Pagrindinis pastarųjų dienų įvykis sulaukęs padėjusio Lietuvos katalikų dėmesio – šeštadienį Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje vykusi br. kun. Lino Genadijaus Vodopjanovo OFM konsekracija į vyskupus. Ši šventė yra svarbus įvykis keliais aspektais, kuriuos norėtųsi ir paryškinti šiuose pasvartymuose.

Šįsyk drįsiu pradėti nuo prisiminimų. Priklausau kartai tų žmonių, kurių dvasinis atgimimas sutapo su tautiniu atgimimu. Tuomet prieš mūsų akis vėrėsi nematyti akiračiai, veidą glostė laisvės vėjas, o ateitis atrodė daug žadanti ir viltinga.

Ką tik iš pogrindžio išėjusi Lietuvos Katalikų Bažnyčia netikėtai susidūrė su konvertitų banga. Žmonės plūstelėjo į bažnyčias, tačiau gigantiškos kovos su ateistine imperija nualinta Bažnyčia buvo paprasčiausiai nepajėgi atsiliepti į laiko iššūkį. Dvasininkų atotrūkis nuo Visuotinės Bažnyčios pulso (retas buvo vartęs nesenai vykusio Vatikano II Susirinkimo dokumentus), krikščioniškos literatūros stygius, sutrūkę bendruomeniniai saitai neleido jautriai bei visapusiškai reaguoti į naujas realijas.

Jauni atsivertėliai troško pažinti Kristų, Bibliją, gyvai dalyvauti liturgijoje, patirti bendrystę ir po pamaldų, bendrauti su dvasininkais. Šie jų poreikiai buvo ignoruojami diecezinių kunigų, bet Dievas atsiuntė pranciškonus. Jauni, basakojai, rudais abitais vilkintys, entuziastingai apie Kristų ir šv. Pranciškų Asyžietį pasakojantys, Biblijos citatas žarstantys broliai greit tapo šio jaunimo lyderiais, o Kretinga – traukos centru.

Joje broliai specialiai jaunimui organizuodavo Mišias, kuriose skambėdavo šiuolaikiškos giesmės, pasauliečiai skaitydavo skaitinius, visuotinė malda kildavo spontaniškai, o po pamaldų vykdavo susitikimai su įdomiais žmonėmis. Jaunuoliai bažnyčioje pradėjo jaustis kaip Tėvo namuose. Jie panašių dalykų panoro ir savo parapijose, tačiau iš savo ganytojų dažniausiai sulaukdavo tik sektantų etiketės.

Tai, kad prisigaudę naujų vėjų jaunuoliai trikdė savo klebonų ramybę, buvo tik viena iš daugelio priežasčių įtampos tarp pranciškonų ir diecezinių dvasininkų. Paprasčiausiai pranciškonai buvo ženklas, kad tikėjimas gali būti išgyvenamas, skelbiamas ir liudijamas gyvai, o ne vien kaip religinė dorybė. Ilgainiui Mišios jaunimui paplito kone visose šalies bažnyčiose, patys pranciškonai iš beveik stichiško sambūrio tapo solidžia ir išvystyta struktūra.

Tai, kas vyko praėjusį šeštadienį Kretingoje, yra labai simboliška. Jei kas prieš du dešimtmečius būtų pasakęs, kad pranciškonas Kretingoje, skambant popstiliaus giesmėms, bus konsekruotas į vyskupus, jog tuo būdu (vėl simboliškai!) pranciškonai grįš į Šv. Antano Paduviečio katedrą Telšiuose, toks žmogus būtų buvęs palaikytas naivuoliu arba netikru pranašu. Naujasis Telšių vyskupas yra ženklas, kad Lietuvos katalikybė pasikeitė, ir iš jos traukiasi uniformizmas bei retrogradinės nuotaikos.

Br. Linas kaip asmenybė augęs ir brendęs lūžio visuomenėje ir Bažnyčioje metu, ženklina tą bažnytinės raidos etapą, kurį galime vadinti prabudimu. Juk br. Linas atstovauja kartai, kuri prieš du dešimtmečius apsisprendė savo tapatybę konstruoti Kristuje, o katalikybę sąmoningai pasirinko kaip gyvenseną ir mąstyseną plačiausiai įtvirtinančią evangelinius principus.

Vieša paslaptis, kad daugiausia diskusijų po br. Lino nominacijos kilo dėl jo jauno amžiaus. Ne veltui po konsekracijos mažesniųjų brolių provincijolas br. Astijus Kungys priminė apaštalo Pauliaus žodžius vyskupui Timotiejui: „Niekas tegul neniekina tavo jaunystės. Tiktai pats būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu.“ Dabartiniai keturiasdešimtmečiai mūsų šalyje imasi vis daugiau atsakomybės įvairiose gyvenimo srityse. Ne išimtis ir Bažnyčia, ką patvirtina ir br. Lino paskyrimas. Daugiausia nuo jų priklausys mūsų bendra ateitis.

Vis dėlto ne amžius, priklausomybė vienam ar kitam ordinui lemia vyskupystės kokybę. Kaip pažymi pal. popiežius Jonas Paulius II, „vyskupo valdymas pastoraciniu požiūriu bus veiksmingas tik tuo atveju, jei bus grindžiamas moraliniu autoritetu“ (Posinodinis apaštališkasis paraginimas apie vyskupą , Jėzaus Kristaus Evangelijos tarną dėl pasaulio vilties Pastores gregi, 43). Ten pat randame ir tokio autoriteto požymių: „Kristaus kaimenės ugdymas tiesa ir šventumu reikalauja iš vyskupo tam tikrų savybių, be kita ko, pavyzdingo gyvenimo, gebėjimo užmegzti su žmonėmis autentiškus ir konstruktyvius santykius, raginimo bendradarbiauti ir gebėjimo ugdyti bendradarbiavimą, širdies gerumo ir kantrybės, supratimo ir užuojautos dėl dvasios ir kūno kentėjimų, taip pat pakantumo ir atlaidumo.“ To ir norisi palinkėti į mūsų vyskupų kolegiją, ką tik Dievo atsiųstam pranciškonui.