Siūlome kun. Vaclovo Aliulio MIC straipsnį, kuriame trumpai analizuojamas jauno  klieriko J. Matulaičio programinis straipsnis „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“ (1897 m.). Tekstas publikuotą kovo mėn. „Bažnyčios žiniose“ Nr. 3 (381).

Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Keli žodžiai mūsų kunigėliams I

Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Keli žodžiai mūsų kunigėliams II

Peterburgo Imperatoriškoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje 1895–1899 m. studijuodamas, klierikas Jurgis Matulaitis ne tik dalyvavo asketiniame klierikų būrelyje (vadovavo Jonas Skruodys), bet dar rašinėjo į draudžiamąją, Rytprūsiuose spausdinamą lietuviškąją spaudą, taip pat į Amerikos lietuvių spaudą, ypač „Garsą Amerikos lietuvių“, kurį redagavo jo vaikystės ir jaunystės draugas Vincas Šlekys, 1896 m. pasprukęs į JAV nuo gresiančio suėmimo. Taip pat bendravo su Kaune veikusios Žemaičių vyskupijos seminarijos ir su Seinų seminarijos lietuviais klierikais. Susitikdavo per atostogas, dalijosi rašiniais. Hm, neturėjo ne tik kopijavimo aparatų, bet nė rašomųjų mašinėlių – viskas buvo rašoma ir perrašinėjama ranka. Daugiausia per rankas perduodama, ne paštu siunčiama...

1897 m. Jurgis parašė entuziastingą programinį straipsnį Keli žodžiai mūsų kunigėliams ir juo pasidalijo su Tėvynėje studijuojančiais kolegomis. Vienas veikliųjų kauniečių, Simanas Šultė parodė tą straipsnį seminarijos inspektoriui kan. Justinui Dovydaičiui (anuomet nereikėjo klierikams bijoti, ar kartais kuris dėstytojas nebus įsipareigojęs kažkam apie kažką pranešinėti). Inspektorius paskaitęs pareiškė: „Tai tiesa, bet tai – dinamitas“.

Po šešeto metų, 1903-čiais, straipsnis pasirodė JAV, kunigo Antano Miluko leidžiamame žurnale Dirva-žinynas. Dar po šimto metų, 2003-čiais, jis išspausdintas ir Lietuvoje, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštyje, t. 23, p. 512–532. Kadangi Metraščio tiražas labai kuklus, Bažnyčios žinių vadovai, Palaimintojo Jurgio Matulaičio metams įsibėgėjant, nusprendė jį paskelbti šiuose puslapiuose, laikydamiesi Metraščio redakcijos atliktų rašybos ir skyrybos patikslinimų.

Nemažai mūsų visuomenės gyvenimo realijų yra pakitusios, bet yra vilties, kad bent kai kurios „dinamito“ mintys ir šiandien nėra praradusios savo sprogdinamosios galios.

I.

Savo traktatą Matulaitis padalijo į dvi dalis. Pirmojoje jis pagrindžia lietuvio kunigo pareigą rūpintis liaudies švietimu, antrojoje kalba apie pasipriešinimą rusinimui ir stačiatikinimui (pravoslavinimui). Straipsnio įžangą 1903 metų publikacijai parašė jau būdamas teologijos daktaras ir Kielcų kunigų seminarijos profesorius. Joje sako: „Nuo to laiko [straipsnio parašymo] jau šešti metai slenka. [...] Šiandien jau gal kas kitas ir kitaip reikėtų rašyti. Vienok nutariau apskelbti svietui šiuos Kelis žodžius mūsų kunigėliams nieko nepermainant, teip, kaip juos savo popierose suradau“.

