Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

Lietuva spaudos laisvės indekso lentelėje tarp kitų pasaulio valstybių vėl smuktelėjo. Šiųmetinėje „Freedom House“ reitingų skalėje atsidūrėme egzotiškų valstybių – Dominikos ir Surinamo – apsuptyje. Su jomis dalijamės 40–42 vietomis.

Prieš trejus metus (ir anksčiau) „tilpdavome“ į trisdešimtuką ir galėdavome pasigirti Čekijos, JAV, Kanados ar Jungtinės Karalystės kaimynyste. Tačiau spaudos laisvę šalyje diagnozuojantis rodiklis paskutinius kelerius metus įgyja vis didesnę reikšmę, parodančią, kad mūsų žiniasklaida pamažu praranda laisvę.

Žiniasklaidos įvairovė ir priklausomybė

Tiesa, Lietuva dar tvirtai laikosi tarp 66 valstybių, kuriose žiniasklaida vertinama kaip laisva. Tačiau šio statuso jau neteko Vengrija. Jos žiniasklaida įvertinta tik kaip iš dalies laisva. Visiška spaudos laisve negali džiaugtis ES senbuvės Italijos piliečiai. Siekiamybė tai tėra ir kitoms ES narėms – Bulgarijai ir Rumunijai bei 2013 metais į ES tikriausiai įžengsiančiai Kroatijai. Taigi, jeigu norėsime paieškoti, kur yra blogiau, visada rasime su kuo palyginti.

Mąstant paprastai, rimtai neanalizuojant, atrodytų, kad žiniasklaidos laisvė Lietuvoje yra beveik absoliuti. Kas ką nori, tas tą skelbia. O tiksliau, jeigu dėl kokių nors priežasčių informaciją atsisako paskleisti vienas kanalas, tai mielai sutinka padaryti kitas. Žodžiu, egzistuoja žiniasklaidos įvairovė.

Nors kai kuriais atvejais įvairovės liko ne tiek ir daug. Banguojančioje žiniasklaidos jūroje beveik bendru sutarimu murkdoma viena nelaiminga mergaitė, dėl kurios duomenų pateikimo viešumoje žurnalistų etikos inspektorė iškėlė rankas. Savo 2011 m. veiklos ataskaitoje pareigūnė teigia, jog „viskas, ką reikėjo apsaugoti nuo viešumo, buvo išviešinta. Šiai kraupiai istorijai nušviesti Įstatymas ne tik buvo nereikalingas, bet ir trukdė tai daryti. Todėl čia nebegali padėti ir inspektorius – jam suteikta teisė vertinti žurnalistų, bet ne pareigūnų veiklą.“

Ar tai laisvos žiniasklaidos požymis? Tik sąlyginai laisvos, kurstomos ir stumdomos. Be to, nelaisvos ekonomiškai, o tai lemia didesnę žiniasklaidos priklausomybę nuo politikų, informaciją nutekinančių teisėsaugininkų manipuliacijų bei kitų grupių interesų.

Indekso kilmė

JAV įsikūrusi nevyriausybinė „Freedom House“ organizacija (jos biuras pernai įsteigtas Vilniuje) spaudos laisvės indeksą šalims nustatinėja nuo 1980 metų. 2011 metų situacija šiemet paskelbtoje ataskaitoje buvo vertinta 197 šalyse ir teritorijose.

Skaičiuodami indekso reikšmę, „Freedom House“ ekspertai vertina tris dimensijas: žiniasklaidos teisinę aplinką, politinę įtaką žiniasklaidos pranešimams ir informacijos prieinamumui, ekonominį spaudimą turinio rengimui ir naujienų sklaidai. Daugelį metų stabiliausia iš šių dimensijų yra Lietuvos žiniasklaidos teisinė aplinka. Indekso reikšmę paskutiniais metais „blogina“ politinės ir ekonominės įtakos žiniasklaidai dimensijos.

Indekso skaičiuotojai „Freedom House“ savo metodiką skelbia ataskaitose, ji laisvai prieinama internete. Tad kiekvienas norintis ir turintis pakankamai žinių apie tai, kas vyksta žiniasklaidoje, kokia yra jos teisinė, politinė ir ekonominė aplinka, gali pamėginti „patikrinti“ indekso reikšmės skaičiavimus. Šio straipsnio autorius tai padarė ir gavo labai panašų rezultatą į skelbiamą oficialiai.

