Karūna – svarbiausias karalystės ir tos šalies ka raliaus valdžios simbolis, puošnus galvos papuošalas, kartais dar vadinamas karališkuoju vainiku, skrybėle ar tiesiog karaliaus kepure. Nuo seniausių laikų karūna laikoma duotosios ar įgytosios, o laikantis krikščioniškų papročių – iš Dievo gautosios valdžios ženklu, karaliaus didybės ir galybės simboliu. Tačiau Karūna – ne tik karaliaus valdžios – galios ženklas, bet ir valstybės simbolis. Karūnų blizgesys ir karališkoji didybė viliojo pasaulio galinguosius, ir jie dėl jos nuolat varžydavosi, grumdavosi, dažnai net ir negailestingais būdais. Dėl karūnų garbės kildavo karai, buvo daug tragedijų, nelaimių ir šiaip įvairių negandų. Jos buvo vagiamos ir slepiamos, buvo gerbiamos ir niekinamos, saugojamos, perduodamos iš kartos į kartą per daugelį amžių, nes karūna – suvienytų tautų, jų savarankiškumo, vienybės ir susikūrusios valstybės simbolis. Vengrai savo pirmojo karaliaus karūną vadina šventa. Ji yra didžiausia Vengrijos valstybės ir tautos relikvija. Kitos Europos šalys, pavyzdžiui, kaimyninė Lenkija, savo karalių karūnas labai gerbia, tai gyvieji jų šalių istorijos liudytojai, tapę nacionaline vertybe. Lietuvos karaliaus karūnų klausimas – šimtmečių byla su daugeliu nežinomųjų, daugybe nutylėjimų, nepaaiškintų aplinkybių ir paslapčių, kurios dar ir šiandiena klaidina istorikus, visuomenę, neleidžia prasibrauti prie tikrųjų faktų ir istorinės tiesos. Nors ši šimtmečiais užsitęsusi istorinė byla dėl ,,senaties terminų” jau nebedomina tikrųjų seklių, tačiau ji vis dar jaudina atskirus istorikus bei tuos keistuolius – istorijos mylėtojus.

Iš karalių istorijos

Rytų šalyse karaliai buvo laikomi tarpininkais tarp Dievo ir tautos. Senajame Testamente (ST), Karalių knygoje aprašomi daugelis karalių, gyvenę dar iki Kristaus. Iš ST sužinome apie žydų karalių Dovydą ir Saliamoną, karalių Erodą, kurį išgąsdino Trijų Iš minčių paskleista žinia apie Jėzaus – naujojo žydų karaliaus atėjimą į Šventąją žemę.

Istorija ir žmonija pažinojo daug karalių, kurie ateidavo ir išeidavo, istorijoje nepalikdami jokio pėd sako. Kiti išgarsėjo savo išmintimi, teisingumu, drąsa ir žygdarbiais. Šitie išliko istorijoje, juos amžių amžiais atsimindavo žmonės.

Istorija žino Etiopijos ir Persijos karalius, Romą valdžiusį karalių Romulą, kitus ne mažiau garsius karalius. Ji liudija, kad net barbarai, puolusieji ir sugriovusieji Romos imperiją, savo genties vadus vadino karaliais – regis. Tarp šių būta ir baltų – mūsų protėvių. Tiesa, karaliais jie pasiskelbdavo patys arba tai padarydavo jų gentainiai, dažniausiai kariai.

Nuo VIII a. vidurio Dieviškojo karaliaus titulo suteikimo ir vainikavimo reikalus perėmė kuruoti bažnyčia. Krikščioniškame Vakarų pasaulyje karaliais tegalėjo būti tik gavusieji bažnyčios ir popiežiaus palaiminimą. Pipinas (Pepin Short) buvo pirmasis valdovas – frankų karalius, kuriam 752 m. popiežius suteikė dieviškąjį palaiminimą. Kartu su juo buvo palaiminti ir jo sūnus Karlomanas ir Karolis, vėliau pavadintas Didžiuoju. Gruodžio 25 dieną, 800-aisiais metais per Šv. Kalėdas Karolis Didysis Šv. Petro bazilikoje, Vatikane paskelbtas Šventosios Romos imperatoriumi. Jis laikomas Europos karalių tėvu, europietiškų karalių tradicijos pradininku. Žodis „karalius”, kilęs iš Karolio Didžiojo vardo, per pietinius slavus pasiekė ir Lietuvą.

