2014 m. spalio 31 d., penktadienis

Užkietėjusio skaitytojo kronikos: Palestina, mokesčiai, Talibanas ir meilė kosminiame laive

2012-05-10
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai  Kultūra » Literatūra 
astronautas

Rusai sugalvojo neblogą dalyką: traukinyje „Maskva – Kaluga“ atidarytas pirmasis knygų baras ir knygų mainų kampelis. Kol kas bare galima užsisakyti penkiasdešimt knygų, jų visų esama po du egzempliorius. Naują paslaugą planuojama įdiegti visuose tarp Rusijos sričių važinėjančiuose ekspresuose, nes ji jau susilaukė populiarumo.

Profesionalus vagono-knygų baro darbuotojas padės išsirinkti knygą. Nedidelėje bibliotekoje esama ir vaikų literatūros, ir klasikos, ir detektyvų ar fantastikos. Žinant elgesio traukiniuose tradicijas, nepakitusias turbūt nuo sovietinių laikų, nenuostabu, kad vagonas su knygomis vadinamas baru.

Ir dar: įdomu, ar tame bare duoda paskaityti „Maskva-Petuškai“? Būtinai turėtų...

Dvi sesutės per kalnelį nesueina

Pradėsiu nuo keleto knygų mugių ir literatūros festivalių, apie kuriuos nerašo mūsų spauda ir į kuriuos nevažiuoja lietuvių autoriai. Gegužės 5-11 dienomis  jau trečią kartą (šįkart Gazos ruože) vyksta „PalFest“ – Palestinos literatūros festivalis. Beveik visą savaitę rengiami Palestinos rašytojų ir kviestinių svečių skaitymai, diskusijos ir turnė po Gazos ruožą. Festivalis prasideda gegužės 5 dieną Ramaloje ir baigiamas gegužės 11 dieną Kaire.

Festivalį Gazoje buvo bandoma surengti ne kartą, tačiau visada nesėkmingai. Šį kartą Egipto valdžia išdavė 43 leidimus festivalio svečiams ir organizatoriams patekti į Gazos ruožą per Rafah sienos perėjimo punktą.  Jungtinės karalystės Menų tarybos remiamas festivalis, pasak jo organizatorių, „turėtų stiprinti suirusius ryšius tarp arabų šalių“.

„Teisingumo Palestinai reikalavimas buvo vienas iš arabų revoliucijos reikalavimų. Tahririo aikštėje susirinkę protestuotojai reikalavo ir to, kad būtų atidarytas Rafah sienos perėjimo punktas, bet iki šiol žmonių ir prekių judėjimas šiame punkte griežtai reguliuojamas“, – sakė festivalio prodiuseris Omaras Robertas Hamiltonas.

Na, gal rašytojams pavyks (o gal jau ir pavyko?) išjudinti šį reikalą. Beje, beveik tuo pačiu metu Izraelyje, Jeruzalėje, kasmet vyksta Tarptautinis rašytojų festivalis. Šie du sutampantys renginiai taip ir liko it du nesusisiekiantys indai arba, kaip yra pasakiusi Palfest įkūrėja ir į Man Booker apdovanojimų sąrašus patekusi rašytoja Ahdafa Soueifa: „Jaučiu, kad palestiniečiai dažnai laikomi kita monetos puse. Tačiau Palestina yra atskira visuma ir nusipelno savo festivalio. Jei kada ateitų tokia diena ir Jeruzalė taptų bendra sostine, tada galbūt ir svarstytume bendradarbiauti“.

Knygos mečetėje ir iš po skverno

Gegužės pradžioje vyksta ir dar vienas kontroversiškas renginys – tarptautinė Teherano knygų mugė. Nepaisant ilgo uždraustų Vakarų rašytojų sąrašo ir cenzūros, ši mugė stebėtinai populiari. Joje per dieną apsilanko apie pusę milijono lankytojų – daugiau nei Frankfurto knygų mugėje, besiskelbiančioje didžiausia knygų muge pasaulyje.

Mugėje dalyvauja apie du tūkstančius leidyklų, siūlančių gana platų pasirinkimą: nuo JG Ballardo, Fiodoro Dostojevskio ir Haruki Murakami vertimų į farsi kalbą iki naujų Korano leidimų ir knygų apie „arabų pavasarį“.