Prisirpusių problemų kekės

Principinė teisinė aplinka žiniasklaidos raiškai Lietuvoje yra palyginti palanki, bet tobulėti yra kur. Norint ją pagerinti, pirmiausia reiktų už paskleistas tikrovės neatitinkančias žinias netaikyti baudžiamosios atsakomybės, t. y. pakaktų civilinės atsakomybės už tai, ką žurnalistai ne taip parašė, pasakė ar parodė. Keliamos baudžiamosios bylos ir atvejai, kai žurnalistai pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį teisiami už šmeižimą, menkina Lietuvos spaudos laisvės indeksą.

Neigiami spaudos laisvės indekso pokyčiai prasidėjo ekonominio sunkmečio metais, kai žiniasklaidos sistemą persmelkė mokestinė reforma. Spaudos industrija dėl PVM lengvatos panaikinimo buvo parklupdyta ant kelių, o visos sistemos dalyviai turėjo sukti galvą, iš ko susimokėti socialinio draudimo įmokas. Tokiomis sąlygomis politikams, naudojant biudžeto ir kitas lėšas (valstybės ir savivaldybės institucijos yra vieni didžiausių reklamos užsakovų), tapo daug lengviau daryti įtaką žiniasklaidos turiniui.

Kitos įsisenėję problemos, mažinančios spaudos laisvės indekso vertę, – žiniasklaidos nuosavybės ir rinkos dalies koncentracijos nevaržymas (susiję su turinio įvairove) bei šlubuojantis žiniasklaidos nuosavybės santykių deklaravimas, taip pat – normalios sutartinės savitvarkos sistemos nebuvimas.

Ką tokioje situacijoje daryti? PVM lengvatos grąžinimas – tik garbės reikalas. Padarytos žalos jau neatitaisysi. Be abejonės, Lietuvai reiktų palikti Bulgarijos ir Slovakijos – ES valstybių, netaikančių periodinei spaudai PVM lengvatų, draugiją. Tačiau tai paguoda tik vienai industrijai.

Visai žiniasklaidai reikėtų motyvuojančios mokesčių sistemos, pradedant nuo padidinto žurnalistikos studijų programų finansavimo. Tik ką nors duodant, galima tikėtis kokybės. Taip pat reiktų didinti paramą, teikiamą per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, stiprinant finansuojamų projektų žiniasklaidos turinio kokybės stebėseną. Pats laikas (tiksliau, jau reikėjo) steigti tiriamosios žurnalistikos finansavimo programas. Ar tai paliksime daryti kitiems? Pavyzdžiui, Rygoje įsikūrusiam Baltijos šalių tiriamosios žurnalistikos centrui.

Dar viena ekonominė-politinė žiniasklaidos lauko problema – nepakankamai užtikrinamas LRT nepriklausomumas nuo politinės sistemos subjektų. LRT finansavimo iš valstybės biudžeto dydį vertėtų juridiškai susieti su tam tikru ekonominiu rodikliu, kad jis kiekvienais metais nepriklausytų nuo politinės daugumos nuotaikų Seime.

Politinės sistemos nepajėgumas

Kasmet Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga žiniasklaidos bendruomenė sulaukia pompastiškų įvairių politikų sveikinimų, rengiami pobūviai, tarpusavyje flirtuojama, kartais net bandoma diskuoti apie sistemos skaudulius. Tačiau šventė greitai baigiasi, gėlės nuvysta, o nenuoširdūs valdiškų sveikinimų žodžiai išsisklaido viešosios erdvės paraštėse.

Toliau lieka viskas kaip buvę. Interesų grupelės organizuoja jiems reikalingų teisės aktų pataisų lobizmą (pavyzdžiui, alkoholio reklamos sklaidos plėtra), o paskui aikčiojama, kaip bankas perka dienraštį ar dalijamasi įspūdžiais, kas ir už kiek pirko puslapį ar eterio laiką. Tai Lietuvos korupcinio-klientelistinio politinės sistemos mentaliteto tikrovė. Sistemos, kuri per 20 metų nepajėgė (ir nesistengė) sukurti tinkamos žiniasklaidos veiklai aplinkos.

Nuo ko pradėti? Nuo visuomenės informavimo politikos formulavimo, nes šiuo metu tokios Lietuvoje nėra. Nors valstybės politikos visuomenės informavimo srityje įgyvendinimą koordinuojanti institucija – Kultūros ministerija – veikia.