2014 m. liepos 26 d., šeštadienis

„Titaniką“ paslaptys gaubia ir po 100 metų

2012-04-15
Rubrikose: Visuomenė » Atmintis 
titanikas

Lygiai prieš 100 metų, 1912-ųjų balandžio 15-ąją, įvyko britų keleivinio lainerio „Titanikas“ katastrofa. Per pirmąją ir, kaip vėliau paaiškėjo, paskutiniąją savo kelionę „Titanikas“ šiaurės Atlanto vandenyne susidūrė su ledkalniu. Tuo metu vienas moderniausių ir didžiausių laivų nuskendo. Didžiosios Britanijos prekybos ministerijos duomenimis, iš kiek daugiau nei 2,2 tūkst. keleivių žuvo 1503 žmonės.

Net ir praėjus šimtui metų, „Titanikas“ tebėra savotišku nelaimių jūroje bei žmogaus rankų darbo trapumo simboliu. Jo istorija išlieka populiari ir apgaubta įvairiausių mįslių.

Su „Titaniko“ nelaime artimai susiję ir keturi lietuviai.

1898-aisiais anglų rašytojas Morganas Robertsonas parašo romaną „Tuštybė, arba Titano žūtis“, kuriame pasakojama apie didžiausią technologijų stebuklą – milžinišką laivą „Titanas“. Jis laikomas tobulu ir neskęstančiu, tačiau jau pirmosios savo kelionės metu, balandžio naktį, susiduria su ledkalniu, nuskęsta ir nusineša šimtų žmonių gyvybes.

Romane pabrėžiama žmogaus puikybės, noro viską kontroliuoti ir valdyti, problema. Tačiau M. Robertsonas turbūt nė neįsivaizduoja, kad, po 14 metų nuo knygos išleidimo, jo išgalvota istorija nutiks iš tikrųjų.

1912 metų balandžio 10-ąją Karališkasis pašto laivas „Titanikas“ iš Anglijos Sauthamptono uosto išplaukia į savo pirmąją kelionę, pakeliui sustodamas Šerburo ir Kvinstauno uostose Airijoje. Po to laivas Atlanto vandenynu pajuda Niujorko link. Oras šaltokas, pučia lengvas vėjas. Laive ramu, pirmąsias kelionės dienas niekas iš keleivių nelipa ant denio. Juk ir viduje yra ką veikti, ypač pirmosios klasės keleiviams – turkiškos pirtys, prabangūs restoranai, kilimais dekoruotos kajutės ir kitos aukštuomenės poreikius atitinkančios detalės.

Net ir trečios klasės keleiviai taip pat neturi kuo skųstis   – prabangos mažiau, tačiau naujojo laivo kajutės tvarkingos, gausiai tiekiamas maistas, be to, kiekvieną vakarą vyksta linksmos vakaronės.

„Titaniko“ keleivių tikslai įvairūs – vieni nori grįžti namo, kiti – aplankyti artimuosius, dar kiti – įsidarbinti Jungtinėse Valstijose ir pradėti naują gyvenimą. Keturias dienas kelionė vyksta ramiai ir sklandžiai. Dar keletas parų – ir išsvajotasis žemynas bus pasiektas. Tačiau staiga, gilų balandžio 14-osios vakarą, planai keičiasi.

Vienuolikos aukštų modernusis keleivinis laineris susiduria su ledkalniu. Laivo įgula jį pastebi per vėlai, kada iki susidūrimo lieka 37 sekundės. Vanduo tą naktį labai lygus, dėl ko sunku pastebėti ledkalnius, nes nematyti ir bangų purslų, kurie į juos atsimuštų. Be to, naktis be mėnulio. Apie 40 kilometrų per valandą greičiu plaukiantis laivas stabdomas ir visu pajėgumu pasukamas į kairę, tačiau susidūrimas vis tiek įvyksta. Sakoma, kad tą akimirką „Titaniku“ plaukęs vienas turtingiausių pasaulio žmonių Johnas Astoras IV rankoje laikė taurę gėrimo ir ištarė: „Aš prašiau ledo, bet tai jau absurdas“.

Kai kurių liudininkų teigimu, laivo kapitonas Edwardas Smithas nuo pat kelionės pradžios gauna įspėjimus, kad kelias ties šiauriniu Atlanto vandenynu – pavojingas, ir čia reiktų plaukti lėčiau. Tačiau kapitonas tik didina greitį.