Tariama Mindaugo karūna iš Plocko katedros Lenkijoje.

Ankstyviausios žinios

Istorijos šaltiniai byloja, kad dar iki karaliaus Mindaugo kai kurie baltų protėviai jau turėję savus karalius ir bent taip ar panašiai juos vadino bei titulavo.

Vienas žinomesnių senovės Europos tyrinėtojų, Austrijos Istorijos instituto direktorius, Vienos universiteto profesorius Herwig Wolfram parašytoje istorijoje apie gotus „History of the Goths” (Gotų istorija), aprašyda mas gotų karalius, nurodo juos kilus iš baltų (balthi) karalių (p. 32–33) ir patikslina, kad jie yra karališkos Baltijos (royal Baltia) giminės, kilimo nuo baltų žemės, esančios prie Baltijos jūros. Taip pat mini, kad kai kurie burgundų karaliai save laiko baltų karalių palikuonimis (ten pat). Tačiau mūsų istorikai gotų nelaiko giminingais baltų giminei, todėl apie šį ankstyvą istorijos laikotarpį vengia kalbėti.

1009-siais metraštininkai užrašė žinią, kad vyskupas Bonifacijus, vėliau mūsų istorijoje išgarsėjęs kaip kankinys Šv. Brunonas, atliko pirmąjį krikštą mūsų žemėje, pašventindamas karalių Netimerą, o su juo ir 300 dvariškių. Metraštininko paliktas įrašas apie karalių Netimerą yra vienintelis toks konkretus pranešimas apie senovėje krikštą priėmusį mūsų protėvių valdovą. Nuo krikšto prasidėdavo visų Europos didžiųjų kelias į Dievo palaiminimą ir vainikavimą karūna.

Kokias karūnas Lietuvoje prieš karalių Mindaugą vartojo jo pagoniai pirmtakai ar atskirų sričių kunigaikščiai, nėra jokių duomenų. Kiek daugiau apie mūsų protėvių naudotus galvos papuošalus byloja Kernavėje atkasti mūsų protėvių kapai su turtingomis įkapėmis. Tarp jų būta ir nemažo kiekio vyriškų ir moteriškų galvos papuošalų – diademų (1). Daugelis šių dirbinių sidabriniai, kai kurie paauksuoti. Dirbiniai pagaminti labai kruopščiai ir preciziškai. Kai kurie su aiškiais heraldiniais ženklais: lelija, liūtu ir kitais simboliais. Radiniai liudija, jog tokios tradicijos būta ir kad valdovų rezidencijoje dirbo juvelyrikos meną išmanantys meistrai. Specialistai mano, kad Kernavės pagalvių – diademų prototipais galėtume laikyti auksines Kijevo Rusios kunigaikštienių diademas, nešiotas dar iki didžiojo mongolų-totorių antplūdžio.

Volynės – Haličo karaliaus Danilos karūnos kopija.

Iš istorijos žinome, kad 1253 m. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi puikia Rygos auksakalių darbo karūna. Vytautas Didysis 1430 m. rugsėjo 8-ją turėjo pasipuošti puikiu Niurnbergo juvelyrų karališkuoju vainiku. Deja, šiandien niekas nežino šių karūnų likimo. Kur dingo Lietuvos valdovų karūnos, ką žinome apie jas?

Pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo karūna

Popiežiaus pažadas Mindaugą karūnuoti karaliumi kilo 1251 m., tačiau karūnacija buvo įvykdyta tik po dvejų metų 1253 m. liepos pradžioje ar birželio pabaigoje, kaip teigia kai kurie dabartiniai Lietuvos istorikai. Dėl karūnavimo vietos taip pat nesutariama. Kur buvo karūnuotas Mindaugas – galutinai dar nežinoma. Vieni šaltiniai teigia, kad Mindaugas karaliumi buvo karūnuotas Naugarduke, kiti – jog Vilniuje. Istorikas Z. Ivinskis kalba apie Kernavę kaip vieną iš svarbiausių Mindaugo pilių, kurioje jis galėjo turėti vieną savo pagrindinių buveinių (2). Beje, apie tai byloja ir Kernavėje stūksantis piliakalnis, vadinamas Mindaugo sostu. Didesnio dėmesio vertos ir Kernavėje atkastos XIII a. diademos, kurios, sprendžiant iš atskirų simbolių, leistų įtarti buvus jas ne kilmingųjų galvos papuošalu, o didikų kilmingumo ženklu – karūna.

