Šiltą pastogį ir lizdą atrasi./ Žiovaudamas girsies svečiais/. Metais iš grašių sermėgio nutukęs,/ Gėdėsies vargšo namų./ Pilvą išpūtęs, cigarą užrūkęs,/ Juoksies iš savo sapnų./ Turkišką divaną sau pasiklojęs,/ Sėsies ant kresės minkštos;/ Vaišes skaitydams kasysi sau kojas,/ Mislys kaip vapsvos lakios!/ Dieną prastūmęs,/ kaip Dievas daleido,/ Migsi teisingo sapnu;/ Gal rūpestis koks ir bus tau ant veido,/ Mažas vienok kaip ir tu!../ Spjauk ant to viso, kas žiba!/ Švilpk, iki plikas esi!..

Kažin, kad ne vienas pereitų mislia visą savo laiką – ką jis veikia per kiauras dienas? Argi jau nerastų jokios valandėlės mokslui, plunksnai?..

Ant galo grįžus, bene jau tik viens rašymas! Bene jau tik vien su plunksna gali kovoti su naująja dvasia. Yra tam šimtai kitokių būdų, gal dar geresnių ir prakilnesnių. Tegul kas kitas labiaus už mane sugebąs juos išrodinės. Aš kalbėjau, kaip man rodės. Aš tik labiausiai tai norėjau išdėti, kad noroms nenoroms mums reikia stoti į kovą su „naująja dvasia“, kad rankas nuleidę negalime stovėti, kad reikia darbuotis ko veikiausiai.

Vienok nemislįkime, kad toji kova būtų lengva, – kovot mes jauniejie nepratę. Kelias, į kurį mums prisieina įstoti, painus ir slidus, gali sakyti, dar gerai nė nepramintas. Jau nevienas iš jaunesniųjų kunigų bandė juo keliauti, bet dažnai klydo, o jų darbas, gali sakyti, likosi bergždžias ir net geri norai į žyduolius išvirto. Kodėl jie klydo? Man rodos, užtai, ką jie ėjo be vyresniųjų.

Mes, jaunesniejie, tankiaus susidurdami su svietiškaisiais inteligentais, su studentais, galime patėmyti, kur jie siekia, ko nori, ką daro, koki jų persitikrinimai ir nuomonės, galime atjausti visą baisumą tų vargų ir nelaimių, į kuriuos jie nori įstumti mus ir mūsų Bažnyčią. Bet kovoti su naująja dvasia, taisyti inteligentų nuomones?.. Čia vienų jausmų nebeužtenka. Čia reikia proto ir prityrimo. Proto šviesaus, subrendusio ir prityrimo, kurį žilas plaukas teduoda. Reikia, kad senesniejie mus vestų ir kelią mums rodytų. Jei matome, kad kas terp mūs negerai, ne teip, kaip Dievas prisakė, vyresniems, kaipo savo tėvams, praneškime, papasakokime. Kad rūpestys ėda mums širdis, nieko neslepiant jiems pasiskųskime. Kad pavojus mums, kad vargai spaudžia ir nelaimės, bėdos, prie jų glauskimės. Tegul jie žino, ką mes užmanome, ką daryt ketiname. Kad mūsų mieliausią motinėlę Bažnyčią priešai užpuolę drasko, šaukime, netylėkime, kiek drūti šaukime ir šaukę nepaliaukime savo tėvučių pagelban, kad jie išgirstų.