Kun. A. Žygo primicijos Punske. 2000 m.rugpjūčio 15 d. Nuotrauka iš kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus.

„Mokinyste“ pavadinome popietę, skirtą kun. dr. Arvydo Petro Žygo (1958–2011) atminimui, siekdami pažymėti jo giliai suprastą ir išgyventą Jėzaus apaštalų įpėdinystės slėpinį. Senuosiuose Žemaičių vyskupų rūmuose (M. Valančiaus g. 6), kardinolo Vincento Sladkevičiaus svetainėje kun. Arvydas miesto visuomenei vesdavo švietėjiškus renginius, yra skaitęs paskaitų ciklą apie Jono Pauliaus II veikalą „Kūno teologija“. Gyvas, iš kasetės įrašo sklindantis kun. Arvydo balsas tarsi sukūrė ne minėjimo, o tikro susitikimo su juo atmosferą, tarsi perdavė jo neštą tiesos ir gėrio ilgesio estafetę.

xxx

„Šv. Tėvas, mano supratimu, yra ne tiek teologas ir ne tiek filosofas, kiek jis yra antropologas. Visa ta mintis po II Vatikano susirinkimo, jog dieviškoji tiesa negali pasiekti žmogaus, jei nėra žmogiškosios patirties, yra krikščioniškosios antropologijos pagrindas. Manau, kad tai yra naujoji revoliucija po II Vatikano susirinkimo. Į Lietuvą ji tik dabar ateina“, –- 2004 m. gegužės pradžioje kalbėjo kun. dr. A. P. Žygas, akcentuodamas, jog krikščioniškosios filosofijos požiūriu žmogus yra subjektas, būtina jį gerbti kaip asmenybę, ir kartu apgailestaudamas, kad neretai žmonės vienas kitą vertina tik pagal gaunamą naudą. Sunkia nepagydoma liga sirgusi, kun. Arvydo lankyta ir su iškilmingomis apeigomis jo palaidota paprasta moteris Romutė, jo didelių pastangų dėka teisininke tapusi neįgali Rasa, inžinieriaus diplomą įsigijęs iš patalo pasikelti negalintis Skirmantas, pagaliau Kauno senamiestyje vaikščiojusi, sirgusi, bet globos nesulaukusi Valė…

Tai atskiri pasakojimai apie tai, kaip tik vienas didžiadvasiškas krikščionis, koks buvo kun. Arvydas, gali iš pagrindų pakeisti vilties netekusio žmogaus gyvenimą, padėti jam iš naujo atrasti savo vertę, Dievo vaikų orumą. Mažutėliai – vaikai, jautresni, įvairių traumų ir nesėkmių sužeisti jaunuoliai, pasak kun. Roberto Grigo, intuityviai jautė kun. Arvydo asmenyje savo širdies brolį ir prie jo lipte lipo: „Ne kartą buvau liudytojas, kaip skubant į neatidėliotinus darbus, kokioje nors geležinkelio stotyje jį užkalbindavo neblaivus elgeta, ir profesorius Arvydas čia pat pradėdavo ilgą evangelizacinį pokalbį, išklausinėdavo, kaip žmogus pakliūva į tokią padėtį, patardavo, kur ieškoti pagalbos, neretai paskui pats tą asmenį susirasdavo ir stengdavosi jam padėti.“

„Vytauto Didžiojo universitete, – kalbėjo kun. Arvydas, – kai buvau studentų dekanas, nebuvo galima studijuoti žmonėms, turintiems fizinę negalią. Kartą paskambino mergaitė, sakė turi fizinę negalią, nori studijuoti, prašė susitikti. Ateina jauna moteris, praktiškai neturinti veido. Dvidešimt plastinių operacijų… Tačiau tai, kas yra viduje, nepasikeitė dėl to, kad veidas nudegė. Krikščioniškoji moralė, personalistinė etika skatina mus žiūrėti dar toliau. Kai pasaulis pateikia tik vieną pusę – kūno grožį, daugelis žmonių, kurie netobuli, dėl to labai kenčia, nes mano, kad yra nevisaverčiai žmonės. Sakytum, ne mano problema. Personalistinėje etikoje kiekvienas žmogus labai svarbus. Kiekvienas žmogus turi būt taip sutiktas, kaip sutinkame prezidentą ar vyskupą. Mūsų visuomenėje to dar nėra…

