Ar žinote, kas yra „kofisas“ (coffice)? Ogi kavinė, kurioje, su ausinėmis ausyse, susigūžę prie nešiojamų kompiuterių ir trečio (ar n-tojo) kavos puodelio sėdi žodžio darbininkai (nuo žurnalistų iki rašytojų) ir rašo. Tai tikrai gana paplitęs reiškinys JAV, galbūt ir Europoje. Kiek tai aktualu Lietuvoje – nežinau. Kavinėse skrebenu tik retkarčiais ir į užrašų knygutę. Savo „viešąjį rašymą“, kai triukšmas ar noras pakeisti aplinką, išveja iš namų, dažniausia atlieku bibliotekose.

Rašymas viešai šiek tiek primena performansą. Tu ne tiek rašai, kiek demonstruoji save rašantį. Gal tai kam nors ir pakelia rašymui reikiamą adrenalino ar kitų cheminių medžiagų lygį, bet kokia tada to rašymo kokybė?

Galbūt kavinėse rašantys žmonės tiesiog priprato prie darbo viešai. Juk dauguma išsilavinusių žmonių nemenką dalį savo gyvenimo praleido bibliotekose, skaityklose, auditorijose, ir t.t. O gal jų foninio triukšmo poreikis stiprus.

Literatūra nebūtinai turi būti kuriama tyloje ir vienatvėje, bet visais laikais rašytojas į kavinę eidavo ne rašyti, o susitikti su likimo bendrais, ieškoti personažų, liežuvauti, ginčytis, atsigerti kavos arba, neslėpkime to, tiesiog prisigerti. O rašydavo vienumoje. Ką manote jūs? Smulkiau apie šį fenomeną štai čia.

Skaitmeninė biblioteka jau kitąmet

JAV toliau sėkmingai pirmauja skaitmeninėje revoliucijoje. 2013 metų balandį Valstijose žadama atidaryti apie du milijonus knygų talpinančią pirmąją Viešąją skaitmeninę biblioteką.

Pasak Harvardo universiteto profesoriaus ir bibliotekininko Roberto Darntono, ši biblioteka prilygs, o kai kur ir lenks „Google“ skaitmeninių knygų kolekciją. „Mes norime, kad Amerikos kultūros paveldas nemokamai būtų prieinamas visiems mūsų šalies vyrams ir moterims, tiesą sakant, visam pasauliui“, – teigia R. Darntonas.

Šiuo metu minėtosios bibliotekos kūrimo komitetas suka galvas kaip išspręsti autorinių teisių problemą, ties kuria suklupo „Google“ iniciatyva. Darntonas siūlo į biblioteką netraukti ką tik išleistų knygų ir bibliotekoje publikuoti mažiausiai prieš dešimt metų išleistas knygas. „Daugumos knygų pardavimai po keleto savaičių ženkliai krenta, o po keleto metų jos nebeatneša išvis jokių pajamų. Tos pavienės knygos, kurios ilgą laiką išsaugo savo komercinę vertę gali būti netraukiamos į skaitmeninę biblioteką susitarus su leidėju ir autoriumi. Todėl, užuot kėlusi grėsmę teisių turėtojams, ši biblioteka imtų su jais bendradarbiauti“ – įsitikinęs R. Darntonas.

Reikėtų tik palinkėti šiai iniciatyvai sėkmės ir tikėtis, kad biblioteka bus sėkmingai atidaryta ir taps puikiu precedentu kitiems.  

Skaitmeninės bibliotekos įkūrimui JAV palankūs ir skaitančiųjų apklausos duomenys. Naujausiais „Pew Research Center’s Internet & American Life Project“  duomenimis, skaitmeninių knygų skaitomumas JAV kyla. 21 procentas amerikiečių pernai yra skaitę elektroninę knygą, o 88 procentai šių apklaustųjų dažnai skaito ir popierines knygas. Palyginus su tradiciniais skaitytojais, skaitmeninį formatą pamėgę žmonės skaito dažniau ir daugiau. Tokių yra 30 procentų. Jie taip pat dažniau perka knygas, o ne jas ima iš bibliotekos ar skolinasi.  Vidutinis elektroninių knygų skaitytojas per metus perskaito 24 knygas, o tuo tarpu tradicinių knygų mėgėjas – 15.  Tiesa, dauguma skaitmeninių knygų mėgėjų teigia sugrįžtantys prie paprastų knygų kai skaito savo vaikams arba dalijasi knygomis su kitais.

