Niekas taip neatveria savo paties požiūrio į savo šalį, jos gyventojus ir vertybes, kaip bandymas pristatyti ją išauklėtiems ir mandagiems žmonėms, kurie, išgirdę jos pavadinimą, linkčioja galvas taip, tarsi žinotų, kur ji yra. Tuomet kalbėdamas apie Lietuvą kaip niekad aiškiai supranti, ne, ne jos beviltišką atsilikimą ar neįdomumą, bet įprastines klišes, kurios mums yra iki skausmo savos ir priimtinos, kitiems, aiman, lygiai tiek pat nuobodžios.

Nagi, pabūkime nuoširdūs, ką dažniausiai vidutinio ir šiek tiek aukštesnio išsilavinimo tautietis užsieniečiams pasakoja apie Lietuvą.

Veikiausiai visų pirma apie viduramžių imperiją. Na, gal ir ne visiškai nuo jūros iki jūros, na, gal ir negirdė Vytautas žirgų sūriu vandeniu, bet visgi, turėjom vieną iš didžiausių valstybių Europoje. Įdomu, - klausytojai linkčioja galvomis, - tai kaip čia nutiko, kad dabar beveik niekas dorai nežino, kur ta nuostabi šalis yra?

Be to, mūsų kalba yra seniausia gyva indoeuropiečių kalba! Oho, - kraipo galvas klausytojai, - o ką įdomaus esate ta kalba pasakę ar parašę?

Mes buvome paskutiniai Europos pagonys! Ak šit kaip... - dažnai stipriai sekuliarizuotos pasaulėžiūros pašnekovai nejuokais sutrinka, nuoširdžiai nežinodami, ar už tai reikėtų pagirti, ar priešingai, užjausti.

Na, o galiausiai, kaip lemiamą kozirį, turintį nugriauti nepripažinimo sienas ir įtvirtinti mūsų vertingumą, jei ne europiečių tai bent jau amerikiečių akyse, iškilmingai pareiškiame: mes sugriovėme Tarybų Sąjungą! Ir tikimės ilgų aplodismentų, peraugančių į ovacijas.

Nieko panašaus, žinoma, nenutinka. Vyresnio amžiaus pašnekovai ta proga galbūt papasakos ką nors iš savo šaltojo karo laikų jaunystės, jaunesni tik gūžtelės pečiais. Tais didingais laikais jie ramiausiai žiūrėjo animacinius filmus, kirto saldainius ir kramtomą gumą, ir pramogavo taip, kaip mums tąsyk nė nesisapnavo. Juk Tarybų Sąjunga griuvo prieš dvidešimt metų, beveik prieš vieną žmonių kartą, modernaus vakariečio akimis žiūrint – beveik priešistoriniais laikais. Kam tai įdomu?

Joks eilinis flamandas ar olandas nėra nusiteikęs kalbėti apie renesanso tapybą. Niekas to iš jų ir nesitiki. O mes dažniausiai nusiteikę kalbėti apie savo praeitį ir kažkodėl tikimės, kad visam likusiam pasauliui, ypač tam, „civilizuotam“, Vakarų, kuriam vis dar be galo norisi įtikti, tai taipogi be galo įdomu. Deja, ne...

Mes nusiteikę semti iš praeities viską, ne tik stiprybę, bet ir dabartį. Ir tai, beje, būdinga, praktiškai visiems, nuo patriotinių eitynių dalyvių, nešančių savo eisenos priekyje keleto garbių velionių atvaizdus iki mano aptarto hipotetinio vidutinio Lietuvos piliečio, pasakojančio užsieniečiams apie savo šalį...

Kritikuoti, žinoma, lengva, tačiau mentaliteto ir kultūrinių įpročių per naktį nepakeisi. Nė kiek nesitikiu to padaryti. Tad gal geriau pagudrauti ir pabandyti savo silpnybes išnaudoti. Kitaip tariant, suktis su tuo, ką turime.

