Latsinas Alijevas – prieš dešimtį metų įkurtos nevyriausybinės organizacijos „Convictus Estonia“, dirbančios Estijos kalėjimuose, įkūrėjas ir vadovas, daugelį metų dirbęs Estijos kalėjimų sistemoje valstybiniu tarnautoju. Žmogus penitencinėje sistemoje sukaupęs didžiulę, itin vertingą patirtį. Kalbamės su juo apie penitencinės sistemos reformą Estijoje ir jos rezultatus.

Esate nevyriausybinės organizacijos, kuri rūpinasi nuteistaisiais Estijoje, įkūrėjas ir vadovas. Papasakokite apie savo organizacijos veiklą. Kokius tikslus sau keliate?

Šiuo metu dirbu nevyriausybinėje organizacijoje „Convictus Estonia“, kuri jau dešimt metų teikia psichosocialinę pagalbą ir konsultacijas ŽIV infekuotiems asmenims ir narkomanams kalėjimuose. Prieš tai šešiolika metų dirbau kalėjime valstybiniu tarnautoju, todėl gerai žinau padėtį kalėjimuose „iš vidaus“: dirbau tiek su nuteistaisiais, tiek su personalu. Šiuo metu Estija išgyvena sunkų periodą: kovoja su prieš dešimt metų prasidėjusios ŽIV epidemijos pasekmėmis. Mūsų organizacijos uždavinys – ne tik stebėti situaciją, bet ir įnešti savo indėlį saugant nuteistųjų ir personalo sveikatą. Kaip žinome, kalėjime yra visko: prievartos, infekcinių susirgimų, narkotikų. Stengiamės, kad žmonės, patekę į kalėjimą, liktų sveiki.

Įgyvendinti išsikeltą uždavinį turbūt lengviau atlikus kalėjimo reformą, po kurios Estijoje buvo pastatyti modernūs kalėjimai, visiškai kitokie nei buvo sovietmečiu? Turiu galvoje lagerinę kalėjimo sistemą, kai nuteistieji kalėdavo didžiuliuose kalėjimuose, perpildytose patalpose, baisiomis buities sąlygomis.

Sakyčiau, reforma tebevyksta. Kai pradėjome dirbti, Estijoje buvo devyni kalėjimai, dabar liko tik penki, artimiausiu metu liks tik trys. Šiuo metu šalyje yra pastatyti du dideli, modernūs, europinio lygio kamerinio tipo kalėjimai: Tartu ir Viru. Viru – Estijos šiaurės rytuose, sudėtingame regione, kuriame gyvena daugiausia rusakalbiai. Istoriškai taip susiklostė, jog po nepriklausomybės atgavimo būtent šis regionas tapo ypač pažeidžiamas ŽIV infekcijos ir narkomanijos. Šie du kalėjimai paskatino Estijos penitencinę sistemą pereiti į visai kitą vystymosi pakopą. Visų pirma leido sukurti nuteistiesiems geras buities, psichologines sąlygas, suteikti galimybių gauti išsilavinimą.

Tartu kalėjimas.

Modernus Tartu kalėjimas veikia nuo 2000-ųjų, Viru kalėjimas buvo atidarytas 2008-aisiais. Taigi įdirbį jau turite. Kaip po to pasikeitė pačių nuteistųjų jausena kalėjime?

Savo darbą pradėjau Muru kalėjime, kuriame perpildytose kamerose buvo laikoma 1600 kalinių, pats kalėjimas buvo suskirstytas į atskirus sektorius, blokus. Nepaisant griežtos tvarkos, kalėjimo viduje buvo padaroma daug nusikaltimų, nekalbant apie santykius tarp pačių kalinių. Kalėjimas buvo tiesiog persmelktas konfliktinės atmosferos. Pastačius naujus kalėjimus ir uždarius senus, šias problemas buvo galima išspręsti. Susiformavo savotiškas paritetas, situacija, kuri tenkina ir kalinius, ir administraciją.

Kaip atrenkamas personalas dirbti naujuose kalėjimuose? Kiek man žinoma, sovietiniais laikais kalėjimą saugodavo ir jame dirbdavo kariškiai. Kaip yra dabar?

Skirtumas tarp sovietmečio ir šiandienos kalėjimų personalo – didžiulis. Šiuo metu kalėjimuose dirba išsilavinę žmonės, o pats darbas kalėjime Estijoje – prestižinis. Atlyginimas šioje sferoje dirbančių profesionalų taip pat gana didelis. Jis, kiek man žinoma, varijuoja priklausomai nuo kalėjimo, tačiau visi darbuotojai gauna europietiškus atlyginimus, turi įvairių lengvatų. Pertvarkant sistemą buvo labai išmintinga kalėjimus iš Vidaus reikalų ministerijos pervesti Teisingumo ministerijos žinion.

