Nuotraukos autorius Redas Vilimas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Romualdas Granauskas (g. 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose) - prozininkas, dramaturgas, eseistas, archajiškas ir modernus menininkas. Kartais jo proza vadinama magiškuoju realizmu. Dirbo statybininku, šaltkalviu, Skuodo laikraščio „Mūsų žodis” ir žurnalo „Nemunas” redakcijose, radijo korespondentu, kurį laiką mokytojavo. Nuo 1972 m. atsidėjo kūrybiniam darbui. Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m. Granausko kūrinių kalboje atsispindi žemaičių šnektos intonacijos, veikėjų paveikslai pasižymi ryškiu žemaitišku charakteriu ir koloritu. Nuo 1995 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Romualdas Granauskas - Nacionalinės premijos laureatas (2000 m.). Žemaičių  grynuolis Vilniuje.

Niekada bet kaip

Kol nepasenau, nelabai ir susimąstydavau, kas yra tas pašaukimas. Visuomet žinojau, kad yra trys didieji pašaukimai – kunigo, gydytojo ir mokytojo, visa kita – profesijos, o ar yra dar kokie, nesukau per daug sau galvos. Senatvėj, kai būni priverstas atsigręžti ir pasižiūrėti, ką per gyvenimą esi dirbęs, veikęs, kam esi skyręs daugiausiai laiko ir jėgų, norom nenorom prieini prie išvados: šita krūvelė parašytų knygų ar tik ir nebus buvęs tikrasis tavo pašaukimas? Kaip kitaip jos čia atsirado? Pašaukimo juk nepasirenki pats, Kažkas Kitas jį tau parenka. Tartum pasmerkia. Baigę vidurinę ir jūs nepasirinksit: mano pašaukimas bus toks!.. o mano kitoks!.. Gal ir gerai, kad tiktai gyvenimo pabaigoj tesužinai, koks iš tikrųjų buvo tas tavo pašaukimas. Gal nebuvo jokio, gyvenai kaip gyvenosi, o gal ir buvo, bet jis pasirinko ne tave, todėl jautiesi apeitas, nuskriaustas ir nelaimingas. Gal pašaukimas – tai tavo kryžius, kurį neši visą gyvenimą, bet nė už ką neatiduotum jo kitam panėšėti.

Jaunystėj kiekvienas ir ieškom, ir klystam, ir abejojam. Kitokių jaunysčių juk nė nebūna. Niekas neišeina į gyvenimą tiesus kaip pagalys. Vėliau pasirodo, kad ieškojom, kas padėta matomiausioj vietoj, klydom dėl smulkmenų, abejojom dėl akivaizdžiausių tiesų. O kiek nemiegota naktų, kiek išgyventa jausmų, kiek pralieta ašarų, į kokias nevilčių duobes būdavom įkritę!.. O pasenę pasakom: „Ačiū Tau, Viešpatie, kad visa tai buvo!..“ Vienas protingas žmogus yra pasakęs: „Jaunystė – ne yda. O jeigu ir yda, tai ji taip greitai praeina, kad ir yda nėra kaip pavadinti.“ Nepavydėkit jau pražilusiems,- jiems visiems lygiai taip pat buvo. Neieškosit – nerasit, neabejosit – nemąstysit, neklaidžiosit – per amžių neišeisit į savo kelią.

Jūs klausiat apie autoritetus. Jaunam tas autoritetas – kaip dagys po uodega: „Aš ir pats žinau! Kam jie man reikalingi?“ Bet aš juos turėjau. Tris. Nuostabius. Nepamirštamus. Visam gyvenimui.

Esu pokario vaikas, mokiausi Mosėdžio vidurinėj. Rusų kalbos ir literatūros mokė Aldona Dovydaitienė. Kai kuriuos jos bruožus bandžiau aprašyti „Kenotafe“, bet nelabai pavyko. Kaip ji ten mus mokė – ir po šiai dienai nesuprantu, bet jau kokioj septintoj klasėj laisvai skaičiau ir Čechovą, ir Prišviną, ir Korolenką. Ką aš ten suvokiau – kitas dalykas. Namų darbams vieną pavasarį uždavė perrašyti kažkokį pratimą ir pabraukti linksnių galūnes. Kaip aš galėjau braukinėti tas galūnes, kai apsemtose Bartuvos lankose neršė lydekos?

- Pasilik po pamokų.

- Bet juk ir kitą dieną tos lydekos tebeneršė!

- Pasilik po pamokų!

- Pasilikau, kur dėsies? Gal jos ten kaip nors išnerš ir be manęs?

- Ar žinai, kodėl palikau tave po pamokų?

- Žinau. Dėl tų galūnių. Dėl tokios smulkmenos...

- Pasilikau, kad galėčiau ramiai tau pasakyti: gyvenimas ir susideda iš smulkmenų. Ar įsiminsi?

- Įsiminsiu.

- Gali eiti namo.

Dabar žinau: stambiais gabalais niekas negyvena. O smulkiais – reikia daug kantrybės, kurios jaunas būdamas kaip tik ir neturi. Norėtum kasdien po žygdarbį. Deja... Kantrybė gyventi – Dievo dovana, tačiau kaip sunku tai suprasti!..

