2014 m. rugpjūčio 23 d., šeštadienis

Birutė Kuklytė. Linksmybės deficito sąlygomis: diskotekos Vilniaus universitete

2012-04-12
Rubrikose: LUX/jauniems » Neformatas  Kultūra » Muzika  Visuomenė » Atmintis 

Sunki studijų savaitė jau baigėsi, o kur leisime šeštadienio ar sekmadienio vakarą? Kiek jų praeina vėjais! Neisi juk kiekvienąkart į kiną ar į teatrą. O ir tie filmai dažnokai tik „šiaip sau“. Taip ir stumi gyvenimą per kasdienybės slenksčius su neretomis išimtimis ir nedideliais nukrypimais. („Tarybinis studentas“, 1978 m.)

Aštuntojo dešimtmečio viduryje minėtomis „neretomis išimtimis ir nedideliais nukrypimais“ tapo diskotekos, kurios Sovietų Sąjungoje mažai ką bendro turėjo su disko muzika, nors režimas labai stengėsi šį stilių priešpriešinti pankrokui ir pankų judėjimui.

Gausus diskotekų derlius užderėjo Vilniaus universitete: Fizikų sėdimoji diskoteka, „Almafidas Super Disco“, žurnalistų rokoteka „Press Club“, matematikų „Bolly Disco“, naktinių klubų pramotė „Amicus“. R. Vizbaro diskotekos epopėja taip pat prasidėjo universiteto Aktų salėje.

Šį kartą Jūsų dėmesiui pristatomos dvi – Fizikų sėdimoji ir „Amicus“ diskotekos, labai vertintos ne tik universiteto studentų, bet ir viso Vilniaus jaunimo. 

Kai diskotekose buvo klausoma

Skrajutė. D. Bluvšteino asm. arch. nuotr.

VVU Fizikos fakulteto Kultūros klubo sėdimoji diskoteka buvo neatsiejama nuo FiDi ir kitų didžiųjų fakulteto studentiškų renginių (krikštynų, mediumo). 1978–1983 m. Fizikų diskotekos komandą sudarė du didžėjai – Dovydas Bluvšteinas ir Saulius Marcinkevičius, ir du technikai – Norvydas Birulis ir Vidmantas Blusevičius.

Kaip prisimena D. Bluvšteinas, misijos buvo dvi: groti gerą naujovišką muziką, o per FiDi –„padurniuoti“, pasilinksmint patiems ir palinksminti kitus.

Fizikų sėdimoji diskoteka iš dalies atitiko režimo ideologų keliamus reikalavimus – komanda iš tiesų užsiėmė muzikiniu švietimu, tik be ideologinio auklėjamojo prieskonio, kadangi grojo tik vakarietišką roką. Jungiamojo korpuso Didžiojoje auditorijoje vykdavo tikriausios muzikinės paskaitos radijo formatu: pristatomos grojamų dainų anotacijos, pateikiami komentarai, atskirais atvejais susitikimai skiriami kurios nors konkrečios grupės ar atlikėjo kūrybai („King Crimson“, Frankui Zappai).

Per FiDi diskotekos programoje atsirasdavo papildomų elementų. Buvo rodomi Baro filmai, dokumentika, lazerinės vaizdo projekcijos. Vienais metais į sceną pirmą ir paskutinį kartą žengė grupė „Ketvirtadienis“.

Dovydas Bluvšteinas. Klausomoji diskoteka dedikuota „King Crimson“. D. Bluvšteino asm. arch. nuotr.

D. B.: Alerginio roko grupė „Ketvirtadienis“ – legendinė. Aš draugavau su muzikantais, tarp kurių buvo Giedrius Kubilius iš „Saulės laikrodžio“, žmogus su dideliu humoro jausmu. Jis „išstūmė“ idėją, kad reikia organizuoti alerginio roko grupę. Kubilius grojo klaikia, iš lietvamzdžio skardos kažkurioj sovietinėj gamykloj pagaminta gitara ir balalaika, amžiną atilsį Robertas Griškevičius – micro moog’u [sintezatorium – B. K.], o kiti buvom padėjėjai – aš pionierišku trimitu ir būgnais grojau, didžėjai kažką miksavo. „Milijon alych roz“ grojom ir panašią sovietinės estrados popuri. Įrašai dar likę. „Ketvirtadieniu“ pasivadinom dėl to, kad ketvirtadienis buvo žuvies diena. Į sceną lipom su ganėtinai skaidriom užuominom.

Nors diskotekas stengtasi kontroliuoti, Fizikų diskoteka cenzūros išvengė, „Ketvirtadienio“ pasirodymas praėjo be incidentų ir nepageidaujamo saugumo dėmesio. Tiesa, tai buvo studentų saviveikla saviems, į platesnius vandenis nesitaikyta, diskotekų apžiūrų vengta. Užtat studijų kryptis įpareigojo demonstruoti specialiuosius efektus.

Fizikų diskotekos klausytojai. D. Bluvšteino asm. arch. nuotr.