Kaip paaiškinate visuomenei penitencinėje sistemoje vykstančius pokyčius? Kaip atsakote į turbūt dažną klausimą – išsakytą ar ne – kodėl nuteistieji turėtų gyventi taip gerai, o gal net geriau nei didesnioji visuomenės dalis?

Pradėkime nuo to: prisiimdama atsakomybę atimti žmogui laisvę, valstybė pasirašo visus įmanomus dokumentus, deklaracijas ir rekomendacijas, kuriose nustatyta, kokiomis sąlygomis turi gyventi nuteistasis. Egzistuoja visoms valstybėms bendros normos, priimtos Jungtinių Tautų Organizacijos, Europos Sąjungos lygiu. Pagal jas, nuteistas ir įkalinimo įstaigoje uždarytas žmogus neturi patirti papildomų fizinių kančių. Tačiau ne tik dėl deklaracijų įgyvendinamos normos. Tokia kalėjimų reforma – tai labai demokratiškas, praktiškas ir civilizuotas žingsnis, įsišaknijęs humanizmo vertybėse, žmogaus meilėje. Kad ir koks būtų žmogus patekdamas į kalėjimą (ar vykstant ikiteisminiam tyrimui, kai jis uždaromas į tardymo izoliatorių), valstybė jį jau nubaudė.

Tartu kalėjimo kameros

Winstonas Churchillis yra pasakęs, kad iš kalėjimų galima daug ką pasakyti apie tos šalies būklę. Ką jis galėjo turėti omenyje?

Nors valstybė privalo rūpintis visais žmonėmis, tai, kaip ji rūpinasi pažeidžiamiausiomis visuomenės grupėmis: pensininkais, neįgaliaisiais, nuteistaisiais, yra nelyg lakmuso popierėlis, iš kurio galimą spręsti apie šalies išsivystymo lygį. Kiek šalis laikosi nustatytų normų, demokratijos, pagarbos žmogui, tiek ji civilizuota. Penitencinė sistema yra valstybingumo stulpas, valstybingumo pamatas. Todėl, be jokių abejonių, vadinamasis „prievartos aparatas“ turi turėti žmogišką veidą.

Noriu dar klausti apie naujus kalėjimus. Ar nyksta juose baisioji kalinių kastų sistema, kuri taip būdinga lagerinio tipo kalėjimams?

Kadaise visi skaitėme A. Solženicyną, jo „Gulago archipelagą“, kuriame aprašytos visos įmanomos baisybės, gyvuojančios tarp kalinių. Sovietmečiu vadinamieji kastiniai santykiai tarp nuteistųjų dar labiau suvešėjo. Iš to laikotarpio mes paveldėjome tuos lagerinio tipo kalėjimus ir atitinkamus santykius juose. Be jokių abejonių, ne tik naujas kalėjimas, kaip pastatas, tačiau viskas, kas susiję su nauju kalėjimu – kokie žmonės jame dirba, kokiomis sąlygomis dirbama ir gyvenama, koks režimas įstaigos viduje, koks kalėjimo ryšys su visuomene, koks Baudžiamasis kodeksas, – visa ši puokštė veiksnių nulemia, jog kastų ribos ima trintis. Kalėjimo reforma – ilgas procesas, ir aš nemanau, kad tos kastos dabar išnyko, tačiau naujomis sąlygomis žmogui lengviau ištverti iššūkių akivaizdoje – iš administracijos jis gauna visokeriopą pagalbą: ir psichologinę, ir socialinę. Trumpai tariant, nors dar liko daugybė problemų, Estija penitencinė sistemos srityje eina teisingu keliu. Tą visi supranta: ir kalėjimų administracija, ir ministerija.

Viru kalėjimas.

Kaip į permainas žiūri Estijos visuomenė? Kad ir kaip būtų, tai šis tas naujo. Buvome pripratę (ir dauguma – esame), kad kaliniai gyvena (ir turi gyventi) kaip ne žmonės.