Taip, veikiausiai kritikiai teisūs, mūsų mentalitetas kiek naftalininis, pelėsiais ir kerpe apaugęs, devyniolikto šimtmečio pabaigą menantis. Jame valstybė ir tauta - tai viena didelė šeima, ant kurios burnoti, svetimųjų akivaizdoje, šiukštu nevalia, mat blogas tas paukštis, kurs savo lizdą teršia.

Šeima - štai raktinis žodis, galintis pasufleruoti kaip elgtis. Įsivaizduokite, pas jus į svečius ateina nauji pažįstami, kokie nors potencialūs jūsų šeimos draugai. Susėdate prie kavos ir užkandžių. Bandote megzti pokalbį. Nesiseka, nelengva. Tada kam nors šauna į galvą parodyti nuotraukų! Tačiau kažin, ar rodysite savo krikštynų vaizdus. Galbūt parodysite keletą vestuvių fotografijų, bet tik tuo atveju, jei vestuvės vyko ne prieš septyniolika metų. Tai ką gi rodysite? Veikiausiai nuotraukas iš paskutinių atostogų, Italijoje, Egipte arba Palangoje. Atvirai kalbant, tos nuotraukos bus labai labai banalios. Visi tą Palangą matė ir visi turi nuotraukų iš tų pačių vietų. Tačiau jums tai svarbu, brangu, jūs dar gyvenate būtent tų atostogų, o ne pirmosios Komunijos ar savo tėvų pirmojo pasimatymo įspūdžiais. Ir nenuostabu, kad kalbėti norite būtent apie juos. Ir iš Palangos adatos priskaldote visą įspūdžių vežimą.

Jei tikėsime prancūzų aristokratu ir įžvalgiu socialinės tikrovės stebėtoju Alexiu de Tocquevilliu amerikiečiai apie save skaldo jau du šimtus metų. Pas juos viskas geriausia pasaulyje buvę jau XIX amžiaus pradžioje, valstybei vos susikūrus. Jie mano, kad tebėra ir dabar.

Štai, pavyzdžiui, valstija X yra sveikiausia visoje šalyje, o miestelis Y yra sveikiausias toje valstijoje, čia labai daug žmonių sportuoja. Valstijos sostinėje yra didžiausias plotu oro uostas visoje šalyje, laiptelis prie valstijos Kapitolijaus žymi jog esate pakilę lygiai vieną mylią virš jūros lygio, o be to, čia būna apytiksliai 300 saulėtų dienų kasmet. Štai kiek puikių dalykų!

Kažkaip buka ir net nekultūringa? Tik amerikiečiai gali tuo girtis? O kur karaliai, kunigaikščiai, na bent jau indėnų vadai? Kur mokslai ir menai? Juk tuomet kai mes Žalgirio lauke triuškinome visos Europos karinę galybę, o flamandų dailininkai plovė teptukus nutapę eilinį šedevrą, po to oro uosto teritoriją bindzinėjo tik koks pulkelis kojotų, na ir gal dar koks Vinetu, apie kurį amerikiečiai, beje, neturi nė menkiausio supratimo. Ir čia, atsiprašau, pasididžiavimo, maža to, kultūrinės tapatybės objektas? Nieko sau!

Bet tai veikia. Palengvina bendravimą, priverčia šyptelti. Matai, jog jie išties tuo džiaugiasi, net didžiuojasi. Taip pat kaip tos nuotraukos iš atostogų Palangoje, kuriomis žmonės nuoširdžiai džiaugiasi, nes tai miela, sava, išgyventa. Tačiau prabilę kiek kitame kontekste ir apie kiek platesnę savo aplinką mes nesidžiaugiame, nes džiaugsmas, na... jis toks lėkštas, gal net vulgarus. O mes nenorime būti vulgarūs. Užuot pasakoję apie save tokius, kuriuos išgyvename kasdien, mes norime būti išskirtiniai, norime turėti dalykų, kuriais galėtume didžiuotis. Didingų, solidžių ir...

Pabaikite patys.

Kultūros savaitė