D. B.: Garsas buvo silpnas, nes brangiai kainavo, bet pasijungdavom lazerius. Su Birulio pagalba buvom techniškai pažangūs. Visur su savim veždavomės baisingus pinigus, gal apie 10 tūkst. rublių, kainavusį lazerį. Važiuodavom su žiguliais, tai jį visada iškraudavom pirmą ir pastatydavom per vidurį, o visą kitą aparatūrą nešdavom per jį peržengdami – savotiška tradicija buvo. Rodydavom vaizdo projekcijas, grojom muziką. Būdavo, stiprintuvas perdega, tai paskelbiam pertrauką ir Vidma vietoj perlituoja.

Vien entuziazmo diskotekai rengti nepakakdavo. Pinigų reikėjo aparatūrai, įrašams, juostoms. Tuo tikslu fizikai uždarbiaudavo daugiausia mokyklų išleistuvėse, kur tekdavo groti ne visai širdžiai mielą disko ir italų estradą. Savo idėjas ir intelektualiąją liniją komanda realizuodavo klausomosiose/sėdimosiose diskotekose. Verta paminėti, kad fizikų diskoteka vienintelė tais laikais renginiuose nuosekliai naudojo vinilo plokšteles, o ne magnetines juosteles.

Saulėtekio valgyklų komplekse – „pankodromas“!

Krenta šlapio sniego gniutulai. Tamsu. Kojos klimpsta į patižusį takelį. Štai priekyje tarp medžių sublyksi linksmi Saulėtekio valgyklų komplekso žiburiai, studentų kalba „aerodromo“ žiburiai, tokie jaukūs ir šventiški [...]. Autobusas ties stotele „išspjauna“ eilinę dvidešimties potencialių šokėjų porciją. Visi takeliu skuba „aerodromo“ link... („Tarybinis studentas“, 1982 m.)

„Amicus“ diskotekos logotipas. R. Valinto asm. arch. nuotr

VU laikraščio puslapiuose užfiksuotas „aerodromas“ – diskoteka „Amicus“. Jos komandai reikėjo laviruoti tarp publikos reikalavimų ir sovietinės sistemos primestų žaidimo taisyklių – tekdavo universitetui atstovauti respublikiniuose konkursuose ir festivaliuose, o eilinėse diskotekose groti režimo netoleruotą pankroką ir new wave stiliaus muziką. „Amicus“ sutraukdavo viso Vilniaus pankus, dėl to buvo vadinama „pankoteka“ arba „pankodromu“.

Diskotekos ištakos – universiteto dainų ir šokių ansamblyje. Čia susitiko du Remigijai – ilgametis „Amicus“ vadovas Remigijus Valintas ir Remigijus Martinėnas.

R. V.: Tuo pačiu metu atsirado Matematikos fakulteto diskoteka, kuriai mes su R. Martinėnu ir Raimondu Palaičiu atstovaudavom. Po universiteto jubiliejaus buvom nuvažiavę į tarptautinį festivalį Taškente ir labai sėkmingai laimėjom pirmą vietą. Turėjom du projektorius ir porą krūvų skaidrių: vieną Salvadoro Dali produkcijos, kitą – Lietuvos vaizdelių, jas tarpusavy miksavom kas antrą. Remigijus išsidirbinėjo vaidindamas rusiškus šokius. Aš buvau rokenrol, jis buvo kazačiok. Kiti didžėjai tik šnekėjo ir leido muziką, o mes visą laiką šokom. Iš publikos reakcijos buvo akivaizdu, kad jie išvydo kažką tokio, ko anksčiau nebuvo matę.

Tapus VVU Kultūros klubo diskoteka, kompanijai prireikė pavadinimo. Išsyk ieškota tokio, kuris atitiktų senojo universiteto dvasią. Į pagalbą buvo pasitelktas lotynų kalbos žodynas. Po vartymų skersai ir išilgai R. Martinėnas apreiškė: „Amicus“ (lot. draugas). „Amicus“ ženklu buvo pažymėta visa diskotekos aparatūra, kolonėlės, dėžės.

„Amicus“ diskoteka: Arnas Klivečka ir Remigijus Valintas. R. Valinto asm. arch. nuotr.

1980 m. rudenį Saulėtekio alėjoje (kur dabar yra Tarptautinio verslo mokykla) atidarytas valgyklų kompleksas, kur įsikūrė ir „Amicus“ stacionaras. Per ne vienerius metus diskotekos veikloje dalyvavo Arnas Klivečka, Saulius Ratkevičius, Juozas Kimtys, Hubertas Grušnys, Saulius Vosylius, šou programose šokti pradėjo Eglė Špokaitė ir Andželika Cholina. „Amicus“ sienos matė kelių per televiziją rodytų naujametinių žiburėlių filmavimą, iki paryčių trukusį festivalio „Lituanika“ jam session su rusų roko grupe „Akvarium“. Gedimino (dabar Katedros) aikštėje komanda rengė naujametinę diskoteką.