EPA nuotrauka

Pastaraisiais metais mugė vyksta tikrai neįprastoje knygų mėgėjams vietoje – Didžiojoje Mosala mečetėje, kurioje paprastai vyksta valstybinės religinės ceremonijos. Vietos pasirinkimas trikdo tiek religinius fanatikus, bambančius, kad „dekadentiškos Vakarų knygos“ išniekins vietos šventumą, tiek Irano intelektualus, teigiančius, jog šalies režimas siekia daryti įtaką knygų leidybai.

„Šioje šalyje beveik nėra linksmų didelių švenčių, tik liūdnos gedulingos ceremonijos.  O knygų mugė primena nacionalinę šventę, karnavalą, čia tikrai linksma“, – sako vienas iš mugės lankytojų. Tiesa, ne visi į šią mugę ateina pirkti knygų. Irano jaunimas naudojasi proga pasprukti nuo griežtos tėvų ir moralės policijos priežiūros ir skiria pasimatymus mugėje. Joje lengviau tiek susitikti, tiek pasislėpti nuo moralės sergėtojų.

Tiesa, skaitytojai, ieškantys Gabrielio Garcia Marquezo  „Prisiminimų apie mano liūdnąsias kekšes“, Jameso Joyce‘o „Uliso“, Platono „Puotos“, Kurto Vonneguto ar Paulo Coleho knygų, mugėje jų neras. Bet laisvai nusipirks  gatvėje, nuo prekystalių, vadinamų nayab foreshi („uždrausti dalykai“ farsi kalba). Uždraustos Irane knygos tučtuojau patenka į piratų ir perpardavinėtojų rankas, o jų kainos pakyla trigubai. Dauguma atšviestų ar į kompaktinius diskus įrašytų knygų parduodama gatvėje, tiesiai priešais Teherano universitetą. „Leidėjai bankrutuoja, o knygų kontrabandininkai uždirba nemenkus pinigus, – dejuoja vienas iš leidėjų, Majidas Taleghini. – Kokia nauda iš tokios cenzūros?“

Taigi, juodoji knygų rinka klesti, o rašytojai vargsta laukdami, kol jų knygas palaimins arba atmes Irano Kultūros ir Islamo reikalų ministerija.

Mirtina Afganistano literatūra

O štai apie Didžiojoje Britanijoje pasirodysiantį Talibano narių poezijos rinkinį lietuvių spauda jau rašė. Žinoma, baiminamasi, kad išleidus šį rinkinį Talibano kovotojų paveikslas taps žmoniškesnis. Tiesa, visada esama kitos medalio pusės. Interneto svetainė pulitzercenter.org publikuoja didžiulį straipsnį apie poeziją rašančias afganes moteris, kurios rizikuoja gyvybe ne kovodamos, o tiesiog rašydamos. Kabule moterų literačių susitikimai – atviri, tačiau provincijoje jos  iki šiol priverstos slapstytis. Talibano laikais rašančių moterų draugija buvo vadinama „Auksine adata“: moterys susirinkdavo siūti, tačiau kalbėdavosi apie poeziją ir skaitydavo viena kitai eiles. Tas pat iki šiol vyksta atokiuose Afganistano užkampiuose.

Viena iš Herato miesto poečių, Nadia Anjuman, 2005 metais mirė sumušta savo vyro. Už tai, kad drįso rašyti. Jai buvo dvidešimt penkeri.

Sukrečiamą pasakojimą apie Afganistano moteris poetes ir jų rašomą poeziją  galima perskaityti štai čia.

Naivioji knygos ateitis

1962-aisiais JAV dienraštis „Seattle Times“ paskelbė straipsnį, kuriame rašytojai, mokytojai ir knygų leidėjai dalinasi savo vizijomis apie knygos ateitį dvidešimt pirmajame amžiuje. Taigi, ką tame naiviame amžiuje manė apie knygų ateitį?

Štai vienas iš apklaustųjų tvirtina, kad tradicinės knygos ims po truputį nykti, nes visi pereis prie mikrofilmų. Ypač patogu bus taip skaityti enciklopedijas ir žodynus. O ir vietos namie užims nedaug. Be to, visos šeimos turės specialius ekranus ir projektorius, padėsiančius tuos mikrofilmus skaityti. Paplis ir garsinės knygos.