Didžiulių dr. Arvydo Žygo, 1989–1993 m. VDU studentų dekano, pastangų dėka, įveikus inertišką priešinimąsi, bene pirmąkart Lietuvoje buvo sudarytos sąlygos neįgaliems jaunuoliams studijuoti aukštojoje mokykloje. Nesant pritaikytos infrastruktūros, dekanas suorganizavo iš ateitininkų studentų ištisą pagalbos tinklą, kad fizinės negalios suvaržyti žmonės lygiateisiškai įsilietų į akademinį gyvenimą. Tų pačių motyvų skatinamas, dr. Arvydas reikalavo ir pasiekė, kad ateitininkai priimtų į savo stovyklas neįgalius vaikus, kad renginių metu jais rūpintųsi ir juos globotų. Ne vieną kartą viešai dėstė savo požiūrį: „Jeigu ateitininkas gali praeiti pro išmaldos prašančius vaikus ir nesusimąstyti, kodėl jis badauja, jo išmokti principai lygūs nuliui. Jeigu mokslininkas rūpinasi vien tik savo akademine karjera, šeimos rūpesčius sukraudamas vienai žmonai, jo inteligentiškumas lygus nuliui.“

Seminaristai aplankė kardinolą V. Sladkevičių, priekyje – dr. A. Žygas, viduryje – kun. R. Grigas.1999 m. Nuotrauka iš kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus.

Vienu metu ateitininkų organizacijoje, pradėjus vyrauti minčiai visas jėgas sutelkti akademinio, kultūrinio elito ugdymui, neįgaliems vaikams, artimo meilei šioje koncepcijoje beveik neliko vietos. Vis dėlto, pasak kun. Roberto Grigo, dr. Arvydas pasiekė, kad ateitininkų veiklos programose greta intelektinio ugdymo būtų ir Motinos Teresės bei ses. Albinos Pajarskaitės („Carito“ atkūrėjos Lietuvoje) matmuo. Ir kad stovyklose, kongresuose, AF sąskrydžiuose nesumenkėtų maldos elementas, būtų aukojamos šv. Mišios.

Vienas didžiųjų kun. Arvydo gyvenimo rūpesčių, yra sakęs vienas pirmųjų jo mokinių, kelis kartus buvęs LAF pirmininku Vygantas Malinauskas, kad posovietinė jaunoji katalikų karta nenutrauktų ryšio su pogrindžio katalikų tradicija ir nesusipriešintų su „tradicinį pamaldumą“ praktikuojančiais tikinčiaisiais ir ganytojais: „Kad taip neįvyko, manau, yra didžiulis, nors mažai kieno pastebėtas ir įvertintas kun. Arvydo Žygo nuopelnas. Jam ypač rūpėjo, kad Vatikano II susirinkimo nutarimai Lietuvoje būtų įgyvendinti nenukrypstant nuo autentiškos liturginės dvasios. Šiandien mažai kas žino, kad bažnyčiose giedama „Kristaus siela, pašvęsk mane...“ melodija atkeliavo iš Italijos į Lietuvą Arvydo lietuviškai įgiedota diktofono kasetėje.“

xxx

Nepaneigiamai didžiausia krikščioniško gyvenimo liudijimo dovana atėjo mums „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ balsu, – viename ateitininkių kongrese kalbėjo kun. Arvydas Žygas, – kuris mus vedė atgal į tėvų žemę, į kryžių ir Rūpintojėlių Lietuvą. Ši vizija nuolatos stovėjo prieš akis ir padėjo mums atpažinti krikščioniškos tiesos ir meilės šviesą, kuri neleido mintims apakti nuo dirbtinių „dievo-loginių“ šviesų, sublizgėjusių post-vatikaninėje audroje.“ Visa tai, ką gynė ir kūrė katakombų Bažnyčia ir pogrindžio Lietuva, jis laikė brangiu turtu, kurį būtina išsaugoti, pagausinti ir integruoti visuotinę krikščionybę.

Dar gyvendamas Čikagoje, būdamas studentas ateitininkas, Arvydas įsiliejo į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ sąjungą, tapo jos pirmininko kun. Kazimiero Kuzminsko uoliu pagalbininku.

