Domantas Razauskas (g. 1983 m. kovo 24 d. Vilniuje) – dainų autorius ir atlikėjas. Vaikystėje mokėsi piešti, lankė teatro studiją, Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją. Yra publikavęs straipsnių šiuolaikinės muzikos tematika, jį galima laikyti dainuojamosios poezijos žanro atlikėju. Yra parašęs apie 150 dainų, kurių tekstus kūrė pats. Beje, savo kūrybos dainas viešina interneto svetainėje www.radom.lt. Lietuvoje jau surengė daugiau negu 50 koncertų (liepos 8–16 d. vyks atlikėjo turas aplink Lietuvą), taip pat koncertuoja ir užsienyje, 2003–2004 metais grojo pankroko grupėje „Sportas“. D. Razauskas – aktyvus „Poezijos pavasario“ dalyvis. Tikras gyvenimo poetas, šiltas, laisvas žmogus.
                                                                                                                                
1. Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Savo pašaukimo aš neieškojau. Reikalas tas, kad vaikystėje gyvenau šalia parduotuvės „Pasidaryk pats“. Ji man ir padarė didžiausią įtaką. Tuo metu, kai kiti mano draugai patys darydavo modeliukus, lėktuvus, sprogmenis ir narkotikus, man buvo įdomiausia pačiam pasidaryti eilėraštį, parašyti dainą, nusipiešti paveikslą. Pačiam suprasti, kaip viskas čia padaryta.

2. Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Mano autoritetų yra tiek daug, kad neužtektų ir kelių lapų jiems visiems išvardinti. Kai kurie jų gyveno prieš tūkstantmečius. Kai kurie vaikšto žeme ir dabar. Laikas nuo laiko aš spjaunu jiems į veidą, paniekinu ir sakau „pasidarysiu pats!“ Bet jie visada pastato mane į vietą, padeda suvokti savo menkumą. Ir be jų iš tos vietos aš negaliu pajudėti.

O didžiausias mano mokytojas yra muzika. Teisingai klausantis iš jos galima išmokti visko, kas svarbiausia.

3. Kas jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Jei kvėpuoji, vadinasi įkvepi visko, ko tuo metu aplink yra. Nėra nė vieno dalyko, kuris negalėtų įkvėpti. Knygos, muzika, filmai, moterys, vyrai, medžiai, vandenys, purvas, kaminai, bažnyčios, atmintis, įžvalgos, įsimylėjimai, nusivylimai ir t.t. Gerų, įkvėpusių knygų yra labai daug. Beje, vaikystėje tėvas išmokė, kad knygą visų pirma reikia atvertus pauostyti. Jei ji gerai kvepia, yra daug šansų, kad ji įkvėps. Įkvepiančių filmų ir muzikos – nesuskaičiuojama galybė. Ir kita, dar aišku įkvepia ir kita.

4. Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Apie mus, šiuolaikinį jaunimą, aš galvoju lygiai tą patį, ką ir apie praeities ir ateities jaunimus – nieko. Tačiau aš matau, kad tarp mūsų – šiuolaikinio jaunimo – yra pensininkų, yra vaikų ir paauglių, yra pilkų vidutinio amžiaus klerkų, yra išminčių, yra nepataisomų kvailių... Ko tik tarp mūsų nėra. Ir taip buvo visada.

5. Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Niekas negali pakeisti to, ko nėra. Kiek žmonių man bandė įrodyti, kad egzistuoja toks keistas dalykas kaip „mūsų visuomenė“, aš jos iki šiol nemačiau. Mačiau draugų, mačiau pažįstamų, mačiau protingų ir kvailų žmonių, mačiau visko, tačiau nemačiau visuomenės, kurią kas nors galėtų keisti. Tam, kad kažką kas nors keistų, tas kažkas turi ne tik realiai egzistuoti, bet ir būti buvęs „kažkokiu“, kad dabar taptų „kitokiu“. O tai, ką liaudyje įprasta vadinti visuomene, tėra neblaivo sociologo iliuzija, kuomet žiūrėdamas į priešais tave stovintį nepažįstamąjį matai penkis tokius pat.