Visuomenė yra įvairi. Be jokių abejonių, kai kalbame apie kalėjimus, vargu ar kam nors kyla malonių emocijų. Yra humaniškų žmonių, kurie mano, jog žmogaus, netgi nusikaltėlio, žeminti negalima. Yra žmonių, kurie tiesiogiai susidūrė su nusikaltėliais: buvo apiplėšti, išprievartauti arba neteko savo artimųjų. Jie turi savo požiūrį. Yra žmonių, kurių šeimos nariai ar artimieji sėdi kalėjime. Tai trečia žmonių grupė. Juk vienam – tai nusikaltėlis, kitam – tėvas, mama, brolis, sūnus, dukra. Kiekvienos iš šių grupių žmonės turi savo tiesą, ir štai čia labai svarbu, kokią poziciją užims valstybė. Labai svarbu, kad kalėjimuose veiktų visuomeninės tarybos, komisijos, kurios būtų tiltelis tarp kalėjimo ir visuomenės. (Estijoje į šių komisijų sudėtį įeina nevyriausybinių organizacijų atstovai, gydytojai, mokslo, meno veikėjai, kurie reaguoja į tai, kas vyksta kalėjimų viduje.) Kaliniai gali šioms komisijoms rašyti, pastarosios informuoja visuomenę, kas vyksta kalėjimo viduje. Apskritai, mano akimis, Estijos visuomenė nėra agresyviai nusistačiusi kalėjimų ir kalinių atžvilgiu.

Šešiolika metų valstybinio tarnautojo pareigose ir vėliau darbas nevyriausybinėje organizacijoje – stažas solidus. Kaip keitėsi Jūsų paties jausena dirbant kalėjimų sistemoje?

Išties daugelį metų mano gyvenimas susijęs su kalėjimu. Būna, kokioje nors konferencijoje klausytojai, ko nors nenugirdę, paklausia: „Palaukit, jūs buvote nuteistas 16-kai metų?“ Nevyriausybinė organizacija „Convictus“ – naujas etapas mano gyvenime. Traktuoju jį kaip galimybę tobulėti. Pradėjęs dirbti nevyriausybiniame sektoriuje pasijaučiau laisvesnis, atviresnis, nei dirbdamas valstybiniame sektoriuje. Tačiau man svarbiausia, kaip ir mano kolegoms, jog mes galime būti laisvesni bendraudami ir su nuteistaisiais, ir su personalu.

Koks pagrindinis principas, kuriuo remiatės savo darbe?

Žmogus turi išeiti iš kalėjimo ne pažemintas, kad ir ką būtų padaręs, ir turėtų jaustis lygus su kitais žmonėmis. Savo darbe niekada neklausiame, kuriam laikui esi nuteistas, ką padarei, pagal kokį straipsnį ir pan. Kad ir koks būtų straipsnis, prieš tave – žmogus, ir jam reikia padėti. Gaila, jei laikas, kurį jis praleis kalėjime, praeis veltui. Gaila, jei valstybė, izoliavusi asmenį, praleis galimybę jį paveikti teigiama linkme. Žinoma, valstybei reikia padėti. Reikia multidisciplinės komandos, kuri dirbtų su tuo asmeniu. Kodėl jis taip pasielgė? Kur slypi priežastis? Ką reikia padaryti, kad jis vėl nenusikalstų? Ypač pažeidžiamos kalinčios moterys, nepilnamečiai, jauni žmonės. Reikėtų pasistengti, kad, išėję iš kalėjimo, jie pabandytų surasti savo vietą gyvenime. Tarp kalinių yra daug pažeidžiamų žmonių, su kuriais galima dirbti, kuriuos galima keisti.

Viru kalėjimo kemera

Penitencinė sistema nėra vien tiek kalėjimai, tai ir veikla už jos ribų. Lietuvoje liepos mėnesį pradės veikti ilgai lauktas probacijos įstatymas. Tikimasi gerų rezultatų, nors sistema pas mus, panašu, dar neparuošta. Kaip Estijoje?

Norint, kad kuo mažiau nuteistųjų vėl grįžtų už grotų (o taip dažniausiai ir būna), reikia sutelktų visuomenės, ministerijos, nevyriausybinių organizacijų, sveikatos institucijų, probacijos tarnybos, darbo biržos pastangų. Kaip dirba probacijos sistema, matyti iš nuteistųjų skaičiaus kalėjime. Pas mus šiuo metu plačiai taikoma lygtinio paleidimo sistema, taip pat paleidimas iš įkalinimo įstaigos uždėjus elektroninę apyrankę. Tai labai veiksminga sistema. Ji jau dabar duoda gerų rezultatų. Tokią apyrankę dėvintis žmogus turi įgyvendinti nustatytą programą: dirbti, mokytis, pereiti reabilitacinę programą. Praktika rodo, kad tai ekonomiškai naudinga ir valstybei. Jai naudingiau laikyti žmogų laisvėje, kur jis moka mokesčius, nei išlaikyti jį kalėjime. Kita vertus, tokie tarpinė būsena, žmogų motyvuoja stengtis, jam lengviau integruotis, jį lengviau mokyti.