Jei tikėsime tuometine spauda, E. Smitho aplaidumą pabrėžia ir antrą dieną po „Titaniko“ nuskendimo pasirodęs dienraštis „Vilniaus žinios“: „Laivo kapitonas dar prieš nelaimę bevieliu telegrafu gavo kelis persergėjimus, kad jis plaukia labai pavojinga vieta, bet kapitonas už tuos persergėjimus tik padėkavo ir neatkreipė į juos atydos. Susidūrus su lytimi ir kuomet laivas buvo pramuštas, narsus jūrininkas vis dar manė patsai savimi išsigelbės ir telegrafavęs jau kitiems laivams apie nelaimę, greitai žinią atšaukė, sakydamas, kad pagalba nebereikalinga. Pagalbos laivai pasivėlino, ir išsigelbėjo tik tie, kurie galėjo susėsti į valtis“.

Apie tai, kad „Titaniko“ įgula tiesiog neįvertino gresiančio pavojaus, kalba ir Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius Viktoras Senčila.

„Laivas buvo labai didelis, 260 metrų ilgio, jam jau bangos nėra baisios. Aišku, toks laivas keldavo pasitikėjimo savimi jausmą įgulai. Bet, deja, tas pasitikėjimo savimi jausmas yra labai pavojingas. Jeigu žiūrėsime į technikos plėtrą, tai technika per 100 metų labai pasikeitė. Bet vienas skaičius liko toks pats – tai yra procentas avarijų, įvykių ar žūčių dėl žmonių padarytų klaidų. Jis siekia virš 80 proc. Laivai tampa vis didesni, vis greitesni, bet žmogus lieka pagrindinis juos valdantis elementas. Jeigu kalbėtume apie „Titaniką“, ten pagrindinė nelaimės priežastis buvo ledo aplinkos nepaisymas, nepakankamas dėmesys šiai aplinkai“, –   kalbėjo V. Senčila.

Tuo metu žurnalistė, viena iš knygos „Titaniko lietuviai“ autorių Gerda Butkuvienė, varčiusi dešimtis originalių dokumentų ir skaičiusi liudininkų atsiminimus, sako, kad „Titaniko“ kapitono aplaidumas vis dar išlieka didele paslaptimi.

„Mes bandėme suskaičiuoti, kiek išlikę užfiksuotų įspėjimų. Jų buvo daugiau kaip dešimt. Kodėl kapitonas jų arba neskaitydavo, arba įsidėdavo į kišenę, arba atiduodavo kitiem? Čia jau atsiranda spekuliavimas faktais. Galbūt laivu keliavęs laivo savininkas Bruce`as Ismay jį spaudė, nes kompanija buvo suinteresuota, kad „Titanikas“ pasiektų greičio rekordą. Bet čia jau lieka spėlionės“, – teigė G. Butkuvienė.  

„Titanikas“, kaip ir kiti du panašiu metu pastatyti airių bendrovės „White Star Line“ laivai „Olimpikas“ ir „Britanikas“, suprojektuotas taip, kad atlaikytų visas įmanomas avarijas. Tiesa, pati bendrovė „Titaniko“ nevadina „neskęstančiuoju“. Tokį pavadinimą sugalvoja žurnalistai, šiek tiek pasišaipydami iš ambicingo airių projekto.

Spaudoje juokais svarstyta, ar „Titanike“ nebus golfo laukų arba karvių, kurios kasdien tiektų šviežią pieną... Tačiau naujovės saugumo sumetimais tuo metu nekelia abejonių. Ko vien vertas dvigubas dugnas ir plieniniai vandeniui nelaidūs skyriai. Dabar spėjama, kad, jei ledkalnis būtų pramušęs keturis šiuos skyrius, laivas būtų plaukęs toliau. Tačiau ledkalnis pralaužia penkis dešiniojo borto skyrius, ir į „Titaniką“ ima plūsti vanduo.

Iš pradžių nieko neįtariantys keleiviai laikosi ramiai. Ant laivo pabirus ledo gabalams, į denį prasmukę trečios klasės keleiviai su jais žaidžia futbolą. Tačiau nuotaikos keičiasi, kai laivo pirmagalys pamažu užtvindomas. Daugiau nei 2,2 tūkst. žmonių plukdantis laineris ima skęsti.

„Titanike“ netikėtą dramą išgyvena ir trys lietuviai. Vienas iš jų – antrąja klase plaukiantis katalikų kunigas Juozas Montvila.