Socialiniais tinklais nesinaudoju, tačiau turiu Twitter paskyrą. Maniau, kad seksiu man įdomių muzikantų ir rašytojų naujus pasirodančius kūrinius. Tačiau pasirodo, kad neturiu tam laiko, todėl paskyra guli nenaudojama. O gal ką nors tyliai pati ir seka...

6. Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Kai vartojami tokie terminai kaip „tautinė tapatybė“, aš visada išsigąstu, nes nežinau, ką konkretus žmogus slepia po šiais gražiais žodžiais. Kai „tautinė tapatybė“ sako ultradešinysis arba į kairę nuėjusysis  tai juk nėra tas pats!? Kiekvienas turi galvoje kažką kita.

Be to, „išlaikyti tautinę tapatybę“ man skamba panašiai, kaip „išlaikyti šaldytuve pieną tūkstantį metų“. Pienas genda, jį reikia ištraukti iš šaldytuvo ir gerti, o ne laikyti. Kitaip viskas, ką ten laikysi, prasmirs ir taps nebenaudinga.

Ištikimybė Lietuvai man reiškia ištikimybę tėvams. Kartais jie tave palieka dar visai mažą. O jei ir nepalieka, tai užaugęs tu būtinai nori kuo greičiau juos palikti. Tačiau kai tėvai miršta, tu jauti, kad miršta dalis tavęs, tavo kraujas, tavo kaulai. Ir visada graužiesi: kodėl taip retai juos mačiau? Įdomiausia, kad tu tada jau pats esi tėvas, kurį palieka tavo paties vaikai.

7. Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Kas tas kitas žmogus? Bendraujant su Vytautu Toleikiu, man svarbūs vieni dalykai, su sugėrovu bare – kiti, su dvasininku – treti, su broliu – ketvirti. Ir taip kiek yra tų „kitų žmonių“, tiek skiriasi tie dalykai. Iš tiesų jie redukuojasi iki nulio – nėra kažko permanentinio svarbesnio už kitą, nes viskas, kaip sakė Šakjamunis, situatyvu. Tarkim, aš pasakysiu, jog man svarbiausia žmogaus apsiskaitymas. Kur šis prioritetas bus bendraujant su mano devynių mėnesių dukra? O gal mūsų santykių jūs nevadinate bendravimu? „Ho ho ho ho“, kaip sakė S. Klausas.

8. Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Turiu vieną bėdą – baisią atmintį. Taip pat turiu šiek tiek blaivaus proto suvokti, kad atmintis bet kokiu atveju yra perkurianti, kintanti ir išlaikanti tik tas proto projekcijas, kurios yra naudingos konkrečiai akimirkai. Todėl jei pasakyčiau: ryškiausias mano prisiminimas – savaitės atsiskyrimai su tėvu ir broliu miške, upėje, vasaros kaime, smėlio spurgų kepimas ar chemijos pamoka – meluočiau.

Mokyklos metus apskritai prastai prisimenu, nes man nepasitaikė laimė išgyventi didį džiaugsmą tuometinėje mokykloje. Tad tų metų nevadinčiau mokyklos metais – tuo metu daugiausia man mielos veiklos vyko anapus mokyklos: gatvėje, teatro studijoje, bažnyčiose (kur grodavau) ir užvis daugiausia – knygose. Visi pirmieji bandymai, iliuzinės, tačiau pačios gražiausios laisvės pajutimas – štai kur ryškus prisiminimas. Ir jis nepertraukiamai susijęs su knygomis, kurias tuo metu godžiai valgiau. Nors... kita vertus, tuo metu aš viską godžiai valgiau.

9. Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?

Gal imsiu ir pasakysiu, visgi, ne. Netikiu pasirinkimo laisve, nematau gamtoje harmonijos, grožio, ir nėra jokios atsitiktinumų grandinės. Dabar reikia eiti ir pažiūrėti, ar tas grožis nuo to pasikeitė?

10. Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Išganytojas man teikia nuolatinę ir nepertraukiamą pagalbą. Jis groja ir groja savo ganytojo dūdele iš tošies, o aš vis rupšnoju žolę, lankstausi, mekenu. Jis mane globoja, manimi rūpinasi. Toks mano likimas ir aš esu jo apvaizdoje.