Šiemet, minint šio katalikų pogrindžio leidinio jubiliejines 40-ąsias metines, pirmas kartas, kai per iškilmingą minėjimą nekalbėjo kun. dr. A. Žygas. Tačiau aktualumo neprarado jo tartas žodis per ankstesnius „LKB kronikos“ jubiliejus: „Išeivijoje, kuri nepatyrė sovietinio nužmoginimo sistemos, buvo sunku įvardyti, kaip nužmoginimą išgyveno žmogus. Prisimenu, kaip per vieną lietuvių renginį prie kun. K. Kuzminsko, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ sąjungos pirmininko, platinančio „LKB kronikos" tomus, priėjo keli lietuviai intelektualai ir pašaipiai paklausė: „Tai ką, kunigėli, ar Lietuvoje žmonės jau tikrai tokie nelaimingi?" Ir esi priverstas savęs paklausti: ar tuo sunkiu laikotarpiu, ypač susideginus Romui Kalantai, kada jau nebegrėsė toks aiškus fizinio naikinimo pavojus, ar tada egzistavo dvi skirtingos socialinės tikrovės? Kai 1989 m. atvykau į Vilnių stažuotis, kai kam buvo pavesta mane supažindinti su Gamtos fakulteto patalpomis. Labai norėjau pamatyti garsiąją Geologijos katedrą, kurioje buvo suimtas doc. Vytautas Skuodis. Tą Atgimimo pavasarį, kai dar rašiau laiškus į namus apie Lietuvos šventumą, norėjau pastovėti prie tų altorių, apie kuriuos skaičiau „LKB kronikoje". Stovėdamas prie Geologijos katedros durų susikaupęs kaip prie altoriaus, buvau sukrėstas žodžių: „Tai ta vieta, kur mums Skuodis kiaulystę iškrėtė". Nelyginant būčiau išgirdęs žodžius Kauno teatro sodelyje: tai vieta, kur Kalanta kiaulystę iškrėtė.
Gyvenant laisvėje, stebint šį didvyriškumo reiškinį, nebuvo įmanoma juo nesižavėti.
Kada amerikiečiai paklausdavo, kodėl mes skiriame tiek laiko ir darbo mažytei Lietuvai, kuri dažnai net nepažymėta pasaulio žemėlapiuose, buvo galima pasakyti su didžiausia pagarba: „Pasižiūrėkite į mano tautą. Ji atsisako mirti. Pasižiūrėkite į jos žmones, jie atsisako nusilenkti melui ir niekšybei, kuri mėgina juos sunaikinti.“

Kun. dr. A. Žygas miesto visuomenei skaito paskaitą. 2004 m. Nuotrauka iš kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus.

Bet vis dėlto Vakaruose „LKB kronika" buvo sunkiai suprantamas reiškinys. Žmonės mąstė savo aplinkos veikiami. O vakarietiško narciziško gyvenimo aplinka sakyte sakė: „Būk, žmogau, laimingas, rūpinkis savimi, savo gerove. Tu nesi atsakingas už kito žmogaus reikalus. Žmogus atsako tik už save. Būk laisvas ir leisk kitam rasti savo laisvės įprasminimą.“ Skaudžiausia, kad taip kalbėjo žmonės, kurie taip pat išpažino Kristaus Evangeliją. Joje kalbama, kad nėra didesnės Meilės, kaip gyvybę už kitus atiduoti. Vakarų pasaulio krikščioniui patogiau šios minties nesuprasti. Evangelija vakariečiams tapo graži literatūra, bet ne Gyvybės žodžiu. Ten toli, kur viešpatavo komunistinio pasaulio blogio imperija, atsirado žmonių, kurie aukojosi, kalėjo, buvo persekiojami ir žeminami, kad kiti galėtų laisvai gyventi ir tikėti.

Ir todėl „LKB kronika" yra ne praeinantis tautos istorijos epizodas, o nuolatinis tautos egzistencijos kelrodis. Mes šį vadovėlį išleidome tomais, ir jo paprastoji fundamentinė pamoka tebėra kelrodis tautai, kuri keliauja į laisvę. O pamokos vis tos pačios: vienintelė laisvė yra vidinė laisvė, kai žmogus netarnauja ideologijai, materijai, asmeninei savanaudiškai prigimčiai. Šiandien aiškiai matome, kad tais sunkiais genocido metais laisvi buvo tie, kurie tarnavo Evangelijai, nepaisydami, kokią kainą teks už tai užmokėti.  
„LKB kronikos" pamokos mūsų gyvenimui yra tokios.