„Prieš plaukdamas „Titaniku“, jis jau buvo baigęs Seinų kunigų seminariją, Varšuvoje įšventintas į kunigus ir truputėlį jau pradėjęs kunigauti. Bet suteikė sakramentus unitams, o caro valdžia draudė tą daryti. Kiek žinoma, jis pakrikštijo vieną kūdikėlį, o mirštančiajam suteikė paskutinį patepimą. Tai tarsi tokie nekalti dalykai, tačiau caro valdžia buvo užrūstinta, uždraudė kunigauti.

Patyręs tokių išbandymų Lietuvoje, jis sulaukė pasiūlymo plaukti į Ameriką ir ten kunigauti lietuvių išeivių parapijose. Iš Lietuvos jis kažkokiu būdu pasiekė Londoną, ten porai savaičių apsistojo pas savo giminaitį, kunigą Matulaitį, nes tuo metu Matulaitis dirbo lietuvių parapijoje. Truputėlį kunigas J. Montvila padirbo su Londono lietuviais toje bažnyčioje ir tuomet jau gavo bilietą į „Titaniką“.

Ir štai paskutinę naktį, kiek žinome, kunigas, sužinojęs, kokioje situacijoje yra laivas, manoma, kad užsidarė antros klasės bibliotekoje ir ten priiminėjo žmones, aišku, jau desperatiškai nusiteikusius, bandė juos raminti, klausė išpažinčių, juos laimino ir, pasak vienų šaltinių, mūsų kunigui J. Montvilai buvo pasiūlyta vieta gelbėjimosi valtyje, bet jis atsisakė, net nebandė gelbėtis, net nėjo į denį, net nežiūrėjo, kur tos gelbėjimosi valtys. Jis toliau liko su visais pasmerktaisiais, ir su jais, manoma, nuskendo. Tikėtina, kad jo kūnas tebėra įkalintas „Titanike“, – apie kunigą J. Montvilą pasakojo žurnalistė G. Butkuvienė.

Londono lietuvių katalikų šv. Kazimiero parapijos kunigas Petras Tverijonas sako, kad Anglijos lietuviai visada prisimena šį savo tautietį.

„Balandžio 15 dieną turėsime mišias mūsų bažnyčioje. Jos bus aukojamos už mirusiuosius „Titanike“, ypač už kunigą J. Montvilą. Jis visada buvo mūsų tautiečių atmintyje. Jo atminimui yra bažnyčioje atminimo lenta. Šį įvykį nuolatos prisimename“, – teigė P. Tverijonas.

Tuo metu, kai J. Montvila „Titaniko“ bibliotekoje ramina tikinčiuosius, savo likimą sutinka ir kitas lietuvis – Eliezeris Gilinskis.

„Mes žinome, kad jis buvo žydas, kilęs iš Ignalinos. Jis buvo 22 metų. Dar žinome, neva jis turėjo auksines rankas ir buvo šaltkalvis, pasak kitų šaltinių – inžinierius ir užsiiminėjo spynų gamyba. Caro valdžiai jis gamino spynas, buvo profesionalas toje srityje.

Bet ko jam prireikė „Titanike“, ko jam prireikė už Atlanto? Manome, kad jo giminė vertėsi labai skurdžiai, ir neva buvo tokia tradicija iš giminės išrinkti vieną perspektyviausią narį ir siųsti į Ameriką, palaukti, kol jis prakus, užsidirbs, praskins kelius, o tada susikvies visą giminę pas save. Tai galbūt Eliezeris ir buvo giminės išrinktas va taip praskinti kelius Amerikoje ir sukurti gerovę visiems.

Pagal kitus šaltinius, Eliezeris bėgo iš Lietuvos į Londoną, o po to – į Niujorką, norėdamas išvengti tarnavimo caro valdžios kariuomenėje. Jis gavo trečios klasės „Titaniko“ bilietą. Giminaičiai prisimena, kad jis prieš išplaukdamas parašė giminei laišką, kad neva jis priimtas į „Titaniką“ atsarginiu inžinieriumi. Vadinasi, galima daryti išvadą, kad jis galbūt priklausė „Titaniko“ įgulai. Bet čia yra giminaičių prisiminimai, mums nepavyko to įrodyti.

Jo gyvenimo istorija įdomi tuo, kad jis yra vienintelis iš lietuvių, kurio kūnas buvo atrastas, ištrauktas, identifikuotas kanadiečių laivo, bet kadangi jis buvo iš trečiosios klasės, jis buvo vėl įmestas į vandenyną su svarmenimis prie kojų, nes skenduolius traukęs laivas neturėjo tiek vietos visiems“, – sakė viena iš knygos „Titaniko lietuviai“ autorių.