Knygos – tik intelektualams

Tuo tarpu Rusijoje skaičiai gerokai liūdnesni. Apklausų duomenimis, 40 procentų knygas perkančių rusų neketina jų saugoti, o stambių namų bibliotekų (daugiau nei 600 knygų) skaičius nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio 10 procentų nukrito iki dviejų. Knygų išvis neskaito 58 procentai apklaustųjų.

Panikuoja ir leidėjai: atsisako mažų tiražų knygų, taip vadinamojo „neformato“. Pasak kritikės ir žurnalo „Znamia“ redaktoriaus pavaduotojos Natalijos Ivanovos, jie nesupranta, kad visa rusų literatūros šlovingoji klasika – „neformatas“. Romanas „Eugenijus Oneginas“, poema „Mirusios sielos“,  apysaka „Varinis raitelis“...  Nors, pasak N. Ivanovos, leidėjai, kurie orientuojasi į perkamiausių autorių perkamiausias knygas – neteisūs! Jos pateiktų tyrimų duomenimis komercinių knygų leidyba smuko 30 procentų, o intelektualių – tiek tiražai, tiek kiekis išaugo 15 procentų.

Ji  tvirtina, kad norint išsaugoti leidybą, patirties reikia semtis iš kitų menų sričių. Pavyzdžiui, klasikinės muzikos arba operos.  Norinčiųjų patekti į klasikinės muzikos koncertą ar į operą skaičius ribotas. Bet šie renginiai ne tik prestižiniai, bet ir svarbūs. Kai kurie be jų negali gyventi. Ir yra pasiryžę gan brangiai už tai mokėti.

Galbūt panašiai reiktų žiūrėti ir į nekomercinę literatūrą? Tada ir tokios knygos turėtų būti nepigios. Labai gerai išleistos, kad jokia elektroninė versija šio meno kūrinio atstoti negalėtų. N. Ivanovos manymu, tik tokios knygos galėtų išgelbėti leidybą ir surasti savą skaitytoją, pirkėją ir kolekcionierių.  Nes paprastas, eilinis skaitytojas sparčiai tampa praeitimi.

O intelektualai juk negali gyventi be teksto, jie niekada neatsisakys skaitymo ir skaitymas jiems ne įprotis, o gili, egzistencinė reikmė.  Todėl ir intelektualių knygų tiražai bei pardavimai nekrenta. Skirtingai nuo komercinių.

Štai tokia trupučiuką kontraversiška N. Ivanovos nuomonė: knygų leidyba turi tapti elitiniu užsiėmimu, o knygos turi būti gerai (sic!) leidžiamos tik intelektualiajam elitui. Man atrodo, kad tokia schema pasiteisintų tik didelėse ir gilias kultūrines, skaitymo tradicijas turinčiose šalyse. Bet gal aš klystu.

Memuarai, miuziklas ir muziejus

Pagaliau paaiškėjo daugelio laukiamų Salmano Rushdie memuarų pavadinimas ir detalės. Rašytojo prisiminimai vadinsis „Džozefas Antonas“ (Joseph Anton). Prisidengęs šiuo vardu S. Rushdie beveik dešimt metų slapstėsi nuo 1989-asiais ajatolos Khomeini jam paskelbtos fatvos – mirties nuosprendžio už romaną „Šėtoniškos eilės“. Šis pseudonimas – dviejų Rushdie mėgstamų autorių – Džozefo Konrado ir Antono Čechovo vardų junginys.

„Pavadinau šiuo vardu knygą, nes visada jausdavausi keistai ir nepatogiai paprašytas pasakyti savo vardą ir pamaniau, kad skaitytojui tai padės suvokti, kaip keistai ir nejaukiai aš tais laikais jaučiausi“, – sako rašytojas.

„Kaip rašytojas ir jo šeima devynerius metus gyvena su mirties nuosprendžiu? Kaip jis dirba? Kaip jam sekasi asmeninis gyvenimas? Kaip jis išmoksta nepasiduoti, kovoti su neviltimi? Apie tai ir yra ši knyga“, – sako Rushdie memuarų leidėjas. – „Tai sąžiningas, jaudinantis ir atviras pasakojimas“. Ir, žinoma, atsidursiantis bestselerių sąrašuose.