EPA nuotrauka

Kiti tvirtina, kad knygos bus skaitomos per televizorių, per kurį bus pasiekiamos ir didžiausios pasaulio bibliotekos.

Beje, didžioji dalis apklaustųjų mano, kad daug knygų bus susijusių su kelionėmis kosmose. „Knygos bus glotnesnės, greitesnės ir paveiktos kosminių kelionių“, – rašo vienas. O vienas iš knygų prekeivių pranašauja, kad dvidešimt pirmojo amžiaus perkamiausios knygos bus „ugningi meilės romanai kosminiuose laivuose“. Štai taip.

Na, jų pranašauta ateitis tapo mūsų dabartimi, o pranašystės kaip visada pasiteisino tik keliais procentais. Kaip skaitėme paprastas popierines knygas, taip ir tebeskaitome. O ir kosmosas liko toks pats nepasiekiamas, kaip ir tada. Kam mums jis, juk turim internetą.

Turtingas moka dvigubai

Siaubų kūrėjas Stephenas Kingas, žiemą nuo šalčio gelbėjęs Meino valstijos gyventojus, šįkart užsimojo plačiau – jis kritikuoja JAV mokesčių sistemą ir reikalauja didesnių mokesčių turtingiesiems.

Kasmet keturis milijonus JAV dolerių labdarai paaukojantis rašytojas moka 28 procentus mokesčių nuo savo pajamų ir stebisi, kodėl jis neapmokestintas bent 50 procentų. „Žinoma, užuot čia inkštęs, galiu imti ir susimokėti. Bet dauguma turtingųjų mieliau apsipiltų savo pimpalus benzinu, padegtų juo ir šoktų dainuodami „Disco Inferno“, negu mokėtų nors centą Didžiajam dėdei“, – kaip visada nesirinkdamas žodžių aiškino rašytojas.

Pasak S. Kingo, turtingieji Amerikoje laikomi šventais. „Nežinau kodėl, nes dauguma jų nuobodūs kaip senas sudžiūvęs šuns mėšlas. Mittas Romney yra pasakęs: „Esu turtingas ir tikrai neketinu dėl to atsiprašinėti.“ Niekas tavęs ir neprašo, Mittai. Kai kurie iš mūsų nori, kad tu tiesiog suvoktum, jog nebūtum taip prasimušęs, jei negyventum Amerikoje. Tau pasisekė gimti šalyje, kurioje galima prasimušti iš apačios į viršų, bet tos galimybės pastaruoju metu vis mažėja. Todėl nėra sąžininga užkrauti visą mokesčių naštą viduriniajai klasei. Tai visiškai suknistai neamerikietiška“, – rėžė Kingas.

Ir pridūrė, kad neapmokestinus turtingųjų, „Occupy“ judėjimai taps tik didesnio ir baisesnio maišto pradžia.

Tikra painiava

Šiek tiek su Lietuva susijusių naujienų. Tiek užsienyje, tiek pas mus plačiai nuskambėjusi Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“ (Between Shades of Gray) imta dažnai painioti su skandalingai pagarsėjusia rašytojos E L James erotiniu romanu „Penkiasdešimt pilkos atspalvių“ (Fifty Shades of Grey), pasakojančiu apie studentės ir milijardieriaus erotinius nuotykius.

Tiek viena, tiek kita knygos labai populiarios, žinoma, dėl skirtingų priežasčių. Negana to, taip nelemtai sutapo, kad abi autorės šiuo metu išvažiavusios į knygų turnė. Tad einantis į vieną renginį skaitytojas dažnai pataiko visai į kitą.

„Mūsų knygų pavadinimų panašumą pastebi kiekviename susitikime, kiekviename knygyne ar mokykloje“, – juokiasi Rūta Šepetys. Tiesa, ji mano, kad toks sąmyšis jai naudingas. Daug E L James prozos gerbėjų – dažniausiai vyrų, užklydę į jos pristatymą ir supratę, kad ne ten pataikė, pasilieka iki galo.