Matematikos mus mokė Albinas Andrijauskas. Jis dar labai gražiai grojo smuiku. Mokė groti juo ir mane, todėl buvau prilipęs prie jo kaip šašas. Jis galėjo keturiasdešimt penkias minutes kalbėti apie vieną formulę, o mes – žiūrėti į jo burną, užmiršę sumirksėti. Net dabar, po šešiasdešimties metų, galiu pasakyti, kas yra ovalo ekscentricitetas. Jis kažkaip padarydavo, kad mes patys sau būtume reiklūs. Nieko bet kaip.

Bet pats neužmirštamiausias mano mokytojas buvo Alfonsas Šileikis. Jis mokė mus svarbiausio – lietuvių kalbos ir literatūros. Kilimo kažkur nuo Zarasų, akiniuotas nuo skaitymo, pats dar neturintis nė trisdešimties. Subūrė mus į mokyklos literatų būrelį, kiekvieną savaitę skaitėm vienas kitam savo eilėraščius, apsakymėlius ir rašinėlius, kurie dabar vadintųsi esė. Kritikuodavom vieni kitus, dėl ko ir susipykdavom, ir vėl susitaikydavom. Žodžiu, ten visą laiką virė mokyklos „literatūrinis gyvenimas“. O kas tie „mes“? Kai dabar parašysiu – nepatikėsit. Visi – būsimieji: filologijos mokslų daktaras Ričardas Pakalniškis, kalbininkė Birutė Vanagienė, poetė Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, žurnalistas ir rašytojas Algirdas Vaseris, žurnalistė Alma Granauskienė, ekonomistas Edvardas Rudys, kuris taip pat rašo, tiktai tarmiškai, ir visai gerai parašo. Ir dar, ir dar... Ir aš, kaipgi. O kuo čia dėtas Šileikis? Lyg ir niekuo, nes sėdėdavo sau paskutiniame suole ir laimingas žiūrėdavo į mus... Ir dabar tebežiūri iš Anapus.

Manau, kad ir jūs turit savo Dovydaitienę, Andrijauską, Šileikį. Šileikis – Toleikis... Labai jau įtartinai panašiai skamba. Ar ir jis sėdi paskutiniame suole?

Jeigu bandot rašyti – nerašykit kompiuteriais. Rašydamas turi kentėti pats, o ne kankinti tą vargšą. Jau net patys didieji, tokie kaip Markesas, atsisakė kompiuterio. Suprato, kad juo galima parašyti nebent detektyvą ar euroromaną. O socialiniais tinklais nieko gaudyti nežadu, nes tai, ką sugausiu, bus nevalgoma. Informacinės technologijos ne tik keičia, bet jau taip pakeitė visuomenę, kad protingesniems jos nariams norisi staugti. Klavišų spaudytojų visuomenė, žmogui joje klaiku gyventi. Žmogus sutvertas bendrauti su kitais žmonėmis, sutvertas taip, kad vienas gyventi negalėtų. Žmogumi daraisi žiūrėdamas į kito žmogaus akis. O jų iš niekur „neatsigūglinsi“. Žiaurus paradoksas: rodos, bendrauji su šimtu žmonių, o širdyje esi vienišas kaip vilkas. Ir nuo šito dar labiau vilkėji.

Labai gaila, kad su dabartiniu jaunimu neturiu progų bendrauti. Gal dėl to kas penktam ir atrodo, jog esu miręs. Kaip gali būti gyvas žmogus, gimęs ne tik praeitam šimtmety, bet ir praeitam tūkstantmety? Kažkokiais viduramžiais!.. Ką jis gali išmanyti apie mus?

Bet išmanyti per daug nėra ko,- esat tokie pat, kokie buvom ir mes. Jauni, karšti, trokštantys mylėti, norintys gyventi stambiais gabalais, nekantrūs, maksimalistai, visuotinės tiesos ieškotojai... Ir ačiū Dievui. Nil novi sub sole.

Gyvenu vienu metu dviejose vietose: kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj. Pirmasis niekada negalėjo pasigirti, kad vartosi kaip inkstas taukuose, užtat antroji niekuomet nesiguodė, kad jai šalta, nejauku, negera, kad norėtų gyventi kitur. Mudu su ja taip ir esam susitarę: paskutinis žodis, kurį dar galėsiu ištarti su ja atsisveikindamas, bus gimtasis. Kitokio ji ir nesuprastų. Niekuomet ji nebuvo išvaryta iš savo namų kaip šunelis į šaltą lietų, niekuomet nesiglaustė svetimose tarpuvartėse.

O kūnas – ką kūnas? Pernelyg jau dažnai padejuoja, kad jam čia blogai, kad nesotus kąsnis, kad nesaldus gurkšnis, bet susigėdęs nutyla. Net ir tas supranta, kad visur kitur jam būtų tik dar blogiau. Jis daug ko norėtų: pamatyti pasaulio, bendrauti su dorais, kilniais, sąžiningais žmonėmis, tačiau iš kur aš jam kasdien tokių paimsiu? Dabar ir tūno pats savyje. Tegu gyvena prisiminimais. Tačiau tiek jam, tiek dvasiai yra prisakyta: kiekvieną vakarą nepamiršti padėkoti Viešpačiui, kad judviem davė šią dieną. Ir paprašyti kitos.