Skaitysime šį jaunos sielos ir dvasios dokumentą, kaip pats autorius sako, atmindami, kad tai mokytinio [studento] darbas. Tikriausiai stebėsimės jauno autoriaus įžvalgumu, gyvais vaizdais ir brandžiais apibendrinimais. Nors pats autorius mano, kad jau 1903 m. kai ką reikėtų kitaip rašyti, juo labiau po gero šimto metų, turbūt nebus skaitytojui sunku įžvelgti nesenstančias vedamąsias mintis, kurioms atitikmenų netrūksta ir mūsų dienomis.

Kūnu būdamas carinės Rusijos sostinėje, o dvasia – vargstančioje Tėvynėje. Matulaitis pirmiausia sielojasi tuo, kad dauguma mokslus einančių lietuvių universitetuose užsikrečia priešiškumu Bažnyčiai ir tikėjimui ir tokią dvasią stropiai skleidžia liaudyje, o šios tradicinis pamaldumas nepajėgia jai atsispirti. Jaunesnieji kunigai, „kurie išdrįso stoti į tėvynainių eiles“, senesniesiems kunigams atrodo esą pavojingi litvomanai, ir taip susipina pavojai tikėjimui ir tautiškumui. Jaunas autorius geba gyvai pavaizduoti dalies kunigų nesusivokimą esamoje būklėje. „Teip, teip, svietiškieji mūsų inteligentai netinginiauja. Tuo tarpu, kada tūli mūsų, praminę juos litvomanais, o jų darbavimąsi litvomanija, iškeikę ir iššaukę juos iš sakyklų, manos visą darbą atlikę, kada tūli mūsų, juos nuo savęs atstūmę ir paniekinę ir užsigręžę nuo jųjų, tikis pergalėję juosius ir snaudžia arba vos tekruta; jie taipgi užsigręžę sau nuo mūsų ir niekindami mus eina sau savo keliu, žengia, kad ir pamaži, betgi vis žengia pirmyn ir grūdas po grūdui sėja savo mokslą“. Taigi Matulaitis įspėja snaudžiančiuosius, kad nesiguostų lietuvių liaudies pamaldumu, dvasiniu atsparumu. Slaptoji spauda ypač mėgstanti „kunigų piktus darbus išrodyti..., kunigus suvaldyti, kad per daug neišdykautų... jie žino, kad prasčiokėlis neatskiria mokslo nuo mokytojo, tikėjimo nuo kunigo. Pasisekus jiems subjaurinti žmonių akyse kunigai, tikėjimas sugriauti jau nėr nė ką“.

Deja, ir šiandien apstu „prasčiokėlių“, net su aukštojo mokslo diplomais, neatskiriančių mokslo nuo mokytojo, tikėjimo nuo kunigo. Tokia pažiūra yra gaivi visokiais laikais, ir niekaip jos neperdirbsime. Verčiau visada jausti atsakomybę už savo poelgius ir žodžiu. Tikrai negana šiandien „iš sakyklų iškeikti ir iššaukti“ visuomenės supasaulėjimą, moralinį liberalizmą. Šv. Tėvas Benediktas mato kitokią išeitį: „Sakyčiau, jog šiandien reikėtų šią apsisprendžiamąją krikščionybę [paryškinta K.V.A.} tvirtinti, gaivinti ir plėsti, kad kuo daugiau žmonių vėl sąmoningai tikėjimu gyventų ir jį išpažintų. Kita vertus, turime pripažinti, kad nesame tiesiog tapatūs kultūrai ir nacijai, kaip tokiai, bet vis dėlto turime jėgų įskiepyti ir suteikti joms vertybes, kurias jos priima, net jei dauguma nėra tikintys krikščionys“ (Pasaulio šviesa, 2011, p. 152). Pavyzdžiui, giname šeimos instituciją ir gyvybės vertę pirmiausia ne todėl, kad taip moko Bažnyčia, bet todėl, kad tai iš esmės yra vertinga

Pakeliui aptaręs socialinio klausimo aktualumą, autorius pereina prie anuomet dar aktualesnio rūpesčio: koks yra religingumo ir tautiškumo ryšys. Matulaičiui nepaprastai rūpi išpinti šį mazgą. Jis iškelia tėvynės meilę į moralinės dorybės lygį ir kartu parodo, kad religiniam tautos ugdymui patarnaus tautine kalba skelbiamas tikėjimas, sveikų tautinių papročių puoselėjimas.