Na, ir turbūt išėję krapštosi pakaušius: ėjo pasiklausyti erotikos, o pataikė į pasakojimą apie Stalino suorganizuotą lietuvių tremtį. Kaip rašė Kurtas Vonnegutas – „Nieko nepadarysi“.

---

P.S. „ Užkietėjusio skaitytojo kronikos“ pamišusiems dėl skaitymo siūlo ne tik skaityti  ar gyventi tarp knygų lentynų, bet ir susiręsti namuką iš knygų. Tokių namukų pavyzdžių gausiai rasite štai čia. Telieka pasistatyti patogų krėslą ir išsivirti arbatos.

O kas nenori namo iš knygų, gali pasistatyti būstą, įkvėptą kokios nors knygos. Tokių būstų pavyzdžių rasite štai čia. Čia esama ir namo, įkvėpto Kafkos „Pilies“, ir dailaus medinio „Mobio Diko“ įkvėpto namuko, ir beprotiškos vilos „Alisos Stebuklų šalyje“ motyvais...

Žinoma, prie tokio namo turėtų stovėti ne kas kita, o nuosavas knygamobilis. Kaip tokie atrodo, galite pamatyti čia. Gal pavyks panašų net susimeistrauti.

O jeigu ir to dar maža, galite įsijungti kompiuterį ir štai šiame knygomis internetu prekiaujančios britų bendrovės „Book Depository“ puslapyje stebėti, kur ir kokios šiuo metu pasaulyje perkamos knygos. Labai hipnotizuojantis užsiėmimas (praleidau spoksodamas gal pusvalandį). Rašytojas Antoine Wilsonas šį reginį pavadino „nesibaigiančiu troškimų, nusivylimų ir vilčių katalogu“.

Ir pabaigai – nuoroda norintiems sužinoti, kokių keistenybių pasitaikydavo žymių rašytojų bibliotekose. Susan Sontag laisvalaikiu paskaitydavo Iano Flemingo sukurptus Jameso Bondo nuotykius, F. Scottas Fitzgeraldas mėgo knygas apie raganas ir vadovus, kur gerai papietauti, o Oscaras Wilde‘as domėjosi „Psychopathia Sexualis“. Kiekvienam savo.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

UŽKIETĖJUSIO SKAITYTOJO KRONIKOS

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Bernardinai.lt susitikimai

Bernardinai.lt ir toliau stengiasi būti arčiau savo skaitytojų, tad šį rudenį vėl pakviesimę į eilę susitikimų su mūsų redakcija, knygų pristatymus, šiltą pavakarojimą niūriais ir vis tamsesniais rudens vakarais. 

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo

Knygoje publikuojami 2008–2012 m. rašyti dienoraščiai. Įdėmus gamtininko žvilgsnis fiksuoja nepaliaujamą gamtos virsmą, pasakoja paprastų Dzūkijos žmonių istorijas, o kasdienybės apmąstymus papildo kultūros refleksijos.

Jurga Jasponytė. Nuotr. autorius Henrikas Kapačiauskas

Nesakau, jog sąmoningai tai darau, bet tekstais tarsi atiduodu duoklę savo seneliams, savo protėviams. Duoklę tam laikui ir tiems žmonėms, iš kurių pati daug atsinešiau.

Doloresa Kazragytė

Doloresa Kazragytė yra viena žymiausių Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorių. Jos kūrybinėje biografijoje daugiau nei 40 svarbių vaidmenų. Tai išskirtinė teatro asmenybė, kurią iki šiol gerbia ne viena teatro žiūrovų karta.

Julio Cortazras

„Buvau tas, kuris gyveno taip, kaip norėjo gyventi – vienišiaus gyvenimą. Pusę dienos užsidirbdavau pragyvenimui vertėjaudamas „Unesco“, likusią dienos dalį skaitydavau ir rašydavau“, – 1975 m. teigė argentiniečių rašytojas Julio Cortázaras.

Andrius Navickas „Kelio bendrija“

Tai jau antroji filosofijos daktaro, Bernardinai.lt vyriausiojo redaktoriaus Andriaus Navicko knyga. Šįsyk autorius pristato per Tikėjimo metus subrandintas įžvalgas apie tikėjimo kelionę, būtiną kelionmaišį, kelio gaires ir klystkelius bei patikimus vedlius.