Nuotrauka: jpost.com

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijos žydų bendruomenėms – unikalūs Lietuvos raštijos paminklai. Jie liudija šimtametę sambūvio su žydais LDK tradiciją. Kuo svarbūs šie dokumentai Lietuvai, kokia jų kilmė ir istorija, paprašėme papasakoti istorikės, VU dėstytojos, Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centro direktorės dr. Jurgitos Šiaučiūnaitės-Verbickienės.

Visų pirma norėčiau klausti, kada ir kokiomis aplinkybėmis žydų atsiranda Lietuvoje? Ar yra kokių nors duomenų apie senosios Lietuvos gyventojų ir žydų santykius iš iki-privilegijinio laikotarpio?

Bendruomenės įsikūrimas Lietuvoje (kaip, beje, ir kitose šalyse) yra aiškinamas legenda, pagrindžiančia žydų senbuvystę ir naudingumą visuomenei. Esą žydai atsiliepę į didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316–1341) laiškus Europos miestams (1323), kvietusius į Lietuvą atvykti pirklius ir amatininkus, ir laidavusius savojo tikėjimo išpažinimo galimybę. Nors patikimų žinių nėra daug, matyt, žydų atsiradimą Lietuvoje reikėtų sieti su Kijevo Rusia, kurios centrą – Kijevą žydų pirkliai pasiekdavo jau IX–X a. Lenkijos istorijos šaltiniuose žydai imami minėti pora šimtmečių anksčiau nei Lietuvoje. Susiklostė istoriografinė tradicija pirmuoju rašytiniu šaltiniu, rodančiu ne tik žydų, bet jau ir organizuotos jų bendruomenės veikimą, o ir faktinio žydų įsikūrimo įrodymu, pripažinti 1388 m. Vytauto suteiktą privilegiją Brastos žydų bendruomenei. Raudonosios Rusios žydų įtakas kuriantis žydams LDK galima apčiuopti ne tik per žydų teisės recepciją, bet ir vertinant XIV a. LDK politinius siekius bei valstybės sienų plėtimą. Gediminui užkariavus pietines Rusios žemes, per dinastinius ryšius išplėtus savo įtaką Rusioje ir prie LDK 1340 metais prijungus Voluinę, joje jau veikė žydų bendruomenės. Tai įvertinus, matyt, pirmųjų žydų atsiradimą LDK reikėtų sieti su XIV a. pirmąja puse ir būtent su stačiatikiškąja valstybės dalimi. Aptarti, kokie buvo vietos gyventojų santykiai su žydais XIV a. ar galbūt ir anksčiau, stinga šaltinių, tikėtina, kad galėję būti prekybinių kontaktų, nes šį regioną žydai pasiekdavo.

Kokia privilegijų žydams kilmė ir kokie jų turinio šaltiniai?

Pirmasis rašytinis istorijos šaltinis, rodantis, kad LDK žydai ne tik gyvena, bet jau yra sukūrę savo bendruomenę kaip instituciją, galinčią atstovauti jų interesams, kaip jau minėjau, – Vytauto Didžiojo 1388 m. privilegija Brastos žydų bendruomenei. Po metų Vytautas suteikė privilegiją Gardine įsikūrusiems žydams, be kitų dalykų patvirtindamas jiems taip pat ir Brastos žydams suteiktas teises. Pirmosios LDK žydams suteiktos privilegijos buvo lokalios, galiojusios konkrečiame mieste, o visuotinių privilegijų, taikytų visiems LDK žydams, radosi tik XVI a. pradžioje. Tradicija, kad žydų bendruomenės vadovavosi ir bendresnėmis visuotinėmis, ir lokaliomis, vietos aktualijas labiau aptariančiomis privilegijomis, išliks visą LDK laikotarpį.

Vytauto Didžiojo privilegijos Brastos žydų bendruomenei Pulavų nuorašo fragmentas (1541).

Ar ši Vytauto privilegija Brastos žydų bendruomenei buvo unikali?

