Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II kadaise rašė: „Mūsų santykis su tais, kurie parpuolė, yra svarbus mūsų žmogiškumo testas. Tik tada galime vadintis žmonėmis, jei sugebame įveikti pagundą teisti, smerkti ir bandome nešti atjautos, santykio šviesą į tamsiausias kerteles…“

Arūnas Peškaitis OFM – Lukiškių kalėjimo nuteistųjų iki gyvos galvos kapelionas,  Jo paprašėme pasidalinti, kaip  pasiryžo pradėti lankyti kalinius ir rūpintis jų sielovada.

Mažiausiai įsivaizdavau, kad mano misija gali būti kalėjime. Tačiau 2007 metais psichologas Romas Radzevičius, kuris labai nuoširdžiai su kaliniais dirbo Lukiškėse, pakvietė mane susitikti su grupe nuteistųjų iki gyvos galvos. Šis pakvietimas man buvo tikrai didelis sukrėtimas. Natūraliai pradėjau galvoti, apie ką gi aš galiu kalbėti su žmogžudžiais, serijiniais žudikais? Ar aš sugebėsiu su jais užmegzti kontaktą? Dar paklausiau psichologo Romo, kodėl būtent mane jie nori matyti. Jis pasakė, kad jie klausosi mano rengiamų laidų per Marijos radiją, ir jiems jos patinka. Nuoširdžiai sakau – apsisprendžiau priimti kvietimą tik dėl to, jog esu kunigas ir suprantu, kad negaliu neiti ten, kur esu kviečiamas. Ėjau išskirtinai iš pareigos jausmo.

Jutau baimę, tačiau ne tiek dėl fizinio saugumo, kiek dėl to, kad nežinojau, nei kaip reaguoti, nei ką sakyti. Turbūt taip atsiskleidė ir mano puikybė, nes įsivaizdavau, jog turiu nuteistiesiems sukelti kažkokį efektą.

Ir ką gi, pamačiau žmones, kurie visai nebuvo panašūs į tuos žudikų įvaizdžius, kuriuos turime. Mes sėdėjome ratu, ir jie prisistatė, pasakojo savo liūdnas gyvenimo istorijas. Paskui atėjo mano eilė, ir aš labai natūraliai pasakiau, kad esu Arūnas, nuteistasis iki gyvos galvos šioje žemėje. Po prisistatymo pajutau, kad taip užsimezgė kontaktas, ir mes paprasčiausiai bendravome, kalbėjomės, šiandien net tiksliai neatsimenu, apie ką.

Beje, po to susitikimo neplanavau daugiau pas šiuos žmones sugrįžti, tačiau pati pokalbio atmosfera man tikrai padarė didelį įspūdį, ir aš susimąsčiau, kad jiems labai trūksta dvasinės literatūros. Tada Vilniaus Bernardinų parapijoje paskelbiau akciją – surinkti dvasinio pobūdžio knygų Lukiškių kalėjimo bibliotekai. Mane patį nustebino labai solidari parapijiečių reakcija, ir mes per trumpą laiką surinkome tikrai nemažai knygų, kurias nuvežėme į kalėjimą. Tada turėjome progą pamatyti ir nuteistųjų kameras, trumpai pabendrauti su kiekvienu norinčiuoju. Pamačiau, kad kalėjime yra labai daug kenčiančių žmonių, taip pat yra ir giliai tikinčių.

Po kurio laiko gavau iš vieno kalinio laišką, kuriame jis dėkojo už tai, kad dabar turi galimybę skaityti religines knygas, ir pasirašė: „Jūsų šimtoji avelė“. Tada pajutau dar vieną sukrėtimą ir tai, kad širdyje auga įsitikinimas, jog turiu ir toliau bendrauti su šiais žmonėmis. Pirmiausia pasiprašiau, kad kartą per mėnesį galėčiau eiti pas juos švęsti Eucharistijos. Paskui prasidėjo ir mūsų pokalbiai. Taip ir buvau paskirtas kapelionu. Dabar einu kartą per savaitę, o kartais ir dažniau.

Vienas iš labiausiai jaudinančių dalykų, nutikęs per tą laiką, – to kalinio, kuris parašė man minėtą laišką, mirtis nuo vėžio. Buvau paskutines valandas prie jo ir mačiau, kad jis mirė kaip giliai tikintis žmogus. Jis man sakė, jog tikrai nieko nebijo, kad yra ramus, nes eina pas Dievą, vienintelį tikrą teisėją, todėl atsiduoda Jo valiai. Mačiau, jog jis tai sako labai nuoširdžiai ir tvirtai. Tiek tada, tiek dabar galiu pasakyti – ir aš norėčiau mirties valandą turėti tokį tikrumą, koks man buvo paliudytas šio žmogaus pavyzdžiu.