Žurnalistė pasakoja ir apie trečiąjį tautietį – Simą Baniulį.

„Labai sename žurnale pastebėjome informaciją, kad laivu plaukė S. Baniulis, bet plaukė ne šituo vardu ir pavarde. Kokiu – nežinoma, nes jis taip pat bėgo nuo caro valdžios, nuo caro kariuomenės ir todėl užsimaskavo. Jis plaukė ne kaip keleivis, o kaip įgulos narys. Yra žinoma, kad jis baigęs laivininkystės mokyklą Liverpulyje ir buvo priimtas į „Titaniką“ įgulos nariu. Kokiom pareigom – nepavyko išsiaiškinti. Jo likimas taip pat tragiškas, jis žuvo“, – kalbėjo G. Butkuvienė.

Laivui vis labiau skęstant, kapitonas duoda įsakymą sodinti žmones į gelbėjimo valtis. Jų tėra dvidešimt. Tačiau tuo metu tai – net viršijantis tuometinę normą skaičius. Paprastai laivų įguloms leista turėti 16 gelbėjimosi valčių. Vienaip ar kitaip, „Titaniko“ komanda žino, kad visi 2,2 tūkst. žmonių į jas netilps ir kažkam teks aukotis. Nusprendžiama pirmenybę teikti moterims ir vaikams; vyrai, paskutinį kartą apkabinę savo vaikus ir mylimąsias, lieka laive.

Tiesa, žurnalistė G. Butkuvienė mano, kad išsigelbėjusių būtų buvę daugiau, jei ne viena apmaudi klaida.

„Tas džentelmeniškumas galbūt buvo žymus tik pačioje gelbėjimosi operacijos pradžioje, nes paskui jau prasidėjo grumtynės dėl vietos gelbėjimosi valtyse. Ypač kai dalis trečiosios klasės keleivių prasiveržė į denį, prasidėjo ir stumdymasis, ir šaudymasis. Valtys krito, pora valčių dužo. Iki šiol nėra žinoma, kokį įsakymą davė „Titaniko“ kapitonas.

Vienas kapitono padėjėjas įsakymą suprato kaip pirmiausia į valtis sodinti moteris ir vaikus, todėl jis pirmiausiai sodindavo moteris, vaikus ir, jeigu būdavo vietos, sodindavo vyrus. Netgi sakoma, kad vyro gyvybė tą naktį priklausė nuo to, į kurį bortą jis bėgo gelbėtis. Nes kitame borte buvęs kapitono padėjėjas įsakymą suprato kaip gelbėti tik moteris ir vaikus. Į valtis tilpo 64 žmonės, o kai kurios išplaukdavo su 12 žmonių“, – pasakojo žurnalistė G. Butkuvienė.

Laivui skęstant ir aplink aidint panikos šūksniams, žmones mėgina raminti „Titaniko“ muzikantai, kurie groja tol, kol tik įmanoma išstovėti ant svyrančio laivo denio. Vėliau likę gyvi liudininkai nesutars, kokį paskutinį kūrinį jie atliko. Vieni teigia, kad tai buvo giesmė „Dieve, arčiau Tavęs“. Tačiau labiau tikėtina, kad tai buvo anglų kompozitoriaus Archibaldo Joyce`o valsas „Rudens svajonė“.

Balandžio 15-osios naktį, 2.20 val., „Titanikas“ nuskęsta. Iš kiek daugiau nei 2,2 tūkst. žmonių išsigelbsti per 700 . Iš valčių juos ištraukia laivo „Karpatija“ įgula. Tačiau atplaukia ir kitas laivas, „Birma“, kurio kapitonas – lietuvis Liudvikas Stulpinas.

„Jis buvo maždaug už 100 kilometrų nuo „Titaniko“ ir manoma, kad jų laivas buvo pirmasis, kuris priėmė „Titaniko“ nelaimės signalą. „Birmos“ kapitonas buvo lietuvis L. Stulpinas, kilęs iš Jomantų kaimo Žemaitijoje. Vos gavus pagalbos šauksmą, kapitonas įsakė keisti laivo kursą, plaukti link „Titaniko“. Jie kelionėje užgaišo nemažai, nes vandenynas buvo pilnas ledkalnių. Kaip vėliau prisiminė įgulos nariai, kai kurie ledkalniai buvo didesni už patį laivą. Žodžiu, jų greitis buvo labai mažas.

