Vašuokėnų dvaro rūmų fasadinės sienos fragmentas – paskutinis šimtametės praeities liudininkas, tapęs jaunosios kunigų kartos talentų scena.

Ten, kur prieš 98 metus būsimieji Lietuvos kunigai pagarbiai žvelgė į savo seminarijos rektorių Joną Mačiulį-Maironį, šiandien tik griuvėsių fragmentai beprimena Vašuokėnų (Anykščių r.) dvaro rūmų iškilią didybę.

Tačiau į senąją dvarvietę atvykę jau XXI a. pradžios būsimieji dvasininkai kalbėjo apie nuostabią laiko mašiną – žodžius: jie susiejo amžius ir pratęsė istoriją su naujais jos herojais.

Kauno kunigų seminarija pasidavė Anykščių ir Kauno muziejininkų provokacijai: pagerbiant prieš 150 metų gimusį ilgametį seminarijos rektorių Maironį, imti ir pakartoti istorinį seminarijos žygį į nuošalų Aukštaitijos dvarą. 1914-aisiais seminarija kraustėsi iš Kauno, artėjančio Pirmojo pasaulinio karo audros genama, o šiemet, lydima Maironio lietuvių literatūros muziejaus muziejininkų, keliavo tiesiog naujų patirčių, išgyvenimų ir dvasios stiprybės pavyzdžių ieškodama.

Klierikų ir seminarijos vadovybės diena Anykščių krašte pasirodė beesanti staigmenų ir atradimų kupina. Prie poeto ir vyskupo Antano Baranausko klėtelės ant kalnelio stabtelėjusius ir į Anykščių panoramą slėnyje pažvelgusius svečius lyg tyčia varpų skambesiu pasveikino Anykščių bažnyčia, o vienas iš keturiolikos klierikų Medūnas Balandis džiugiai prisipažino esąs iš Vainuto – miestelio, kur dar XIX a. viduryje jaunojo A. Baranausko raštininkauta.

„Dėka Lietuvos dvasios galiūnų šiandien mes – Esame“, – klėtelės, lygiai prieš 85 metus pirmuoju Lietuvos memorialiniu muziejumi tapusios, svečių knygoje tądien parašė Kauno kunigų seminarijos rektorius monsinjoras Aurelijus Žukauskas. Keturiolika jaunų rankų paskui paliko autografus šioje knygoje, kad po kelių dešimtmečių, į juos žvelgdamas, kas nors minėtų jaunystėje čia buvus kitos kartos Lietuvos dvasininkus – būsimuosius vyskupus, monsinjorus, prelatus.

Garbinga misija – į Umėnų kapines pagerbti ten palaidotus Brazdžius.

Keturiolika jaunų balsų tą popietę suvirpino ir senokai tyloje skendėjusias Troškūnų parapijos Umėnų kaimo kapelių koplyčios rūsio sienas. Ten, kukliame šeimos mauzoliejuje, ilsisi Bronislovo Brazdžiaus (1882–1935), Vašuokėnų dvaro savininko, priglaudusio 1914-aisiais be namų likusią Kauno seminariją, palaikai, šalia palaidoti ir jo sūnus su žmona.

Klierikų dekano, iš tos pačios Troškūnų parapijos kilusio Dainiaus Kauniečio tyliai paraginti, seminaristai lotyniškai sugiedojo giesmę „Sveika, Karaliene“. Šįkart ji nuskambėjo lyg padėkos himnas žmogui, kurio jaunystės poelgis visai XX a. pradžios Lietuvos dvasininkijai buvo lemtingas.

Bronislovui Brazdžiui buvo 32-eji, kai 1914 m. vasarai baigiantis Panevėžyje jis išgirdo apie dvasininkų rūpesčius: kol seminarija atostogavo, jos patalpas Kaune užėmė carinės Rusijos kariuomenė, karui besiruošianti, ir jose įsirengė ligoninę. Būtiniausias turtas paskubomis buvo atvežtas į Panevėžį, o netrukus, matyt, seminarijai teks bėgti iš Lietuvos.

Tuo tarpu klierikai – jų tuomet studijavo apie šimtą – kas kur buvo pasklidę vasarai po visą Žemaičių vyskupiją. Kaip juos surinkti, kaip visiems kartu kraustytis šimtus kilometrų į Rusiją? Buvo akivaizdu, kad kunigų ruošimas Lietuvoje žlugs.

Sutarta buvo greit: Brazdžių šeima nuo rudens išsikraustys gyventi į kumetyną kartu su kitais savo ūkio samdiniais, o visus dvaro rūmus: dviejų aukštų pagrindinį pastatą, vieno aukšto jo priestatą ir trijų aukštų bokštą – atiduos seminarijos reikmėms.

Galima tik įsivaizduoti, kaip toks nuošalios provincijos dvarininko apsisprendimas turėjo pradžiuginti seminarijos rektorių Maironį, visomis jėgomis besistengiantį išsaugoti kunigų ugdymą čia, Lietuvoje, kad Kauno seminarija carinės Rusijos administracijos valia ilgainiui netaptų Smolensko seminarija.

Nors ir erdvus dvaras su parku ant ežero kranto buvo, į jį tą 1914-ųjų metų rudenį tilpo tik trys pirmieji seminarijos alumnų kursai. Vyresniesiems buvo leista savarankiškai ruoštis, tik kitą pavasarį jie rinkosi į Vašuokėnus laikyti egzaminų ir gauti šventimus.

