Šie metai džiugina įvairiais ir labai įdomiais kultūros renginiais muziejuose. Kaipgi kitaip, juk Muziejų metai! Jie paskelbti tokiais, pažymint pirmojo viešojo, visiems Lietuvos gyventojams ir krašto svečiams prieinamo muziejaus 200 metų įkūrimo sukaktį. Tai garsieji rašytojo Dionizo Poškos Baubliai, įkurdinti jo Barzdžių dvarelyje, greta Bijotų. Iš milžiniško išdrevėjusio ąžuolo buvo išskobti du nameliai – tai toks tas pirmasis lietuviškas muziejus... Bet kaip simboliška!

Juk ąžuolas – stiprybės, gyvybingumo, o neretai – ir istorinės atminties ženklas. Kito tokio muziejaus nerasime Europoj. Baubliai – kaip mūsų tauta, turinti savąją istoriją, savitą etninę kultūrą ir pasaulėjautą, tautinį charakterį.

Žemaičių bajoras D. Poška buvo aktyvus XIX a. pradžios lituanistinio sąjūdžio dalyvis, vienas žymiausių to meto kultūros veikėjų, poetas, istorinių senienų rinkėjas. Šis Raseinių teismo sekretorius savo įvairialype veikla istorijos, kalbotyros, muziejininkystės srityse plačiai garsėjo šviesuomenėje. Iš patriotinių paskatų jis siekė išgryninti tautos sampratą, susieti ją su gimtąją kalba. Į lenkakalbius bajorus D. Poška kreipėsi kaip į „tikruosius brolius“, ragindamas būti susitelkusius su žemaičiais ir kitais lietuviais dėl valstybės, praradusios laisvę, ateities. Skelbdamas tautinės vienybės idėją, jis ragino lietuvius „užlaikyti meilę ir vienybę, drauge kantriai kęsti visus vargus“, o svarbiausia – atsikratyti baimės.

Argi tas rūpestis nebėra aktualus? Tik kokios dar gali būti baimės šiandien? Jų, deja, esama... Ogi savosios biurokratijos visose gyvenimo srityse, kultūroje ir švietime – globalistų ir tariamo šiuolaikiškumo propaguotojų patyčių iš patriotinių nuostatų, tėvynės meilės raiškos. Viso to ganėtinai daug ne tik mūsų visuomenėje, bet, keista, kad ir valstybinių struktūrų veikloje...

Vasaros metą važiuojant link jūros, truputį už Kryžkalnio pamačius rodyklę „Bijotai“, būtina pasukti iš greitkelio. Nes tik už poros kilometrų – muziejinis kompleksas gražiame dvaro parke. 200 metų sukaktį Baubliai pasitinka apdengti naujais gaubtais. Šalia – atnaujinta senoji kaimo mokyklėlė, kurioje dabar įsikūrė biblioteka ir Žemaitijos šviesuolių ekspozicija. Už kalnelio ir tvenkinio – restauruotas vandens malūnas. Jame – tradicinių amatų dirbtuvėlė. Visa tai sutvarkyta Šilalės savivaldybės ir jos mero Jono Gudausko pastangomis.

Turint kiek daugiau laiko, tikrai neverta grįžti į greitkelį. Nes pavažiavus keletą kilometrų vaizdingu ąžuolais tai šen, tai ten pasipuošusiu keliu, išvysime Girdiškės bažnyčią. Joje – niekur kitur nematyti dalykai – iš ąžuolo šakų sukomponuoti šoniniai altoriai – nepaprastai įspūdinga lietuvio sielos saviraiška. Dar kiek toliau pavažiavus – istorinė Upynos gyvenvietė. Čia senoviniame svirne galima apžiūrėti kraštotyrininko Klemenso Lovčiko ilgus metus rinktas šio krašto etnografines vertybes. O svirno pastogėje – koplytstulpiai, skobti iš vientiso ąžuolo kamieno.   