Kai jie atplaukė į nelaimės vietą, „Titaniko“ jau nebesimatė, jis buvo nugrimzdęs. Jie tik pamatė „Karpatiją“, bebaigiančią į denį kelti žmones iš gelbėjimosi valčių. „Birma“ užklausė „Karpatijos“, ar dar reikalinga pagalba, jiems atsakė, kad ne. Kai dar kartą užklausė „Birma“, ar nereikia pagalbos, mes turime ir maisto, ir rūbų, galbūt keleivių galime dalį paimti, jiems ne tik kad padėkojo ir pasakė „Ačiū, ne“, bet juos pasiuntė, kad užsičiaupkit, nieko nereikia, plaukit tolyn, iš kur atplaukę.

Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad tuo metu, pasirodo, buvo konkurencija tarp telegrafų sistemų. Skirtinguose keleiviniuose laivuose buvo skirtingos telegrafų sistemos. „Titaniką“ aptarnavo „Marconi“, o „Birmą“ – „Forest“. Pasirodo, kad „Marconi“ tiems laivams, kuriuos ji aptarnavo, kuriuose buvo „Marconi“ telegrafo sistema, uždrausdavo bendradarbiauti ar bendrauti su laivais, kuriuose yra kita telegrafo sistema. L. Stulpinas buvo labai įskaudintas, nes jis sugaišo visą naktį, rizikavo, plaukė, kepėjams buvo įsakyta kepti duoną, gaminti sultinį, kavą išgelbėtiems keleiviams sušildyti“, – sako G. Butkuvienė.

Po „Titaniko“ katastrofos, pasaulio jūreivystėje pradėta imtis visų įmanomų atsargumo priemonių.

„Praėjus 2 metams po „Titaniko“ žūties, buvo priimta tarptautinė konvencija SOLAS (angl. „Safety of Life at Sea“ – gyvybės išsaugojimas jūroje). Ji buvo kelis kartus peržiūrima, tobulinama, papildoma ir patvirtinti reikalavimai visoms šalims, visiems laivams gyvybės išsaugojimo srityje. Tai labai reikšminga konvencija. Kalbant apie „Titaniką“ kaip apie globalų įvykį, tik trys iš 15 žūčių yra ne karo atvejai. „Titanikas“ pagal dydį yra trečias. Bet jis svarbus tuo, kad paskatino konvencijos atsiradimą“, – pasakoja Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius V. Senčila.

Šiandien, po „Titaniko“ katastrofos praėjus šimtui metų, šio laivo ir jame žuvusiųjų istorija vis dar žadina žmonių vaizduotę bei pildo rašytojų ir filmų kūrėjų kišenes. Daugiausia populiarumo susilaukė Jameso Camerono kino juosta „Titanikas“.

Nors, atrodo, kiekviena su „Titaniko“ istorija susijusi detalė analizuota šimtus kartų, daug kas tebėra tik spėjimų lygio. Katastrofą išgyvenę liudininkai, kurių šiandien jau nėra tarp gyvųjų, paliko vertingų atsiminimų, tačiau dauguma jų labai skiriasi vieni nuo kitų.

Ir vis dėlto žurnalistė G. Butkuvienė sako, kad išlikę įvairūs radiniai ir dokumentai pasakoja ištisas istorijas.

„Žinome, kad E. Gilinskis nuskendo su paltu ir palto kišenėse turėjo pieštukų, nuotraukų pinigų, anglų kalbos pradžiamokslį. Tai paralelė su J. Camerono filmu, kuriame buvo vienas keleivis, kuris vandens semiamame laive bėgioja ir dar žiūri į žodyną, ieško, kur išėjimas, nes nesupranta. Vadinasi, taip ir buvo. Mūsų lietuvis nemokėjo anglų kalbos ir gelbėjosi su knygele, tikriausiai tikėdamasis, kad tai jam padės rasti išėjimą“, – kalbėjo ji.

Keturių kilometrų gylyje gulinčios „Titaniko“ nuolaužos ir jose besiilsintys keleivių palaikai greičiausiai ir ateinantį šimtmetį bus didelis mokslininkų ir turistų traukos centras. O nuo balandžio 15 dienos jas, kaip kultūros paveldo objektą, saugos UNESCO organizacija.

Parengta pagal pasakojimą Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai“.

Simonas Bendžius
Lietuvos radijas

LRT logotipas

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar

PARTNERIAI

Lituanus logotipas

Naujasis židinys

Karys logotipas

NUORODOS