Šiandien Lietuvoje likę beveik trys šimtai senųjų žydų kapinių. Dauguma jų – apleistos ir niekieno neprižiūrimos. Projekto „Maceva“, kurio ėmėsi du entuziastingi žmonės, tikslas – išsaugoti šį kultūros paveldą ateities kartoms.

„Maceva“ – hebrajų kalbos žodis, reiškiantis „antkapį“. Tiksliau, antkapio tipą – „stelą“. Stelos – tai stačiakampiai, viršūnėje kartais užapvalinti ar siaurėjantys į viršų akmenys, kuriuos nuo seniausių laikų (apie antkapinius memorialinius akmenis duomenų randame jau Biblijoje) izraelitai statė savo mirusiesiems įvairiuose kraštuose.

Per septynis šimtus metų Lietuvoje gyvenusios 25 žydų kartos (pirmoji rašytinė žinia apie tuometinėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaištystėje gyvuojančias žydų bendruomenes užfiksuota 1388-aisiais Vytauto Didžiojo privilegijoje) paliko neišdildomų pėdsakų mūsų šalies kultūroje. Vienas tokių – senosios žydų kapinės.

Jų, išlikusių, apie du šimtus. Būta ir daugiau, tačiau po Holokausto, Lietuvoje beveik nelikus gyvų žydų, sovietų valdžia ir vietos gyventojai į žydų kapines, kaip taisyklė, žvelgė pragmatiškai. Jos buvo laikomos vieta, kurioje patogu pasirinkti akmenų statyboms... Daugelis buvo sulygintos su žeme, paverstos ganyklomis, sporto aikštelėmis, sandėliais ir pan.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, reikalai ėmė keistis. 1990 m. lapkričio 27 d. LR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą „Dėl žydų genocido aukų kapų bei kapinių sutvarkymo ir paveldo ženklinimo“, už kurio vykdymą tapo atsakingos savivaldybės. Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ėmė rastis ženklų, nurodančių senųjų žydų kapinių vietas.

Nors atsikurianti valstybė priėmė šį ir kitus reikšmingus sprendimus dėl
žydų paveldo išsaugojimo ar teisingumo atstatymo, pasirodė, jog vykdyti juos tapo nemenka mūsų valstybės problema. Dauguma senųjų žydų kapinių šiandien tebėra apleistos. Kelerias jų prižiūri pavieniai savanoriai, neabejingi istorijai.

Taip prieš pusantrų metų užgimė senųjų žydų kapinių išsaugojimo projektas „Maceva“, kurio sumanytojai – Aleksandras Avramenko ir Sergejus Kanovičius.

Aleksandrai, kaip kilo mintis imtis šios iniciatyvos?

Aleksandras Avramenko: Prieš pora metų, vasarą, lankiausi savo močiutes štetle Baltarusijoje. Pačiame štetle (vadinasi jis Smoljany, įsikūręs netoli Oršos, Rytų Baltarusijoje) kapinių neliko, jas sunaikino sovietiniais metais. Grįžusi po karo namo (per karą pasitraukė į Kazachstaną, po to į Krymą), Smoljanuose, kur buvo iššaudyti visi žydai, kartu ir jos sesuo, gyventi nebegalėjo. Kaimynai pasakojo, kad kapas po to dar kelias dienas „gyveno“. Minskas, kuriame močiutė prieš karą baigė mokslus ir ištekėjo už mano senelio, per karą buvo visiškai sunaikintas. Tuomet jiedu išgirdo, kad iš Vilniaus repatrijuoja lenkai ir kad mieste likę daug tuščių namų. Taip 1946-aisiais jie atsidūrė Vilniuje, kur gimė mano mama ir aš.

Tą vasarą aplankiau daugiau štetlų, kuriuose aptikau ir žydų kapinių. Kraupus vaizdas – neprižiūrėtos, apleistos, išvogtos arba visiškai sunaikintos. Tada ir kilo mintis imtis veiksmų. Iš pradžių bandžiau ieškoti žmonių, kurie tuo domėtųsi, viename iš interneto forumų susipažinau su žmonėmis, kurie buvo sumanę panašų projektą įgyvendinti visoje buvusios Rusijos imperijos teritorijoje. Buvo daug kalbų, tačiau mažai kas dirbo realų, sistemingą darbą. Taip pradėjau kurti pirmąjį savo gyvenime tinklapį...

