Gražus, bažnytiniu iškilmingumu dvelkiantis žodis – reminiscencija. Seniai išgirstas ir nesuprastas kažkodėl tada primityviai susirimavo su dangaus esencija. Vėliau, sužinojęs lotynišką to žodžio prigimtį ir mūsiškę prasmę – prisiminimas, atgarsis, patyriau pirmąją reminiscenciją: prisiminiau vaikystės sekmadienines Mišias Anykščių bažnyčioje, kur drauge su kvapniaisiais smilkalais į puošnius gotikinius skliautus kildavo dangiškai skambūs lotynų kalbos žodžiai. Nesuprantami ir užtat dangaus esencija pašventinti.

Antrasis reminiscenciškas susitikimas susijęs jau su rimtąja poezija. Kažkuris iš „Nemuno“ rašytojų redakcijoje prakalbo apie Jono Meko „Reminiscencijas“ – „benamio žmogaus pasipasakojimus“ (Rimvydas Šilbajoris) apie skaudžius pokarinius blaškymusis po griuvėsiais virtusią Europą. O tikrųjų reminiscencinių smilkalų įkvėpiau ir visą esmę pajutau tik 1997 m., kai „Baltos lankos“ išleido nediduką J. Meko poezijos rinkinį.

Nors šiek tiek nukrypstame nuo fotovi(t)ražinių rėmų, paklausykime „žodžiais ir vaizdais apsikrovusio“ (R. Šilbajoris) poeto, nes tie žodiniai vaizdai artimai siejasi su mūsų aptariamuoju leidiniu: „Štai vėl, sėdėdamas pajūrio smiltyse, / pilstau kaip geltoną smėlį / savo prisiminimus, / gerdamas iš naujo vėl praėjusias vasaras, / saulę, smiltis ir draugystę, / ir jausdamas, kaip kiekviena valanda, / kiekvienas liestas daiktas, kiekvienas / žmogus, akiratis, medis, / darosi brangus ir nebeatplėšiamas, / įsikabinęs šaknimis pačioj prisiminimų / širdyje.“

J. Meko poetinius pasipasakojimus pratęsia Algimanto Kunčiaus fotografiniai pamatymai Vilniaus knygų mugei suspėtame išleisti albume „Reminiscencijos / reminescences“ (Apostrofa. Vilnius, 2012).

Man pasirodė, kad Algimantas, neseniai Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, parodęs turtingą dokumentinio filmavimo retrospektyvą (filmininkas J. Mekas, paties A. Kunčiaus žodžiais tariant, jam buvo pats svarbiausias ramstis siekiant, kad fotografijos pradėtų judėti), ir knyginiam dėliojimui panaudoja savito kinematografinio žingsnio principus. Viršelyje, įvade ir dar kelissyk pakartojama tuščios lėkštės pilnatis tarsi siūlo įžvelgti kažką simboliška: gal iš prisiminimų virtuvės autorius tuoj atneš žadėtuosius reminiscencinius patiekalus ir akimis galėsime juos ragauti. O gal taip išskirta natiurmortinė kompozicija A. Kunčiui simbolizuoja „Reminiscencijų“ pradžių pradžią, kai dar net nebuvo atsiradęs tas lemtingas, viską išjudinęs bažnytinio iškilmingumo žanrinis aprėpimas, nes pagal skelbiamą informaciją šis ciklas pradėtas tik po ketverių metų – 1979-aisiais. (Panašiai ir man nutiko kuriant „Žydėjimą“. „Nemunui“ nufotografavęs pirmąsias pavasarinių sodų iškilmes tik po penkerių metų sugriebiau temos plėtojimo idėją.)

Toliau albumas juda fotografijų tarpusavio pasišnekėjimų keliu. Diptikų bendravimas išplečia dvasinio poveikio ribas, gimdo asociacijas. Ko nepasako viena arba tik užsimena, kaimynė pratęsia, išplėtoja, akcentuoja. Albumo įvade Algimantas kalba dar tiksliau: „...jutau poreikį idėją plėtoti polifoniškai, lyg rašyčiau partitūrą orkestrui. Pradėjęs mintį vienoje vertikalėje tęsiu ją kitoje, jungdamas fotografijas poromis ir iš jų atvartas po atvarto dėlioju savo asmeninių išgyvenimų naratyvą.“

Algimantas su mama ir sesute. Pakruojis. 1942.

Žiūrėdamas nufotografuotus daugkartinius žolynų gyvenimus vis girdžiu fortepijoną. Gal kad atmintyje iškyla vaizdas, kaip Algimantas, vyno taure pagerinęs ir taip visada optimistišką nuotaiką, kurioje nors patalpoje pamatęs gundančiai tylintį blizgųjį fortepijoną, visada pažaidžia fotografiškai juodais ir baltais klavišais. (Jis vienintelis iš mūsų fotobrolijos trejus metus studijavo tuometinėje valstybinėje konservatorijoje, ir nebaigtas muzikinis išprusimas darniai įsiliejo formuojantis savitai meninei individualybei.)