Kalbant apie turinį, ji nėra originali. Jos suteikimo metu Rytų ir Vidurio Europoje jau apie pusantro šimto metų recepcijos keliu plito vietose pritaikomi vadinamosios žydų teisės – Judenrecht  (vok. Žydų teisė) – variantai. Jų prototipu buvo Austrijos hercogo Fridricho 1244 m. suteikta privilegija, dar žinoma kaip Fridericanum. Europoje teiktų privilegijų žydams šaltiniais buvo popiežių bulės, imperatorių įsakai, judėjiškos žydų ir juos priėmusių krikščioniškų visuomenių tradicijos. Vytauto privilegija buvo sudaryta pasitelkus palyginti nuosaikius ir krikščionims atlaidesnius žydų teisės variantus. Turiu galvoje 1264-aisiais pirmąją Lenkijoje suteiktą Boleslovo Pamaldžiojo privilegiją. Vienas straipsnis, kalbantis apie draudimą naudoti prievartą prieš žydes, buvo įtrauktas iš Silezijoje teikiamų privilegijų. Pastarosios taip pat tapo pavyzdžiu perimant svarbiausią žydų teisės formavimo principą – žydų privilegijos buvo tiesiogiai siejamos su vietos teise, pradžioje – paprotine, vėliau rašytine – Lietuvos Statutais. Klostantis LDK teisės sistemai, šis sprendimas laidavo pirmosios privilegijos žydams, 1507 m. Žygimanto Senojo patvirtintos visiems LDK žydams, universalumą.

Koks buvo tų privilegijų žydams tikslas, kokie dalykai jose aptariami?

Pagrindinis šių privilegijų tikslas buvo apibrėžti žydų ir krikščionių santykius. Faktiškai privilegijos  žydams tapo jungtimi tarp dviejų skirtingų teisės – krikščioniškosios ir žydų Halachos – tradicijų, laidavusios laipsnišką žydų į(si)jungimą į LDK visuomenę.

Jei kalbėtume apie Vytauto Didžiojo privilegiją Brastos žydams, jos straipsnius būtų galima skirti į dvi santykines grupes. Pirmąją sudarytų nuostatos, kuriomis žydams užtikrinama teisė praktikuoti judaizmą, saugant ją nuo aplinkinių kišimosi ir smurtavimo. Antroji straipsnių grupė aprėpė įvairiapusius santykius su krikščioniška LDK gyventojų dauguma bei reglamentavo žydų ekonominę veiklą. Apie trečdalis privilegijos straipsnių buvo skirta veikiausiai tuo metu naujai – palūkininkavimo (kreditavimo) veiklai aptarti. Be kreditavimo žydams leista verstis prekyba, tačiau apie amatus – ilgainiui tapusius daugelio žydų pragyvenimo šaltiniu – nė neužsiminta.

Vytauto Didžiojo privilegija žydams buvo pirmoji iš privilegijų. Kokių dar būta privilegijų?

Dar ir šiandien dažnai manoma, kad po to, kai 1507 m. Vytauto privilegija Brastos žydams buvo patvirtinta visiems LDK žydams, t. y. tapo visuotine, ji tapo pirmąja visiems valstybėje įsikūrusiems žydams suteikta ir jų teisinę bei socialinę padėtį nusakančia privilegija. Ne visai taip. 1388 m. Vytauto privilegija yra išskirtinė: tai ne tik pirmais dokumentas, minintis žydus LDK, ne tik šaltinis, numatęs krikščionių ir žydų santykius vos prieš metus oficialiai krikštą priėmusioje visuomenėje, – ši privilegija yra pirmasis LDK rašytinis ir, beje, ilgiausiai galiojęs teisynas. Vytauto privilegija niekada nebuvo atšaukta, liko žydų ankstyvo įsikūrimo LDK reliktu, dariusiu įtaką tolesnių privilegijų raidai, nors praktinis jos taikymas dėl visuomenės raidos faktiškai buvo nebeįmanomas jau XVII a. pradžioje. Vytauto privilegija žydams turėjo įtakos ir Lietuvos teisei, joje buvo numatyta ir vėliau Lietuvos Statutuose išplėtota skolijimo bei skolijimosi, įkaito ėmimo sistema.