Po reformos kalėjimų sistema Estijoje tapo daug atviresnė. Ką visuomenė laimi iš tokio atvirumo?

Na, ji nėra jau tokia atvira. Kad ir kaip būtų, kalėjimas lieka kalėjimu: tai uždara, biurokratinė sistema, negali jos pamatyti kiaurai, kaip su rentgeno spinduliais. Tačiau šiuolaikiniai kalėjimai, nepaisant daugybės įvairių taisyklių, instrukcijų, rekomendacijų, normų ir t. t., įgijo žmogišką veidą. Dabar tu gali pamatyti kalinčiojo veidą, darbuotojo veidą. Kalėjimuose veikia koplyčios, mokymo klasės, dirbtuvės, kuriose kaliniai mokosi ir ruošiasi grįžti į laisvę. Kalėjimai tapo suprantamesni. Kai kurie gali piktintis, kad naujieji kalėjimai yra pernelyg patogūs, patrauklūs. Tačiau ar kas nors norėtų ten pakliūti? Išgyvenimai, dvasinės kančios išlieka ir gražiose kamerose.

Dažną piktina pasakymas, jog mes visi esame atsakingi už tai, kad žmogus papuolė į kalėjimą. Tūlas savęs klausia: „O kuo aš čia dėtas?“. Kur slypi visuomenės atsakomybė nusikaltėlių atžvilgiu?

Kai žmogus atsiduria kalėjime, iš principo tiek visuomenė, tiek valstybė šiuo veiksmu parodo, jog nesugebėjo šiam žmogui nieko kito padaryti, kaip tik pasodinti jį į kalėjimą. Tai visuomenės pralaimėjimas. Kur slypi atsakomybė? Visuomenė susideda iš tūkstančių, milijonų „aš“, ji gimsta, kai mes susitinkame vienas su kitu. Ir nuo mūsų visų, nuo konkrečių santykių priklauso, koks gyvenimas bus joje. Viskas prasideda žmogui gimus: kokiomis sąlygomis gimsta kūdikis, kaip jis auginamas, kaip auklėjamas šeimoje. Nuo pat gimimo iki paskutinės kelionės žmogus yra santykyje su kitais. Visų pirma santykyje su savimi, santykyje su artimiausiais, kolegomis, kitais visuomenės nariais. Dažnai nesusimąstome, kad visuomenėje tarpstantys stereotipai, mitai, nepagrįsti požiūriai, abejingumas, atstūmimas, užuot ištiesus jiems pagalbos ranką, gali nulemti kito žmogaus gyvenimą. Nėra kokio nors vieno recepto, kaip padėti žmogui, tačiau svarbiausia gyvenime, kaip visada – amžinosios vertybės. Todėl matau vienintelį kelią – humanizacijos, meilės žmogui kelią. Juk į kalėjimus dažniausiai patenka sudėtingo likimo žmonės, turintys krūvą priklausomybių, ligų, todėl galbūt atkreipus didesnį dėmesį į šiuos žmones pavyktų sušvelninti situaciją ir išvengti problemų ateityje.

Klausimas pabaigai: ko reikėtų, kad situacija keistųsi, ir penitencinė sistema taptų tobulesnė?

Reikia laikytis standartų. Visi norime atitikti Europoje priimtus gyvenimo kokybės standartus. Penitencinė sistema – jokia išimtis. Kur konkrečiai šie standartai turėtų būti įgyvendinami, tai jau valstybės prioritetų klausimas. Ligoninės, mokyklos, kalėjimai, vaikų darželiai – tai turi būti svarbiausia, nes šių institucijų būklė, kaip jau minėjau, parodo tikrąjį šalies išsivystymo lygį. Tai kainuoja ir kainuoja daug, tačiau reikia žiūrėti į perspektyvą. Reikia suprasti, kad netvarkant to, kas blogai veikia šiandien, neįmanoma judėti pirmyn. Nemanau, kad sename, griūvančiame kalėjime blogomis gyvenimo sąlygomis galima žmogų pakeisti. Nubausti galite. Na ir ką, nubaudėte, jis kenčia. Tačiau kas toliau? Tai kelias į niekur. Maža to, juk esame krikščioniška visuomenė, ir krikščioniškos vertybės turi nulemti mūsų elgesį vienų su kitais.

Kalbino Zigmas Vitkus