Pagrindų pagrindą kunigo visuomeninei, kultūrinei bei tautinei veiklai autorius atskleidžia, kalbėdamas apie tautiškumo prasmę. Galima sakyti, išvardija politinės teologijos vedamąsias idėjas. „Tautos pasaulyje yra de iure naturae [iš prigimtinės reisės]. Bažnyčia gi niekad prieš žmogaus gymį [prigimtį] rankos nekelia, tik jį tobulina, pašvenčia, kelia aukštyn Dievop“. Cituoja šv. Ambraziejų, šv. Tomą Akvinietį, žymų to meto Lenkijos vyskupą bei dvasinį rašytoją Juzefą Sebastianą Pelčarą. Visi šie autoritetai sutartinai teigia, kad tėvynės meilė yra pareiga ir krikščioniška dorybė. Kartu pažymi: „Mylėti tėvynę – nereiškia kitas tautas neapkęsti. Krikščionis, o juo labiau kunigas tur aukščiaus pakilti. Jis mylėdamas tėvynę atras vietą savo širdyj ir kitoms tautoms, ir kitų tautų žmonėms“.

Ką daryti? „Jeigu toj naujoji dvasia bloga, jeigu svietiškųjų inteligentų mokslas klaidus, priešingas Bažnyčios mokslui ir tikėjimui, tai mūs, kunigų, priedermė kovot prieš tą mokslą, gint nuo jo Bažnyčią ir žmones, juk tam esame. [...] Gali tik būti klausimas, kaip kovoti? kaip pergalėti? [...] Matėme, kokiu būdu inteligentai žmones labiausiai prie savęs pritraukia; pažiūrėkime, argi ir mes negalėtume tokių pat būdų griebdamiesi juos patraukti prie Dievo, prie Bažnyčios“. Ir išvardija kelių kitų prislėgtų Europos tautų atbudimo, taip pat garsių šventų žmonių meilės savo tautai ir tėvynei pavyzdžius.

Natūraliai iškyla gimtosios kalbos reikšmė tikėjimą skleidžiant. Primena Tridento Susirinkimo nuostatą, kad Dievo žodis kiekvieną šventą dieną būtų išguldinėjamas prigimta kalba. „Ir kunigai į vietą, ką mokino žmones lenkiškai, kad būtų mokinę tikėjimo, ar ne geriaus būtų: žmonės ir tikėjimą geriaus mokėtų, ir bene būtų kilę tiek barnių ir vaidų parapijose! [...] Taigi aišku, kad kunigas privalo skelbti Dievo žodį prigimta klausytojų kalba, o ne savo. Bažnyčia, kaip iš viso to pasirodo, yra globėja kiekvienos tautos ir savo išpažintojams po mirties ateisiančiame gyvenime žada ne lenkų, o tik dangaus karalystę.“

„Kas yra kraujas žmogaus kūne, tas yra kalba tautos gyvenime. Ištekink iš kūno kraują, o žmogus miršta. Atimk iš tautos kalbą, o tautos nebėra“. [Galėtume nurodyti vieną išimtį: airiai priėmė pavergėjų anglų kalbą, bet išlaikė tautybę; ginklas buvo katalikų tikyba, kuria jie ryžtingai skyrėsi nuo britų ir škotų anglikonų.] „Tik noriu paraginti, kad mes stengtumės išmokti savo kalbą kuo geriausiai ir kuo gražiausiai“. Kaip tarė, taip darė. Gyva, graži kalba trykšta iš Jurgio Matulaičio Užrašų, savo metui pavyzdinga lietuvių kalba jis rašė savo straipsnius spaudai, o Vilniuje įdėmiai bendravo su lietuvių rašomosios kalbos tėvu Jonu Jablonskiu. Belieka stebėtis, kaip Kielcuose, Varšuvoje, Peterburge ir Šveicarijos Fribūre mokslus ėjęs kunigas ir vyskupas turėjo tokį gyvą gimtosios kalbos jausmą ir jį puoselėjo.