Universiteto diskotekos statusas įpareigojo. Tekdavo dažnai dalyvauti oficialiuose festivaliuose, apžiūrose, taip būdavo gaunamas leidimas gastroliuoti Lietuvoje ir vykti į tarptautinius renginius. Konkursams reikėjo pateikti scenarijų ir paruošti šou programą. Komisija vertindavo diskotekų vedėjus, fonoteką, techninį lygį ir kaip laikomasi repertuaro reikalavimų (ne mažiau kaip 50 proc. sovietinių autorių kūrinių, ne mažiau kaip 30 proc. socialistinių šalių autorių kūrinių, ne daugiau kaip 20 proc. Vakarų autorių kūrinių).

R. V.: Mes ilgą laiką bendravom su Kiemo teatro pantomimos grupe. Jie mūsų šou padarydavo išskirtinį – šokėjų daug kas pasikviesti gali, o pantomimų Lietuvoj tebuvo kelios. [...] O ką mes Maskvoj su Troickiu [Artiomas Troickis – roko žurnalistas] ir kitais išdarinėjom! Aš apsirengęs karininku, su chrominiais batais, galifė kelnėm, chaki švarku šokdavau disko. Vaizdelis būdavo gan dviprasmiškas. Kad nesikabintų, turėjom tokį rusišką gabalą „Um i sila voli“ – pusiau maršas, pusiau rokas, tai išeini, sušoki pusiau kazačioką, pusiau disko. Salė žiūri akis išpūtus – „pribalty“.  Toliau visi kažkiek pameluodavom. Scenarijų parašydavom ilgesnį, muzikos pridėdavom daugiau ir kai ką praleisdavom, visas reikalaujamas prastas dainas sudėdavom į pabaigas. Pritrūkdavo laiko ir jos likdavo nesugrotos.

„Amicus“ diskotekų festivalyje Šiauliuose. Centre – ilgametis „Amicus“ vadovas R. Valintas. R. Valinto asm. arch. nuotr

Namuose, pankotekoje, jaunimas rinkosi šokti, tad vedėjų kalbos būdavo trumpos, bet informatyvios. R. Valintas, turėjęs gerus ryšius su Maskvos ir Leningrado roko klubais, vėliau ir A. Klivečka į „Amicus“ repertuarą įtraukdavo rusų roko grupių „Akvarium“, „Zoo park“, „Bravo“ rokenrolų.

Vienintelis valstybinis universitetas visad buvo po padidinamuoju stiklu, tad nieko keisto, kad „Amicus“ populiarumas patraukė budrią sovietinės ideologijos sargų akį.

R. V.: Kai tik pradėjome dirbti Saulėtekio alėjoje, prisistatė kokių 3040 metų amžiaus vyrukas ir pasisakė, kad savaitgaliais čia pavaduoja uošvienę sargaudamas. Susipažinom, pakvietėm užsukti pasisėdėti po diskotekos. Beveik tą patį vakarą jis atviru tekstu perspėjo, kad tvarkytumėme viską protingai, nes jis paskirtas mus stebėti. Kartais gaudavom velnių [...]. Buvo pagrasinta kelis kartus, kad išvaikys mus iš čia. Apsiramindavom kuriam laikui. Susišukuodavom, neleisdavom jaunuolių su grandinėm. Taip tas gyvenimas vyko, laviruodavom. 

Prieš pat perestroiką, 1984 m., meno saviveiklą koordinavęs Mokslinis metodinis kultūros centras diskotekininkams išdalijo draudžiamų grupių sąrašus.

R. V.: Jų buvo net keli. Kai juos skaitėm, buvo labai įdomu ir vietomis juokinga. Va, netgi grupė „Dschingis Khan iki to laiko buvo labai dideli draugai, turėjo tokią dainą Moskau, Moskau“, ją dainavo per Olimpiadą. Bet paskui atsidūrė draudžiamųjų sąraše. [...] Tuos sąrašus mums davė su mintim, kad bent jau tų kūrinių niekur nerodytume, jokiuose raportėliuose nerašytume, kad būtume protingi ir be reikalo neerzintume ko nereikia.

***

Ši trumpa retrospektyva – tik mažas fragmentas dar neužrašytos spalvingos ir turiningos universiteto studentiško gyvenimo istorijos. Turinčius ką prisiminti, papasakoti apie sovietmečiu universitete veikusias studentų organizacijas (Kultūros klubą, Interklubą), jų organizuotus renginius (Filologijos rudenį, FiDi, fakultetų šventes, politinės dainos ir agitbrigadų konkursus), universiteto vokalines instrumentines grupes, norinčius pasidalyti asmeniniuose fotoarchyvuose užfiksuotomis studentiško gyvenimo akimirkomis kviečiame rašyti elektroninio pašto adresu birute.kuklyte@cr.vu.lt.

Vilniaus universiteto žurnalas „Spectrum“

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI