Prieš keletą dienų popiežius Benediktas XVI atšventė savo 85-ąjį gimtadienį, o balandžio 19-ąją minime jo išrinkimo septintąsias metines. Pastaraisiais mėnesiais žiniasklaida sutartinai pabrėžė tam tikrą šv. Petro įpėdinio nuovargį. Gimtadienio dieną aukotose šv. Mišiose jis pats pripažino, jog įžengė į „paskutinį savo gyvenimo laikotarpį“. Nepaisydamas to, praėjusį sekmadienį popiežius davė aiškų ženklą, kad neketina atsisakyti savo pareigos vadovauti viso pasaulio 1,2 milijardo katalikų, kviesdamas juos palaikyti jį savo maldomis.

Pernai spalį popiežius Benediktas pradėjo naudoti mobilią platformą, padedančią taupyti jėgas judant Šv. Petro bazilikos pagrindine nava, o išvykdamas savaitei į Kubą ir Meksiką, lėktuvo link ėjo pasiremdamas lazdele. Šiuo metu jis yra šeštasis seniausias popiežius bent jau nuo 15 amžiaus pradžios. Seniausias popiežius Leonas XIII mirė 1903-iaisiais, sulaukęs 93-ejų.

EPA nuotrauka

Kalbos apie galimą popiežiaus atsistatydinimą prasidėjo dar 2010 metais, pasirodžius jo knygai „Pasaulio šviesa“. Benediktas XVI joje rašo, jog jeigu popiežius jaučia, kad „fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai nėra pajėgus vykdyti savo pareigų, jis turi teisę, o tam tikromis aplinkybėmis net pareigą atsistatydinti“.

Benedikto pirmtakas popiežius Jonas Paulius II mirė 2005-aisiais, sulaukęs 84 metų, po ilgos ligos. Po jo mirties buvo atskleista, kad Jonas Paulius II ketino atsistatydinti du kartus, savo 75-ojo bei 80-ojo gimtadienio proga, tačiau galiausiai apsisprendė tęsti tarnystę „tol, kol (Jėzus) savo slėpiningame Apvaizdos plane to norės“.

Nepaisant visko, pastarojo meto popiežiaus liturginė dienotvarkė nesutrumpėjo, popiežius neatšaukė nė vieno savo susitikimo. „Nežinau, kas manęs laukia, bet žinau..., kad Dievo gerumas stipresnis už bet kokį šio pasaulio blogį. Tai man padeda saugiai žengti pirmyn“, – teigė jis per savo gimtadienio Mišias.

Laikinas popiežius?

Išrinkus popiežiumi Josephą Ratzingerį, pirmieji komentatoriai teigė, kad dėl savo amžius jis bus „laikinas“ popiežius. Tačiau septynerių metų tarnystė ir neabejotinos reikšmės įnašas parodė, kad pirmieji vertinimai nebuvo tikslūs. Jis įrodė esąs nenuilstantis misionierius ir neabejotinas visos Bažnyčios turtas.

Popiežius pratęsė savo pirmtako sielovados vizitų turą, atlikdamas jau 23 tarptautines keliones. Vadovavo keturiems vyskupų sinodams ir trims Pasaulio jaunimo dienoms. Pasaulio jaunimas nenustoja plaukęs į PJD, kur jaučia nuoširdžią popiežiaus meilę jiems ir rodo savąją popiežiui – kad ir kur jis nuvyktų.

Jis ėmėsi ryžtingų sielovados veiksmų, spręsdamas rimtus klausimus, susijusius su Bažnyčios apsivalymo poreikiu, – tvirtai, aiškiai ir išsaugodamas artimo meilę.

Benediktas XVI išties gerai išreiškė savo asmenybę, tarnystės pradžioje apibūdindamas save kaip „paprastą ir nuolankų Viešpaties vynuogyno darbininką“.

Dera atkreipti dėmesį į tai, kiek mažai pompastikos lydėjo jo gimtadienio šventimą, taip pat ir septintąsias išrinkimo popiežiumi metines. Akivaizdu, kad šiam Petro įpėdiniui svarbiausia yra ne jo asmuo, o Viešpats, kuriam jis tarnauja. Jo nedidelis ūgis ir kukli laikysena atskleidžia Dievui pasišventusią širdį.

Parašęs tris enciklikas, tris apaštalinius paraginimus ir dvi knygas apie Jėzų iš Nazareto, popiežius yra aukščiausio lygio mokslininkas, tačiau sugeba perteikti mintis paprastai ir itin gražiai. Visa tai dėl to, kad jis yra gilios maldos žmogus. Per savo kassavaitines trečiadienių katechezes jis pateikė tikintiesiems tęstinį dvasiškai gilų mokymą – tarp jų ir keletą iš subtiliausių pastarojo šimtmečio šventųjų biografijų.

Padarė istorinį sprendimą, kai dokumentu Motu Propio paskelbė apaštalinę konstituciją, skirtą anglikonų grupėms, norinčioms prisijungti prie Katalikų Bažnyčios. Šiuo dokumentu pradėtas susiskaldžiusios Vakarų Bažnyčios gydymas. Jau sudaryti du ordinariatai, o procesas vyksta toliau. Galime neabejoti, kad šių ordinariatų vaisius ateities istorikai įvertins kaip vieną reikšmingiausių trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios istorijos įvykių.