Galime mėginti įsivaizduoti, kaip jautėsi to meto k u n i g ė l i a i („kunigėliais“ buvo vadinami klierikai ir kunigai vikarai), paslapčiomis iš patikimo draugo gavę tokį manifestą. Galima palyginti su įspūdžiu, kurį sovietmečiu jautriam katalikui teikdavo naujas Kronikos numeris. Valstybinės valdžios persekiojami, daugelio vyresniųjų konfratrų nesuprasti, savo tautiečių, pasauliečių inteligentų puolami, kunigėliai privalo deramai atsiliepti.

Sultingai aptaręs nevaisingus svaičiojimus ir primityvius piktumus, Matulaitis apibendrina: „Ne, čia tuščiais žodžiais, neapykanta, paniekinančiu rankos mostelėjimu, galva palingavęs nieko nepadarysi. Čia reikia stoti į darbą, reikia už akių užbėgti tiems klystantiems broliams, spausti juos prie širdies, reikia sugriebus už rankos vesti juos ir kelią jiems rodyti, ir neduoti jiems klaidžioti. Kad mes nors per pusę būtume tiek atsidavę, tiek turėtume karščio kaip mūsų priešai; mes, dar teisybę turėdami su savim, lengvai pergalėtumėm juosius“. Ir gėdija „vos tekrutančius konfratrus“, primindamas jiems vargšų studentų ir neturtingų inteligentų dosnumą – kaip jie paskutinius skatikus laisvamaniškajai spaudai atiduoda ir „daugumą knygpalaikių, kurias mėto tarp žmonių tankiai suvis dovanai. O mes, kunigai?“ Na, sovietmečiu veiklieji kunigai ir pasauliečiai iš tiesų pasiaukojamai „krutėjo“. Surasdavo išteklių spausdinimo priemonėms ir dauginimui ir dar įspėdavo kunigus statybininkus bei remontininkus: „Rūpinkitės nė tik bažnyčių sienomis, bet ir žmonių sielomis!“

Taigi, o mes dabar?! Ar ne įvairių laipsnių dvasininkijos abejingumas, gal net tiesiog šykštumas leido numirti Katalikų pasauliui, Sandorai, Žemės druskai, lux‘ui, Žvaigždutei? Velionis Gintaras Beresnevičius tvirtai įrodinėjo, kad buvo reikalinga ir Sandora inteligentams, ir Žemės druska visiems raštingiems žmonėms. Vilniaus arkivyskupijos kunigų susirinkimuose kas mėnesį matydavau jauną mažos parapijos kleboną, kuris savo jaunimėliui nupirkdavo bent po 10 egzempliorių lux‘o. Jei būtų 700, 600 ar 500 kunigų taip darę, tas žvalus žurnalas lig šiol klestėtų ir Panelei atsvarą sudarytų...

Dievui dėkui, „Katalikų pasaulio leidiniai“ ir kelios mažesnės leidyklos knygų ir knygelių išleidžia, bet kur jų galima nusipirkti? Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, o kaip manytis visai Lietuvai? Daugiausia išleidžiama dvasingumo ieškančiai ar net dvasinių skanumynų ieškančiai publikai, o tikėjimo pradmenų, aktualios apologetikos leidiniai kur? Ar gebėsime paskleisti ir prakalbinti šaunųjį YOUCAT? Pati knyga ne visada prabyla, dar reikia ją gyvu įtikinamu žodžiu palydėti.

Geroje poroje puslapių jaunasis Jurgis su žavingu suvalkietišku sąmoju griauna madingus anuomet ir dabar pasiteisinimus, išsisukinėjimus nuo rašto darbo ir pan. veiklos. Gerai pamąsčius, ne tiek galimybių mums stinga, kiek ryžto. Ko gero, prisibijome negana šauniai pasirodyti.

Turime šimtinę aukštus mokslus baigusių kunigų, o kiek jų dalyvauja visuomeninėje bei šviečiamojoje veikloje? Tokio Delfio ar pan. komentaruose kiekvieną dieną mirguliuote mirguliuoja užsipuolimai prieš Bažnyčią, palaidumo reklamos. Ar negalėtume smagiai su jų autoriais pasipešti? Mums priešišką spaudą dabar ne vargšai studentai savo skatikais finansuoja, o stambios pelno įmonės, bet ir jų samdomi raštininkai galgi yra „klystantys broliai“? Darau pastabą sau pačiam: prieš atsikirsdamas kokiam x-ui ar x-ei sukalbėsiu už jį ar ją Sveika, Marija.

Beje, korespondencijų ir atsiliepimų apie kunigų godumą nė gražiausiais samprotavimais nenutildysime, tik faktais, faktais, faktais... Kaip prieš 115 metų, taip ir šiandien tikėjimo griovimas prasideda kunigų nuodėmių bei savanaudiškumo viešinimu.

Dėkui Dievui, ne visa ano meto lietuvių pasaulietiškoji inteligentija buvo priešinga tikėjimui ir Bažnyčiai. Jau Dirvos-žinyno redakcija galėjo pridėti guodžiančią pastabą: „daugelį rasime rimtų vyrų tarp svietiškos inteligentijos, kurie nepritaria antikatalikiškai propagandai ir yra jai priešingi, neretai pagal savo išgalę stengiasi aną numalšinti“. Juo labiau šiandien turime daug rimtų vyrų ir moterų, pozityviai katalikiškai besidarbuojančių įvairiose mokslo ir visuomenės gyvenimo srityse. Belieka kunigijai broliškai su jais/jomis bendradarbiauti.

Kad Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai neliktų tik kalbų lygyje, ar nereikėtų pasirūpinti sustiprinti Carito būrelių veiklą, kur jie yra, megzti bent mažas saujeles tokio darbo, kur jo dar nėra? Ar nebūtų tinkamas metas mums, dvasininkams, atsisakyti kai kurių privilegijų ir bent pradėti patiems už save mokėti mokesčius „Sodrai“, nelaukiant, kad juos už mus sumokėtų mūsų parapijiečiai – darbininkai ir valdininkai, ne kartą sunkiau už mus pragyvenantys?

II.

Antroji straipsnio dalis skirta kitam, anuomet dar įžūlesniam už laisvamanybę priešui, „kursai iš viršaus nei meška ant mūsų Bažnytėlės gulte gula. ... tai pravoslavija su rusifikacija“. Vaizdingai išrikiuoja: „popų gaujos, cerkvių daugiaus kaip reikia, rusiški klioštoriai, vyriškiejie ir moteriškiejie, tik dygsta nei šungrybiai po lietui... O rusiškoji kalba ar ne plinta kasdien labiaus?“ Tiesiog gražu dabar skaityti tuos dygaus suvalkietiško sarkazmo kupinus puslapius, bet anuomet jie žvelgė į gyvenimišką grėsmę. Pabrėžtinai išgvildenama, kaip silpninama lietuvybė, kai „kunigai ir bajorai kalba lenkiškai, o mokyklose, sūduose, vaiske – kur tik žmogus ėjęs, ten lietuviškai netinka. [...] „Et, – prasčiokėliai sako, – mūsų kalba turbūt už visas prasčiausia“.

