Kad ir kas ir ką sakytų, aš manau, kad gyvenime tikrai yra džiuginančių dalykų. Netgi akademiniame. Štai, pavyzdžiui, šią savaitę nuoširdžiai džiaugiausi tuo, kad Mykolo Romerio universitete pagautas ir iš egzamino pašalintas nesąžiningas studentas. Na ir kas, paklausite. Būtų visiškai nieko ypatingo, jei tokia praktika būtų paplitusi daugelio Lietuvos universitetų tikrovėje, o ne popieriuose. Nesakau, kad tai niekur nevyksta, bet retai, ypač veikiausiai MRU, kuris, nepaisant milžiniškų pastangų pasikelti savo prestižą tarpgalaktinėmis universitetų konferencijomis, reklamuojamomis troleibusų stotelėse, kasdienėje tautiečių sąmonėje pasižymėdavo šiek tiek liūdnoka šlove. Žinoma, ta sąmonė yra pats nepatikimiausias žinių šaltinis, paremtas gandais, perdėjimais ir fantazijomis, bet niekur nesidėsi – ji pernelyg paplitusi, kad ją būtų galima lengvai ignoruoti. O štai dabar, žiūrėk, gal kas ir pasikeis. Na, bent jau paaiškės, kad gauti universiteto diplomą nėra visiems lengva.

Aną savaitę dar labiau pradžiugino žinia, kurią daugelis ją tiražavusių interneto portalų vadino stačiai istoriniu įvykiu: KTU pagaliau išsprendė plagiato bylą ir iš atėmė iš P. Banevičiaus daktaro laipsnį. (Jei nieko apie šią istoriją negirdėjote, štai ji, išguldyta „Bernardinuose“ prieš penketą metų net ketvertu tekstų: I, II, III, IV). Anksčiau tokias istorijas girdėdavome apie Vokietijos politikus, dabar štai ir apie Lietuvos verslo mokslinius konsultantus. Įdomu, ar p. Banevičiaus darbdaviai reaguos bent kiek panašiai į Vokietijos rinkėjus. O dar įdomiau, kokių, jei apskritai kokių nors, pasekmių tai turės Lietuvos akademinei kultūrai.

Nepaisant nesumeluoto džiaugsmo – neramu. Neramu dėl to, kad visi šie dalykai, o ypač jų viešinimas it iš gausybės rago pasipylė labai konkrečiu metu, artėjant abitūros, o sykiu ir stojamiesiems egzaminams į Lietuvos aukštąsias mokyklas. O tai, ko gero, pats tinkamiausias metas apsitvarkyti universitetų mundurus, nusipūsti prisklendusias dulkes, nusikrapštyti matomiausioje vietoje prilipusias šiukšles. Ir svarbiausia tai padaryti ne tiek veiksmingai (t.y., kad padariniai kuo labiau pasijustų), kiek efektingai (t.y., kad iš išorės gerai matytųsi). Paprasčiau tariant, pakvipo reklama.

VGTU irgi siekia studijų kokybės ir tvarkos, jis taip pat prieš nusirašinėjimą ir akademinį nesąžiningumą. VGTU mokslininkai, kaip ir dera geriems inžinieriams, sukūrė savo būdą – į problemą pažvelgė kaip į technologinę. O kaipgi kitaip, juk geras nusirašinėjimas jau senokai nebėra rašymas nuo ranka rašytų paruoštukių (visuomenėje labiau žinomų nevartotinu špargalkių pavadinimu), jau prieš gerą dešimtmetį buvo nusirašoma nuo spausdintos medžiagos. Nieko nuostabaus, kad dabar technologija pasiekė aukštesnį lygį ir iš akių persikėlė į ausis (užuot stengęsis įmatyti smulkutėlaitį paruoštukės šriftą jis stengiasi išgirsti kas jam/jai diktuojama).

Tačiau štai klausimas: kokią problemą išspręs sekimo ar blokavimo technologijos, tegu ir pačios rafinuočiausios? Ką gero duos atimti dar kokie septyni daktaro laipsniai? Pakels studijų kokybę? Hm... Suteiks ramybę, jog daugelis potencialių nedorėlių gerokai pagalvos prieš imdamiesi savo „juodų darbelių“? Tačiau ar juodi darbeliai yra tikroji problema? O gal veikiau tik jos simptomas?

Paprasčiau tariant, kodėl studentai nusirašinėja? Galimų atsakymų yra keletas: nes tingi mokytis, nes nemato mokymosi prasmės, nes neturi laiko, kadangi dirba svarbius ir daugmaž gerai apmokamus darbus, kurių nesinori mesti dėl studijų, nes yra tiesiog per kvaili išmokti. Tačiau visi jie galų gale atsiremia į dar vieną, pamatinį klausimą – kurių galų apskritai reikia mokytis aukštojoje mokykloje, ypač universitetinėje?

Dažnai pateikiamas kontrargumentas, jog gyvename tokioje visuomenėje (vadinkit ją kaip norit, žinių, informacijos ar kaip kitaip), kurioje mokymasis visą gyvenimą yra būtinybė, ir didelis studentų bei mokyklų skaičius garantuoja šio tikslo siekį. Nuostabu, beveik visiškai tam pritariu, tiktai kur tas mokymasis universitetuose, susiduriančiuose su, drįstu teigti, masine nusirašinėjimo ir akademinio nesąžiningumo problema?

Kodėl ji kyla? Ar ne todėl, kad universitetinio išsilavinimo idėja Lietuvoje yra įgijusi gerokai groteskiškų mastų. Viena vertus, ji toje pat populiariojoje sąmonėje – koks tėvas ar mama yra pasiryžę atlaikyti nuostabą ir socialinį pasmerkimą, užplūsiantį dėl to, kad jų atžala nesimoko universitete? Prieš šaipydamiesi iš darbdavių, kurie net darbui su kasos aparatu reikalauja universitetinio, pageidautina, ekonomisto diplomo, pagalvokite, kokia pirma mintis jus dažniausiai aplanko sužinojus, jog kaimynų sūnus įstojo į profesinę mokyklą, mokytis automechaniko ar statybininko amato. Džiaugsmas dėl to, kad turėsite vertingą pažįstamą, veikiausiai užplūsta ne pirmąją, o antrąją akimirką. Pirmoji būna skirta minėtai nuostabai.

Šiek tiek kitaip problemą mato valstybės gerove susirūpinę švietimo politikai, jie gali tuoj pat paaiškinti, jog pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių Lietuva smarkiai atsilieka nuo daugybės Europos šalių. Todėl jas reikia pavyti ir kuo greičiau, tad kaip visuomet, ką kiti darė ilgus dešimtmečius, mes turime padaryti pernakt, juk akceleracijos pasaulyje gyvename.

Tokiu atveju visiškai suprantama, kad ir visi tie, kurie tingi, nenori ir negali, vis vien turi tapti bakalaurais, magistrais, daktarais. Juk tai nacionalinis interesas pačia plačiausia prasme! Priemonės čia nelabai svarbu, svarbu pasiekti rezultatų, greitai ir daug. Greiti diplomai kaip ir greitas maistas, kai pastarojo nevirškina – griebiesi piliulės. Kai pirmieji nelenda į galvą – griebiesi... dabar jau ausinių ir mikrofono. Arba kieno nors kito disertacijos.

O tokiu atveju kova su nusirašinėjimu ir plagiatu, deja, skatina tik didesnį apsukrumą...