Nebuvo lengva klierikams paskleisti žinią ir suvažiuoti šimtą ir daugiau kilometrų į Vašuokėnus – atrasti kelius iki svetingo dvaro. Tačiau nuo 1914 m. spalio 1-osios iki 1915 m. gegužės ar birželio seminarija Vašuokėnuose veikė: čia nuolat gyveno apie 60 klierikų, būrelis profesorių, tarp jų – rektorius Maironis, seminarijos inspektorius ir būsimasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, prefektas Vladas Jurgutis, ūkvedys prelatas Povilas Januševičius ir kiti.

Seminaristų dienos malda – kartu su Vašuokėnų bendruomenės atstovais.

Vėliau, 1915-ųjų vasarą, kai Prūsijos kariuomenė ėmė šeimininkauti Aukštaitijoje, mokslo metus baigusi seminarija atsisveikino su Vašuokėnais ir trejiems metams liko be pastogės Lietuvoje: formaliai buvo perkelta į Rusijos gilumą, bet dauguma seminaristų ir pats rektorius Maironis pasiliko Lietuvoje. Ištikimai ir kantriai laukdami bei tikėdami, kad grįš į Kauną ir galės tęsti dvasines studijas. Taip ir buvo – nuo 1918 m. seminarija Kaune veikia iki šiol.

Tačiau Vašuokėnų istorijos tarpsnis kelioms Kauno kunigų seminarijos išaugintų kunigų kartoms buvo likęs vis labiau blėstančia legenda – kažkur kažkada Maironis lyg biblinis Mozė buvo išvedęs alumnus iš karo zonos, bet kur ir kokie tie Vašuokėnai – retas bežinojo.

Tuo tarpu Brazdžių šeimos dvaras, kaip ir dauguma Lietuvos dvarų, 1944 m. liko be šeimininkų, pasitraukusių į Vakarus. Rūmai buvo karo pabėgėlių apgyvendinti, paskui vietinio kolūkio administraciniu centru virto. Kai į juos sovietmečiu užsukdavo jau solidaus amžiaus dvasininkai, ieškodami ženklų, kur Maironio globą jaunystėje buvo patyrę, vietiniai žmonės tik akis išpūtę į tokius svečius žiūrėdavo, nieko apie dvaro praeitį negirdėję.

O prieš 40 metų, kai atėjo laikas kolūkius stambinti, net ir toji kontora iš dvaro rūmų išsikėlė. Nuo to laiko likimo valiai paliktas dvaras pamažu smuko, iro, merdėjo, kol 2012-ųjų pavasario sulaukė tik bokšto sienos su stogu ir iš griuvėsių kyšantis fasadinės sienos fragmentas. Ten, kur rūmų antrajame aukšte galėjo būti Maironio gyvenamasis kambarys, dabar nelikę nei pirmojo, nei antrojo aukšto, tik tarp griuvenų išaugęs uosių ir drebulių jaunuolynas jau aukščiau nei rūmų stogai išsistiebė.

Išliko tik pluošteliai prisiminimų ir nebeapglėbiami senojo parko uosiai – anų seminarijos dienų liudininkai.

Tiesa, yra dar vienas „gyvas“ liudininkas. Į simbolinę Kauno kunigų seminarijos kelionę į Vašuokėnus įsiterpė ir Siaurukas, keliautojus nuo Anykščių į Troškūnus atvežęs. Aukštaitijos siaurasis geležinkelis – autentiška Maironio laikų transporto priemonė, iki šiol, kaip ir XX a. pradžioje, galinti atvežti kone iki pat šio nuošalaus Aukštaitijos dvaro. Nors 1914-aisiais geležinkelis daugiau naudotas karo reikmėms, gali būti, kad vienas kitas seminaristas anuomet naująją seminarijos pastogę būtent juo ir pasiekė – ne tik arkliais į dvasines studijas keliavo.

Gegužės popietę Vašuokėnų dvare ir išlikusiame parke tarp senųjų uosių ir klevų praleidę seminaristai įsiklausė į prisiminimus ir liudijimus, kuriais Anykščių muziejininkai prieš jų akis atkūrė tuos seminarijos metus Brazdžių dvare. Kaip sakė seminarijos kultūrinė programą rengęs klierikas Nerijus Pipiras, jie čia pasidalijo tuo, ką turi, – parodė savo meninius gebėjimus: dainavo ir giedojo, skaitė savo kūrybos ir Maironio posmus, grojo gitara.

Net ir pavasario iškyloje būsimieji kunigai nenusižengė kasdienei tradicijai: rektoriaus A. Žukausko pakviesti, savo dienos maldai pakvietė visą į dvarvietę susirinkusią Vašuokėnų bendruomenę ir kartu skaitė tris psalmes. Gali būti, kad bežadžiai dvaro rūmai tokios nuoširdžios maldos visą šimtmetį nebuvo girdėję.

Vakare iš Vašuokėnų grįžę į Troškūnus, svečiai iškylą Maironio pėdsakais baigė šv. Mišiomis Troškūnų bažnyčioje. Jos sienos irgi mena čia ne kartą iš Vašuokėnų arkliais važiavusį ir mišias aukojusį anuometį seminarijos rektorių.

O dabartinis tos pačios seminarijos rektorius monsinjoras A. Žukauskas sakė, kad tokia anykštėnų iniciatyva – pakviesti būsimuosius dvasininkus Maironio 150-ųjų gimimo metinių proga į nykstantį Vašuokėnų dvarą – yra tarsi sodininko misija: pasodinti atminties daigą, palaistyti jį įsimintinais jausmais, kad jis paskui ilgai augtų ir žaliuotų.

Tautvydo Kontrimavičiaus nuotraukos