2014 m. balandžio 19 d., šeštadienis

Reformatai: mitai ir tikrovė (I)

2012-04-18
Rubrikose: Religija » Krikščionybė 
Vilniaus Evangelikų Reformatų bažnyčia

Evgenios Levin nuotrauka

Per Lietuvą vėl nuskambėjo žinia apie išparduotą evangelikų reformatų turtą Vilniuje. Ekonominius nusikaltimus tiriantis prokuroras pareiškė įtarimus Algimantui Kvedaravičiui ir Jakovui Strokanovui. Pastarasis buvo sulaikytas ir yra „jau už grotų". Vyksta ikiteisminis tyrimas. Esminė naujiena paskelbta, tačiau ją supanti tikrovė atspindėta tik iš dalies. Kiti įvykiai ar faktai nušviesti nepakankamai ar netiksliai, kartojami seniai nuvalkioti mitai. Bažnyčios turto iššvaistymo istorijos pagrindiniam herojui išgelbėti, regis,  kuriamas naujas mitas. Lietuvių kalbos žodynas nurodo kelias žodžio mitas prasmes. Pirmąja prasme mitas yra fantastiškai žmogaus perkurtos realios tikrovės atspindys. Kita reikšmė - paprasčiausias prasimanymas. Yra dar trečioji reikšmė - maistas. Pastaroji reikšmė gana tolima pirmoms, bet gal tik iš pirmo žvilgsnio? Juk mitas gali tapti dvasiniu maistu lengvatikiams? Taip pat atnešti žemiškojo maisto tiems, kurie mitą kuria. Kuo tobuliau prasimanoma, tuo maistas gausesnis. Mitai privalo būti paremti daline tiesa, jie turi atrodyti tikroviškai ir laimėti klausytojų. Kūno žiburys yra akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu.(Mt 6,22). Nusikalsti linkę asmenys kruopščiai maskuoja tikrovę, siekia apdumti kūno žiburį. Šiame straipsnyje paliesime visuomenėje gyvuojančius šiuolaikinius mitus apie Lietuvos reformatų bažnyčios nūdieną.

Mitas Nr. 1, „Suskilusi bažnyčia"
Šis mitas - labai svarbus. Jam sukurti bei išlaikyti naudojama ne viena imitacija. Mitas: Lietuvos reformatų bažnyčia suskilusi, o tikintieji - kažkas su kažkuo pešasi... Ar tikrai taip yra tikrovėje? Iš dalies, taip. Iš tiesų - bažnyčioje visuomet yra skirtingų žmonių, vyksta diskusijos. Krikščionys išpažįsta esą nuodėmingi žmonės, reikalingi gerojo Ganytojo. Diskusijos, net ginčiai vyksta bažnyčioje, tačiau jie neišeina iš bažnyčios ribų ir nėra juose žudančio priešiškumo. Evangelijos žodis liudija Jėzaus lūpomis: Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta... (Lk 11, 17), bet juk šie žodžiai neskirti bažnyčiai! Ji nebus sunaikinta, jos net pragaro galybės nesugriaus! (Mt 16,16-18).

Bažnyčia visuomet turėjo priešą ir šis apie ją be perstojo suksis. Tas priešas - piktoji dvasia - šėtonas, jo tarnai - žmonės iš mūsų, bet nemūsiškiai (1 Jn 1,19). Prisidengę kalbomis apie teisingą tikėjimą ir užsimetę religingumo skraistę, siekia ne laimikio aukšybėse, bet to, ką apaštalas Povilas įvardina žemės daiktais (Fil 3, 14.19). Tokių žmonių siekis - religijos dėka susikurti šventumo įvaizdį, įgyti valdžią, valdyti bažnytinį turtą, juo neatsakingai naudotis ir galop - pasisavinti. Vienas iš Dvylikos apaštalų buvo Judas Iskariotas. Jam labiau rūpėjo sidabriniai, nei Jėzaus mokinystė. Ji jam buvo naudinga dėl apaštalų iždo, iš kurio vogė (Jn 12, 4-6).

Bažnyčios požymiai, jos valdymas
Bažnyčios daktarai yra įvardinę tris svarbiausius bažnyčios požymius: teisingai skelbiamas Dievo žodis, teisingai administruojami sakramentai ir laikomasi tvarkos. „Tvarka, kaip bažnyčioje" - nėra iš piršto išlaužtas posakis. Disciplina, krikščioniška atsakomybė arba bažnytinė teisė yra vienas iš svarbiausių Dievo surinkimo atpažinimo požymių. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia vadovaujasi savo bažnytiniais teisiniais aktais - Gdansko agenda (1639) ir Sinodų kanonais (1557-2011). Kaip valstybės teritorijoje galioja tos valstybės įstatymai, taip bažnyčioje galioja kanoninė teisė. Nėra vienu metu galiojančių dviejų Konstitucijų valstybėje, taip nėra dviejų kanoninių teisių bažnyčioje. Yra viena bažnyčia ir viena jos galiojanti bažnytinė teisė. Pagal ją tėra viena reformatų bažnytinė vadovybė - aukščiausioji - Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas (toliau - Sinodas), aukštesnioji - Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorija (toliau - Konsistorija) ir aukštoji - seniorato institucija, vadovaujama generalinio superintendento.  Jis - Lietuvos evangelikų reformatų vyresnysis kunigas vyskupo pareigose.

Visos šios bažnytinės institucijos yra vienintelė teisėtai ir kanoniškai veikianti bei skirtingus įgaliojimus turinti Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinė nacionalinio lygmens vadovybė. Vietiniuose surinkimuose - parapijose, bažnytinė vadovybė veikia panašiai: parapijų sesijos, jų seniūnų valdybos ar tarybos bei Sinodo paskirtas ganytojas - administratorius arba klebonas.

Nuo 1920 metų visi eiliniai Sinodo suvažiavimai vyksta Biržuose, Joninių metu. Tai galutinai buvo įtvirtinta kanonais XVII-1930 ir VIII-1935. Ši tradicija niekam nekėlė abejonių atgaunant Lietuvai politinę laisvę 1988 metais ir vėliau. Lietuvos evangelikai reformatai be jokių abejonių rinkosi į eilinius Sinodo suvažiavimus Biržuose, Joniniu laiku iki pat 1995 metų. Iki tų pačių metų Lietuvos evangelikų reformatų aukščiausioji ir aukštesnioji vadovybė veikė be valstybės išduotų bažnyčiai rekvizitų - bažnyčios santykius su valstybe liudijančių ženklų: juridinio asmens pažymėjimo dokumento ir valstybės institucijose patvirtino antspaudo. Keitėsi valstybių sienos ir politinės santvarkos, bet ne bažnyčia. Dievo bažnyčia jose sunkiau ar lengviau gyvavo, vykdė savo pašaukimo misiją. Tai įmanoma daryti, net valstybėse, kurios bažnyčios nepripažįsta ar net ją persekioja.

1995 metais bažnytinius Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinius rekvizitus, paslapčia nuo tikinčiųjų, iš Teisingumo ministerijos išsiėmę asmenys ima ardyti kanoninę tvarką, pradeda varžyti tikinčiųjų teises atstovauti savo parapijas Sinode. 2000 m. Sinodo suvažiavimas visai neįvyksta. Tik 2001 metais galop atstatomas Lietuvos evangelikų reformatų aukščiausios kanoninės vadovybės veikimas - eilinis Sinodas susirenka Biržuose, išsirenka aukštesniąją vadovybę - Sinodo kolegiją, dabar vėl vadinamą - Konsistorija. Kanoniškai ją sudaro 4 dvasininkai, 4 pasaulietiniai nariai. Pirmininkauja pasaulietis, jį pavaduoja - dvasininkas.

2002 metais Sinodas atstato paskutinę Lietuvos evangelikų reformatų aukštosios vadovybės instituciją - generalinio superintendento pareigybę. Visų šių institucijų veikla bei savivaldos kontrolė apibrėžta bažnytinės teisės aktais. Svarbu nepamiršti - tai savivalda, kurią įgalioja pats bažnyčios vadovas - vyskupų Vyskupas ir karalių Karalius - mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Bažnyčia valstybės įgaliojimų neturi ir negali turėti. Jėzus Kristus yra bažnyčios galva ir jam visa savivalda paklūsta, tarnauja prižiūrėdama jo nuosavybę bažnyčią - Dievo žmonių surinkimą.

Mito Nr. 1 išsklaidymas
Peštynių bažnyčioje nėra, kaip nėra suskilusios bažnyčios. Yra peštynių ir suskilusios bažnyčios imitacijos. Šis mitas ir imitacijos atpažįstamos bažnytinės teisės šviesoje. Kur neva vyskta  A.Kvedaravičiaus "sinodai"?  Ne Biržuose, nors stengiasi būti kiek galima panašesni į bažnyčią, savo sambūrį sukviečia, vis tik, Joniniu metu. Mitui privalu kuo tikroviškiau imituoti Sinodą. Pavyzdys, kad 2001 metų liepos mėnesio A.Kvedaravičiaus su jo pusbrolio R.Jankūno organizuotas sambūris Kaune - buvo labai nevykusi Sinodo imitacija. Ją stengiamasi ištrinti iš atminties net savų statistų galvose. Panašiai imituojama aukštesnioji, neva bažnytinė vadovybė - Sinodo kolegija arba Konsistorija. Tačiau iki šiol, matyt, net patys imitatoriai negali pasakyti kas jos sudėtyje.