Pirmiausia jie yra žmonės. Jei mes kalbame apie Dievo gailestingumą, mes kalbame apie žmones, kad ir kokioje situacijoje jie būtų. Niekas nesako, kad jie nenusikalto. Jie yra žmonės, kurie gyvena. Tačiau mes neturime teisės netikėti jų pasikeitimo, atgailos galimybe. Šie žmonės išties daug kenčia, ir jų kančia neišgalvota. Jei kas norės suprasti, kokia yra ta jų bausmė, lai pamėgina įsivaizduoti, ką reiškia diena iš dienos, metai iš metų gyventi 8 kvadratinių metrų nuolat uždarytoje patalpoje, o judėti tik su prižiūrėtojų palyda… Šioje mažutėje kameroje dar yra klozetas, kriauklė su šaltu vandeniu ir lova. Daugiau nieko… Todėl begėdiška, kai neretai žurnalistai bando kalbėti apie esą labai patogias nuteistųjų gyvenimo sąlygas. Taip, jų giminės gali parūpinti televizorių ar DVD grotuvą, kurie turi atitikti tam tikrus saugumo reikalavimus. Tačiau tai tikrai niekada nekompensuos gyvenimo „seife“, nuolat mąstant apie save ir apie tai, kas vyksta už kalėjimo sienų.

Man pasakojo, kad buvo žurnalistė, kuri pasiprašė vieną parą praleisti nuteistojo iki gyvos galvos kameroje. Esą išbandys, ką tai reiškia. Po poros valandų ją apėmė klaustrofobijos priepuolis, ir ji išsireikalavo, kad būtų išleista atgal. Deja, lietuviška žiniasklaida dažniausiai tenori kalėjime pastebėti tai, kas augina, o ne tirpdo neapykantą. Labai retai kalbama apie žmonių pasikeitimus, dažniausiai apie kokius nors skandalus ar incidentus.

Nepamirškime ir to, kad „mus“ ir „juos“ skiria trapi riba. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris per sprindį išvengė įkalinimo. Juk Lukiškėse „sėdi“ ne tik nuteistieji, bet ir įtariamieji, kurie neretai čia praleidžia gana ilgą laiką iki savo teismo. Taip pat esu pastebėjęs, kaip greitai keičiasi požiūris į nusikaltėlius tų, kurių artimieji patenka į kalėjimą. Ateina suvokimas, kad „mes“ ir „jie“ – tos pačios visuomenės dalis.

Labai skaudu tai, jog didelė dalis visuomenės į bausmę žiūri ne kaip į žmogaus keitimosi, atgailos galimybę, bet kaip į keršto aktą. Krikščionybė visada tvirtai pabrėžė, kad bausmė turi keisti žmogų, sudaryti jam keitimosi galimybę ir labai svarbu suteikti vilties bei prasmę keistis. Mes visi turėtume būti suinteresuoti, kad nusikaltę žmonės ilgainiui taptų agresijos ir neapykantos prevencijos vykdytojai. Tačiau tam turime su jais dirbti, bendrauti ir matyti ne „vaikžudę“, „mafijos autoritetą“, „žudiką“ ar dar kokią nors funkciją, bet žmogų, kuris gali ir nori keistis.

Neretai girdžiu priekaištą, kodėl einu pas kalinius, o ne pas jų aukas. Tikrai sutinku, kad reikia eiti pas kiekvieną kenčiantįjį, rūpintis aukomis, ir labai sveikinsiu, jei tie, kurie viešumoje taip rūpinasi aukų situacija, pradėtų su jomis bendrauti ir gydyti jų žaizdas. Ne vienoje pasaulio valstybėje yra savanorių, kurie atlieka itin sudėtingą aukų ir nusikaltėlių sutaikymo misiją. Tikrai ne visada įmanoma tokį susitaikymą pasiekti, bet labai svarbu tiek aukai, tiek nusikaltusiam žmogui padėti įsisąmoninti įvykusią nelaimę. Tai labai svarbu, tirpdant neapykantą.

Taip pat turime suvokti, kad bendravimas su nusikaltusiais žmonėmis – tai pagalba pirmiausia mums patiems, tai vilties sėklų sėjimas ten, kur iki šiol dygo neapykantos piktžolės. Sunkus ir didžiulės kantrybės reikalaujantis darbas, tačiau gyvybiškai būtinas mums visiems.