Paskutinės vakarienės kambaryje Jėzus nuplovė mokiniams kojas ir įsteigė Eucharistiją – savo Kūno ir Kraujo nekruvinąją auką. Po to kalbėjo mokiniams, drąsindamas juos ir primindamas pačius svarbiausius dalykus – tikėjimą, meilę, būsimą pasaulio priešiškumą ir Dvasios globą. Jis kvietė tikėti juo – „Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų“ (Jn 14, 11) – ir pasilikti jo meilėje: „Jei mane mylite,- jūs laikysitės mano įsakymų“ (Jn 14, 15).

Apaštalas Jonas savo laiške atkartoja svarbiausias Mokytojo mintis: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. O štai jo įsakymas, kad tikėtumėte jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtumėte vieni kitus, kaip jo įsakyta. Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame“ (1 Jn 3, 18).

Šie Šventojo Rašto tekstai pabrėžia kiekvieno žmogaus gyvenime pačius reikalingiausius dalykus – tikėjimą ir meilę. Arba mes tikime ir mylime ir tuomet mūsų gyvenimas yra nušviestas Dievo šviesos, arba tikėjimas ir meilė mumyse vos vegetuoja ir tuomet nebejaučiame jų palaimingo veikimo. Todėl kiekvienas iš mūsų, ar mes būtume dvasininkai ar pasauliečiai, turime rūpintis ugdyti solidų tikėjimą ir tikrą meilę. Kaip tai pasiekti?

Labai įsidėmėtinas vakarienbutyje pasakytas Jėzaus palyginimas apie vynmedį ir jo šakeles. Aną vakarą Jėzus kalbėjo : „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių“ (Jn 15, 5). Vynmedžio šakelė gali žaliuoti ir prinokinti saldžias vynuoges tik būdama gyva – įaugusi į vynmedžio kamieną. Nulaužta ar nupjauta ji sudžiūsta ir atsiduria ugnyje.

Kristus pavadina save vynmedžiu, o savo sekėjus – vynmedžio šakelėmis. Šis palyginimas atsako į mums rūpimą klausimą, kaip išsaugoti tikėjimą ir meilę. Reikia būti įaugusiems į Jėzų Kristų.

Kai buvome vaikai, mūsų tėvai, ypač motinos, rūpinosi, kad mes pažintume ir pamiltume Jėzų. Jei, būdami vaikai, matėme kasdien besimeldžiančius ir sekmadienį Mišiose dalyvaujančius tėvus, mums nebūdavo sunku sekti jų pėdomis.

Tačiau ateina metas, kai tėvų įtaka mažėja ir bręstantį jaunuolį pradeda veikti draugai, knygos, televizija, internetas, pramogos. Prasideda ganėtinai pavojingas laikotarpis, kai ryšys su Jėzumi gali susilpnėti arba net visiškai nutrūkti. Tai priklauso nuo to, su kuo mes draugaujame, ką skaitome, ką žiūrime ir kokiose pramogose dalyvaujame. Daug kas priklauso nuo mūsų pasirinkimų, todėl vieniems pasiseka išlaikyti tvirtą ryšį su Jėzumi, kitiems ne.

Aplink matome daug nulaužtų ir džiūstančių šakelių. Tos nulaužtos šakelės nebūtinai yra nusikalstamo pasaulio žmonės. Tai gali būti solidūs vyrai ir moterys, užimantys svarbias pareigas ar žavintys visuomenę savo talentais. Jie gali būti daug ko pasiekę, bet jeigu yra praradę vienybę su Kristumi, tuomet jų gyvenime yra įvykusi pati didžiausia nelaimė, kurios jie iki galo net nesuvokia.

Kas gali būti tragiškiau už žmonių visuomenę, kurios nariai, stokodami tikėjimo ir meilės, kasdien grumiasi, kuris bus pirmesnis, galingesnis, o silpnieji yra laikomi nieku. Argi šios tragedijos nematome šiandienėje Lietuvoje?

„Pasilikite mano meilėje!“ – kviečia Kristus. Šis Kristaus kvietimas yra skirtas kiekvienam žmogui. Ir mane, ir tave Kristus kviečia atsiverti jo meilei. Koks bus mūsų atsakymas? Nuo jo daug kas priklausys – kaip gyvensime, ką branginsime ir nuo ko bėgsime.

Šiais metais dažnai girdime kalbant apie palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Paprasto kaimo vaiko, be to, našlaičio, likimas galėjo būti nepavydėtinas, jei jis nebūtų atsivėręs Dievo meilei. Jos sparnai nešė jaunuolį studijų metais, o vėliau kunigo ir vyskupo tarnystėje. Kristaus meilė subrandino tokią asmenybę, kuria žavimės ir kuri šviečia Bažnyčios bendruomenėje.

Šį mėnesį sugrįžta į Lietuvą Amerikoje miręs prof. Juozas Brazaitis-Ambrazevičus buvęs Lietuvos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, vokiečių okupacijos metais įsitraukęs į antinacistinį pogrindį ir po karo užsienyje aktyviai gynęs Lietuvos bylą. Jo nuopelnai Lietuvai yra didžiuliai. Tačiau jis mylėjo ne tik Lietuvą, bet ir Dievą. Jaunystėje pasirinkęs draugais nuoširdžiai tikinčius jaunuolius, aktyviai dalyvavęs ateitininkų veikloje, subrendo giliai tikinčiu vyru ir visą gyvenimą buvo nuosekliai ištikimas krikščioniškiems ir tautiškiems principams. Prof. Juozas Brazaitis yra gyvas pavyzdys, kiek daug žmogui duoda tikėjimas, kurio nuosekliai laikomasi.

Praėjusį sekmadienį sveikinome ir meldėmės už savo motinas. Jos visos, nepaisant skaudžių išimčių, Dievą mylinčios motinos, aukso raidėmis yra įrašiusios savo vardus ne tik savo vaikų širdyse, bet ir Lietuvos istorijoje. Tikėjimas ir meilė lydėjo mūsų motinas visuomet, net ir sunkiausiais išbandymų metais. 

Suprasdami tikėjimo ir meilės reikšmę, kasdien turime budėti ir vis atnaujinti meilės santykį su Kristumi. Mūsų tikėjimas ir meilė augs, jei gyvensime, laikydamiesi Dievo nurodyto kelio. Todėl neužmirškime apaštalo Jono paraginimo: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18).