Taigi – fortepijonas tarsi vėjo gūsis žolynų tyloje. Amžinųjų žolynų – albumo įžangoje „Prisiminimai apie dabartį“ patikslina Arvydas Šliogeris. A. Kunčiaus fotografijas filosofas ir „bulvės metafizikas“ pakylėja iki aukščiausios prabos poetizmų: „Taigi visi Kunčiaus prisiminimai gyvena ne manyje, o priešais mane, ir visi jie gyvena ne vadinamajame laike, o daiktų kontūrais ir atspalviais žydinčioje erdvėje po Dangaus dangčiu ir Žemės dubenyje.“ O kai perskaičiau sovietmečio apibendrinimą – Represanso epocha, kažkas manyje sužavėtas net aiktelėjo.

Panašų aiktelėjimą išprovokavo ir A. Kunčiaus gimtojo Pakruojo triptikas. Vienintelis tarp suporuotųjų, kurį dailininkas Jokūbas Jacovskis (jautriai erdviškai sudėliojęs visus albumo vizualinius sąskambius) prasmingai įkomponavo A. Šliogerio tekstiniame atvertime. Angliškuose puslapiuose yra dar dvi mažiukės, metaliniu žvilgesiu švytinčios lapijos fotografijos, kurios išdidintos galėjo keliauti į pagrindinę knygos promenadą ir ten skambiai sugroti savo fortepijoninį etiudą.

Pakruojis. 1979 m. Algimanto Kunčiaus fotografija

Mes vis dar žvelgiame į išskirtinį Pakruojo triptiką. Per šimtmečius pavargusi medinė troba su dviem mažiukais kvadratiniais langais (tarp kitko, kvadratas – viena iš Algimanto išpažįstamų religijų), o virš jų, jaučiant klasikinio komponavimo principus, tiksliai viduryje prikalta baltai nudažyta metalinė lentelė su užrašu „Taikos g-vė“. Kaip staiga nuo vieno žodžio pakrypsta visos fotografijos, kaip pasakytų Agnė Narušytė, diskursas. Na, gerai, visi suprantame, kad anoji sovietinė taika, mums atnešusi okupaciją, turi kitokį prieskonį, bet visgi tai ne mažesnio saldumo žodis už Vytauto Žalakevičiaus Laisvę. Kažin ar naujieji Pakruojo patriotai tos gatvės pavadinimo nepakeitė į jiems aktualesnį?

O ant palangių rūpestinga namų šeimininkė apgyvendino alijošiaus ir kažkokių margų gėlikių vazonėlius, kuriuos atskirai nufotografavęs A. Kunčius ir sukomponavo triptiko dermę. Gražus gėlių gyvenimas lango kalėjime, ir tame gražume sutelpa visos Taikos prasmės.

„Algimanto Kunčiaus kelionė į save“ – taip vadinasi A. Narušytės plačiai ir giliai aprėpiantis baigiamasis straipsnis, iš kurio paimkime tik nediduką fragmentą, itin tiksliai perteikiantį tos meninės kelionės į save pradžią: „Ir staiga aštuntojo dešimtmečio viduryje Kunčius pradėjo fotografuoti nei šį, nei tą. Ne žmones, o daiktus, nereikšmingą kasdienybės aplinką, tai, kas neturėjo jokios simbolinės ar idėjinės vertės. Tik jam vienam buvo aišku, kad tai – kelionė į patį save.“ Puikiai prisimenu laiką, kai mes, Algimanto bendražygiai, sunerimę nuščiuvome. Po vizualiai stipraus „Sekmadienių“ ciklo su jaukiais kaimiečių pasibendravimais ir psichologine šviesa nuskaidrintų žmonių portretų – staiga nei šis, nei tas: tarsi iš skardos išlankstytas kopūsto portretas, pilka pilkos pakelės arkliarūkštė, panašaus pilkumo neišvaizdi daržo lysvė...

Ilgokai teko pratintis prie naujosios gamtos evangelijos pagal Kunčių, kad „darže telpa visas pasaulis“. Tik dabar jau galime patikėti A. Narušytės įžvalgomis: „Lietuvos fotografijoje šis ciklas užima ypatingą vietą – žymi kaitos momentą, kai aštuntojo dešimtmečio pabaigoje nuo žmogaus vaizdavimo pereita prie vidinių būsenų stebėjimo per daiktus ar, kaip pavadinau kitur, prie „nuobodulio estetikos“.

Netikėtai atskubėjusioje pabaigoje bent trumpai palieskime gero lietuviškosios fotografijos bičiulio Marcelijaus Martinaičio keletą poetinių sentencijų iš 1987 m. „Pergalėje“ publikuoto rašinio su itin skambiu naujadaru – „A. Kunčiaus fotopolifonijos“: „A. Kunčiaus darbuose daiktai apšviečia vieni kitus, šitaip susijungdami į gyvenimą, į pasaulį, vieni kitiems dovanodami iš visatos gaunamą šviesą, lyg dvasia skleistųsi... Neatsitiktinai fotografijų formatas yra vertikalus, kaip tik susijęs su šia šviesos dramaturgija, veikiančia pagal statmeną pasaulio ašį, skaidydamasi ir išnykdama daiktuose.“

Pakruojis. 1979 m. Algimanto Kunčiaus fotografija

Pakruojis. 1979 m. Algimanto Kunčiaus fotografija