„Su lietuvišku netoli nuveisi. Tiesa, netoli. Bet kur be lietuviško nueisime? Pažiūrėkime, į kur eina lietuviai Vilniaus rėdybos [gubernijos]. Štai į baltgudžius išvirto!.. O baltgudžiai? Jie į maskolius virsta“.

Audringas studento Jurgio stilius rodo, kad jis nebuvo švelnutis iš prigimties, bet santūrumo ir pagarbumo dorybes savyje vėliau išsiugdė, ugdydamas jaunuosius marijonus. Fribūro marijonų naujokams griežtai draudė rusus „maskoliais“ vadinti, mokė pakantumo visų tautybių žmonėms ir įvairiopai tautų kultūrai. Tikriausiai ir „popų gaujos“ išnyko iš jo žodyno.

Esu vartęs XX a. pradžioje išleistą rusų kalba geroką knygą, kurioje dosniai išskaičiuojami pravoslavijos nuopelnai rusybei. O kiek katalikų bažnyčių, ypač Vilniuje ir Vilniaus vyskupijoje, buvo paversta cerkvėmis, kiek mūrinių „Muravjovo cerkvių“ ir cerkvelių pristatyta provincijoje. Netoli Vilniaus, Rudaminoje, matome vieną iš jų. Beje, tiek apgriuvusią, kad negausūs likę tikintieji šalia pasistatė medinukę.

Turbūt bus neprošal prisiminti pravoslavybės ir rusybės ryšius sovietmečiu.

Netrukus po Spalio Revoliucijos prasidėjęs visų religijų persekiojimas pirmiausia užgriebė masiškiausiąją ir labiausiai su carų režimu surištą pravoslaviją. Sugriauta tūkstančiai cerkvių, įkalinta dešimtys tūkstančių šventikų ir šimtai tūkstančių uolių tikinčiųjų. Šio žygio viršūnė – Išganytojo soboro Maskvoje išsprogdinimas, kad būtų palaisvinta vieta sovietybės išaukštinimo paminklui, kurio taip ir nepavyko pastatyti.

Vaizdas iš dalies pasikeitė Antrojo pasaulinio karo metu. Patriarchas Sergijus ir gyvi likusieji vyskupai šaukė tikinčiuosius pasiaukojamai ginti Tėvynę ir patys organizavo aukų karo reikalams rinkimą. Net buvo paleista „Sojuz voinstvujuščich bezbožnikov“ (Kovojančiųjų bedievių sąjunga), suburta ir vadovaujama Jemeljano Jaroslavskio (Miniejaus Gubelmano), vieno iš Stalino kulto kūrėjų. Antireliginė propaganda nesiliovė, bet jos įkarštis apmažėjo. Vis dėlto skirtingai buvo traktuojama katalikybė ir pravoslavija. Turėjome Vilniuje vaizdingą palyginimą: 1948 m. ir vėliau buvo uždaryta pora dešimčių katalikų bažnyčių ir vienų vienintelė „Puškino senelio“ cerkvelė, taip kad liko lygiai po vienuolika jų ir mūsų „kulto pastatų“ – visiškai nederinant prie mūsų ir jų tikinčiųjų skaičiaus proporcijų.

Nepaisant dalinių lengvatų, pravoslavija taip pat buvo žeminama ateistinės propagandos, moksleivija, studentai ir valstybės tarnautojai neturėjo tos „visiems piliečiams užtikrintos religinio kulto ir antireliginės propagandos laisvės“, tai yra turėjo tik pastarąją tezės dalį. Dar daugiau, ne tik teisę, bet dauguma turėjo ir pareigą skleisti antireliginę propagandą. Todėl tarp katalikų ir stačiatikių dvasininkų kone visoje Lietuvoje mezgėsi tarpusavio supratimo ir užuojautos santykiai. Esu iš jų girdėjęs tokį atsiliepimą: „Už tvirtų Katalikų Bažnyčios pečių mums Lietuvoje ramu“. Šiems laikams turime gerus duomenis ekumeniniam suartėjimui.