Iš žydams suteiktų visuotinių privilegijų chronologiškai pirmoji yra ne tiek išsami, bet vieną svarbesnę nei bet kuri kita teisę – teisę gyventi Lietuvoje – suteikianti didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija, išleista 1503 m. Šį niuansą, panašu, esame pamiršę. Suteikdamas šią privilegiją, Aleksandras leido jo paties 1495 m. ištremtiems žydams grįžti į LDK ir kurtis tuose miestuose, kuriuose gyveno iki tol. Viena vertus, tai buvo žydų bendruomenės gyvenimą Lietuvoje atkurianti – aštuonerius metus trukusį žydų ištrėmimo laikotarpį žydų Lietuvoje nebuvo arba beveik nebuvo – privilegija, kita vertus, pirmasis leidimas žydams kurtis šalyje ir joje gyventi, plėtoti ekonominę veiklą.

Kodėl Aleksandras išvarė iš šalies žydus? Kas nulėmė tokį jo elgesį?

Vieno aiškaus atsakymo, kas galėjo sąlygoti Aleksandro sprendimą, nėra. Žinomos versijos gana įvairios: nuo labiau realių iki pusiau legendinių. Įtikinamai atrodo dabartinėje istoriografijoje keliama prielaida, esą didysis kunigaikštis Aleksandras, išvarydamas žydus, bandė gryninti visuomenę, kurti religiškai vienalytę krikščionių valstybę. Dėl istorijos šaltinių stygiaus, aiškinant šio radikalaus Aleksandro sprendimo motyvus reikėtų atsižvelgti ir į tuometę tarptautinę situaciją, finansiškai pajėgesnių žydų ekonominį aktyvumą ir, ypač, į didžiojo kunigaikščio dvaro finansinę padėtį. Aleksandro paskelbta banicija (išvarymas) yra vos trejais metais vėlesnė nei didelio atgarsio sulaukęs ir žydų sklaidos arealus Europoje pakeitęs Ispanijos karalių Izabelės bei Ferdinando paskelbtas žydų išvarymas iš Ispanijos (1492). Lietuvos žydų istorijos kontekste Aleksandro akcija buvo vienintelis valstybės sankcionuotas tokio masto prievartos prieš žydus atvejis, vėliau didieji kunigaikščiai dažniausiai bent įvardydavo save kaip žydų saugumo užtikrintojus.

Grįžkime prie privilegijų. Aleksandras išleido privilegiją, leidžiančią žydams kurtis Lietuvoje. Ką nuveikė vėlesni Lietuvos valdovai? Kurį jų verta paminėti?

Visų pirma 1646 m. Vladislovo Vazos žydams suteikta privilegija. Ji yra paskutinioji iš dešimties  LDK žydams suteiktų visuotinių privilegijų, kuri kartu su Lietuvos Statutais (ypač trečiuoju) apsprendė LDK žydų padėtį iki Abiejų Tautų Respublikos paskutiniojo padalijimo. dešimt visuotinių privilegijų, Privilegijų  teikimą ir tobulinimą sąlygojo daug skirtingų veiksnių: visuomenės krikščionėjimas, antijudaizmo stiprėjimas ir ritualinės krikščionio žmogžudystės mito sklaida (šio mito sklaidos prevencijai ir apkaltos procedūrai sugriežtinti skirtos dvi XVI a. Žygimanto Augusto suteiktos privilegijos), Lietuvos Statutų kodifikavimas, socialinio, ekonominio visuomenės gyvenimo pokyčiai ar teismų sistemos pertvarkymai ir pan. Nei viena kita nekrikščionių bendruomenė nebuvo gavusi tokios daugybės privilegijų. Beje, ir patys žydai buvo aktyvūs išsirūpindami privilegijas ir reaguodami į pasikeitimus. Greta visuotinių deklaratyvių privilegijų, kiekviena žydų bendruomenė turėjo lokalių privilegijų, kuriose atsispindėjo kasdienio gyvenimo poreikiai.

Vytauto Didžiojo privilegijos Brastos žydų bendruomenei kopija, vadinamasis Olševo nuorašas (1550, Vilnius).

Ar skyrėsi LDK ir Lenkijos karalystėje gyvenusių žydų teisinė padėtis?