Istorikas T. Baranauskas iškėlė naują versiją, pagal kurią Mindaugas buvo karūnuotas savo pilyje Latavoje, Anykščių rajone. Tiksli Mindaugo karūna vimo data ir vieta jau seniai yra tapusi besitęsiančių istorikų diskusijų ir ginčo objektu. Tad kaip ten bebūtų su datų ir vietos tikslinimu, tačiau paties Mindaugo karūnavimas jau neginčijamas faktas mūsų istorijoje.

Pats karūnavimas aprašytas net keliuose istoriniuose šaltiniuose. Pats Mindaugas rašė, jog jis buvo ,,pateptas į Lietuvos karalius šventais aliejais” ir ”gavo karalijos diademą”. (3) Karūnos, pasak vienų šaltinių, galėjo būti pagamintos Vokietijoje, nes jomis rūpinosi Livonijos ordino magistras: –,,Magistras liepė padaryti iš labai brangios medžiagos kunigaikščiui Mindaugui ir jo žmonai dvi karūnas, turtingas menu” (4). Plačiau yra paskleista nuomonė, kad karūnos gamintos Rygoje: ,,Brangias ir meniškas karūnas, sukurtas Rygos auksakalių bei kitas karališkąsias insignijas Mindaugui ir jo žmonai atvežė Livonijos ordino magistras Andrius Štirietis (Andreas von Stirland) (5). Jos iš Rygos su didele palyda ir gausiu atvykstančių svečių būriu buvo atgabentos Lietuvon. Du puikiu karališku vainiku, kuriuos parūpino magistras Andrius, uždėjo Min daugui ir jo žmonai Kulmo vysku pas Henrikas” (6). Jam asistavo kiti katalikų vyskupai. Tokiu būdu nuo 1253 m. vasaros Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė oficialiai tapo karalyste, o užėmęs karaliaus sostą, Mindaugas Dievo malone tapo pirmuoju Lietuvos karaliumi – ,,Mindowe dei gratia rex lettowiae.”

Tačiau kaip toji pirmojo Lietuvos karaliaus karūna atrodė, nežinome, tegalime spėlioti. Kas dar, be karūnos, galėjo būti įteikta pirmajam Lietuvos karaliui? Čia kiek pagelbėti galėtų išlikęs vienintelis Mindaugo antspaudas. Jame matomos šios karaliaus insignijos: karūna, dešinėje rankoje laikomas skeptras, papuoštas lelija, o kairėje – obuolys su kryželiu. Veikiausiai karūnacijoje dar turėjęs būti naudojamas ir Mindaugo kalavijas (7).

Šv. Zigmanto relikvijorius su užkniedyta Mindaugo (?) karūna

Ar karaliaus Mindaugo įpėdinis, vienas iš jo sūnų, popiežiui leidus, gavo karūną ar bent jau leidimą ją paveldėti, nėra labai aišku: istorikai aiškinimus pateikia atsargius, kai kurie sako, jog su Mindaugo ir jo sūnų mirtimi užsibaigė ir Lietuvos karūnos bei karalystės istorija. Apie karaliaus Mindaugo karūnos likimą mūsų istorija nėra užfiksavusi jokių detalesnių paaiškinimų. Kas nutiko su pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo karūna po jo mirties, nėra aišku iki šių dienų. Tačiau keisčiausia, kad ši pirmojo Lietuvos karaliaus karūnos istorija mus, lietuvius, atrodytų, ne per daugiausiai ir domina.