Pirmiausia turime užauginti naują kartą, kuri negalėtų išduoti, įskųsti žmogaus, pasmerkti savo kaimyno mirčiai, būti kurčiam brolio kentėjimui.

Antra, jei nenorime, kad tauta ir vėl būtų susiskaldžiusi, turi ją suvienyti Tiesa. O tos Tiesos galėtume visi kartu ieškoti Evangelijoje.

Trečia, tikroji laisvė – tai tarnavimas ne sau, o kitiems.

xxx

Laiminanti, sauganti ir auginanti naujas ląsteles – tokia, pasak kun. R. Grigo, buvo jo bičiulio kun. Arvydo meilė Lietuvai. Net nenorėjo būti laikomas išeiviu, sakydavo: grįžau į savo Tėvynę, čia priklausau, čia esu savo namuose. Ypatinga jo meilė buvo Punsko kraštas, kurį Arvydas lankydavo dar sovietmečiu, dar būdamas jaunas studentas. Ten su Punsko ir Seinų patriotais lietuviais jis užrašinėdavo liaudies dainas ir etnografinius papročius, ten, ant kalno, pasienyje, atsigręžęs į okupuotą Lietuvą, giedojo uždraustąjį himną. Atgavus Nepriklausomybę tą Punsko meilę dr. Arvydas stengėsi perduoti ateitininkams, rengė jų išvykas, stovyklas, atsiveždavo jaunimo delegacijas į Punskiečių Jonines ir garsiuosius Žolinės atlaidos. Kun. R.Grigo nuomone: „Jam rūpėjo ne vien palaikyti lietuvybės ugnį toje už mūsų valstybės sienų likusioje „saloje“, bet gal dar labiau – užkrėsti, sužavėti mūsiškius gyvu Punsko lietuvių patriotizmu...“

Aišku, buvo dėkingas Amerikai, kurioje gimė kaip dauguma toje šalyje prieglobstį radusių lietuvių, didžiavosi JAV demokratija, laisve, parama Lietuvos išsivadavimui. Ypač gerbė vyresnės kartos išeivijos lietuvius, kurie jaunimą skatino dalyvauti ateitininkų organizacijoje, ugdė tautiškumo, katalikiškumo dvasia. Prieš dešimtmetį „Dainavos“ stovykloje kun. Arvydas kalbėjo: „Išeivijoje mes išmokome parexelence ieškojimo. Ar ne jūs mus skatinote tapti daktarais, advokatais, ar ne ateitininkija mums davė pagrindą, kurio dėka galėjome siekti pačių aukščiausių laimėjimų, kad būtume naudingi savo tautai. Inteligentiškumo principas labiausiai neįkainojama vertybė... Krikščioniškas humanizmas buvo matomas lietuvių išeivijos gyvenime. Mano bendraamžiai draugai, surinkę flomasterius ir šokoladinius kiškučius, siųsdavo į ateitininkų stovyklas Lietuvoje. Tai buvo žolės šaknų bendradarbiavimas, kurio siekėme, kad įvyktų tarp Lietuvos ir išeivijos.“

Šv. Tėvas Jonas Paulius II 1993 m. dovanojo pasauliui encikliką „Veritatis Splendor“(„Tiesos didingumas“), kurioje išdėsto tiesos pažinimo pagrindus ir didingumą, kaip krikščionis, gyvendamas moralinio reliatyvizmo sukeltoje maišatyje, gali savo kasdieniškame gyvenime įgyvendinti universalius ir nekintančius moralės dėsnius. Būtent remdamasis „Veritatis Splendor“, 1994 m. liepos 15 d. tuometinis Ateitininkų federacijos pirmininkas dr. Arvydas Žygas XII organizacijos kongrese aptarė Lietuvos ir išeivijos ateitininkų bendradarbiavimo ypatumus:

Susitikimas su prof. V. Landsbergiu. 2003 m. Nuotrauka iš kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus.