Benediktas XVI pelnė didelę patriarchų ir Stačiatikių Bažnyčių vadovų pagarbą. Žengia žingsnius tam tikros bendrystės formos tarp Rytų ir Vakarų krikščionybės link, kas galėtų trečiąjį tūkstantmetį padaryti bendrystės tūkstantmečiu.

Jis pirmauja Europos krikščioniškumo atgaivinimo darbe ir aistringai skatina naująją Bažnyčios evangelizaciją, įsteigdamas net naują popiežiškąją tarybą. Jis vienas pirmųjų sugebėjo įvertinti naujųjų bažnytinių judėjimų reikšmę ir padėjo užtikrinti, kad jie įsišaknytų Bažnyčios širdyje ir būtų priimami kaip dovana Bažnyčios misijų veikloje.

Atkakliai gynė krikščioniškąsias Vakarų krikščionybės šaknis ir religijos laisvę kaip pamatinę žmogaus teisę. Užkalbino islamo pasaulį – su didele artimo meile ir drąsa, kviesdamas į tiesa grįstą dialogą. Pradėjo „Pagonių kiemo“ iniciatyvą, kreipdamasis į ateistus ir agnostikus. Akivaizdu, kad šis popiežius – misionierius.

Įsipareigojimas vienybei

Sulaukęs 85-erių dar toli gražu nenuleidžia rankų. Nors popiežiaus brolis yra sakęs, jog, jo manymu, Benediktas sulėtins savo kelionių tempą, tačiau jau paskelbta apie būsimą jo kelionę į Libaną.

Išgyvenome septynerius popiežiaus Benedikto XVI metus ir atrodo, kad jis veda Katalikų Bažnyčią į naują misijų amžių. Bažnyčia išties yra palaiminta, turėdama šį Petro valties vairininką, kreipiantį visą bendruomenę į krikščionybės trečiojo tūkstantmečio gilumą.

2005 m. balandžio 20 d., kai naujai išrinktasis popiežius pirmą kartą kreipėsi į Kardinolų kolegijos narius, su kuriais kartu aukojo Mišias Siksto koplyčioje, jis taip kalbėjo apie savo misiją:

„Eucharistijos maitinami ir palaikomi katalikai negali nesijausti neraginami linkti į tą pilnutinę vienybę, kurią Kristus karštai žadėjo Vakarienės kambaryje. Petro įpėdinis žino privaląs visiškai ypatingu būdu imtis šio didžiausio dieviškojo Mokytojo troškimo. Išties jam patikėta pareiga stiprinti brolius (plg. Lk 22, 32).

„Tad nuo savo tarnybos Romos Bažnyčioje, kurią Petras aplaistė savo krauju, pradžios dabartinis įpėdinis visiškai sąmoningai prisiima kaip savo pirminį įpareigojimą nepailstamai darbuotis dėl visiškos ir regimos visų Kristaus sekėjų vienybės atkūrimo. Tai yra jo siekis, tai yra jo primygtinė pareiga. Jis supranta, kad tam negana parodyti gerus jausmus. Reikia konkrečių gestų, persmelkiančių sielas ir sujudinančių sąžines, padrąsinančių kiekvieną vidiniam atsivertimui, kuris yra kiekvienos pažangos ekumenizmo kelyje prielaida.“

Autentiška ekumeninė misija, atkurianti visišką ir regimą Bažnyčios vienybę, yra pulsuojanti popiežiaus Benedikto tarnystės širdis.

Kaip tik šiomis dienomis laukiama Pijaus X brolijos atsakymo į paskutinį apsikeitimą nuomonėmis tarp jų vyskupų ir Šventojo Sosto. Reikalinga nenuilstanti visų katalikų malda, kad būtų išgydyti santykiai su prancūzo arkivyskupo Marcel'io Lefebvre'o pasekėjais.

Popiežius Benediktas XVI liko ištikimas savo įsipareigojimui, kurį išsakė pontifikato pradžioje. Šią pareigą jis vykdo su pranašiška drąsa. Jam būdingas ir teisėtos įvairovės įtvirtinimas Vienos, Šventos, Visuotinės ir Apaštalinės Bažnyčios viduje.

Pasaulyje, kuris yra susiskaldęs, sužeistas, pilnas vienas kito atžvilgiu priešiškai nusiteikusių „pusių“ ir „stovyklų“, Bažnyčia yra kviečiama skelbti, žodžiais ir darbais vienijančią gyvojo Dievo meilę. Evangelijos širdis yra žinia, kad Jėzuje Kristuje ir per Jį autentiška vienybė su Dievu ir vienas su kitu yra ne tik įmanoma, – ji yra Dievo planas visai žmonijai.

Belieka dėkoti Dievui už Benedikto XVI pontifikatą, krikščionių vienybės popiežių.

Versta iš Catholic Online ir RNS

Parengė Saulena Žiugždaitė