Vladislovo Vazos privilegija, kaip ir kitos XVII a. suteiktos privilegijos adaptavo  Lietuvos Statuto nuostatas būtent žydams ir taip suformavo jų išskirtinę, nuo Lenkijos karalystės žydų besiskiriančią, padėtį. Vladislovo Vazos privilegijos pagrindą sudaro Lietuvos Statutai, pavienėms LDK ar Lenkijos žydų bendruomenėms suteiktos bei didžiojo kunigaikščio pirmtakų LDK duotos visuotinės privilegijos. XVII a. privilegijose galima matyti kelias svarbias žydų įjungimo į visuomenę tendencijas: Vytauto Didžiojo privilegijos praktinės reikšmės nunykimą, dalinę žydų gyvenimo miestuose (bent valstybiniuose) vienodinimą, krikščioniškajai visuomenės daliai būdingų šeimos turtinių (ypač moters ir nepilnamečių vaikų) bei globos santykių diegimą žydams. Akivaizdu, kad valstybė, vienodindama skirtingoms socialinėms grupėms priklausančių pavaldinių galimybes, ėmėsi reglamentuoti net tas sferas, kuriose tradiciškai dominavo religinė teisė. Nors ir keista, nepaisant po Liublino unijos vykstančio Lenkijos karalystės ir LDK susiliejimo įvairiose visuomeninio gyvenimo sferose, žydų tiesinė ir socialinė padėtis turėjo nemažai skirtumų.  Šiuos skirtumus labiausiai apsprendė Lietuvos statutai, ypač į II-ąjį ir III-iąjį įtraukus žydų ir totorių teisinę padėtį aptariančius straipsnius.

Ar griežtai buvo laikomasi privilegijų nuostatų kasdienybėje? Apskritai, kokia buvo LDK žydų situacija palyginti su Vakarų Europos šalimis?

Kasdienybė diktuoja savas gyvenimo taisykles ir normas, privilegijos paprastai praversdavo susiklosčius konfliktiniams santykiams ar žydų teisių pažeidimams. Vengiant konfliktų ir siekiant kuo geriau ir skaidriau reguliuoti santykius tarp žydų ir miestiečių, tarp žydų ir miestų ar miestelių savininkų, buvo teikiamos lokalios privilegijos ar pasirašomi miestiečių bei žydų susitarimai, kaip ir kokiomis sąlygomis vyksta sambūvis mieste. Nereikėtų įsivaizduoti, kad privilegijose ir kituose krikščionių ir žydų santykius reglamentuojančiuose dokumentuose buvo įrašomos tik žydų teisės ar ginamos jų galimybės, anaiptol – kiekviename šių dokumentų ne mažiau išsamiai buvo aptartos ir žydų pareigos: dalies miesto mokesčių mokėjimas, duoklės miesto savininko dvarui, miesto gynybos ar jo infrastruktūros taisymo prievolės ir pan. Miestuose gyvenantys žydai, neturėdami miestiečių statuso, prisiimdavo dalį miesto mokesčių ir prievolių. Kita vertus, ir patys miestiečiai buvo akyli suteiktų privilegijų ar sudarytų susitarimų vykdymo stebėtojai, nors, žinoma, pasitaikydavo ir situacijų, kai miestiečiai norėjo surinkti iš žydų daugiau mokesčių nei šiems priklausytų, ar žydai vengė mokėti ar atlikti tai, dėl ko susitarta. Miesto ar miestelio aplinkoje svarbesnės buvo lokaliomis vadinamos ir konkrečioms vietos realijoms skirtos privilegijos ar gretutiniai miestiečių ir žydų susitarimai nei visuotinės privilegijos. Tiesa, esant konfliktinėms situacijoms, nagrinėjant bylas teismuose, žydai neretai pasitelkdavo ir visuotines privilegijas, pateikdami jas skirtingo rango teismų pareigūnams.

Nors dažnai LDK yra įsivaizduojama kaip išskirtinai pakanti valstybė, tačiau pakanta turėjo aiškias ribas, ji galiojo skirtingų krikščioniškų konfesijų išpažinėjams, bet tik maža dalimi nekrikščionims, tarp jų ir žydams. Patys LDK žydai savo gyvenimą šalyje kaip saugesnį ir komfortiškesnį ar mažiau komplikuotą apibūdindavo tik lygindami su kitų kraštų bendratikių patirtimi. Kitaip tariant, LDK nebuvo gerai, bet tik geriau nei kitur.

LDK gyveno ir dar viena kultūrinė mažuma – karaimai. Kokios privilegijos ir nuostatos aptarė jų padėtį LDK?