Daug ko išmokau per tą pusmetį: sužinojau, kas yra domenas, hostingas, plug-in‘as, dns, komponentai ir t. t. Mokiausi darydamas. Man taip pat daug padėjo Lara Lempert, Ralph Salinger, Fiodor Avramenko ir kt. Tuo pat metu kalbinau žmones, visų pirma senus draugus – klasiokus, grupiokus, pažįstamus – kviečiau juos aplankyti netoliese esančias žydų kapines ir jas nufotografuoti. Tinklapis pradėjo pildytis, pavyko surasti vertėjų, kurie sutiko nemokamai versti iš hebrajų kalbos, susikūriau puslapį Facebook‘e, ten susipažinau su Sergejumi. Pernai įsteigėme organizaciją „Maceva“. Darbo apimtys didžiulės, jau nebepajėgiame užsiimti tuo vien laisvalaiku. Reikia daugiau laiko koordinavimui, biurokratiniams reikalams, laiškų rašymui ir t. t. Džiaugiamės, kad atsiranda daugiau savanorių.

„Maceva“ – tai daugiau „nevilties projektas“. Visiškai aišku: kad ir kiek dėtume pastangų, kapinių išlikimas – tik laiko klausimas. Netgi ten, kur nušienaujama žolė ar kartas nuo karto nudažoma tvorelė (jei tokia yra), antkapiai vis tiek smunka į žemę, kai kuriuos pavagia, dėl saulės ir drėgmės poveikio nyksta užrašai. Vienintelis būdas tas kapines „išsaugoti“ tėra fotoaparatas. Tą mes ir darome, sistemingai fotografuodami visus antkapius, stengdamiesi išryškinti kiekvieną raidę, kad ją būtų galima perskaityti, išversti ir patalpinti internete. Keli žmonės per mūsų puslapį jau rado savo mirusius gimines.

Sergejus Kanovičius: Man apleistų žydų kapinių motyvas buvo įdomus iš tėvo kūrybos, vėliau – iš gausių jaunystės kelionių po Lietuvą. Tik aš, deja, ilgą laiką, tol, kol nesusitikau Aleksandro, priklausiau tai giliai, o kartais ir viešai dūsaujančių, „kokia prasta padėtis“, žmonių grupei. Susipažinęs su Aleksandro veikla, supratau, kad galima ir reikia ne tik viešą žodį tarti, bet konkretų darbą nudirbti. Kurti viešąją įstąigą pasiūliau Aleksandrui, susipažinęs su jo pomėgio rezultatais – labai nudžiugau pamatęs, kad yra žmonių, kuriems Lietuvos žydų paveldas rūpi iš esmės ir be deklaracijų. Susitikome, pasikeitėme nuomonėmis, kaip įsivaizduojame ateitį – aš pasiūliau kurti viešąją įstaigą, Aleksandras pritarė, nes abu supratome, koks tai didžiulis darbas, kurio vien entuziazmu neįveiksime. Taip praėjusių metų rugpjūtį atsirado VŠĮ „Maceva“. Beveik išsyk buvome maloniai nustebinti kelių dalykų – entuziastingo palaikymo ir Lietuvoje, ir už jos ribų.

Kaip bendrai įvertintumėte tebeegzistuojančių žydų kapaviečių būklę?

Sergejus Kanovičius: Jeigu reikėtų vertinti jų fizinę būklę, deja, turėčiau apsiriboti labai trumpu atsakymu – blogai. Mano tėvas sako, kad kapinės nėra vien mirusiųjų – tai ir gyvųjų namai. Norėčiau, kad tie namai atrodytų kitaip. Yra ir kita medalio pusė – užaugo kelios kartos, kurios net nenutuokia (tiesa, ne visur, bet daugelyje provincijos miestelių ir bažnytkaimių), kad ten, pamiškėj, ant kalvos, už dilgėlynų ir usnių, palaidota dalis mūsų bendros istorijos. Kapų priežiūra yra šventa bet kurios kultūros ir religijos priedermė. Nes šitaip saugome ir gyvųjų atmintį nuo užmaršties piktžolių. Žydų kapai Lietuvoje yra nepabaigiamas užmaršties laukas. Mes ir ypač „Maceva“ savanoriaujantys lietuviai mėginame pažadinti mūsų kiek užmigusią atmintį. Aš tikiu, kad mums pavyks tą padaryti, nes geranoriškų žmonių yra daugiau nei piktavalių. „Maceva“ ir jos tikslai sutelkia tikrai kilniadvasius savo kaimo, bažnytkaimio ir miestelio – nepabijosiu to šiandien labai nuvalkioto žodžio – patriotus, nes jiems rūpi jų ir jų kaimynų atmintis. Ne tik žydų, visų kapaviečių būklė neturėtų niekam daryti gėdos. Ir tas priklauso nuo mūsų visų požiūrio ir geranoriškumo. Akmuo gali būti neatsparus laiko išbandymams. Bet mūsų atmintis privalo tokia būti. Prieš kiek laiko skelbėme Aukštadvario kapinių nuotraukas ir paminklų sąrašą su vertimu. Po kiek laiko mums parašė žmogus iš JAV, atpažinęs savo prosenelių kapus. Ten, kur nieko nebegalima išsaugoti, norėtume, kad kapinių vieta būtų pažymėta bent atminimo lenta. Mes ir mūsų miesteliai neatsiradome iš niekur, todėl neturėtume apsamanoję grimzti kaip tie akmenys užmarštin.