Kol Rushdie rašo memuarus, Stephenas Kingas kartu su muzikantais Johnu Mellencampu ir T Bone Burnettu kuria miuziklą „Tamsiųjų žemių apygardos broliai vaiduokliai“ (Ghost Brothers of Darkland County).

„Aš norėjau pabandyti kažką rizikinga ir man neįprasta. Todėl su šiuo miuziklu rizikuoju savo galva“ – sako S. Kingas. Jis teigia, kad tekstą parašė per tris savaites, tačiau pačią idėją brandino net dvylika metų.

Miuziklas iki gegužės 13 dienos rodomas Atlantos mieste ir pasakoja apie tragediją, kurios metu žuvo du broliai ir jauna mergina. Tai klasikinis pasakojimas apie vaiduoklius, paverstas miuziklu.

Rašytojas Orhanas Pamukas

Kol Kingas rašė miuziklą, Nobelio premijos laureatas Orhanas Pamukas įkūrė „Nekaltybės muziejų“.

Šiame muziejuje rašytojas surinko 1950-2000 metų laikotarpio kasdienio Stambulo gyvenimo artefaktus. Šis muziejus – savotiškas priedas prie to paties pavadinimo O. Pamuko romano (išleisto ir lietuviškai), jame demonstruojami daiktai, susiję ar įkvėpę romano veikėjų Fiusunos ir Kemalio meilės istoriją.

Muziejus buvo trumpam atidarytas žurnalistams balandžio 13 dieną, o publika jame lankytis galės nuo gegužės.

Muziejaus lankytojai galės pamatyti vizualius Fiusunos ir Kemalio meilės įrodymus: 4213 Fiusunos surūkytų cigarečių, įvairius daikčiukus (pvz. bilietus) iš praėjusio amžiaus Stambulo. Muziejaus palėpėje įrengtas kambarys, kuriame Kemalis tariamai daugelį metų rašė savo romaną. Jame lankytojai pamatys ir to romano rankraštį.

Puiki idėja. Mano fantazija jau ėmė man siūlyti „Vilniaus pokerio“ ar „Tūlos“ muziejus Vilniuje...

Viena – oranžinė, kita – nacionalinė

Atėjo metas ir premijoms. Apie neįteiktą Pulitzerio premiją už grožinės literatūros kūrinį šiemet nerašė tik labai tingi žiniasklaida, tad ties tuo ilgiau apsistoti neverta. Tik vis dėlto keista, kad žiuri neatrado nė vienos knygos, kuri prilygtų pernai Pulitzerio premiją laimėjusiam Jennifer Egan romanui „Smogikų gaujos apsilankymas“. Juk praėjusieji metai literatūrai buvo nei blogesni, nei geresni, nei 2010-ieji. Matyt, žiuri pasitaikė panaši į Krylovo pasakėčios gulbę, lydeką ir vėžį.

Pereikime prie įdomesnių apdovanojimų – balandžio viduryje buvo paskelbtas „Orange prize for Fiction“ trumpasis sąrašas. Šis vienas prestižiškiausių Didžiosios Britanijos literatūros apdovanojimų kasmet teikiamas moteriai prozininkei už geriausią praėjusiais metais parašytą ir Didžiojoje Britanijoje išleistą romaną anglų kalba.

Sąraše šešios moterys. Trys amerikietės – Ann Patchett ir jos romanas „Nuostabos būsena“ (Stae of Wonder“, Cynthia Ozick su romanu „Svetimi kūnai „ (Foreign Bodies) ir debiutantė Madeline Miller, parašiusi romaną „The Song of Achilles“ (Achilo giesmė). Airių rašytoja Anne Enright į sąrašą pateko su romanu „Pamirštieji“ (The Forgotten), o kanadietė Esi Edugyan – su „Mišraus kraujo bliuzu“ (Half Blood Blues), apie kurį jau esu rašęs. Į šešetuką pateko tik viena britė – Georgina Harding, parašiusi romaną „Tylos tapytojas“ (The Painter of Silence). Dalį šių romanų pristatysiu smulkiau pavasario knygų apžvalgoje, tačiau aš asmeniškai „sergu“ už Ann Patchett kūrinį – Pietų Amerikos džiunglės, pamišę mokslininkai, paslaptingi vaistai, galintys pakeisti moterų likimą, nuotykiai ir paslaptys. Kas gali būti geriau? Visą sąrašą ir trumpus knygų pristatymus rasite čia. O nugalėtoja bus paskelbta gegužės 30 dieną.