Trakuose įkurdintų karaimų teisinės ir socialinės padėties reglamentavimo forma ir suteiktų teisių turinys yra unikalus LDK teisės rezultatas, mat nekrikščionių grupei išskirti buvo pritaikyta krikščioniška miesto teisė – Magdeburgo privilegija. Neatsitiktinai Trakai, kuriuose įsikūrę karaimai 1441 m. iš didžiojo kunigaikščio Kazimiero gavo originaliu būdu jų bendruomenės savivaldą įtvirtinančią privilegiją, yra vadinami dviejų magdeburgijų – krikščioniškosios ir kariamiškosios – miestu. Savita tai, kad suteikiant Trakų karaimams lokalią, jų padėtį mieste reguliuojančią privilegiją, buvo pasirinktas ne jau LDK žinotas ir taikytas žydų padėties reglamentavimo modelis, bet pritaikytas karaimų kaip miestiečių teisinio ir socialinio statuso išskyrimas. Kazimiero karaimams suteiktos privilegijos esmė – bendruomenės savivalda pagal magdeburginio miesto tvarkymosi modelį: įsteigta karaimų vaito institucija, turėjusi užtikrinti bendruomenės administracinį ir teisminį savarankiškumą, numatytos bendruomenės savivaldos pajamos iš miestietiškų šaltinių – vaško lydyklos ir svarstyklių rinkliavų, karaimams įvestas privalomas kaip ir miestiečiams činšas.

Akivaizdu, kad karaimų privilegija savo turiniu stipriai skyrėsi nuo iki to laiko suteiktųjų žydams rabinistams. Karaimiškoji privilegija buvo labiau orientuota į karaimų kaip miesto gyventojų grupės išskyrimą, bendruomenės savivaldaus tvarkymosi numatymą, tačiau ja nebuvo užtikrinti su tradicine religine gyvensena susiję dalykai, pavyzdžiui maldos namų ar kapinių steigimas, religijos praktikavimas ir pan. Po to kai Vytauto Didžiojo privilegija buvo patvirtinta visiems LDK žydams, joje esančios nuostatos tapo kitų žydams suteikiamų privilegijų pagrindu, tuo tarpu karaimiškoji iš esmės liko galioti tik Trakų aplinkoje.

Kada privilegijos žydams nustojo veikusios? Kaip jų bendruomenių būklė pakito LDK įjungus į Rusijos imperiją?

Lūžinis momentas, pakeitęs buvusių LDK žydų teisinę ir socialinę padėtį, buvo Abiejų Tautų Respublikos padalijimas ir LDK teritorijų prijungimas prie Rusijos imperijos. Nors svarstymų, kaip reformuoti žydų padėtį ir įjungti žydus į miestiečių luomą, panaikinti jų teisinį ir fiskalinį išskirtinumą, būta jau Keturmečiame seime. Jame inicijuotos vadinamosios „Žydų reformos“ realizavimas veikiausiai būtų reiškęs bent dalies žydams suteiktų privilegijų nuostatų nebegaliojimą. Kita svarbi privilegijų galiojimą apriboti galėjusi aplinkybė – 1792 m. Abiejų Tautų Respublikos Policijos komisijos priimtas sprendimas, priskyręs žydus prie miestiečių luomo, padaręs pavaldžiais miestų magistratams. Deja, nėra tyrinėjimų, kurie leistų aiškiau suprasti, ar įvyko ir kaip vyko apčiuopiami žydų padėties pokyčiai paskutiniaisiais valstybės gyvavimo metais, ar šis sprendimas liko deklaratyvus. Rusijos imperijoje, neturėjusioje sambūvio su žydais tradicijos, gana ilgai buvo ieškoma tinkamiausio santykių modelio, kurį laiką net buvo tvirtinamos „senos” Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijos, pavyzdžiui, patvirtinta privilegija, draudusi Trakuose gyventi žydams, arba Vilniaus žydams kone iki XIX a. drausta gyventi pagrindinėse miesto arterijose – nuo Aušros Vartų iki Pilies ir nuo Trakų Vartų iki Šv. Jonų bažnyčios.     

Zigmas Vitkus

Šis tekstas yra sudėtinė projekto "Neapykantos tirpdymas", kurį remia OSFL, dalis.




Bernardinai.lt