Istoriografiniai šaltiniai, bylojantys apie prigimtinę baltų religiją, aiškiai išskiria ąžuolo reikšmę senoviškuose kultuose. Į dievus prosenovės žmonės kreipdavosi alkavietėse. Tai būdavo šventosios ąžuolų giraitės, gražiai ar net keistai nuaugę pavieniai medžiai, dideli akmenys, šaltiniai ir versmės, kalneliai. Per gyvąją gamtą – medžius, vandenis, gyvūnus ir paukščius – žmogus tarsi kalbėdavosi su dievais ir gaudavo iš jų patarimus.

Vyriausieji šventikai apeiginius laužus užkurdavo po ąžuolais pagrindinėse genčių šventyklose, tokiose kaip prūsų Ramovė ir Rikojotas, lietuvių Šventaragio slėnis. Žyniai pranešdavo dievų ištarmę svarbiausiais genties gyvenimo atvejais: ar pasiseks karo žygis, sumanyta tolima kelionė, ar užderės derlius, ar tinkama vieta pilies statybai… Dievams būdavo aukojama ir pradedant pagrindinius žemės ūkio darbus – sėją, ganiavą. Rudenį jiems padėkojama už išaugintą derlių. Tautos pagarba gamtos gyvybinei jėgai išliko ir po Lietuvos krikšto. Štai kodėl ir šiandien dar nereta pamatyti koplytėlę su dievdirbio išdrožta skulptūrėle, pritvirtintą prie medžio galiūno liemens. Pasodintas medis – gražiausias paminklas svarbiam šeimos, giminės, bendruomenės ar valstybinės reikšmės įvykiui pažymėti. Ypatingomis progomis, kad būtų ilgai prisimenama, sodinamas ąžuolas.

Prieš keletą dienų, praėjusį šeštadienį, buvo pasodintas Muziejininkų ąžuoliukas. Jis augs nepaprastoje vietoje – Tautinio atgimimo ąžuolyne, patriarcho Jono Basanavičiaus gimtinėje. Kartu Kovo 11-sios signatarai pasodino ąžuoliuką Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus atminimui.

Sodybą dabar globoja Lietuvos nacionalinis muziejus. Direktorės Birutės Kulnytės reiklumu ekspozicija čia iš pagrindų atnaujinta, geriau tvarkoma ir aplinka. Nuostabi buvo ta sodinimo diena – tiesiog akyse skleidėsi nekantriausių medelių pumpurai. Neįtikėtina, bet storiausių ąžuolų, sodintų prieš 23 metus, kamienų apimtis – jau per metrą. Ąžuolyno draugijos pirmininko Vitaliaus Stepulio aiškinimu, Basanavičynėje jie taip puikiai auga todėl, kad sodinti su meile ir gražiomis mintimis apie Lietuvos ir jos tautos ateitį....

Todėl tikėtina, kad puikiai prigis ir greit sulapos 500 ąžuoliukų, 100 uosių ir 50 liepaičių, pasodintų prieš dešimtį dienų tokį pat gražų laisvadienį prie Juozapinės kalvos, netoli Medininkų pilies bei aukščiausio Lietuvos taško, pavadinto Aukštoju. Juolab, kad Keliautojų sąjungos nariams, alpinistams ir kelionių gidams sodinant medelius, talkino jaunos rankos – Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleiviai. Šioje kilnioje darbo apeigoje dalyvavo ir jų tėveliai, ir mokytojai, ir pati mokyklos direktorė Danutė Puchovičienė, žadėdami nuolat lankyti ir globoti savąjį medžių guotą. Gražios tradicijos pradžia! Aukštojo kalvos aplinka – valstybės saugoma teritorija, ją lankymui šiemet parengs UAB „Rekreacinė statyba“ pagal architekto Alvydo Mituzo projektą.

Prabėgs dar keletas metų, džiugiai pasitiksime Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį. Jau dabar pats laikas apgalvoti šios reikšmingiausios datos darbus ir juos pradėti, kad Lietuva į ateinantį laiko tarpsnį žengtų vis gražesnė, su prasmingais ir labai reikalingais savosios istorijos ženklais.

lrt