Balandžio viduryje buvo paskelbtas ir kasmetinės rusų literatūrinės premijos “Nacionalinis bestseleris“ trumpasis sąrašas. Jame taip pat šeši autoriai. Į trumpąjį sąrašą pateko net du rankraščiai (įdomi rusų tradicija nominuoti premijoms rankraščius, t.y. kūrinius, dar  nepasirodžiusius knyga) – Aleksandro Terechovo „Vokiečiai“ (Немцы) ir Vladimiro Lidskio „Rusų sadizmas“ (Русский садизм). Šešetuke esama ir žurnale spausdinto kūrinio (dar viena įdomi tradicija – nominuoti tik storuose žurnaluose pasirodžiusius, bet dar neišleistus knyga kūrinius) – Vladimiro Lorčenkovo apysakos „Karaliaus Saliamono kasyklos“ (Kопи Царя Соломона).  Šešetuke  esama ir trijų autorių, kurių knygos pernai sukėlė didelį susidomėjimą. Tai Anos Starobinec intelektualioji fantastika su antiutopijos elementais, romanas „Gyvenantis“ (Живущий), šeimyninė Marinos Stepanovos saga „Lozoriaus moterys“ (Женщины Лазаря) ir ironiškas Sergejaus Nosovo romanas „Fransuaza arba kelione į ledynus“ (Франсуаза, или Путь к леднику). Laimėtojas bus paskelbtas birželio 5 dieną.

Bet kam tie autoriai ir kam tos premijos? Juk romaną galima parašyti visu internetu. Čikagoje gyvenantis rašytojas Willy Chyras sumanė eksperimentą, pavadintą „Kolaborašytojai“. Štai kokia šio eksperimento esmė: Romanas rašomas po sakinį. Kiekvienas gali prisidėti savo sakiniu (iki 140 ženklų). O tada už šį sakinį galim balsuoti, duodant jam teigiamą ar neigiamą balą. Daugiausiai teigiamų atsiliepimų surinkęs sakinys įtraukiamas į romaną. Kol kas parašyta tik keletas pastraipų. Tekstas gan vidutiniškas ir kol kas neaišku, kur pakryps ši užmačia. Tiesa, rašymo tempas lėtokas ir šitaip rašant viskas gali užtrukti keletą metų. Galite prisidėti ir jūs. Eksperimento puslapio adresas pridedamas.

P.S.

Iš pradžių kviesčiau pasigrožėti neįprasto dizaino knygomis: valgomomis, plėšomomis, žaliuojančiomis.  O paskui pereiti prie 25 gražiausių viešųjų bibliotekų pasaulyje. Tiesa, kam maža apsilankyti bibliotekoje ir kas nori patekti į knygą, gali pasinaudoti Ustarnovels siūloma paslauga. Ši „leidykla“ už tam tikrą sumą mikliai išleis jums Jane Austin „Puikybę ir prietarus“, H. Melville‘io „Mobį Diką“ ar kitą pasaulinės klasikos knygą su jūsų, jūsų mylimosios, giminaičio ar net priešo vardais vietoje vieno ar kito veikėjo vardo. Tik 25 doleriai ir jūs einate medžioti Drakulos, tampate muškietininku ar Alisa Stebuklų šalyje... Vis dėlto liūdnas surogatas fantazijos neturintiems žmonėms.

O kam įdomu – štai čia rasite Arnoldo Schwarzeneggerio memuarų viršelį. Nemėgstantys Arnio gali pasiklausyti ir pasižiūrėti 1958-ųjų metų interviu su Aldousu Huxley.  Štai ką jis sako apie didžiausias mūsų laisvei kylančias grėsmes: „technologijoms tampant vis sudėtingesnėms, tampa būtina kurti vis sudėtingesnes, vis labiau hierarchiškas organizacijas. Beje, technologijų proveržis sutapo su organizavimosi mokslo proveržiu. Dabar tapo įmanoma kurti daug platesnes, didesnes organizacijas nei anksčiau.  Taigi, vis daugiau ir daugiau žmonių gyvena kaip šių hierarchinių sistemų pavaldiniai, kontroliuojami biurokratijos.  Stambiojo verslo arba didžiųjų vyriausybių biurokratijos“. Pataikyta kaip pirštu į akį, o juk pasakyta prieš 60 metų.