Ar kitose šalyse vyksta panašių projektų į jūsiškį?

Aleksandras: Jų yra. Kiek žinau, Latvijoje jau daug darbų padaryta. Jiems lengviau, ten žydų kapinių yra apie 40–50. Estijoje dar paprasčiau – žydų kapinės tik dideliuose miestuose, Estijos žydų bendruomenė prieš karą buvo nedidelė. Dirba ir lenkai – ten darbų apimtys milžiniškos. Olandai labai gražiai susitvarkę: be antkapių užrašų vertimų ir nuotraukų jie archyvuose suranda visą informaciją apie konkretų žmogų ir prideda prie jo „dosjė“. Apskritai tokių projektų, ties kuriais būtų dirbama taip sistemingai kaip dirbame mes, nėra daug.

Sergejus: Panašių iniciatyvų kitose šalyse esama. Mūsų projektas gali atrodyti kiek unikalus Lietuvos kontekste. Esama daugybės žydiško paveldo, genealogijos ir kitokių projekų – vienas išsamiausių yra www.jewishgen.org . Mes savo ruožtu didžiuojamės, kad „Maceva“ tapo ir Lietuvos žydams skirtos interesų grupės LitvakSIG – www.litvaksig.org dalimi. Mums taip pat svarbu, kad ši organizacija sutiko JAV rinkti aukas, skirtas „Maceva“ ir jos tikslams įgyvendinti – nuolat atnaujiname aukotojų sąrašą, kurį skelbiame internetinėje svetainėje. Džiugu, kad aukoja ne tik iš JAV, ne tik žydų kilmės žmonės, bet sulaukiame aukų ir iš Lietuvos. Labiausiai džiugina ne aukos, bet neįkainojamas savanorių darbas provincijoje – su mumis noriai bendradarbiauja vietos muziejai, mus suranda skautų vadovai, mums siūlo pagalbą tvarkant kapus. Yra tikrai daug norinčių prisidėti prie mūsų veiklos ir tai nuteikia viltingai. Mūsų veiklą palaiko ir Lietuvos Žydų bendruomenė, bendradarbiaujame su keliomis kitokiu žydų paveldu besirūpinančiomis organizacijomis Lietuvoje – pavyzdžiui, su Jakovo Bunkos fondu, Šolom Aleichemo mokykla, Vilniaus Jidiš institutu.

Aleksandras: Mane labai džiugina tai, jog per dvejus su puse projekto gyvavimo metų daugiausia savanorių, kurie sutiko man padėti, buvo lietuviai. Pasirodo, yra nemažai žmonių, kuriems įdomi jų krašto istorija ir jos išsaugojimas – nesvarbu, tai „lietuvių“ ar „žydų istorija“. Nors daugumos žydų kapinių būklė bloga, yra ir išimčių. Gražiausia jų – Jurbarkas, ten kapines prižiūri vietos entuziastė, iššifravusi visus antkapių užrašus.

Pastaruoju metu pradėjo kreiptis vis daugiau žmonių iš mokyklų, istorijos mokytojų, kitų entuziastų, kurie kartu su vaikais organizuoja išvykas į kapines, pasakoja jiems apie žydų kultūrą, papročius, Holokaustą. Tai neabejotinai vienas svarbiausių mūsų projekto „šalutinių poveikių“. Prieš gerą mėnesį projektu pradėjo domėtis ir muziejai. Neseniai entuziastingos muziejininkės iš Švėkšnos Monikos Žąsytienės dėka internete pagaliau patalpinome visų ankapių – ju liko tik apie 20 – nuotraukas su vertimais.

Kokiais darbais užsiimate šiuo metu?