„Savo susitikime vienas kitam dovanojame tą patį „Veritatis Splendor“(„Tiesos didingumo“) supratimą, kad abiejuose pasauliuose (laisvame ir totalitariniame) krikščionybės išgyvenimas gali vesti Golgotos kančios arba prisikėlimo džiaugsmo keliu. Šiame palyginamajame procese žvelgdami į savo savitumus, ruošdamiesi vienas kitam dovanoti savo unikalią skirtingų pasaulių patirtį, supratome, kokie esame panašūs, nepaisant tų socialinių aplinkų, kurios mus formavo. Vienas kitam liudijame savo gyvenimais, kad žmonijos istorijos Viešpats yra tas pats vakar, šiandien ir rytoj, o krikščioniško gyvenimo žydėjimas yra vientisas visose istorijos aplinkybėse.

Supratome, kad sunku būti krikščionimi turtingoje materialistinėje visuomenėje, kurios religija tapo kapitalizmas, hedonizmas, liberalizmas, tiek pat sunku būti krikščionimi vergiškoje totalitarinėje visuomenėje, kurios religija – marksistinis ekonominis determinizmas, dogmatinis sovietizmas ir istorinis materializmas.

Viename pasaulyje krikščioniškas visuomenės gyvenimas paneigiamas ir subtiliai naikinamas liberalistiniu moraliniu reliatyvizmu, o kitame pasaulyje jis draudžiamas, aktyviai naikinamas ir pakeičiamas fundamentalistiniu ateizmu.

Vienoje visuomenėje skelbiama „Dievo mirtis“, o kitoje „moksliškai įrodoma“ Dievo ne-egzistencija, todėl supratome, kad abiejuose pasauliuose būti tikru krikščionimi reikia drąsos liudyti Kristų ir atnaujinti pasaulį Jame.“

Kai išvyko į Ameriką, kun. Arvydo 2007 m. tikslas buvo teologijos daktaratas, kad galėtų toliau be kliūčių dėstyti Vytauto Didžiojo universitete. Nors jis jau buvo biochemijos daktaras, visgi teologijos dėstymui to reikėjo. Iš karto kibo į mokslus Mundelaino seminarijoje, esančioje netoli jo gimtosios Čikagos. Gilinosi į pastoracijos, teologijos ir klinikinės pagalbos derinį. Pradėjęs dirbti Nativity lietuvių parapijoje, jis taip pat negalėjo atsakyti žmogui, prašančiam pagalbos. Artimas jo bičiulis kun. Kęstutis Kėvalas pasakojo: „Esu ne kartą girdėjęs iš jo, kaip, paskambinus iš lietuvaičių šeimos ir papasakojus apie labai blogą padėtį, vykdavo vėliausią vakarą pas tą šeimą ir kalbėdavosi iki paryčių, bandydamas sutaikyti ir įkvėpti norą vėl gyventi.“ 2009 m. rašytame laiške Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui prof. Z. Lydekai ir Senato pirmininkui akademikui J. Vilemui kun. dr. A. Žygas, sveikindamas universiteto atkūrimo 20-mečio proga, pažymėjo: „Dalijuosi šiomis mintimis, šiandien būdamas kitoje Atlanto pusėje. Šalia teologijos studijų didelė dalis gyvenimo susieta su tautiečiais, kurie emigravo iš Lietuvos daugiausia dėl ekonominių priežasčių. Dažnai tenka susimąstyti apie emigrantų ir jų vaikų kultūrinę ir dvasinę ateitį, todėl sielovados rūpesčius vertinu tiek kultūrinės, tiek krikščioniškos antropologijos požiūriu. Kunigystės misijoje ypač rūpi, kad tautiečiai puoselėtų ir perteiktų savo vaikams esminius dvasinės ir humanistinės etikos pagrindus. Tokie idealai kaip tėvynės meilė, lietuvių kalbos ir kultūros dovanos branginimas, be abejo, taip pat artimai siejami su sielovados rūpesčiu.

Šiandienės visuomenės mąstantis žmogus, žvelgdamas į pasaulį, kuris patiria ekonominę ir vertybinę krizę, negali paneigti, kad materializmo, savanaudiškumo ir reliatyvizmo diktatūra atvedė „aukštąsias kultūras“ į klaidžius ir baugius labirintus. Tikime, kad idealistinis akademinis ir kultūrinis ugdymas universitete padės jaunuomenei atrasti nekintamos moralinės tiesos ir džiaugsmingos prasmės principus.“