Tačiau užsienyje, Vakarų šalyse ir net mūsų kaimyninėje Lenkijoje kai kurie mokslininkai kelia prielaidą, kad Mindaugo karūna išlikusi iki mūsų dienų. Žinoma viena versija, pagal kurią atskiri tyrinėtojai, tarp jų – ir pačių lenkų mokslininkai, spėja, kad Plocko katedroje, Lenkijoje, šios katedros lobyne esantis Burgundijos karaliaus ir kankinio šv. Zigmanto relikvijorius turįs ant biusto galvos užkniedytą karaliaus Mindaugo karūną.

Ukrainiečių išeivijos istoriko ir menotyrininko Michailo Hacijaus teigimu, išmirus Volynės – Haličo valdančiai dinastijai 1340 m. lenkų karalius Kazimieras Didysis (Aldonos Gediminaitės vyras) iš ten išvežė visas brangenybes, tarp kurių buvo ir dvi ne aiškiais keliais ten patekusios karūnos iš Lvovo. Viena jų galėjusi būti Mindaugo karūna, patekusi Volynėn, Mindaugui suartėjus su Danila – Haličo ir Voluinės kunigaikščiu, nuo 1253 m. tituluotu šios Vakarų Ukrainos srities karaliumi, ištekinus Mindaugo seserį, kitoje versijoje – jo sūnėnų Tautvilo ir Gedvydo seserį, o vėliau ir Mindaugo dukrą Ramūnę (?) už Danilos sūnaus Švarno. Kaip žinome iš istorijos, Švarnas po Mindaugo mirties artimai buvo susijęs su nužudytojo karaliaus sūnumi Vaišvilku. Kalbama, kad netrukus po karaliaus Mindaugo žūties jo sūnus Vaišvilkas sugrįžo į Lietuvą ir pareikalavo savo teisių bei pasikvietęs į pagalbą savo sesers vyrą Švarną, kovojo su karaliaus Mindaugo žudikais ir jie abu, kaip rašoma istorijoje, kurį laiką valdė Lietuvą. Istorikai kalba, bet tai dar galutinai neįrodyta, o gal ir specialiai nesiekiama įrodyti, kad Mindaugas buvo gavęs iš popiežiaus leidimą karūną perduoti vienam iš savo sūnų. Gal tuo karūnos paveldėtoju, kai kitų Mindaugo sūnų jau neliko, juos nužudžius, kaip tik ir buvo Mindaugo sūnus Vaišvilkas? Kaip žinoma iš istorijos, vėliau Vaišvilkui atsisakius Lietuvos sosto ir jam pasitraukus į vienuolyną, trumpai Lietuvą savarankiškai 1268– 1269 m. valdė Švarnas. Juk Vaišvilkas, perduodamas Lietuvos valdovo valdžią ir galias Mindaugo žentui Švarnui, jam per duoti galėjo ir Lietuvos karaliaus karūną? Gal Švarnui kaip Mindaugo dukters vyrui ir karaliaus žentui buvo patikėta ši karalystės relikvija?

Kernavėje rasta diadema, puošta lelijos motyvu (XIII–XIV a.).

Kaip žinome, istorija mėgsta staigius ir netikėtus posūkius, tad niekada negali skubėti teigti, jog taip nebuvo. Juo labiau kad šalia Vaišvilko ir Švarno atsistoja dar trečias pretendentas į Lietuvos karūną. Istorijoje rašoma, kad tuo metu, kai Lietuvos karalystės vairą perėmė Vaišvilkas ir juo dalijosi su savo sesers vyru Švarnu, į Lietuvos karaliaus karūną bei Lietuvos karalystės sostą pretenzijas ėmė reikšti Vaišvilko seserėno Švarno brolis Levas. Levas buvo gerokai supykęs, kad ne jam, o Švarnui Vaišvilkas perdavė Lietuvą valdyti. Supykęs jis klastingai nužudė Vaišvilką, tačiau neilgai trukus mirė ir Švarnas. Karūna galėjo atitekti Levui, reiškusiam pretenzijas ir į Lietuvos sostą, ir, matyt, į auksinę Mindaugo karūną. Verta prisiminti, kad Levas kaip tik valdė Lvovą ir kitas vakarines Ukrainos sritis. Taigi, galėtume daryti atsargias prielaidas, kad Mindaugo karūna gal ir galėjo patekti į Levo rankas, tuo pačiu ir į Lvovą, o iš ten, kaip rašoma istorijoje, lenkų karaliaus Kazimiero Didžiojo ,,rūpesčiu” paimta į Lenkiją ir uždėta ant Plocko katedroje saugomos Šv. Zigmanto galvos. Būtent taip tvirtina ukrainiečių išeivijos istorikas Michailas Hacijus. Taigi lenkai priglaudę pasiklydusią pir mo jo Lie tuvos karaliaus Mindaugo karūną, vėliau gal ėmė rūpintis ir jo žemių prijungimu prie Lenkijos....