Esame aptikę tik 2001 metų du dokumentus, kuriuose ta pati imitacinio organo sudėtis pateikiama skirtinga. Suprantama, iš kur jame bus 4 dvasininkai? Apie dvasininkus kalba bus vėliau. Pagaliau, po to kai Sinodas atkuria generalinio superintendento instituciją Biržuose, atsiranda ir jos imitacija Vilniuje. Kas tie imitatoriai, kokie jų įgaliojimai pasisakyti Lietuvos evangelikų reformatų vardu? Jokių. Tai kodėl įvardinami panašai kaip kanoniškai įgalioti asmenys - bažnyčios vadovai? Gal dėl to, kad mažiau su bažnytine santvarka susipažinusiam žmogui pakanka parodyti pasikabintą kryžių, rankose laikyti valstybės išduotą juridinio asmens dokumentą, pridėti dar antspaudą. Dar pridėkime diplomatinį pasą, kurį, kaip ir valstybinius bažnyčios rekvizitus, pasinaudojant valstybės jaunumu ir jos teisinėmis spragomis įsigyja tas, kas pirmas pasibeldžia į Teisingumo ar Užsienio reikalų ministerijos duris.

Atgimimo pradžioje, kol bažnyčia meldėsi, pakako vieno apsukraus vyruko, kad valstybės institucijose susirinktų to, ko reikia tobulai imitacijai sukurti. Tobulos imitacijos sukurtas įvaizdis nesunkiai klaidina ne tiki su evangelikų reformatų bažnyčios santvarka mažiau susipažinusį žmogų, bet ir atsakingus valstybės tarnautojus, atsakingus už santykius su teisėta bažnyčios vadovybe, o ne jos imitacija. Nes toliau mitui kurti jau naudojami imitatorių sukurpti neva bažnytinės teisės dokumentai, kuriuos pakanka pavadinti tinkamu vardu, patvirtinti valstybės ir žmonių akyse gerbiamu antspaudu... Patyrinėjus juos - plika akimi matyti, kaip jie kuriami reaguojant į dienos įvykius, kad tik mitas butų tikroviškesnis.

Jei yra viena Lietuvos evangelikų reformatų kanoninė teisė, nėra ir „suskilusios" bažnyčios. „Suskilimas" reikalingas tiems, kurie nenori paklusti bažnytinei teisei, o tai reiškia - nesilaiko vieno iš trijų svarbiausių Dievo bažnyčios požymių - disciplinos arba krikščioniškosios atsakomybės. Esminio požymio trūkumas išduoda  - bažnyčios nėra, yra tik jos imitacija, paremta valstybės išduotu ir bažnyčios neįgalito asmens pasisavintu juridinio asmens pažymėjimu. Nebėra kam būti atskilusiu ar suskilusiu. Pagaliau ar kas nors mato kokias peštynes mūsų Sinodo suvažiavimuose, Konsistorijos posėdžiuose ar mūsų parapijų pamaldose?
R.M.

www.ref.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Velyknaktis Klaipėda

Didžiojo tridienio ir VELYKŲ iškilmių pamaldų Lietuvos vyskupijų parapijose tvarkaraščiai. Kviečiame dalyvauti.

Palendrių vienuolynas

„Magnificat vaikams“ kelis klausimus apie gyvenimą benediktinų vienuolyne uždavė tėvui Kazimierui, Palendrių benediktinų vienuolyno priorui.

Kryžių kalnas, jubiliejus 2010 m. liepos 5 d.

Didįjį penktadienį nuo ankstyvosios krikščionybės laikų minimi Kristaus kančios ir mirties įvykiai, sekant Evangelijos pagal Joną chronologija.

Paskutinė vakarienė. Kojų plovimas

Didysis ketvirtadienis atveria Velykų tridienio – Kristaus kančios ir prisikėlimo minėjimo duris. Šią dieną minima Eucharistijos įsteigimo ir kunigystės šventė.

Mons. Gintaras Grušas

Diskusijos apie mokyklą, jos vietą visuomenėje, bendruomenės santykius ir bendradarbiavimo iššūkius netyla ne tik mokytojų kambariuose, bet ir viešoje erdvėje.