Klierikas Matulaitis sąmojingai ir apdairiai gina gimtosios lietuvių kalbos vartojimą ir puoselėjimą, prieštarauja tiek rusų, tiek lenkų kalbos dirbtiniam platinimui. Net vaizdžiai parodo, kad ir lenkų kalba nuo rusybės neapgins. Kas vieną kartą tėvų kalbą pames, tas ir toliau nebus atsparus. Matėme, kaip sovietmečiu Vilniaus krašte nulietuvėję gyventojai šen ir ten vietoj lenkiškos mokyklos pasirinkdavo rusišką.

Pravoslavijai ir rusybei „atmušti“ jaunasis autorius kaip vaistą nurodo: palaikyti žmonėse savo ypatingus, t.y. lietuviškus, papročius. „Ne kartą tik dėl to vien žmogaus jokiu būdu nepritrauktumei prie maskolių, kad jie degutu persmirdę; o merginos tik dėl to jokiu būdu neperkalbėtumei tekėti už maskoliaus, kad jis su barzda ir raudonais marškiniais vilki. Taigi mes privalome, kur tik yra tas skirtumas tarp mūsiškių ir maskolių, jį užlaikyti; o kur nyksta ir dyla, jį prilaikyti ir atgaivinti“.

Lietuvių ir rusų liaudies kultūros skirtumas buvo tam tikras stabdis ir mišrioms santuokoms, ir rusėjimai praėjusio amžiaus antroje pusėje. „Vy – Jevropa“, – visuotinai pripažindavo besilankantys Lietuvoje maskvėnai, ir mes tuo didžiuodavomės. Vis dėlto „širdžiai neįsakysi“, – buvo gerokai mišrių santuokų, ne kartą sėkmingų ir laimingų, nes visur lemia žmogiškosios savybės, bet tai netapo masiniu ar grėsmingu reiškiniu. Įdomu, kad lenkakalbiai Vilnijos gyventojai savo sūnui ar dukteriai tinkama partnere ar partneriu greičiau laikė lietuvaitę-lietuvį negu rusę ar rusą. Ne vien tikėjimo, bet ir bendrosios kultūros prasme.

Šiandien šeimas kuriant tautiniai motyvai mažiau sveria, daugiau reiškia emociniai ir ekonominiai svertai. Kad ir kaip mums norėtųsi, jokių dirbtinių saugiklių nei emigracijai, nei mišrioms santuokoms nepastatysime. Vis dėlto tūlas kunigas gali turėti įtakos jaunimui, su kuriuo bendrauja, ir padėti jam atskleisti ir pamilti lietuviškosios kultūros vertingumą. Ir atvirkščiai, nepropaguoti amerikietiškos ar afrikietiškos muzikos, dažnai trankios, spiegiančios, nuožmumu alsuojančios. Pedagogai sako, kad lietuvių liaudies dainas dainuojantis jaunimas yra švelnesnis ir atsakingesnis už tą, kuris jų nevertina.

Savo ilgus ir margus išvedžiojimus studentas Jurgis baigia nurodydamas antprigimtinius veiklos bei kovos būdus ir ragindamas į vienybę su vyskupais. Primena sunkius Bažnyčios išbandymus ir didžius liaudies vargus, ir Bažnyčios ištvermę, ir vyskupą Valančių, kuris svietelį „guodė, ramino ir apgynė. Ir dabartės tik laikykimės vyskupo, o jis mus teapgina“.

Neseniai pasibaigusios priespaudos laikais turėjome išganingą atvirkštinį poveikį. Ryžtingi susivieniję kunigai buvo šauni atrama valdžios spaudžiamiems vyskupijų vadovams. Šiandien mūsų vyskupams tai pat reikalingas kunigijos palaikymas ir visiems – geranoriškas vieni kitų supratimas.