Tačiau didžioji lenkų istorikų ir tyrinėtojų dalis tokias išvadas neigia ir joms nepritaria. Jiems antrina ir kai kurie Lietuvos istorikai, teigdami, jog ,,šiuo atveju M. Hocijus pateikė lietuviams labai mielą, tačiau menkai pagrįstą hipotezę ar vien loginiu mąstymu ir labai silpnais argumentais pagrįstą nuomonę (8). Pasak kai kurių dabartinių Lietuvo istorikų, Lietuva po karaliaus Mindaugo ir jo sūnų nužudymo prarado karalystės rangą, o jos valdovai – Lietuvos karaliaus vainiką. Lietuvos krikštytojas Jo gaila pasipuošė svetima Lenkijos karūna, o Vytautui Didžiajam iki vainikavimo karališka karūna pritrūko vieno žingsnio (9).

Keista iš mūsų tyrinėtojų girdėti tokius kategoriškus pareiškimus, tačiau stebėtina dar ir tai, kad vartant istorinę literatūrą atrandi ir sužinai, kad šių dienų Lenkijoje dėl Mindaugo karūnos likimo yra ir kitokių nuomonių. Kai kurie dabartiniai lenkų šaltiniai, nesunkiai prieinami ir platesnei visuomenei internete, visgi aiškiai duoda suprasti, kad karaliaus Mindaugo karūna yra išlikusi iki mūsų dienų ir yra kaip tik ant minėtojo Šv. Zigmunto Burgundiečio galvos Plocko katedroje. Ukrainiečiai rado išmintingesnį sprendimą, atgamindami savo valdovų karūnos kopiją. Neseniai, bandydami atkurti Mindaugo amžininko, čia jau minėto Haličo karaliaus Danilos karūnos atvaizdą, ukrainiečiai, padirbėję įvairiuose užsienio archyvuose, atrado istorinės medžiagos ir, pasiremdami ja, atkūrė šio karaliaus auksinę, daugiau nei šimtu brangakmenių išpuoštą, 3,5 kg sveriančią auksinę karūną.

O ar mes negalėtume pasinaudoti ukrainiečių patirtimi, atkuriant mūsų valdovų karūnas?


 

Naudota literatūra:

(1) Lietuvos istorija. A. Bumblauskas. Vilnius, 2005, p. 62–63

(2) Lietuvių enciklopedija. t. XVIII. Boston, JAV. 1957, p. 498

(3) Karalius Mindaugas: jo karūna ir krikštas. Zenonas Ivinskis. Krikščionybė

Lietuvoje. Čikaga, 1997. p.57.

(4) Kelias į sostą. Z. Raulinaitis. Brooklyn, NY, JAV. 1987, p.289

(5) V. Dolinskas. Mindaugo karalystės relikvija, 2003 m. eksponuota LDM

Tai komosios dailės muziejuje. LDM metraštis. Knyga 6.

(6) V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija, Chicago, JAV. 1956. p. 80.

(7) Lietuvos valdovų insignijos majestotiniuose antspauduose: karūna, skept -

ras, kala vijas, mitra. ISSN 1392–0448. Lietuvos istorijos studijos. Nr. 14, p.

21–22.

(8) Vydo Dolinsko laiškas-pastabos dėl V. Rutkauskienės rašto ir Lietuvos istorinio paveldo užsienyje, Vilnius, 2006, p. 8.

(9) XXI amžius. Mindaugo karalystės relikvija. 2003.07.11.

(10) taip pat naudota lenkų spauda, internetinė informacija bei iliustracijos.

Paskaita, skaityta 2012 m. Cicero apylinkėje Vasario 16-osios proga