Aleksandras:Pagrindinis darbas, kurį atliekame – kapinių skaitmeninimas. Dabar tinkamas metų laikas jas lankyti. Šiais metais planuojame nufotografuoti Utenos, Molėtų, Zarasų, Druskininkų ir kitas kapines. Kaip jau sakiau, ką tik patalpinome nuotraukas su vertimais iš Švėkšnos, ką tik įkėlėme nuotraukas iš Dieveniškių ir t. t (Kultūros paveldo registre nepažymėtose Dieveniškių žydų kapinėse atrastas 1749 metais datuojamas paminklas - red.) Kaip tik šiuo metu “Macevoje” pradeda dirbti žmogus Lietuvoje  – Rūta Puišytė. Tikimės, kad galėsim padaryti ir dar daugiau; iki šiol organizacijoje dirbo vien savanoriai, o ir mudu su Sergejum gyvename užsienyje. Taip pat  ieškome papildomų lėšų, kalbiname muziejus, savivaldybes, ministerijas, užsienio partnerius. Darbo tikrai labai daug.

Sergejus: Vienas artimiausių projektų, kaip jau minėjo Aleksandras, tai Utenos žydų kapinių tvarkymas ir fotografavimas. Tai gana didelis darbas – ten išliko apie tūkstantį paminklų. Ten gegužės pabaigoje visą savaitę mums talkins tris dešimtys Utenos Dauniškio gimnazijos vyresniųjų klasių mokinių, vadovaujamų direktoriaus pavaduotojos mokytojos Astos Skeirienės. Visiškai neseniai su jau minėtos Monikos Žąsytienės pagalba vietos Alicijos Rugytės draugovės skautai, vadovaujami Violetos Stonienės ir Vilmos Adomavičienės, aptvarkė, nufotografavo ir atsiuntė mums vertimui vietos kapinių nuotraukas. Neabejoju, kad tokių viltingų pavyzdžių netrukus bus ir daugiau.

Laukia ir kitas sudėtingas darbas – ruošiamės įvertinti visų žydų kapų būklę. Norėtume, kad bent jau tie, kurie įrašyti į Kultūros paveldo registrą ir Kultūros paveldo departamento sąraše įrašyti kaip „valstybės saugomas objektas“ nedarytų valstybei gėdos ir kad nereiktų keisti jų apibrėžimo į „valstybės nuolat nesaugomus“. Tiesa, esama kapinių, kurių išsaugoti nebeįmanoma.

Esame subūrę patariamąją Tarybą – joje ir įžymūs Lietuvos istorikai, politikai, kultūrininkai bei žymūs užsienio litvakai – dauguma jų labai aktyviai domisi mūsų atliekamais darbais, siūlo pagalbą, idėjas. Turime moralinių įsipareigoiimų ir tiems žmonėms.

Norėčiau paminėti ir probleminių vietų monitoringą – stebime, kaip vyksta kai kurių kapinių tvarkymo darbai. Antai džiaugiamės, kad Kauno savivaldybės vadovybė suvokia atsakomybę ir žada imtis konkrečių žygių, kad pašalintų didžiulę netvarką, per ilgus metus susikaupusią didžiausiose išlikusiose Lietuvos žydų kapinėse, kurios užima 80 000 kv. m plotą. Tik kartais norėtųsi, kad pokyčiai įvyktų greičiau – negerai, kai, viena vertus, žinai, jog būsi pasveikintas D. Dolskio skulptūros Laisvės alėjoje, ir, kita vertus, žinai, jog jo kapą supa netvarka ir suirutė. Deja, tos netvarkos esama daugumoje išlikusių žydų kapinių. Tikimės, kad mums pavyks susitarti su savivaldos atstovais ten, kur jų dėmesio kapinėms stinga. Deja, retai išvysi nušienautas, aptvertas, atminimo akmeniu pažymėtas kapines… Esame tam, kad tokių rastųsi vis daugiau.

Dieveniškių žydų kapinės.
Dieveniškių žydų kapinės.
Dieveniškių žydų kapinės.
Dieveniškių žydų kapinės.
Įėjimas į Anykščių žydų kapines. Kristinos Sereikaitės nuotrauka.
Anykščių žydų kapinės. Kristinos Sereikaitės nuotrauka.
Anykščių žydų kapinės. Kristinos Sereikaitės nuotrauka.
Anykščių žydų kapinės. Kristinos Sereikaitės nuotrauka.
Anykščių žydų kapinės. Kristinos Sereikaitės nuotrauka.
Anykščių žydų kapinės. Kristinos Sereikaitės nuotrauka.
Anykščių žydų kapinės. Kristinos Sereikaitės nuotrauka.
Anykščių sinagoga. Kristinos Sereikaitės nuotrauka.
Anykščių sinagogos vidus. Kristinos Sereikaitės nuotrauka.


Projekto „Maceva“ puslapis ir adresas facebook'e

Zigmas Vitkus

Bernardinai.lt

OSFL projektai